Everestas - graži, bet labai pavojinga vieta, todėl sėkmingas viršūnės pasiekimas yra neįtikėtina sėkmė. Tačiau kūnai, kurie žymi kelią iki viršūnės, yra žiaurus priminimas, kainos, kurią gali tekti sumokėti kopiant į kalną. Visgi per pastarąjį dešimtmetį, dėka technologijų, laipiojimas Evereste tapo gerokai saugesnis.
Palydovinis telefonų ryšys leidžia alpinistams susisiekti su stovyklos baze ir gauti nuolatinius orų atnaujinimus bei palaikyti ryšį.
Lietuvos Alpinistų Žygiai į Everestą
Pirmieji lietuvių alpinistai, pabuvoję Himalajuose ir iš tolo pamatę Everestą, buvo Dainius Makauskas, Rimantas Neverauskas ir Vilius Šaduikis, 1988 metų rudenį, TSRS antrosios rinktinės sudėtyje žvalgę kelią į Kančendžangą iš Sikimo pusės. Didelę įtaką lietuviams darė Everesto įkopėjų, Lenkijos alpinistų, Vandos Rutkevič ir Ežio Kukučkos, apsilankymas Lietuvoje 1988-aisiais.
Mintis užkariauti aukščiausią pasaulio viršūnę patiko Amerikos lietuviui - alpinistui Aleksui Bertuliui, kuris pakvietė Lietuvos alpinistus 1989-aisiais į JAV, Kaskadų kalnus Sietlo rajone. Po 1990 m. bendros ekspedicijos į Chan Tengri, kopimas į Everestą buvo įtrauktas į 1991 m. Jau 1991-aisiais įvyko žvalgybinė lietuvių ekspedicija į Everestą, į iki to laiko uždarytą šiaurinį kelią iš Tibeto pusės.
Į bazinę stovyklą pakilo Aleksas Bertulis, Kęstutis Baleišis, Rimantas Skirmantas ir Vilius Šaduikis. O pirmoji pasaulio lietuvių ekspedicija į Himalajus buvo suorganizuota 1992-ųjų rudenį. Tuomet alpinistai V.Šaduikis ir Vladas Vitkauskas bandė įkopti į Everestą iš šiaurinės pusės, per Tibetą. Tačiau tikslo žymusis Lietuvos alpinistas V.Vitkauskas nepaleido ir jau po metų tapo pirmuoju lietuviu, įkopusiu į aukščiausią pasaulio viršukalnę (1993 m. gegužės 10 d.).
Antrasis Everesto viršūnę pasiekęs (2003 m. gegužės 22 d.) lietuvis ir pirmasis, įkopęs iš šiaurinės Tibeto pusės, - Saulius Vilius. Jis kopė su Estijos alpinistų ekspedicija. 2007 m. gegužės 15 d. Everesto aukštumas įveikė alpinistas Aldas Baltutis, o tų pačių metų gegužės 21-ąją - Darius Vaičiulis.
Iki 2007 m. pabaigos sėkmingai į Everestą užkopta 3 679 kartus ir jo viršūnę pasiekė 2 436 alpinistai. Tačiau net 216 alpinistai žuvo, bandydami užkopti ar nusileisti nuo aukščiausios pasaulio viršūnės.
Editos Uksaitės-Nichols Žygis į Everestą
Bemaž du mėnesius kentusi atšiaurias Himalajų kalnų sąlygas, permainingus orus, pademonstravusi valią, kantrybę ir užsispyrimą, Edita Uksaitė-Nichols įkopė į aukščiausią pasaulio kalną - Everestą. Ji - pirmoji lietuvė, kuriai pavyko pasiekti šią viršūnę.
„Aš tai padariau! Nuo Šiaurinio balno, 7000 m aukščio virš jūros lygio, prasideda sunkiausia Everesto atkarpa. Čia velniškai trūksta deguonies, siaučia lediniai kalnų vėjai, alpinistų gyvenimas tampa atšiaurus ir sudėtingas. Pavyzdžiui, iš pirmos keteros stovyklos į antrąją 7800 m aukštyje alpinistai kopė 6 valandas. Ten ir pasiliko ilgesniam laikui dėl siautusių galingų vėjų. „Antrojoje stovykloje dėl siaubingų vėtrų mes užtrukome diena ilgiau, nei tikėjomės. Jei būtume kopę, būtume buvę nublokšti. Tai per daug pavojinga,“ - pasakojo Edita.
Į Everestą alpinistė startavo balandžio mėnesį. Prieš pradedant žygį Nepale, E. Nichols pasičiupo plaučių infekciją, ėmė dusinti kosulys. Teko griebtis antibiotikų.
„Aš tai padariau! Vis dar negaliu patikėti! Neįtikėtina patirtis. Žinojau, kad bus sunku ir pavojinga. Tačiau buvo daug sunkiau ir pavojingiau, nei galėjau įsivaizduoti. Kopti buvo techniškai sudėtinga ir tikrai baugu, šis įvykis sunkiausias mano gyvenime“, - tik nusileidusi nuo viršūnės, bazinėje stovykloje sakė jau legendinė lietuvė.
Anot alpinistės, tai buvo lipimas skustuvo ašmenimis tarp gyvenimo ir mirties. „Kopėme labai siauručiu kraštu, mažiausia klaida būtų buvusi pražūtinga. Tą įsimintiną gegužės 22 d. šlaitą pasiekė tik lietuvė ir jos šerpas Tarkis. Kiti kopė arba aukščiau, arba apsisuko atgal dėl itin šalto vėjo. Gūsiai buvo stipresni nei prognozuota - apie 65-75 km/val. Nedaug žmonių kopė siaučiant tokiems tornadams. Šerpo ir lietuvės tandemas viršūnę pasiekė apie 9 valandą ryto.
Ant viršūnės buvo tik jiedu - niekas nei iš šiaurinės, nei iš pietinės pusės nepasirodė. „Jausmas neapsakomas - mes net matėme žemės išlinkį!“ - liejosi Editos emocijos. Ant viršūnės prabuvo apie 15-20 minučių - gana nemažai laiko, turint galvoje tokius didelius vėjus. Apie kaukės nuėmimą irgi negalėjo būti nė kalbos. Tokiomis oro sąlygomis, kai siaučia stiprūs vėjai su stingdančiu šalčiu, atidengtas nuogos odos plotas tuoj pat apmiršta, „nudega“. Bet prieš akis buvo nusileidimas žemyn. Užkopti į Everestą - tai tik pusė pavojingo darbo. O leistis išsekusiems po ilgo kopimo aukštyn buvo baisu ir sudėtinga.
Daug žmonių nušalo galūnes - geliantis speigas kirto nesirinkdamas. Net ir ištvermingasis Editos šerpas dėl kaulus veriančio šalčio nebejautė dviejų pirštų, bet jis pripratęs ir jau atsigauna. Pačios Editos galūnės iki pat viršūnės nežvarbo, energijos kopti netrūko, aklimatizacijos etapas įveiktas puikiai, net be didesnių galvos skausmų. Treti neištvėrė psichologiškai. Paskutines dvi paras prieš viršūnės šturmą, laukdami geresnių orų, alpinistai tiesiog gulėjo su deguonies kaukėmis ant veidų palapinėse ir nieko nedarė. Tokį laukimą ištvėrė ne visi - vienas Editos komandos narys viską metė ir iškeliavo žemyn.
Laukimas prie Everesto kalno yra vienas sunkiausių. Kartu įkopusi 63 metų Toronte gyvenanti lenkų kilmės alpinistė tvirtino, kad 99,9 % įkopimo sėkmės priklauso nuo proto būsenos. Trečiajam ant viršūnės užkopusiam komandos nariui danui Ole Mose Nielsenui net nepavyko ant viršūnės pasidaryti savo nuotraukos. Pabijojo prašyti šerpo nusimauti pirštines, nes būtų suledėję jo pirštai… Ištvermingas danas, neseniai per septynias dienas septyniuose žemynuose nubėgo septynis maratonus. Išlipa iš lėktuvo ir iki kito skrydžio bėgu distanciją.
Pasak Editos, vaikščioti tarp gyvenimo ir mirties buvo baisu, tačiau neįtikėtina, ne šio pasaulio patirtis. Viršuje ji jautėsi pažeidžiamesnė, tačiau visuomet išsaugojo vidinį užtaisą, kuris stūmė pirmyn - tik dar vienas žingsnelį žengti šią akimirką, tik dar vieną… Tik koncentracija į šią akimirką padėjo jai pasiekti tikslą.
Everesto viršūnė nebuvo „aukščiausias“ alpinistės kelionės taškas. Didžiausią džiugesį ir euforiją ji pajuto saugiai nusileidusi nuo kalno. „Jaučiuosi tikrai laiminga - Motina Deivė Džomolungma buvo man labai maloninga.
žymės: #Gime
Panašus:
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Nuo kada galima sodinti kūdikį: gydytojų rekomendacijos, patarimai tėvams
- Kada perveda vaiko priežiūros pinigus: 2024 metų grafikas
- Atraskite Skaniausias Kalėdų Tradicijas ir Receptus, Kuriuos Privalote Išbandyti!
- Budizmo Savaitės Gimimo Diena: Atraskite Nuostabias Tradicijas ir Reikšmingus Aspektus