Juozas Erlickas - poetas, dramaturgas, humoristas, satyrikas, dainininkas, lyrikas, klasikas. Nuo 1979 m. leidžia satyrinės prozos knygas, dramos ir poezijos kūrinius, kuria ir atlieka dainas. Jo knygose viena svarbiausių - meilės tema.
Biografija
Juozas gimė 1953-iųjų kovo 3-iąją - Stalino mirties dieną. Poeto motina atmintyje išsaugojo Juozo gimimo aplinkybes, nors šiais savo prisiminimais nesidalijo net su pačiu sūnumi. Sūnaus gimimo valandos S.Erlickienė jau nebeprisimena, tik žino, kad tai įvyko šviesiu paros metu. Į gimdyklą įėjęs gydytojas pranešė apie Stalino mirtį ir šiam reikšmingam faktui pagerbti paskelbė tylos minutę.
Jos metu daktaras stovėjo šalia gimdyvių pagarbiai susikaupęs. Juozui apie jo gimimo ji nėra pasakojusi - tiesiog nebuvo progos apie tai pakalbėti. Iš Viekšnių ligoninės Juozą Erlicką tėvai parsivežė į Svirkančių kaimo vienkiemį, kuriame jau lakstė jo brolis Antanas. Šiame vienkiemyje užaugo Juozo Erlicko motina. Erlickų šeima čia gyveno iki 1975-ųjų.
Nuo Svirkaičių vienkiemio iki mokyklos Viekšniuose - apie penkis kilometrus. Motina prisimena, kad, be bėgiojimo, būsimasis rašytojas mėgdavo treniruotis, kilnodamas įvairius sunkius daiktus. Jau vaikstėje Juozas, anot motinos, buvo tarytum užsisvajojęs ir nekalbus. J.Erlickas baigė Viekšnių vidurinę mokyklą.
Baigęs Viekšnių vidurinę mokyklą, 1971-75 m. studijavęs lituanistiką Vilniaus universitete, dirbęs Gamtos apsaugos komiteto inspektoriumi, Jaunimo teatro scenos darbininku. Nepriklausomybės metais tapo aštriausiu sovietinės mąstysenos ir elgsenos stereotipų kritiku, o jo pavardė virto absurdiško komizmo sinonimu („erlickynė“). 1997 metais J. Erlickas gavo Nacionalinę premiją, jo vardu Vilniuje pavadinta kavinė, kartu su džiazo muzikantu P. Vyšniausku jis įdainavo audiokasetę savo eilėraščių tekstais.
Kūryba
Juozo Erlicko kūryboje suaugusiems, tiek vaikams aktualizuojamas santykis su literatūrine tradicija. Pirmąją humoreskų knygą ,,Kodėl?“ išleido 1979 m. Jis nekuria satyros, kuri tirštindama spalvas demaskuotų vieno ar kito negatyvaus reiškinio nenormalumą. Jo išeities taškas - juodasis humoras, kuriam bet koks absurdas yra gyvenimo norma. Todėl jo tekstuose nėra didaktinių teisuolio ir visažinio sprendimų, būdingų satyrinei literatūrai.
Eilėraščiai vaikams
,,Bilietas iš dangaus arba Jono Grigo kelionė greituoju traukiniu” - taip vadinasi 1990 m. pasirodžiusi pirmoji Juozo Erlicko knyga vai¬kams. Turbūt nebus per drąsu teigti, kad ši knyga - brandžiausias debiutas lietuvių vaikų poezijoje per visą jos istoriją. Nieko stebėtino - į vaikų literatūrą J. Erlickas atėjo su nemaža rašytojo patirtimi: kaip savitas humoristas, suaugusių skaitytojų simpatijas jau pelnęs knygomis Kodėl?, Raštai ir kt.
Tituliniame “Bilieto iš dangaus” puslapyje skaitome: „Eilėraščiai ne suaugusiems“. Toks netradicinis adresato įvardijimas - pokštas, akimoju patraukiantis vaikų dėmesį ir lei¬džiantis nuspėti vyraujančią stilistinę šios knygos tendenciją - komizmą. Pažymėtina, kad rašytojo santykiai su vaikų ir suaugusiųjų kūryba yra kelių tipų: vienų rašytojų kūriniai suaugusiesiems ir kūriniai vaikams - visiškai skirtingi dalykai, kiti ieško vidinės giminystės su mažųjų pasauliu, spren¬džia tokius klausimus, kurie svarbūs ir dide¬liam, ir mažam. J. Erlickas priklauso pasta¬riesiems. Be to, jam itin būdingas vadinamasis autoepigonizmas: iš knygų suaugusiesiems kūry¬binius savo paties atradimus J. Erlickas perkelia į knygas vaikams.
Efektas stulbinantis. Joje klasikinės vaikų literatūros personažų vardais J. Erlicko eilėraštyje Jonas Grigas yra ankstesniojo Grigo priešingybė -jis sugrįžęs į „dorą kelią“. J. Erlicko poezija vaikams, nepaisant užrašo „ne suaugusiems“, iš tiesų turi dvi semantines plot¬mes: vieną - orientuotą į skaitytoją vaiką, o kitą - į suaugusįjį.
J. Erlickas domisi „pačia kalbėjimo ir mąstymo išraiška“. Rašytojo vaikų poezijoje komizmas kuriamas plėtojant specifiškai vaikiškas suaugusiųjų kalbos interpretacijas. Pasaulis, kuriame gyvena Jonas Grigas, toli gražu nėra idiliškas. Greičiau priešingai. Dažno eilėraščio pagrindas - dramatiški subjekto išgyvenimai. Sužadinti lakios vaiko vaizduotės, jie kelia juoką. Ne viename eilėraštyje J. Erlickas šaiposi iš vaikiškų baimių. Šiek tiek sti¬lizuodamas šiuolaikinį vaikų folkloro žanrą šiurpes, J. Supasi pakartas. Šitokiuos namuos.
Tai pat Nepriklausomybės lakais J. Erlickas išleido knygą “Gyvenimas po sniegu” (1991), kurioje veikia Stalinas, Berija, Dekanozovas, Guzevičius, o vietiniai saugumiečiai ir partiečiai įnirtingai priešinasi Lietuvos nepriklausomybei („Kad sugrįžtų vanagai iš anapus ir išsidalintų dvarelius?“), Erlickas, „Lietuvos aido“ bendradarbis, labai aiškiai lokalizavo komiškąjį būties absurdiškumą sovietinės sistemos išugdytoje subkultūroje.
Aštriais štrichais jis kūrė apibendrintą „homo sovieticus“ portretą. Autorius ir kalbėjo jo vardu. Erlickas taikliai fiksuoja lūžio epochos tipiškas realijas, vertybių pervartas, drumzliną psichologinį koloritą, pridengęs ironija tramdomą pasibaisėjimą, o gal ir neviltį (policininkai reketuoja, valdininkai septyniskart paima kyšį, o nieko nepadaro, vaikigaliai užplumpina kiemsargį, o motina pataria: „Išmeskit į konteinerį. Kitą paimkit“).
,,Žalias pareiškimas”, antroji J. Erlicko knyga vaikams, rašyta Sąjūdžio laikais, - knygynuose ji pasirodė 1992 m. J. Erlicko lyrinio subjekto netenkina buvi¬mas apčiuopiamame empiriniame pasaulyje - kad ir transformuotame vaizduotės, bet vis dėlto apribotame dabarties erdvės ir laiko. Jis žino esant ir kitų erdvių.
Negalėtume teigti, kad J. Erlickas akivaizdžiai griauna materialistinį pasaulio suvokimą - to daryti 1990 m. jam nebūtų leidusi cenzūra. Tačiau prisidengdamas poetine vizija jis vis dėlto atveria kitokios, anapusinės, būties perspektyvą. Paprastais, vaikui suprantamais žodžiais poetas pasakoja apie amžinatvės šalį. Ji lokalizuota būtent ten, kur pagal mitologinį pasaulio supratimą dera būti mirusiųjų erdvei, - „ten už girių, toli“.
Apie šios erdvės pobūdį leidžia spėti ir archetipinė kelio semantika: „Ten sueina visi / Nukeliauti keliai“. Tačiau čia nėra žemiškų mirties ženklų, priešingai - „Ten seneliai jauni, / O tėvai - kaip vaikai“. Čia visiškai kitokie egzistencijos dėsniai: „Miega tavo žaislai / Ten toli palikti, / Ir kas buvo seniai - / Ten be galo arti“.
Konfliktiškas yra ir J. Erlicko eilėraščių subjekto, kuris šioje knygoje įvardytas kaip autoriaus „aš“, santykis su realybe. Didžiausia antivertybe laikoma sovietinė ideologija. Atviriausiai ji neigiama oratorinio tipo eilėraščiuose.
Treji metai, skiriantys trečią J. Erlicko knygą vaikams ,,Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose” (1995) nuo antrosios, regis, nedidelis laiko tarpas. Bet to pakako, kad pilietinė poezija įgytų naujų bruožų. ,,Bobutė iš Paryžiaus” nustebina lyrinės saviraiškos atvirumu - tokiu, kad net drovu. Palyginti su ,,Žaliu pareiškimu”, trečiojoje knygoje santykis su pasauliu visiškai kitas - tai meilės teigimas.
Rašytojas Juozas Erlickas užaugino didžiulį lauką gražių, žalių ir linksmų eilėraščių. Visi jie sutilpo knygoje “Aš moku augti” (2003). Tai rinktiniai populiaraus rašytojo, poeto, eilėraščiai, mėgstami įvairaus amžiaus skaitytojų. O iš tikrųjų, „Aš moku augti“ - poezijos rinktinė, į ją sudėti anksčiau įvairiuose rinkiniuose ir spaudoje skelbti tekstai.
2004 metais Juozas Erlickas išleido knygą ,,Prisimynimai”. Tai dvyliktoji rašytojo knyga. Kurioje jis rašo apie eurozoną, apie visą Lietuvą, žmones ir save.
Bibliografija
- ,,Kodėl?" (1979)
- ,,Raštai ir kt." (1987)
- ,,Bilietas iš dangaus arba Jono Grigo kelionė greituoju traukiniu” (1990)
- “Gyvenimas po sniegu” (1991)
- ,,Žalias pareiškimas” (1992)
- ,,Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose” (1995)
- “Aš moku augti” (2003)
- “Apsireiškimas” (2003)
- ,,Prisimynimai” (2004)
- „Bijau varlės“
Panašus:
- Janinos Degutytės eilėraščiai vaikams: rinktiniai kūriniai
- Gimtadienio eilėraščiai vaikams: gražiausi ir originaliausi sveikinimai
- Trumpi eilėraščiai vaikams apie Lietuvą: patriotiškumas ir meilė Tėvynei
- Neįtikėtini projektai 2–3 metų vaikams: kūrybiškos idėjos ir lengvas įgyvendinimas darželyje
- 5 Metų Vaikams Skirtos Įdomios ir Lavinančios Kompiuterinės Užduotys