Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokia turi būti 5-7 metų raida, ir kokie gebėjimai turėtų būti ugdomi aštuonmečiui.
Fizinė raida
5-7 metų tarpsniu labai svarbus geras vaiko stambiosios ir smulkiosios motorikos išsivystymas, jo akies-rankos ryšys. Šešerių metų sulaukęs vaikas jau turėtų gebėti eiti, bėgti, šliaužti (pvz., pralendant pro įvairias kliūtis) ir šokinėti (pvz., siekiant pakabinto daikto, atsispirdamas nuo žemės abejomis kojomis) keisdamas tempą, greitį ir kryptį. Turėtų mokėti varyti kamuolį pirmyn-atgal (abejomis rankomis ir kojomis), jį atmušti nuo žemės, spirti, mesti ir pagauti.
Šešerių metų vaikas jau turėtų mokėti naudotis žirklėmis ir sekti liniją kirpdamas, tvarkingai tepti klijus, gerai laikyti ir valdyti piešimo, tapymo priemones, iš vieno indo perpilti vandenį į kitą. Jo rankytės koordinaciją žymi ir tai, ar jam lengvai sekasi suimti ir įstatyti daiktus į angas (pvz., savarankiškai užsegti užtrauktuką, sagas ir pan.). Tai daug smagiau ir naudingiau nei tiesiog piešti „pagaliukus“ ar spalvinti tuščias figūras.
Pastebėkite, kaip Jūsų šešiamečiui sekasi dirbti su smulkiomis detalėmis: verti karoliukus, surinkti smulkius daiktus. Akies-rankos ryšį puikiausia lavina (o tuo pačiu ir vaiko vaizduotę, kūrybiškumą, dėmesio koncentraciją) darbas su smulkiomis detalėmis (pvz., karoliukų vėrimas, augalų rinkimas, džiovinimas, paveikslėlių iš jų kūrimas), siuvimas (jau 4 metų vaikas gali susiūti kelias detales į vieną, susiūti vilnos prikimštą žaislą), nėrimas, pynimas.
Intelektinė raida
Kaip jau aptarėme, iki 2-2,5 metų vaikas pasižymi sensomotoriniu intelektu - pasaulį pažįsta per pojūčius ir judesius. Jo neurosensorinė sistema vystosi, dar tik formuojasi nerviniai ryšiai, lemiantys pažinimo procesus (atmintį, kalbą, ilgalaikę atmintį ir pan.). Štai kodėl vaikas beveik neatsimena savo gyvenimo iki 4 metų.
2-4 metų vaiko intelektas jau yra priešoperacinis. 4-6 metų vaikas jau gali suvokti loginius ryšius, pradeda manipuliuoti skaičiaus sąvoka, suvokti tvermės dėsnius. Jis gali neblogai priskirti daiktus klasėms ar kategorijoms, tačiau jų dar neįsisąmonina. Taip yra todėl, kad vaiko loginis ir abstraktusis mąstymas dar nėra išsivystę, sprendimus jis atlieka daugiausia remdamasis intuicija.
Svarbu, kad šiame amžiuje vaikas kuo plačiau vystytų visą savo asmenybę, susipažintų su įvairiausiomis medžiagomis ir kūrybinės išraiškos priemonėmis, kurios natūraliai turi rasti sau vietą jo kasdieniame namų/kiemo gyvenime. Jei vaikas lanko darželį, čia tikrai užtenka veiklos visapusiškam vaiko ugdymuisi.
Pasaulio pažinimo kompetencija labai plati - į ją įeina bendras pasaulio pažinimas, susiorientavimas dienos ritme, suvokimas, kaip vienas kitą keičia metų laikai, kaip jie įtakoja žmogaus ir gamtos gyvenimą, dirbamus darbus. Čia svarbu ir pirminiai skaičiavimo ar skaitymo įgūdžiai.
Dengiate stalą - skaičiuokite, kiek padėjote lėkščių, šakučių, puodelių; piešiate - skaičiuokite, kiek naudosite pieštukų; skutate bulves - skaičiuokite, kiek jų nuskutote ir pan. Piešėte ar lipdėte - prie savo darbų užsirašykite savo vardą. Vaikai tokiu būdu skaičiaus ir žodžio sandarą suvokia taip pat „stebuklingai“ kaip ir išmoksta kalbėti.
Su šešiamečiais jau galite pradėti žaisti įvairius žodžių žaidimus: ištraukti raidelę ir bandyti sugalvoti kiek įmanoma daugiau žodžių iš jos. Todėl labai efektyvus yra žaidimas su faktūriškomis raidėmis. Galite jas pasiūti, nuvelti iš vilnos - kiekvieną savaitę į namus gali atkeliauti po naują raidelę.
Mokydami vaiką raidžių (bet tik kai vaikas pats paklausia, kokia čia raidė) netarkite jų taisyklingai (pvz., [em], [er], [jot]), nes vaikai vėliau atpažindami tas raideles žodyje ir bandydami jungti darys klaidas. Taip pat neprasminga mokyti rašytinių raidžių. Kiekviena mokytoja turi savo sistemą kaip raideles jungti - vaikui mokytis kitokios sistemos gali būti sudėtingiau, nei mokytis pirmą kartą ir iškart kaip reikia.
Socialinė ir emocinė raida
Pagrindinė erdvė, kur vaikas ugdo savo socialumą - tai jo žaidimų erdvė, bendravimas su bendraamžiais. Socialinė kompetencija yra labai svarbi kitam etapui vaiko gyvenime - pasirengimui mokyklai. Pastaruoju metu pedagogai dažnai susiduria su šešiamečiais, kurie kaip maži profesoriai viską žino, puikiai skaičiuoja, skaito, gali atlikti net sudėtingesnius aritmetinius veiksmus, tačiau sunkiai randa kalbą su kitais vaikais, yra įsitempę, patiria emocinių sunkumų.
Išskiriami tam tikri kriterijai, leidžiantys įvertinti vaiko socialinę kompetenciją ir jo pasiruošimą mokyklai. Stebėkite vaiką ir atsakykite sau į šiuos klausimus:
- Ar jis dalyvauja bendruose žaidimuose?
- Gal jis žaidžia šalia kitų vaikų, bet vienas?
- O gal žaidžia išimtinai tik su vienu ar su dviem tais pačiais vaikais?
- Kokį vaidmenį vaikas užima - ar laukia, kol jį pakvies žaisti, lieka stebėtoju, ar pats imasi inicijuoti žaidimą?
Vaiko socialumą parodo ir tai, ar vaikas jaučiasi esąs grupės narys: pasako savo nuomonę, tačiau atsižvelgia ir į kitų norus, prašymus. Svarbu, ar Jūsų mažylis domisi greta esančiais vaikais, dalyvauja bendraamžių pokalbiuose, pažįsta grupės/kiemo vaikus, žino jų vardus? Ar bendradarbiauja su įvairaus amžiaus vaikais, ar tik su bendraamžiais?
Šešiamečiui jau svarbu mokytis spręsti problemas. Stebėkite, ar vaikas bando tai daryti - kelia klausimus apie neaiškius ir nežinomus dalykus, aiškinasi, ieško informacijos, įsidėmi faktus, savaip analizuoja. Ar gali be suaugusiojo pagalbos pats išspręsti konfliktinę situaciją (ar bando tai daryti)? Ar sudėtingose situacijose (pvz., kai yra skriaudžiamas) kreipiasi pagalbos į suaugusįjį, o gal pagalbos prašo visais atvejais? Ar žino vieną kitą pagalbos draugui būdą?
Neatskiriama socialinės kompetencijos dalis yra vaiko emocinė kompetencija - gebėjimas suvokti save bei jausti kitus. Stebėkite, kaip vaikui sekasi įvardinti savo paties jausmus (aš pykstu, man liūdna), išreikšti juos ne tik žodžiais, bet ir mimika, tonu, elgesiu. Kaip jam sekasi atpažinti kitų jausmus, ketinimus jo atžvilgiu? Kiek gali toleruoti kitų emocijas? Ar vaiką kankina nerimas, baimės?
Svarbu, kad vaikas džiaugtųsi savo laimėjimais ir pasitikėtų savo jėgomis. Stebėkite, kaip vaikas reaguoja į nesėkmes - ar po jų jis toliau stengiasi ir tęsia savo veiklą? Pats geriausias vaiko mokymo būdas - jo įkvėpimas savo rodomu geru pavyzdžiu. Stebėkite, kaip elgiatės kiekviename žingsnyje: troleibuse, eilėje prie kasos, bendraudami su nepažįstamais žmonėmis.
Sveikinkitės su kaimynais, persimeskite su jais vienu kitu maloniu žodžiu. Kartu su vaiku klijuokite suplyšusias knygutes, žiemą eikite į mišką lesinti paukštelių, maitinti žvėrelių - taip mokysite vaiką pasirūpinti silpnesniu, skiepysite žmogiškumą. Emocinę kompetenciją vystyti galite žaisdami tokį žaidimą: vienas veido išraiška stengiasi perteikti konkrečią emociją, kitas bando ją atspėti.
Motyvacija ir susikaupimas
Vaiko motyvacijos ir susikaupimo lygis priešmokykliniame amžiuje. Motyvacija ir susikaupimas - du labai svarbūs gebėjimai, lemiantys vaiko pasiruošimą mokyklai bei mokymosi rezultatus. Pasikartosiu, kad fiziškai ir emociškai sveikas vaikas yra smalsus ir nori žaisti, sužinoti, atrasti, išbandyti kažką naujo.
Ar vaikas noriai įsitraukia į naują jam veiklą? Ar žaisdamas, kurdamas vaikas stebi suaugusius žmones, stengiasi dėl jų reakcijos? Motyvaciją labai stiprina veikla, kuri yra įdomi vaikui, atitinka jo vidinius poreikius bei įtraukia jį (jis turi kažką daryti dėl to, kad jam pačiam įdomu, o ne dėl suaugusiųjų reakcijos ar įvertinimo).
Taip pat nepamirškite, kad niekas taip nemažina motyvacijos kaip neprasminga veikla. Tas galioja tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Taip yra ir su vaikais, todėl kad ir ką darytumėte: lipdytumėte iš molio, veltumėte iš vilnos, darytumėte aplikaciją - stenkitės, kad ta veikla turėtų prasmę, o jos produktai būtų praktiškai panaudojami ir aktualūs.
Geresnių rezultatų duoda ne primygtinis siūlymas užsiimti kuo nors, bet vaiko „suintrigavimas“ (pavyzdžiui, be didelių kalbų pradėkite kažką daryti ir laukite, kol vaikas pats paklaus: „ką čia darai?“, „ar galiu prisijungti prie tavęs?“). Perdėtas entuziazmo žadinimas paprastai kuria priešingą efektą.
Geriau jau kažko šiek tiek neduoti, nepasakyti iki galo, kad vaikui būtų palikta galimybė pačiam panorėti sužinoti, paprašyti, nei siūlyti per daug. Pavyzdžiui, specialiai rašyti ir skaityti nemokomas vaikas į raides žiūri kaip į stebuklą, prieinamą tik suaugusiesiems ir visomis savo išgalėmis stengiasi suprasti ir „įminti“ raideles. Tai ir yra vidinė motyvacija, kai vaikas kažko siekia pats, nes jam įdomu.
Ką turėtų žinoti ir mokėti 7 metų vaikas ruošiantis į mokyklą (pagal Švietimo ir Mokslo Ministerijos parengtą Priešmokyklinio ugdymo programą):
- Žinoti savo vardą, pavardę, lytį, kiek jam metų, ir kur gyvena.
- Orientuotis jam pažįstamoje namų ir kiemo aplinkoje.
- Rūšiuoti, klasifikuoti, lyginti ir matuoti daiktus pagal formą, dydį, spalvą.
- Pažinti bent pagrindines raides ir skaičius, gebėti perskaityti savo vardą ir kitus jam reikšmingus žodžius, suvokti skaitymo ir rašymo kryptį (iš kairės į dešinę).
- Žinoti kelis maisto ruošimo, sodo ir buities darbus, rankdarbių atlikimo būdus.
- Ar geba išklausyti kitą?
Tokio amžiaus vaikas jau turėtų gebėti žodžiais apibūdinti kitą žmogų, daiktą, nusakyti, kaip jis pats pasikeitė per metus (pvz., koks jis buvo vaikystėje, o kaip pasikeitė dabar?). Pirmiausia sekite daug pasakų. Parinkite tokias, kurių būtų turtingas žodynas, daug vaizdingų posakių (to apstu lietuvių liaudies pasakose).
5-7 metų vaikams gyvulines, ritmines pasakas gali pakeisti stebuklinės pasakos - jau tinka visos apie princeses, karalius, Užjūrio šalis. Po truputį prie lietuvių liaudies pasakų galite prijungti brolių Grimų pasakas - jos plečia vaiko akiratį, tačiau kartu nėra autorinės, todėl išlaiko visus reikiamus archetipus ir teisingai veikia vaiko pasąmonę.
Buitiniai įgūdžiai
Vaikas turi mokėti atlikti buities darbus.
- 2-3 metai: sudėti žaislus į vietą, nunešti indus nuo stalo pavalgius, sudėti savo nešvarius rūbus į krepšį, nuvalyti dulkes, nušluostyti stalą, padėti laistyti gėles ir kitus augalus.
- 4-7 metai: sudėti žaislus į vietą, pasikloti lovą, pasikabinti savo rūbus ir padėti batus į vietą, sudėti savo nešvarius rūbus į krepšį, sudėti švarius rūbus į lentynas, nuvalyti dulkes, siurbti, nurinkti indus nuo stalo ir nušluostyti stalą, laistyti gėles ir kitus augalus.
- 8-11 metų: sudėti žaislus į vietą, pasikloti lovą, pasikabinti savo rūbus ir padėti batus į vietą, sudėti savo nešvarius rūbus į krepšį, gebėti juos rūšiuoti pagal spalvą, sudėti nešvarius rūbus į skalbimo mašiną, išimti iš jos, sudėti juos į džiovyklę, išimti iš jos ir sulankstyti, sudėti švarius rūbus į lentynas, valyti dulkes, siurbti, plauti grindis, nurinkti indus nuo stalo, nušluostyti stalą, sudėti indus į indaplovę arba juos išplauti, išimti indus iš indaplovės, sudėti į vietas lentynose, laistyti gėles ir kitus augalus, rūpintis naminiais gyvūnais.
Kasdienės atsakomybės neturėtų būti apmokamos, nes tai visų šeimos narių pareiga jas atlikti ir rūpintis vieni kitais.
Septintųjų metų krizė
Nenustebkite, jeigu septynmetis mokykloje papasakos viską, kas dedasi jūsų namuose, jei išplepės kaimynei, kad jos nemėgstate, arba močiutei, kad ji per daug kišasi į jūsų šeimos reikalus. Tai metas, kai prasideda septintųjų metų krizė.
Septintųjų metų krizė skiriasi nuo trečiųjų metų krizės, nes vaikas nerodo priešiškumo, nesiožiuoja. Ji susijusi su mokykla, tad gali paliesti ir šešiamečius, jeigu jie anksčiau išleidžiami į mokslus. Šiuo metu labai stipriai pasikeičia vaiko aplinka, gyvenimo būdas, o visa tai ir paskatina krizę.
Pirmokas turi išmokti pripažinti ne tik tėvų, bet ir mokytojų autoritetą, turi išmokti bendradarbiauti ir lenktyniauti, konkuruoti. Svarbiausias septintųjų metų bruožas yra moralinių vertybių atsiradimas, mat daugiausia laiko vaikas praleidžia ne namie, o kolektyve, šias moralines vertybes formuoja pats. Šiuo metu itin svarbus tampa teisingumo jausmas.
Iki šiol vaikui tėvai buvo tarsi šventi. O štai septintaisiais metais galvytėje pradeda kirbėti mintys, kad gal tėvai nelabai teisūs, gal ne viską žino, gal ne tokie visagaliai, kokiais juos laikė. Tai nereiškia, kad pradės mažiau gerbti ar mylėti tėvus.
Kai kurie tėvai labai skausmingai sureaguoja į pirmoko žodžius, kuris pasako: „O mokytoja sakė…“, ir paneigia tėvų nuomonę kokiu nors klausimu. Nereikia skaudžiai reaguoti, tėvai vaikui išlieka mylimiausi žmonės pasaulyje, tačiau jis pats mokosi atskirti, atsirinkti, girdėti ir kitokią nuomonę. Tad lieka susitaikyti su mintimi, kad nuo šiol vaikas mūsų žodžių nepriima kaip besąlygiškai teisingų.
Septintųjų metų krizės tėvai gali nepastebėti, nes ją savo viduje išgyvena pats vaikas. Jis turi susidoroti su gyvenimo pokyčiais, kai iš šiltų ir jaukių namų išeina į visuomenę, turi susiorientuoti mokykloje, susidėti daiktus. Šiame amžiuje vaikas jau gali pradėti kontroliuoti tėvus, sakyti jiems pastabas, jeigu šie ką nors pažadėjo ir nesilaiko savo žodžio.
Apibendrinant, 8 metų vaikas jau turėtų turėti nemažai įgūdžių ir žinių. Svarbu, kad tėvai ir mokytojai padėtų vaikui tobulėti ir ugdyti jo stipriąsias puses.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Trejų Metų Vaiko Raida: Svarbiausi Patarimai Ir Įžvalgos Tėvams
- Kiek dantų turi vaikas? Viskas, ką reikia žinoti
- Kiek Vaikas Turi Miegoti: Rekomendacijos Pagal Amžių
- Herpes Virusas Nėštumo Metu: Viskas, Ką Turite Žinoti Apie Tipus, Simptomus ir Efektyvų Gydymą
- Sužinokite, kodėl nėštumo metu neauga pilvas: tiesa ir klaidingi įsitikinimai