Straipsnio tikslas - priminti skaitytojams Vytauto Stašinsko asmenybę ir trumpai aptarti jo veiklą. Tačiau tai vienas iš mažiausiai mums žinomų ir prisimenamų Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos žinyboje triūsusių darbuotojų. Platesnės informacijos apie V. Stašinską, išskyrus enciklopedinę ir tik pavardės paminėjimą kai kuriuose moksliniuose darbuose, neturime. Gaila, bet ir didžiojoje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje šis asmuo nesurado sau vietos.
Medžiaga generalinio konsulo V. Stašinsko darbinei biografijai nušviesti yra saugoma Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau - LCVA), Lietuvos pasiuntinybės Vašingtono fonde (f. 656) bei Lietuvos generalinio konsulato Niujorke fonde (f. 658). Šiuose fonduose yra bylos, kur surinkti įvairūs dokumentai, atspindintys ne tik V. Stašinsko veiklą.
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
Oficialiai nurodoma, kad Vytautas Stašinskas gimė 1906 m. lapkričio 18 d. Kaune garsaus lietuvių visuomenininko, politiko ir teisininko Vlado Stašinsko šeimoje. Mokėsi Vilniaus švietimo draugijos Rytas keturklasėje mokykloje, 1926 m. baigė Kauno Aušros berniukų gimnaziją. Būdamas moksleivis aktyviai veikė pirmajame lietuvių skautų būryje, dalyvavo sportinėje veikloje: žaidė futbolą, krepšinį, beisbolą, rungtyniaudavo lengvosios atletikos varžybose. Nuo 1925 m. priklausė LFLS Kauno futbolo komandai. Žaisdamas vartininko pozicijoje, 1927 m. tapo šalies čempionu, o 1928 m. perėjo į Kauno Taurą (jis buvo vienas iš klubo steigėju). Nuo 1925 m. kviečiamas į Lietuvos vyrų futbolo rinktinę, kurios sudėtyje dalyvavo keturiose tarptautinėse draugiškose rungtynėse. 1931 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete. Universitetą baigė 1934 m.
Diplomatinė karjera
Dar būdamas studentas, nuo 1932 m. dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. 1935 m. paskirtas konsulato sekretoriumi į Lietuvos pasiuntinybę Briuselyje, o po to dirbo atašė pareigose. Lietuvos reikalų patikėtinį Briuselyje Vytautą Gylį 1937 metų pabaigoje paskyrus Lietuvos pasiuntinių Švedijoje, 1938-1939 metais V. Stašinskas skiriamas laikinuoju reikalų patikėtiniu Belgijoje. Jis aktyviai dalyvavo ruošiant Lietuvos-Belgijos prekybos sutartį. Turime istorikės Vilmos Bukaitės paskelbtą platų straipsnį, skirtą Lietuvos ir Belgijos prekybai nušviesti, bet V. Stašinsko pavardė ten nepaminėta.
1939 m. pradžioje V. Stašinskas iš Briuselio skiriamas darbui į Lietuvos generalinį konsulatą Niujorke. Paskyrimas siejamas su generalinio konsulo J. Budrio nuolatiniu prašymu papildyti konsulatą darbuotojais, nes plėtėsi Lietuvos ir JAV prekyba. Be to, Lietuva nusprendė oficialiai dalyvauti Pasaulio parodoje Niujorke 1939 m. Taigi, atsirado papildomų rūpesčių Lietuvos konsulatui. Tuo metu konsulate, be J. Budrio darbavosi tik atašė A. Simutis. Taigi, Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio įsakymu V. Stašinskas atašė pareigomis buvo perkeltas į Niujorką ir 1939 m. kovo 15 d. atvyko į Generalinį konsulatą. O sekančią dieną pradėjo eiti savo pareigas, kaip jau patyręs žmogus ekonomikos klausimais.
Darbas okupuotoje Lietuvoje
Normali konsulato veikla tapo išderinta, kai 1940 m. Lietuvą okupavo sovietinė Raudonoji armija ir šalyje prasidėjo sovietizacijos procesas. Generalinis konsulas J. Budrys vis pagalvodavo trauktis iš Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau - LDT) ir užsiimti verslu. Tuo reikalu net asmeniškai kreipėsi patarimo į Lietuvos garbės konsulą Julių Bielskį Los Andžele. Mat iš sumažėjusio generalinio konsulo atlyginimo jis nematė galimybės normaliai pragyventi ir išlaikyti savo didelę šeimą. Vis rečiau konsulate pasirodantį J. Budrį pavaduodavo V. Stašinskas, kuris pasirašinėdavo „e. vice konsulo p.“. Generalinis konsulas, planuodamas palikti konsulatą, stengėsi, kad V. Stašinskui, kuris buvo numatytas konsulato vadovu, būtų suteiktas oficialus vice konsulo titulas. Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Povilas Žadeikis tam klausimui pritarė ir 1941 m. gegužės 14 d. iš JAV valstybės departamento gavo patvirtinimą, kad V. Stašinskas pripažintas vice konsulo titulu. V. Stašinskas pasirinktas, nes buvo keliais metais vyresnis už A. Simutį, o svarbiausia - turėjo didesnę vadovavimo patirtį.
Kaip rodo archyviniai dokumentai, J. Budrys rūpinosi ir A. Simučiu - P. Žadeikio prašė ir A. Simutį pakelti į vice konsulus, siekiant jį motyvuoti tolimesniam darbui. Bet jeigu dabar nėra tokios galimybės, anot J. Budrio, - tai bent padidinti jo atlyginimą, pakeliant iki XI kategorijos, paliekant atašė titulą. Tiesa, P. Žadeikiui (kaip ir Latvijos bei Estijos atstovams) pavykus įtikinti JAV valstybės departamento vadovybę, kad būtina skirti Baltijos šalių atstovybėms išlaikymą iš tų šalių indėlių JAV bankuose, J. Budrio finansinė padėtis pagerėjo.
Konsulato veikla
Lietuvos generalinio konsulato veikla iki Lietuvos okupacijos pagrinde apėmė, J. Budrio žodžiais, dvi pagrindines sritis: prekybos klausimus ir JAV lietuvių palikimų bylas. Be abejo, konsulatas vykdė ir reprezentacijos funkcijas JAV valdžios ir lietuvių išeivijos tarpe, tvarkė vizas, atstovavo Lietuvos piliečių reikalus ir pan. Po Lietuvos okupacijos atkrito prekybiniai reikalai, bet išliko visi kiti. Tiesa, pasunkėjo palikimų klausimas, nes reikėjo juos apsaugoti nuo sovietų pretenzijų. Konsulatas išdavinėjo Lietuvos piliečio pasus, kurie galiojo visose šalyse, išskyrus komunistinį pasaulį. Išsiplėtė konsulato propagandinė veikla.
Atsirado nauja papildoma veikla - pokaryje konsulato darbuotojams reikėjo sutikti iš Europos atplaukiančius lietuvius dipukus į Niujorką ir jais pasirūpinti, bendradarbiaujant su JAV lietuvių organizacijomis. Taigi, prie visų šių darbų prisidėjo kiekvienas konsulato darbuotojas. Be to, pats V. Stašinskas, niekieno neskatinamas, aktyviai dalyvavo Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo (BALF) veikloje. Be jokios abejonės kiekvienas konsulato darbuotojas turėjo ir asmenines užduotis. Karo laikotarpyje, Lietuvos diplomatams ir veikėjams užsienyje pradėjus megzti ryšius su Lenkijos politikais, prisireikė detalios studijos apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Žinoma, kad V. Stašinskui, kuris, reikia manyti, geriau už savo kolegas JAV išmanė tą problemą, buvo pavesta parengti tokią studiją. 1943 m. birželio 9 d. P. Žadeikis dėkojo V. Stašinskui už atliktą darbą ir rekomendavo, kad studijos klausimais padiskutuotų lietuvių veikėjai.
Kandidatūra į garbės generalinio konsulo pareigas Toronte
1949 m. gegužės 24 d. netikėtai mirus ilgamečiam Lietuvos garbės generaliniam konsului Toronte Geraldui L.P. Grant-Suttie, iškilo Lietuvos atstovo Kanadoje klausimas. LDT nariai nusprendė, kad reikia išsaugoti šį postą, nes lietuvių Kanadoje skaičius augo. Be to, Kanados vyriausybė Lietuvos okupacijos nepripažinto de jure (nors de facto - buvo pripažinusi). Ir tuo principu vadovaujantis Kanados vyriausybė leido Baltijos šalių konsulams likti savo vietoje, veikti de facto kaip ir pirmiau (tiesa, jie jau buvo nebefiksuojami oficialiame užsienio šalių konsulų sąraše). Laikinai einančio garbės generalinio konsulo pareigoms LDT vadovybė numatė vice konsulą V. Stašinską, kuris puikiai mokėjo prancūzų kalbą ir turėjo vadovaujančios patirties. P. Žadeikis kėlė mintį, kad V. Stašinskas galėtų skirti keletą dienų savaitėje konsuliniams reikalams Toronte, išlaikydamas turimas pareigas Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke. Lietuvos pasiuntiniui Vašingtone buvo svarbu skiriant V.Stašinską, nesumažinti jo, kaip kandidato, turimą statusą, neapsunkinti Lietuvos generalinio konsulato Niujorke veiklos ir nesudaryti LDT papildomų finansinių sunkumų. Pats V. Stašinskas pritarė savo skyrimui į Torontą minėtomis sąlygomis.
Tačiau iš LDT narių pasisakymų aiškėjo, kad Kanadoje reikalingas pastovus atstovas. Atkreiptas dėmesys, kad atvykstančio, kaip nepastovaus, atstovo iš Niujorko statusas „gali sudaryti komplikacijų“ Kanados valdžios sluoksniuose ir lietuvių visuomenėje. Taigi, buvo nuspręsta ieškoti nuolatinio atstovą iš Kanadoje gyvenančių lietuvių tarpo. Apsistota prie buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministerijos darbuotojo, buvusio pasiuntinio Skandinavijos valstybėse Vytauto Gylio, su kuriuo LDT vadovybė jau vedė derybas. Tiesa, P. Žadeikio prašymu, tuo metu laikinai Garbės konsulatą Toronte prižiūrėjo Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke, pirmiausia V. Stašinskas. Nuo 1949 m. gruodžio 1 d. Toronte pradėjo eiti garbės generalinio konsulo pareigas V. Gylys.
Veikla Jungtinių Tautų Organizacijoje
Be to, V. Stašinskas buvo pasiuntinio P. Žadeikio įpareigotas, kaip biuletenio The Lithuanian Situation korespondentas, lankytis Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke ir sekti jos darbą. Ypač tuos klausimus, kurie liečia Rytų Europą, TSRS ir okupuotas Baltijos šalis. Tuo pačiu tai buvo proga pabendrauti su ten akredituotais JAV didžiųjų dienraščių bei kitų šalių atstovais, jiems įteikti Lietuvos diplomatinės tarnybos parengtus raštus, notas ir kitus leidinius Lietuvos klausimu. Lankymosi JTO intensyvumą iliustruoja tokie faktai - pavyzdžiui 1956-1957 metais V. Stašinskas buvo atvykęs 67 kartus, o kelionės kainavo 40 dol. ir 75 ct. Dar už 8 dol. ir 20 ct. jis JTO sekretoriate įsigijo reikalingų politiniam darbui leidinių. Apie savo vizitus ir veiklą parengdavo detalias ataskaitas ir platindavo visiems LDT nariams. Praktiškai Vytautas buvo pirmasis neoficialus, tiesa nepripažintas, Lietuvos atstovas Jungtinių Tautų Organizacijoje.
Viename rašte, rašydamas apie savo statusą, jis pažymėjo, kad savo turimą korespondento leidimą negali naudoti „tam, kad per duris įeičiau kaip korespondentas, gi jau viduje būdamas pradėčiau vaidinti jau nebe korespondento, bet Lietuvos valstybės pareigūno vaidmenį, dalindamas korespondentams mūsų tekstus. Keliais atvejais aš negalėjau išvengti tokių misijų, bet ateityje prašysiu mane nuo jų atleisti“. Iš V. Stašinsko susirašinėjimo su Lietuvos atstovu Vašingtone Juozu Kajecku matome, kad tai nebuvo lengvai vykdomas įpareigojimas tarptautinėje organizacijoje. Įdomu tai, kad J. Kajecko užuominai, jog reikėtų apriboti tuos apsilankymus, V. Stašinskas pritarė. Matyt, kad jam taip pat jau buvo įkyrėję tie vizitai, nes nelengvai gaudavo, kaip korespondentas, akreditaciją, kurią reikėjo nuolat pratęsinėti. Taip pat tekdavo gaišti nemažai laiko (daugiausia savo laisvalaikio sąskaita) ne tik kelionėms, bet ir susipažįstant su JTO dokumentais.
Apsunkino veiklą ir tai, jog jau 1958 metais nustojo eiti biuletenis The Lithuanian Situation. Net kurį tai laiką teko apgaulingai prisidengti nebeeinančio leidinio korespondentu. O tai kėlė, anot V. Stašinsko, pavojų Lietuvos vardo prestižui, jeigu paaiškėtų tokia apgaulė.
Konsulo titulas ir jubiliejus
Artėjant V. Stašinsko penkiasdešimtmečiui, LDT vadovai nusprendė pakelti jo rangą iki konsulo. 1955 m. gruodžio 1 d. tai padarė LDT šefas S. Lozoraitis, o Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis 1956 m. sausio 4 d. kreipėsi į JAV valstybės sekretorių John F. Dulles, prašydamas pripažinti V. Stašinsko naująjį rangą. 1956 m. sausio 20 d. iš JAV Valstybės departamento buvo gautas raštas, kuriuo JAV vyriausybė suteikė V. Stašinskui „konsulo titulas laikinoje formoje“ ir išduotas JAV Valstybės departamento sertifikatas nr. 255. Taigi, tuo metu Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke jau buvo visų rangų konsulai: generalinis konsulas J. Budrys, konsulas V. Stašinskas ir vice konsulas A.
Vytauto jubiliejus (taip pat ir 25 metai diplomatinėje tarnyboje), 1956 m. lapkričio 19 d. surengtas konsulato patalpose praėjo kukliai. Atsilankė ir sveikinimo kalbas pasakė vyresnieji kolegos Vaclovas Sidzikauskas, Edvardas Turauskas bei generalinis konsulas J. Budrys. Jubiliatą pagerbė Lietuvos laisvės komiteto ir laikraščio Darbininkas redakcijos atstovai. Visi atsilankę įteikė prisiminimo dovanėles. Be to, V. Stašinskas sulaukė visų LDT narių sveikinimo telegramų.
Finansinė padėtis ir asmeninis gyvenimas
Tuo tarpu V. Stašinsko, kaip ir kitų konsulato darbuotojų, pragyvenimo lygis buvo apgailėtinas. Dar 1959 m. J. Budrys minėjo Lietuvos atstovui Vašingtone J. Kajeckui, kad darbuotojų algos turėtų doleriais būti bent 100% didesnės nei buvo, norint pasiekti padoresnį jų pragyvenimo lygį, palaikyti darbuotojų orumą. Anot jo, pavyzdžiui V. Stašinsko, turinčio aukštąjį išsilavinimą ir 28 metus darbo stažą, metinė alga (be socialinio ir ligų draudimo, pensijos ir kt.) sudaro 4,700 dol., kai tuo tarpu eilinis aptarnaujantis liftą žmogus gauna ne mažiau 5,200 dol. ir yra aprūpintas visais draudimais. Atlyginimų Lietuvos atstovams klausimas per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį buvo jautrus ir nuolat LDT narių „judinamas“. Atlyginimų didinimą stabdė ribotas biudžetas bei turimi maži finansiniai ištekliai.
Atlyginimo nepakankamumą normaliam gyvenimui aiškiai parodo nelaimės, aplankančios darbuotojus. 1959 m. kovo 29 d. netikėtai mirė Vytauto žmona Aldona Bernotaitė-Stašinskienė. Tuojau apie tai J. Budrys pranešė į Vašingtoną J. Kajeckui pažymėdamas, kad V. Stašinskas nepajėgs padengti laidojimo išlaidų. Pats V. Stašinskas, atsidūręs sunkioje finansinėje padėtyje, rašė J. Kajeckui: „Laidotuvėms ir antkapiui iki šiol esu išmokėjęs, arba netrukus turėsiu išmokėti $ 1,633.02, nebeskaitant keliatos šimtų dolerių visokių susijusių išlaidų, nors neturėjau ir neturiu jokių santaupų. Mano žmonos gyvybė nebuvo apdrausta (…) Netrukus turėsiu sumokėti už ant...“
Lietuvos generaliniai konsulai Niujorke
| Vardas Pavardė | Pareigos | Metai |
|---|---|---|
| Jonas Budrys-Polovinskas | Generalinis Konsulas | 1936-1964 |
| Vytautas Stašinskas | Generalinis Konsulas | 1964-1967 |
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Jeronimo Miliaus įspūdinga biografija ir nepakartojama muzikinė karjera
- Nežinomi Faktai apie Žymius Lietuvos Čepinskius: Jono ir Vilhelmo Įkvepiančios Biografijos
- Jono Valančiūno Įkvepianti Biografija: Nuo Pradžių Iki NBA Žvaigždės
- Neįtikėtinos Lankytinos Vietos Lietuvoje Vaikams – Smagiausios Šeimos Pramogos
- Emocingos Padėkos Žodžiai Darželio Auklėtojams Išleistuvių Proga – Nepamirštamos Akimirkos