1808 metais Ignas Karpis (1780-1809), Benedikto Karpio ir Karolinos Puzinaitės sūnus, Vilniaus universiteto auklėtinis, Upytės vėliavininkas, didelių dvarų paveldėtojas ir filantropas, parašo testamentą, kuriuo išlaisvino apie 16000 savo dvarų valstiečių.
Remdamasis caro Aleksandro I 1803 m. įsakymu, jis suteikė jiems „laisvųjų artojų“ statusą. Jiems buvo dovanotos visos skolos, negana to, kiekvienas gavo po 30 olandiškų talerių.
Tuo pačiu testamentu buvo paskirta 400 000 lenkiškų auksinų „steigti parapinei mokyklai prie Joniškėlio bažnyčios tos parapijos valstiečiams ir ligoninei tos parapijos ligoniams“.
Ši fundacija buvo garantuota Devoniškių ir Ripeikių dvarais. Mokymo priemonėms pirkti papildomai skirta 40 000 lenkiškų auksinų. Mokyklai ir ligoninei buvo paskirti du mūriniai dviejų aukštų pastatai ir 6 margai žemės.
1810 metų spalio mėnesį universitetas patvirtino mokyklos programą ir nuostatus. Turėdamas nemenką finansinę bei sprendimų priėmimo laisvę, universitetas paruošė visiškai naują tiems laikams mokymo programą, kuri gerokai peržengė parapinės mokyklos ugdomas kompetencijas.
Joniškėlyje buvo atsisakyta lotynų kalbos ir įvestos žemdirbystės, sodininkystės, gyvulininkystės pamokos. Tokios programos sudarymą greičiausiai lėmė tuo metu Europoje populiarios antibaudžiavinės idėjos ir mokymas apie laisvą valstietiją bei jos švietimą. Kartu tai buvo ir savotiškas eksperimentas.
Oficialiai mokykla buvo atidaryta 1811 metų sausio 2 dieną. Mokyklai paskirtas pastatas buvo pusantro aukšto, stačiakampės konfigūracijos, išilginės koridorinės sistemos. Naujai įkurta švietimo įstaiga buvo realinio profilio, ketverių metų mokymo, dviklasė parapinė mokykla.
Pirmaisiais mokytojais dirbo Jonas Blusys ir Ignas Radavičius. Pirmasis buvo baigęs Vilniaus gimnaziją, antrasis Kražių gimnaziją ir šiek tiek studijavęs Vilniaus universitete. Į mokyklą buvo priimama nuo 7 metų amžiaus.
Mokslo metai prasidėdavo spalio 1 d. ir trukdavo iki liepos 1 d. Pamokos vykdavo nuo 8 iki 12 val. ir nuo 14 iki 18 val. Popietinės mokymosi valandos dažniausiai buvo praleidžiamos mokyklos sode ir darže. Gyvulininkystės ir didesnių lauko darbų praktika atliekama dvare.
Pamokos vykdavo rusų ir lenkų kalbomis. Pirmus dvejus metus buvo dėstomi bendrieji dalykai su trupučiu žemės ūkio pagrindų: skaitymas, rašymas, katekizmas, bendroji ir Rusijos geografija, gamtos mokslo žinios apie mineralus, augalus, medžius, gyvulius.
Trečiais ir ketvirtais metais daugiau dėmesio buvo skiriama tiksliesiems mokslams bei jų praktiniam pritaikymui: geometrija - matavimams, braižyba - kaimo statybai. Buvo mokoma naudojantis taip vadinama Lankasterio bendro mokymo metodika, kuri išpopuliarėjo 18-19a. sandūroje.
Tai tokia mokymo forma, kai vienas mokytojas įstengė organizuoti kelių dešimčių ar net šimtų moksleivių mokymą. Iš ryto pedagogas dirbo su gabesniais mokiniais, vadinamais monitoriais, kurie vėliau dirbo su likusiais vaikais, suskirstytais grupelėmis.
Nežinia, ar tai, kad Joniškėlio parapinėje mokykloje nebuvo mokoma lotynų kalbos (gabesniems mokiniams, norintiems ir galintiems tęsti mokslu toliau, ji buvo būtina), ar todėl, kad tėvai neįvertino realinio mokymo turinio - mokykla nebuvo populiari. 1815 metais mokėsi 14 vaikų, o 1821 m.
Aplinkiniai stambūs žemės valdytojai tuoj pajuto, kad mokyklos programos susiaurinimas neišėjo jiems į naudą. Tuo metu ima didėti žemės ūkio produktų paklausa.
Jų gamybai intensyvinti prireikė labiau kvalifikuotų darbininkų, todėl pradėta rūpintis atgaivinti Joniškėlio mokykloje buvusią ar į ją panašią mokymo programą, pastarąją gerokai papildant agronomijos dalykais.
Po ilgų susirašinėjimų su carinėmis institucijomis pagaliau gautas sutikimas ir 1838 m. mokykla buvo pertvarkyta į žemesniąją agronomijos mokyklą mokant rusų ir lietuvių kalbomis. Pastarosios teko kone iš karto atsisakyti, nes paaiškėjo, jog nėra jokios agronominės literatūros lietuvių kalba ir greitai nebus.
1860-1861 m. Joniškėlio dvaro savininkas ir mokyklos globėjas Felicijonas Karpis siekia stiprinti žemės ūkio mokymą. Pastarasis Joniškėlyje rado neblogas darbo sąlygas. Gausi ir nuolat papildoma biblioteka (1857 m.
1862 metų rudenį mokslo metus pradėjo 69 mokiniai: 54 jų buvo kilę iš valstiečių, 14 - iš bajorų, 1- iš miestelėnų šeimos. Didžioji dauguma gyveno bendrabutyje, kuris buvo įsikūręs keturiuose mokyklos pastate įrengtuose butuose.
Išaugus mokinių skaičiui F. Karpis savo sąskaita išnuomojo miestelyje du butus. Iš to meto vizitacijos knygų matyti , kad mokinių buitinės ir mokymosi sąlygos buvo palyginti neblogos: gyvenamieji kambariai ir klasės švarios ir tvarkingos.
Mokyklos išlaikymui skirtas lėšas tvarkė vyresnysis mokytojas. Pinigai buvo duodami kiekvieno trimestro pradžioje. Išlaidos buvo skirstomos ne asmenine atsakomybe, o gavus raštišką garbės prižiūrėtojo (dažniausiai Karpių giminės atstovo) leidimą. Pinigai bei apskaitos knygos buvo laikomos mokykloje specialiai tam tikslui skirtoje antspauduotoje dėžėje.
L. Ivinskis rimtai imasi naujo darbo ir jau 1861-1862 m.m. mokykla priskiriama prie geresniųjų Lietuvos mokyklų. „Iš visų Panevėžio direkcijai priklausančių mokyklų geriausiai dirbama Joniškėlio ir Zarasų mokyklose“, - rašoma 1862 m.
Kaip 1863 metų sukilimas palietė Joniškėlio parapinę mokyklą, žinių nėra. Tačiau po sukilimo prasidėjusios represijos buvo juntamos ir čia.
1864 metais Panevėžio gimnazijos direktorius N. Saveljevas Joniškėlio parapinės mokyklos vizitacijos ataskaitoje pažymėjo: „Šiuo metu mokykloje tėra 33 mokiniai, ankstesniais metais jų būdavo net po 80, 90, 100 ir 120.
Vis labiau imta persekioti lietuvių kalba. „Lietuviškai kalbėti buvo draudžiama ne tik klasėje, - prisimena L. Ivinskio mokinys, - bet ir bendrabutyje, ir net gatvėje.“ Nusikaltusiam ir prakalbėjusiam lietuviškai tuojau užkabindavo ant kaklo pailgai apskrito pavidalo lentelę su užrašu „Za litewskę mową“ („Už lietuvių kalbą).
Būtent šiuo negandų laikotarpiu įvyksta dar vienas pokytis Joniškėlio mokyklos gyvenime. Mokslas truko trejus metus, prasidėdavo spalio 1 d. ir baigdavosi per Jurgines (balandžio 23 d.). Pirmaisiais metais daug dėmesio skiriama bendrajam lavinimui, kitus dvejus - agronomijos, gyvulininkystės, žemėtvarkos pagrindams, praktikos darbams.
Specialiojo mokymo teorijai numatyta skirti 60 proc. viso laiko. Deja, mokomoji agronomijos ferma nepasiteisino. Jos veikla kasmet vis labiau silpo, ir pamažu ferma tapo dvaro priedėliu.
1887 metais, supratus, kad vien tik praktinis lavinimas negali atstoti tikrosios mokyklos, vėl iškelta reorganizavimo idėja. 1899-1919 m. 1899 metais liepos 1 d. Joniškėlio parapinė mokykla reformuojama į I. Karpio vardo žemės ūkio mokyklą.
„Naujosios mokyklos tikslas - vietos valstiečių vaikų mokymas bendrųjų pradžios mokyklos dalykų ir duoti žemės ūkio dalykų pagrindų, būtinų valstiečių buityje.“ Kaip ir ankstesnė parapinė, taip ir naujoji žemės ūkio mokykla buvo išlaikoma iš I. Karpio testamentu skirtų lėšų.
To meto liaudies švietimo ministerija nustatė penkerių metų mokymo kursą (3 metai bendrojo lavinimo dalykų, 2 metai - žemė ūkio dalykų (vieni metai - neprivalomi- specialioje klasėje). Praktiniams mokymams buvo skirtas žemės sklypas ir sodas.
Senasis mokyklos pastatas Joniškėlio centre, šalia bažnyčios, buvo pernelyg ankštas. Gavus lėšų iš valstybės iždo, nuspręsta statyti naują. Mokslo apygardos architektas Bykovskis Mažupės ir Mūšos santakoje, I. Karpio mokyklai paskirtoje žemėje, suprojektavo didelį dviaukštį raudonų plytų pastatą.
Jis buvo sumūrytas per vieną sezoną. 1903 m. mokslo metus mokykla pradėjo naujuose rūmuose. Atnaujintos mokyklos vadovu - mokytoju inspektoriumi tapo atsargos karininkas I. Čuchmasovas, dėstęs tiksliuosius mokslus, mokytojais dirbo J. Jekimovas, M. Točilinas, A. Vietvinskis, S. Ošoklinskis, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą - M.
1903-1907 m. Pamokos vykdavo vėlų rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai sumažėdavo ūkio darbų. Į pirmą kursą kasmet priimdavo iki 60 mokinių. Bet tiek daug kandidatų ne visada atsirasdavo: 1906 m. tesusidarė apie 20.
Lietuvių buvo nedaug, nes mokslas kainavo 75 rublius, o moksleiviams lietuviams buvo skirtos tik šešios stipendijos. Kartais vartant archyvinę medžiagą ar skaitant negausius to meto prisiminimus gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog XX a. pradžioje senosios Joniškėlio parapinės mokyklos neliko. Tarytumei ją pakeitė naujoji I.Karpio vardo žemės ūkio mokykla. Tai netiesa. Mokykla ir toliau sėkmingai gyvavo. Iš parapinės pavirtusi į pradinę, ji buvo neatskiriama naujosios mokyklos dalis.
1915 metais, vykstant Pirmojo pasaulinio karo mūšiams ir artėjant kaizerinės Vokietijos kariuomenei, mokykla gavo nurodymą evakuotis į Rusiją. Svarbiausias mokyklos turtas, daugelis mokytojų ir keliolika mokinių atsidūrė Jekaterinburge.
Praūžus Pirmojo pasaulinio karo viesulams ne tik Joniškėlio, bet ir visos Lietuvos mokyklos susidūrė su opia problema - trūko mokytojų. Dauguma senųjų, dažniausiai rusų kilmės mokytojų pasitraukė į Rusiją, o naujai besikuriančioje Lietuvos valstybėje naujų specialistų dar nebuvo paruošta. Iniciatyvos imasi vietos inteligentija.
1918 metais Linkuvos mokytojas Jonas Grobis Pasvalyje suorganizuoja dviejų mėnesių mokytojų kursus. 1919 metų vasarą buvusioje Joniškėlio žemės ūkio mokykloje J. Grobis kartu su Šiaulių apskrities mokyklų inspektoriumi V.
Pirmieji tuometinėje Joniškėlio apskrityje 1918 m. progimnaziją atidarė linkuviečiai. Joniškėliečiams sekėsi sunkiau. Ypač smarkiai mokykla nukentėjo 1919 metų balandžio pabaigoje bolševikų ir Joniškėlio partizanų mūšio metu.
Tuomet buvo apšaudytas bažnyčios bokštas, tad šalia stovėjusiai mokyklai kliuvo ne ką mažiau. Buvęs Joniškėlio pradinės mokyklos vedėjas S. Baranauskas rugsėjo mėn. raštu kreipiasi į valsčiaus taryba, prašydamas kuo greičiau suremontuoti mokyklos pastatą, nes „… languose stokojama 150 šibų, iš kurių 137 galima sutaisyti tik pataisius rėmus, sugriauti 4 pečiai“.
Pirmuoju Joniškėlio vidurinės mokyklos direktoriumi paskiriamas Juozas Drazdauskas. Dėl vėliau prasidėjusių mokslo metų dalis vaikų išvažiavo mokytis į kitas aplinkines mokyklas (Linkuvos, Biržų, Panevėžio).
1919 metų spalio 14 d. buvo paskelbti stojamųjų egzaminų rezultatai, pagal kuriuos į pirmąją kuriamos vidurinės mokyklos klasę buvo priimta 20 berniukų ir 10 mergaičių. Tai daugiausia buvo vaikai iš Joniškėlio bei aplinkinių kaimų (Vildūnų, Valdeikių, Stačiūnų, Narteikių, Meškalaukio, Židonių ir kt.).
Pirmaisiais mokytojais (be J. Drazdausko ) dirbo vietos klebonas J. Kadangi tuometė švietimo sistema dar tik formavosi, buvo sunku suderinti mokymo programas visose Lietuvos mokyklose. Daug kas priklausė nuo turimų mokytojų skaičiaus, jų kvalifikacijos, esamų patalpų. Tad Joniškėlyje, kaip ir daugelyje to metų mažesnių mokyklų, buvo laikomasi Švietimo ministerijos nuostatos, jog pagrindinis vidurinės mokyklos uždavinys - paruošti kuo daugiau apsišvietusių žmonių.
Taip pat nuo trečios klasės buvo įvestas lotynų kalbos mokymas. 1920 metais J. Drazdauskas pasiprašo atleidžiamas iš mokyklos vedėjo pareigų. Laisvą vedėjo vietą užima į mokyklą ateinantis dirbti Stanislovas Baranauskas (mokėsi Joniškėlio I.
Kasmet augant mokinių skaičiui didėja ir mokytojų kolektyvas. Įsteigus Joniškėlio vidurinę mokyklą (1919 m.) joje kurį laiką mokėsi vien lietuviai. Tačiau jau nuo 1921metų, sustiprėjus mokyklos materialinei bazei ir pedagogų kolektyvui (jau dirbo 6 mokytojai, trečioje klasėje pradėta mokyti lotynų kalbos), į mokyklą savo vaikus pradėjo leisti žydų bendruomenė.
Žydaitės mokykloje buvo atleidžiamos nuo tikybos pamokų ir mokyklos lankymo šeštadieniais. Žydų tautybės berniukai nei pradinės, nei vidurinės lietuviškų mokyklų nelankė. Mokinių skaičius iki 1927-1928 m.m.
Teritoriniu požiūriu pagrindinį vidurinės mokyklos kontingentą sudarė Joniškėlio miestelio (apie 31 proc.) ir aplinkinių kaimų (apie 25 proc.) vaikai. Joniškėlio vidurinė tapo gyvu to meto kultūros židiniu. Čia nuolat buvo rengiami įvairūs vakarai, koncertai, valstybinių švenčių minėjimai.
Aktyviai reiškėsi mokytojos O . Viešiems vakarams, be vaidinimo, buvo ruošiama ir mokyklos choro programa. Tuo metu chore dainavo apie 30-40 mokinių. Programą ruošdavo muzikos mokytojas V. Iš viešų koncertų gautą pelną mokiniai panaudodavo knygoms pirkti mokinių bibliotekai ir vargingiesiems remti.
Tuos reikalus tvarkė mokykloje įsteigtas (1924) mokinių kooperatyvėlis, kuriam padėdavo tėvų komiteto narys K. Būdamos gimnazijų žemesnių klasių paralelės, vidurinės mokyklos ėmė mažėti, daug kur pradėta reikalauti šešių klasių cenzo. Jos paliktos nedaugelyje miestelių kaip parengiamosios mokyklos aukštesniajam gimnazijos kursui.
1928 m. birželio 6 d. Ši žinia labai sujaudino Joniškėlio valsčiaus bendruomenę. Mokyklos mokinių tėvai, miestelio ir apylinkės gyventojai 1928 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į švietimo ministrą, prašydami neuždaryti mokyklos. Raštą pasirašė 108 gyventojai.
1929 m. gruodžio 12 d. Joniškėlio vidurinės mokyklos vokiečių kalbos ir darbų mokytojas Jonas Kučas švietimo ministrui nusiuntė prašymą, kuriuo siūlė vietoj likviduojamos Joniškėlio bendrojo lavinimo mokyklos įsteigti tokią berniukų pradžios mokyklą, kurioje būtų ruošiami ir staliai.
Prašymas buvo grindžiamas tuo, jog yra projektas įkurti Joniškėlyje stalių (baldų) fabriką, kuriam yra skirtas ir sklypas. 1929 m. rugpjūčio 27 d. Joniškėlio vidurinės mokyklos direktorius S. Baranauskas, vykdydamas Švietimo ministerijos nurodymą (1929 08 20 raštas Nr. 12633), perdavė Pasvalio vidurinės mokyklos direktoriui V.
Mokyklos patalpos ir 1,25 ha žemės sklypas, priklausęs vidurinei mokyklai, buvo perduoti Joniškėlio V. Vos prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, atkurtasis apskrities liaudies švietimo skyrius 1944 m.
Pirmaisiais 1944-1945 mokslo metais progimnaziją, įsikūrusią I. Karpio statytoje mokykloje, lankė 94 mokiniai. Pirmuoju direktoriumi tapo Petras Zablockas, kuris ir buvo pagrindinis viso mokyklos steigimo darbo organizatorius. Pirmieji metai buvo sunkūs.
Trūko visko: suolų, vadovėlių, rašymo priemonių. Pokario represijų netruko laukti. Jau 1946 metai apskrities valdžia išsiaiškino, jog mokykloje trūksta „tarybinės dvasios“: nėra mokinių ir mokytojų švietimo, pamokos apolitiškos, nėra pionierių ir komjaunimo organizacijų.
Tuoj buvo surasti ir „kaltieji“ , prasidėjo kadrų „valymas“. Buvo suimti ir ištremti į Sibirą mokyklos vadovai P. Zablockas ir P. Kurlinkus. 1947 metais pradėtos kurti pionierių, o 1948 komjaunimo organizacijos. Vieni į jas stojo lyg ir turėdami įsitikinimus, kitus vertė apsispręsti artėjantys abitūros egzaminai, treti - iš baimės.
1945 -1946 m.m. 1946 - 1947 m.m. progimnazija išauga į gimnaziją. Jau veikia V klasė. Mokosi 191 moksleivis. Juos moko 10 mokytojų. Tais pačiais metais mokyklos direktoriumi paskiriamas matematikos mokytojas J. Drazdauskas.
Pagrindiniai etapai Joniškėlio mokyklos istorijoje
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1811 | Oficialus mokyklos atidarymas |
| 1838 | Pertvarkymas į žemesniąją agronomijos mokyklą |
| 1899 | Reformavimas į I. Karpio vardo žemės ūkio mokyklą |
| 1915 | Evakuacija į Rusiją dėl Pirmojo pasaulinio karo |
| 1919 | Vidurinės mokyklos įsteigimas |
| 1944 | Progimnazijos atkūrimas |
žymės: #Globos
Panašus:
- Jasiuliškių socialinės globos namai: viskas, ką turite žinoti apie paslaugas ir gyvenimo sąlygas
- Jasiuliškių Socialinės Globos Namų Komandos Įkvepianti Veikla, Įspūdingi Pasiekimai ir Emocingas Atsisveikinimas su Vadovu
- Jasiuliškių Socialinės Globos Namų Rekvizitai ir Veiklos Apžvalga – Viskas, Ką Reikia Žinoti!
- Geriausios Vaikiškų Prekių Parduotuvės Panevėžyje: Platus Asortimentas, Išskirtinės Paslaugos ir Puikus Klientų Aptarnavimas
- Neįtikėtina Pataisų Sporų Galia Naujagimiams: Atraskite Naudą ir Tinkamą Panaudojimą