Jautrių vaikų auklėjimas primena lepių gėlių auginimą. Reikia daug dėmesio, pastangų ir rūpesčio, tačiau būtent šie vaikai pražysta gražiausiais žiedais.
Ar kada teko girdėti mitą apie garsų graikų karį Achilą? Jo motina deivė Tetidė, norėdama apsaugoti savo sūnų nuo pažeidžiamumo ir mirties, maudydavo jį stebuklingoje Hado karalystės upėje Stikse. Ilgainiui visas Achilo kūnas tapo tvirtas ir stiprus, išskyrus kulną, už kurio motina jį laikydavo maudynių metu. Atrodo, šis mitas bando išmintingai perspėti, kad net ir stipriam žmogui pažeidžiama vieta ar silpnybė gali tapti pražūtinga.
Panašiai mes linkę galvoti apie lengviau pažeidžiamus ir jautrius vaikus - manome, kad jų jautrumas yra silpnybė. Nieko keista, nes šiems mažyliams reikia daugiau dėmesio - jie neramūs, dirglūs, sunkiau auklėjami, labiau nerimauja naujose situacijose, sunkiau užmiega arba miega itin jautriai.
Psichologijos profesorius Jay Belsky siūlo iš naujo pasigilinti į Achilo mitą ir perrašyti jo pabaigą. Kognityvinės psichologijos atstovai tai vadina „performulavimu“ arba „nauju įrėminimu“ (angl. reframe), t. y. Įsivaizduokime, kad Achilas niekada nedalyvavo mūšiuose, o pats atsiskleidė bėgimo maratonuose, kur jo kulnas tapo stiprybės šaltiniu.
Jei manome, kad graikų mitas tikrovės neatspindi, atkreipkime dėmesį į australo Nicko Vujiciciaus gyvenimą. Jis gimė be rankų ir kojų, o ši fizinė negalia, regis, turėjo tapti jo pražūtimi. Tačiau jis perrašė savo negalią, kartu ir savo likimą.
Gebėjimo naujai pažvelgti į jautrius vaikus ypač reikia juos auginantiems tėvams. Dauguma vaikų, susidūrę su nesėkmėmis, greitai atsigauna, t. y. išsiskiria psichologiniu atsparumu. Parvirtęs, užsigavęs ar pabartas vaikas dažniausiai kremtasi trumpai ir greitai vėl ima žaisti.
Nuo gimimo jautriems vaikams maža nesėkmė ar piktesnis mokytojos žvilgsnis gali būti tikra tragedija, kuri nuspalvins visą jų dieną. Šiems vaikams reikia paramos, rūpesčio, pozityvaus auklėjimo, atjaučiančios priežiūros, atsiliepimo į jų poreikius ar bent jau neutralaus reagavimo, kad jaustųsi ramiai ir saugiai.
Nejautrių ar labai griežtų tėvų šeimoje augantys jautrūs vaikai yra diskriminuojami, apleisti, skriaudžiami, juos tai paveikia labiau nei nejautrius vaikus - jie tampa agresyvesni, neramūs arba nepaklusnūs. J. Belsky tyrimai rodo, kad tokiems vaikams iškyla didžiausia rizika susirgti psichikos ligomis ar patirti elgesio problemų, palyginti su kitais nejautriais vaikais, net ir augusiais tomis pačiomis sąlygomis.
Kita vertus, būtent jautrūs mažyliai yra imlesni mokymams, todėl, laiku atkreipus dėmesį į susikrimtusį jautrų vaiką, galima sėkmingai jam padėti. Jautrumas yra įgimta savybė. Tai patvirtina identiškų dvynių, kurie po gimimo buvo atskirti, tyrimai. Augdami jie elgėsi labai panašiai ir tai mokslininkams leidžia daryti prielaidą, kad elgesys bent jau iš dalies nulemtas genetiškai.
Jautrumą tyrinėjusios Elaine N. Aron teigimu, klaidinga manyti, kad didelis jautrumas yra liga ar kokia yda. Tai nėra psichikos sutrikimas, patologija ar koks trūkumas. Jautri nervų sistema yra normali savybė, būdinga 15-20 proc.
- Jautrumas gali atsirasti dėl besilaukiančios motinos patirto streso. Jei nėščia moteris patiria smurtą, nuolatinį stresą, neigiamas emocijas, visa tai per mamos organizmą patiria ir dar negimęs kūdikis.
- Jautruoliai turi itin jautrią nervų sistemą, kuri vienodai, tarsi be atrankos, fiksuoja ir teigiamą, ir neigiamą patirtį.
- Didesnis smegenų dalies, atsakingos už emocijas, aktyvumas.
- Jautrumą lemia genetiniai pokyčiai ir jų kombinacijos. Jautrūs vaikai išsiskiria žemu serotonino ir dopamino lygiu.
Jautriems vaikams dažnai skubama klijuoti etiketes net nesuprantant, kad tokio mažylio ypatingos savybės gali būti lengvai pražiūrėtos, ne taip suprastos ir nuvertintos. E. N. Aron, pati būdama itin jautri, žino, ką reiškia būti tokiu vaiku, kurio kiti nesupranta ir klaidingai priima.
Keturi pagrindiniai itin jautrių vaikų bruožai (DOES)
E. N. Aron išskyrė keturis pagrindinius itin jautrių vaikų bruožus, kuriuos apibūdina akronimu DOES:
- Gylis (angl. depth). Tai yra informacijos apdorojimo nuodugnumas ir gilumas. Prieš veikdami itin jautrūs vaikai aktyviau stebi, svarsto ir galvoja, net jei tai vyksta nesąmoningai. Jų veiklos tempas yra lėtesnis, nes skrupulingai pastebimos visos detalės, apsvarstomi galimi pasirinkimo variantai bei jų aspektai.
- Perkrova (angl. overstimulated). Į viską atkreipdami daugiau dėmesio, itin jautrūs vaikai greičiau sudirgsta ir susierzina, dažniau pavargsta, jaučiasi išsekę, iškamuoti, sukrėsti bei nusilpę. Kiekvienam žmogui būdinga riba, kiek informacijos gali priimti ir kiek dirginimo gali ištverti. Jautrūs vaikai šią ribą pasiekia greičiau, nes sunkiau atlaiko įtampą.
- Empatija (angl. empathy; emotional reactivity). Kitų jausmų atpažinimas padeda geriau suprasti kitų žmonių ketinimus ir išgyvenimus, atjausti ir suteikti paramą. Kitas aspektas - dėmesingumas emocinėms reakcijoms. Pastebėta, kad jautrūs žmonės emocingiau reaguoja ir į teigiamus (sėkmės laukimą, pasitenkinimą, džiaugsmą ir pan.), ir į neigiamus dalykus (nelaimę, netektį, nepasisekimą ir pan.).
- Jautrumas (angl. sensitivity). Subtilybių jautimas suprantamas kaip gebėjimas pastebėti net mažiausius dalykus, kuriuos kiti pražiūri, o tai yra didelis pranašumas daugelyje situacijų. Ne pačios juslės (akys, nosys, ausys) kuo nors ypatingos, o aktyvesnės smegenų sritys, atliekančios sudėtingesnį informacijos apdorojimą ir gebančios suprasti subtilią reiškinių, garsų ir vaizdų prasmę.
Tai, ar vaikų jautrumas bus suvoktas kaip problema, ar kaip pranašumas, labai priklauso nuo tėvų požiūrio ir tėvystės įgūdžių.
Kaip auklėti jautrų vaiką?
- Jautrumą suvokime kaip dovaną. Daug naudingiau jautrų vaiką suvokti ne kaip ydingą, o kaip turintį ypatingą dovaną, galinčią padėti jam atsiskleisti kaip kūrybingam menininkui, išradėjui ar moraliniam visuomenės lyderiui ir pan.
- Priimkime vaiką tokį, koks jis yra. Tai padarę tėvai ne tik pajunta vidinį išsilaisvinimą, bet išsilaisvina ir vaikas, nes nebesijaučia spaudžiamas būti kitoks. Priešingai, bandydami pakeisti vaiką, padaryti jį ne tokį jautrų ar tokį kaip visi, laužome jo natūralią prigimtį.
- Taikykime švelnią discipliną. Net jei vaikas labai jautrus, tai dar nereiškia, kad reikia nuolaidžiauti. Jam taip pat reikia aiškių ribų, tačiau jos turi būti nustatomos švelniai, gerbiant vaiką ir jo poreikius.
- Bendradarbiaukime. Jautrūs vaikai ramiau reaguoja, kai yra prašomi ką nors padaryti ir į juos žiūrima kaip į partnerius. O griežti reikalavimai kaip tik gali paskatinti tokį vaiko elgesį, kokio stengiamės išvengti, pavyzdžiui, verkimo, šaukimo, užsisklendimo, pykčio proveržio ar kitokių emocijų nevaldymo ir pan.
- Padėkime atrasti ramybės oazę. Šiems vaikams svarbu pailsėti. Jiems reikalinga erdvė, kurios garsai, vaizdai, kvapai, spalvos, baldai, jų išdėstymas ir kitos detalės jų nedirgintų, o veiktų atpalaiduojamai bei raminamai.
Jautrūs vaikai yra drąsūs ir talentingi, svarbiausia nespręsti apie žuvį pagal jos mokėjimą važiuoti dviračiu. Savimi pasitikintis jautrus vaikas mokės išnaudoti savo jautrumą. Galbūt vieną dieną jis taps talentingu menininku ar mokslininku, bus atsakingas darbuotojas ar rūpestingas tėvas, turės išskirtinį vidinį pasaulį, atjaus žmones ir gyvūnus.
Dažnai vaikai mėgsta nustatyti savo taisykles, „šokdinti“ suaugusius. Paveldimas neurotiškumas ar jautresnė nervų sistema lemia emocinį jautrumą aplinkai. Didesnė tikimybė, kad vaikas gims jautresnės nervų sistemos, jei kuris nors iš tėvų ar senelių pasižymi (pasižymėjo) emociniu jautrumu ar didesniu nerimastingumu.
Tačiau dar daug kas priklauso nuo auklėjimo. Jei vaikas gąsdinamas: „Jei neklausysi, tave pagaus piktas dėdė“, - arba: „Jei nebūsi geras berniukas, tai aš tavęs nemylėsiu.“, tai gali būti, kad jis taps emociškai jautresniu aplinkai, nes bijos, jog gąsdinimai gali išsipildyti, o sulaukęs suaugusiojo amžiaus toks žmogus gali pasižymėti didesniu nerimastingumu nei visi kiti.
Emocinį jautrumą taip pat gali sustiprinti ir trauminė vaikystės patirtis, pavyzdžiui, smurtas šeimoje, tėvų skyrybos, fizinė arba psichologinė prievarta. Taip pat įtakos turi vaiko bendravimas su jam artimu asmeniu kūdikystėje, t. y. pirmaisiais metais.
Anot raidos psichologijos, prieraišumo jausmas yra savotiška meilės forma. Tai stiprus emocinis ryšys su artimu žmogumi, kuris rūpinasi kūdikio gyvybiniais poreikiais. Priklausomai nuo to, kaip kūdikystėje tenkinami mažojo poreikiai, formuojasi saugus arba nesaugus prieraišumas.
Jei vaiko gyvybiniai poreikiai tenkinami atmestinai (vaikas pamaitintas, kai mama turi laiko; vaikas paguodžiamas, kai mama ar tėvas yra geros nuotaikos ir pan.), vėliau jis jausis nesaugiai ir bus jautresnis aplinkai, neigiamiems stimulams.
Dirglumas pasireiškia tam tikrais brendimo laikotarpiais, todėl reikia ypač atkreipti dėmesį, kada jis tampa nuolatiniu vaiko bendravimo būdu. Augant kūdikiui vyksta įvairių organizmo pokyčių: auga kaulai, kalasi dantys ir t. t. Vaikas šiais periodais gali būti dirglus. Taip pat gali būti dirglus ir piktas, kai serga ar kai yra susimušęs kurią nors kūno dalį.
Vaiko raidos psichologai aiškina, kad 0-6 mėn. kūdikiai būna jautrūs, nes susiduria su daugeliu nepažįstamų dirgiklių. 6-12 mėn. mažyliai mažiau verkia ir būna mažiau dirglūs, tačiau prieš kiekvieno danties dygimą gali nuolat verkti keletą dienų. Nuo 12 mėn. vaikas verkia, jei iš jo atimamas mėgstamas žaislas ar neatsižvelgiama į jo planus, pavyzdžiui, guldomas į lovą, nors nesijaučia pavargęs. Vėliau, atėjus 3 metų krizei, vaikas siekia nepriklausomybės ir rodo savąjį „aš“. Tuomet elgiasi priešingai, nei nori tėvai. Šiais brendimo tarpsniais dirglumas tampa dažnu reiškiniu vaiko gyvenime.
Tačiau jei vaikas būna irzlus be jokios aiškios priežasties ir ilgą laiką, vengia bendrauti su bendraamžiais arba dažnai elgiasi šiurkščiai, atsiranda agresyvumo proveržių, tuomet vertėtų susirūpinti. Moksliniai tyrimai rodo, kad nuolatinis irzlumas ir emocinis jautrumas gali pasireikšti per pyktį ar agresiją.
Ar vaikas emociškai jautrus, galima spręsti pagal tai, kaip jis reaguoja į aplinką ir joje esančius žmones. Jei vaikas, lyginant su kitais vaikais ar broliais ir seserimis, pastebimai jautresnis šalčiui, triukšmui, nepatogiems drabužiams ir pan. Tiesiog nubrėžti leistinas ribas, priimti vaiko reiškiamas emocijas ir jas įvardyti, pavyzdžiui, jei sudrausmintas vaikas ima verkti, galima sakyti: „Suprantu, kad pyksti, tačiau žaislus reikia sutvarkyti“, - užuot šaukus: „Greit eik tvarkytis žaislų ir nesispyriok!“. Griežtai baramas vaikas gali būti nuolat irzlus, nepatenkintas gyvenimu ir imti nebeklausyti (maištauti).
Jokiu būdu nereikia pildyti visų emociškai jautraus vaiko norų ir jam pataikauti, nes jis kitoks. Jiems, kaip ir visiems kitiems, svarbu nubrėžti aiškias ribas: „Jau suvalgei du sausainius, suprantu, kad pyksti, tačiau trečio nebus“, „Pirma susitvarkyk žaislus, su kuriais ką tik žaidei, ir galėsi eiti į lauką“, „Dabar negaliu sutvarkyti tavo žaidimo, turiu pabaigti plauti indus, o po to pažiūrėsiu“.
Aiškios ribos vaikam padės jaustis saugiai šeimje, jie tiksliai žinos, ko iš jų tikimasi ir koks jų elgesys yra laukiamas. Taip pat po didesnių įvykių, pavyzdžiui, išvykų, koncertų, ekskursijų, žaidimų kambarių ar pan., kuomet vaikas patiria daug emocijų, svarbu leisti jam pabūti ramiai, kad galėtų nurimti ar pailsėti.
Elaine N. Aron manymu, žmonių grupėms net labai verta turėti tokią didelę mažumą, kurios nariai prieš veikdami gerai įsigilina į situaciją, skrupulingai apsvarsto pasekmes ir dažnai ragina kitus palūkėti, pamąstyti ir sukurti geriausią galimą strategiją. Itin jautrūs žmonės greičiau pastebi potencialų pavojų, o likusieji gali imtis atitinkamų veiksmų, kad jį atremtų.
Jautrūs asmenys visais laikais buvo patarėjai, teisininkai, gydytojai, mokytojai ir menininkai, tačiau pastaruoju metu jie vis labiau stumiami iš visų šių sričių, nes sprendėjų vaidmens agresyviai ėmėsi „nejautrieji“. Kaip pažymi Elaine N. Aron, jie nuvertina atsargų sprendimų priėmimą, siekia greitos naudos ir įspūdingų rezultatų, užgoždami jautrių žmonių tylesnį rūpestį kokybės išlaikymu ir ilgalaikėmis pasekmėmis.
Taip „nejautrieji“ pamažu likviduoja ramią darbo aplinką ir protingus darbo grafikus, todėl jautrieji arba kenčia bandydami prisitaikyti arba turi eiti kitur. Ir nors visi itin jautrūs vaikai žengia į visuomenę, kuri nėra palanki jautriems žmonėms, ypač vakarietiškoje kultūroje sunku berniukams, jeigu jie atskleidžia savo jautrumą skausmui, kritikai, kitų žmonių išgyvenimams. Tokiems vaikams reikia papildomos pagalbos, kad išmoktų džiaugtis tomis savybėmis, kurias gavo kaip likimo iššūkį ir dovaną - apibendrina Elaine N.Aron ir pirmiausia tėvus prašo nieku gyvu nepatikėti, kad didelis vaiko jautrumas yra jų kaltė ar vaiko yda.
Netikėkite žmonėmis, sakančiais, kad jūsų vaikui kažkas negerai, ir neleiskite pačiam vaikui taip manyti, - ragina E.N.Aron. Iš tikrųjų didelis vaikų jautrumas nesusijęs su jokiu sutrikimu - tai tik įgimtas normalus temperamento nuokrypis, kuris turi didelės įtakos tam, kaip vaikas auga, bręsta, kaip jaučiasi pasaulyje.
Paveldėjęs įgimtą nervų sistemos jautrumą, žmogus būna labai dėmesingas tiek fiziniams, tiek psichologiniams aplinkos aspektams ir pokyčiams. Labai jautri nervų sistema lemia, kad jis pastebi kiekvieną subtilų niuansą, bet kartu jį greitai sukrečia aplinkoje sutinkamų dalykų gausa.
Ką būtina žinoti apie itin jautrius vaikus?
E.N.Aron patvirtina, kad itin jautrius vaikus tikrai trikdo nepatogumai ar pasikeitimai, kurie kitiems gali atrodyti menki ir nereikšmingi. Todėl reikia įsidėmėti, kad būtent pagarba visiems jautraus vaiko išgyvenimams, kad ir kokie menki jie atrodytų, yra bene svarbiausia sąlyga norint su juo gerai sutarti.
Svarbu suprasti, kad didelis jautrumas nėra negalavimas ar liga, kurią reikia gydyti ar kurią galima išgydyti. Itin jautrūs vaikai nėra psichiškai nesveiki ir, jeigu vaikystėje nepatiria didelių sukrėtimų, nėra labiau nei kiti linkę į nerimą, depresiją ar drovumą.
Itin jautrūs vaikai yra įžvalgūs stebėtojai ir vertintojai bei apsigimę kritikai - filmų, knygų, maisto. Tikriausiai todėl jie gali būti negailestingi žmonijai apskritai, sau ir tiems, kurie yra arčiausiai jų (kurie yra kone jų esybės dalis, todėl iš jų tikimasi daugiausia).
Patys jautrūs vaikai paprastai nori laikytis taisyklių, ir kai jiems pasakoma, kad padarė klaidą, jie kruopščiai šią pastabą apdoroja, kad išvengtų tos klaidos ateityje. Nepamirškite - siekimas teisingai suprasti iš pirmo karto yra išlikimo strategijos esmė, užkoduota jų genuose.
Apskritai reikia suprasti, kad itin jautrūs vaikai jokiu būdu nėra baikštūs ir nedrąsūs iš prigimties - tiesiog atidžiai stebėti aplinką, pažinti ir priprasti prie jos jiems reikia daugiau jėgų ir laiko. Tiesa, kaip savo knygoje atskleidžia E.N.Aron, 70 proc. itin jautrių vaikų iš tiesų yra intravertiški, tai dažnu atveju reiškia, jog jie labiau mėgsta turėti vieną ar du artimus bičiulius, o ne būti didelėse draugijose ir megzti naujas pažintis.
Be to, jie linkę atsitraukti ir apmąstyti tai, su kuo susiduria - kitaip sakant, introvertai labai brangina vidinius, subjektyvius išgyvenimus. Iškilus klausimui apie jūsų vaiko jautrumą, apie tai kalbėkite su susižavėjimu, girkite savo vaiko pastabumą, gebėjimą nuodugniai analizuoti.
Keturi jautraus ir laimingo vaiko ugdymo principai
Nors negalite kontroliuoti, kas jūsų vaikui yra sakoma ar daroma, kai jūsų nėra šalia - jūs visgi galite paruošti savo vaiko protą tinkamai interpretuoti tai, ką jis girdi. Knygos „Itin jautrus vaikas: Kaip padėti mūsų vaikams gyvuoti, kai pasaulis juos stelbia“ autorė išskiria ugdymo principus, kurie jautriems vaikams padės jaustis patogiai su savimi ir su kitais žmonėmis, nesibaiminant, kad įskaudins, atstums ar sugėdins.
- Savivertės stiprinimas. Itin jautriems vaikams veiksmai, įskaitant laikyseną, balso toną ir veido išraišką, pasako daugiau nei žodžiai. Jei prastai galvosite apie juos - kad yra jautrūs ir dėl to užaugę bus nelaimingi - jie tai būtinai pajus. Tad jeigu jautrumas jums tebėra problema, keiskite savo požiūrį. Iškilus klausimui apie jūsų vaiko jautrumą, apie tai kalbėkite su susižavėjimu, girkite savo vaiko pastabumą, gebėjimą nuodugniai analizuoti, sąžiningumą, intuiciją ir giliaširdiškumą. Atsiminkite, žodžiai irgi svarbu. Leiskite laiką su savo vaiku. Niekas taip aiškiai nepasako „aš tave myliu“, kaip noras būti kartu. Rodykite pagarbą savo vaiko jausmams, reikmėms, nuomonėms, prioritetams ir sprendimams. Tai turėtų prasidėti labai anksti jo gyvenime. Net jei jums tenka atmesti tai, kam jis teikia pirmenybę, ar nustatyti ribas, vis tiek parodykite, kad gerbiate jam kilusį impulsą. Padėkite savo vaikui suprasti save, kai jis sąveikauja su nejautriais žmonėmis. Kai vaikas užsimena apie savo silpnumą, išryškinkite jo stipriąsias savybes. Nesėkmę, kurią vaikas patyrė, priešpriešinkite primindami apie jo patirtą sėkmę - tai ypač svarbi taktika programuojant vaiko smegenis gerai savivertei.
- Gėdos jausmo mažinimas. E.N.Aron teigimu, gėdijimas kaip baudimas yra ypač kenksmingas, kadangi ir menkutė gėda itin jautriam vaikui iš esmės gali reikšti: „aš nesu geras“, todėl negėdykite norėdami sudrausminti. Neakcentuokite, kokių pergalių tikitės iš savo vaiko, o padėkite jam įsivaizduoti sėkmingą gyvenimą jo požiūriu ir vertinimu - kad nemestų savojo kelio dėl jūsų norų. Atsargiai lyginkite vaikus. Pabrėžkite kiekvieno vaiko stipriąsias savybes, o ne skirtumus arba vaikų visai nelyginkite. Atsisakykite įpročio erzinti. Vaikai, ypač maži, yra linkę galvoti egocentriškai, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų kaltinti save. Tad pasirūpinkite, kad vaikas nesijaustų kaltas dėl šeimos bėdų.
- Protinga disciplina. Įsiklausykite ir įsijauskite. Įsiklausymas reikalauja susilaikyti nuo per didelio problemos supaprastinimo ar kategoriškų apibendrinimų. Drausminimo priemones naudokite taupiai, kad „pasekmės“ būtų trumpos, švelnios ir susijusios su poelgiu. Būkite nuoseklūs, nes nenumatyta nuobauda itin jautriam vaikui sukelia papildomo nerimo, taip pat negąsdinkite ir negrasinkite, kad nemylėsite. Jokiu būdu nebauginkite emociniu ir fiziniu smurtu ir jo nenaudokite. Smurtu laikoma viskas, kas vaikui sukelia skausmą - ar tai mušimas, ar žodžiai.
- Mokėjimas diskutuoti apie jautrumą. Aiškiai pasakykite savo vaikui, kad jis nėra vienintelis itin jautrus, jog tokių žmonių yra daug. Galite netgi nurodyti, kurie iš jam žinomų ir jį žavinčių žmonių yra arba tikriausiai yra itin jautrūs. Jei vaikas skundžiasi, kad yra per daug jautrus, priminkite jam atvejį, kai tai buvo privalumas. Drausminimo priemones naudokite taupiai, kad „pasekmės“ būtų trumpos, švelnios ir susijusios su poelgiu. Venkite vaiko jautrumą sieti su kiekvienu jam iškylančiu sunkumu. Vaiko nesėkmės akivaizdoje parastai geriau kalbėti apie su įvykiu susijusias detales, kad jis galėtų mokytis telkti dėmesį į situaciją ir savęs reguliavimą, užuot daręs kategorišką išvadą, jog apskritai nesugeba spręsti problemų.
Skaičiuojama, kad pasaulyje maždaug 15-20 proc. vaikų gimsta itin jautrūs. Remiantis šiais metais paskelbto tarptautinio HBSC (moksleivių gyvensenos ir sveikatos) tyrimo duomenimis, vaikų ir paauglių psichinė sveikata tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europoje, deja, prastėja. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad itin jautrūs vaikai (angl. highly sensitive child) yra labiau linkę į depresiją, prastą nuotaiką ir emocinius sutrikimus, jei neturi į ką atsiremti ir nėra mokomi susidoroti su sunkumais jiems priimtinu ir suprantamu būdu.
Atpažinimas - pirmas, bet labai svarbus žingsnis
Iš pirmo žvilgsnio, itin jautrūs vaikai niekuo nesiskiria nuo mažiau jautrių vaikų. Vis dėlto pirmuosius signalus, kad vaikas yra itin jautrus, galima pastebėti jau nuo kūdikystės. Paprastai tokie vaikai jautriai reaguoja į sensorinius dirgiklius - šviesą, garsą, prisilietimą, pavyzdžiui, negerai jaučiasi su tam tikrais rūbais ir pan. Vėliau jautrumas gali pasireikšti vaikui keičiant aplinką, išgyvenant tam tikrus pokyčius, kaip antai pradedant eiti į darželį.
Jautriems vaikams atsiskyrimas su tėvais yra sunkesnis, adaptacija trunka ilgai ir dažnai pasikartoja po pertraukos. Jautrūs vaikai į dirgiklius reaguoja labai stipriai, tuomet kyla ir stipri emocija, galimas emocijų protrūkis. Tai gali pasireikšti verkimu, panika, agresija ar atsitraukimu. Pavyzdžiui, jei tądien geros nuotaikos vaikui uždėjus dviratininko šalmą jis pradeda šaukti ar verkti, greičiausiai tai stipri reakcija į dirgiklį, kuris šiuo atveju yra pats šalmas ar kažkuri jo dalis.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai - neadekvati vaiko reakcija, tačiau reikėtų suprasti, kad itin jautrius vaikus įvairūs dirgikliai, kurie mums neatrodo tokie stiprūs, veikia lyg elektros šokas, tad ir atsakas į dirgiklį yra stiprus.
Dirbant darželyje neretai tenka susidurti su tėvais, kurie nerimauja ir kelia klausimus: kodėl mano vaikas toks jautrus? Negi taip ir negalėsime ramiai užsidėti šalmo ar apsiauti batų, kol vaikas užaugs? Tikrai ne. Tiesa, kad tokie vaikai yra emociškai reaktyvios, giliai išgyvenančios asmenybės, tačiau laikui bėgant gali išmokti lengviau prisitaikyti prie įvairių situacijų.
Jautrumas ar autizmas?
Tikslaus atsakymo, kodėl vieni vaikai yra žymiai jautresni už kitus, nėra. Šiandien mokslininkai kalba apie prigimtinę jautrią nervų sistemą, tam tikrus jautrumą lemiančius struktūrinius elementus smegenyse. Kalbant paprastai, jautri smegenų sistema tiek daug sensorių, kiek mes gauname iš aplinkos, tiesiog negali taip greitai apdoroti. Vis dėlto atpažinę tokius vaikus galime juos priimti ir išmokti jiems padėti.
Tiesa, dažnai tenka girdėti jautrumą lyginant su autizmu, tačiau tarp jų yra didžiulis skirtumas. Nors savo sensoriniais iššūkiais yra panašūs tiek autizmo spektro, tiek jautrūs vaikai, pastarieji yra linkę bendrauti, megzti ryšį, yra emociškai sąmoningi. Šie veiksniai yra pagrindiniai indikatoriai, leidžiantys suprasti, kada kalbame apie jautrumą, o kada - apie autizmo spektrą.
Griežtumas ir bausmės veda į regresą
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Jautri Krūtinė Nėštumo Metu: Sužinok Priežastis ir Efektyviausius Palengvinimo Būdus!
- Jautri Krūtinė Po Ovuliacijos: Sužinokite Priežastis Ir Efektyviausius Sprendimus
- Vaiko kortelė Swedbank: kaip užsakyti ir naudotis?
- Banko Sąskaitos Atidarymas Vaikui: Lengvos Sąlygos ir Žingsnis po Žingsnio Vadovas
- Neįtikėtinos Vaikiškos Kalėdinės Pasakos, Kurios Atneš Stebuklus Jūsų Šeimai!