Viktorija Jakučinskaitė - mados namų „Tiulio fėja“ įkūrėja ir žinoma dizainerė, o pastaruoju metu - ir tapytoja.
Karjeros Pradžia ir Mados Namai
Dizainerė pasakoja, jog dažnas jos darbą prilygina svajonių profesijai, tačiau už sėkmingų rezultatų slypi ilgas ir sunkus įdirbis.
Anot Viktorijos, kiekvieną siūtą drabužį ji visuomet pasimatuoja, nes tik taip gali suvokti, koks jausmas apima vilkint suknelę.
„Aš visada norėjau kurti ne daiktus, o svajones. Kiekviena suknelė yra tarsi svajonė su savu jausmu, sava vizija - ją pasimatuoji ir jautiesi ypatingai, todėl aš ir kuriu tiktai vestuvėms arba labai ypatingoms šventėms. Kasdienybė manęs, kaip kūrėjos, nedomina. Daug kas galvoja, jog dizaineris tik varto žurnalus, geria šampaną ir kartas nuo karto parodo naują kolekciją. Tačiau tu pats sau esi direktorius, pats save prižiūri ir pats keli sau uždavinius, tarsi kariuomenėj - atsikeli ir varai“, - apie karjeros vingius pasakojo „Tiulio fėja“ įkūrėja.
Viktorija Jakučinskaitė - proginių suknelių dizainerė su savo sekėjais socialiniame tinkle Instagram pasidalijo svarbia žinia. Moteris atskleidė, kad jos kelias suknelių siuvime yra baigtas bei papasakojo, ką nori veikti dabar.
Dizainerė neslėpė, kad šis sprendimas lengvas nebuvo. „Man labai skaudu, bet turiu tai baigti.
Šeima
Šalia veiklios ir verslios moters - stiprus emocinis užnugaris.
Išvaizdus, stilingas, gero humoro jausmo nestokojantis verslininkas - toks yra Viktorijos vyras Vitalijus Jančenkovas.
Paklaustas, kaip ir kur Viktorija jam krito į akį, vyras prisiminimais grįš net į vaikystę. „Aš ją pažįstu labai seniai, kai jai sukako kokie 5 metai. Mūsų tėvai buvo pažįstami ir mūsų seneliai buvo kaimynai. Kai jai sukako 15-iolika metų ir aš ją pamačiau, man šovė mintis „Va čia tai graži panelė“. Ir po trejų metų mes jau pradėjome kartu gyvent“, - istorijomis dalinsis Vitalijus.
Nepaisant atvirų ir jausmingų pasakojimų, šį šeštadienį laukia įnirtinga kulinarinė kova, kurios teisėjomis taps Viktorijos ir Vitalijaus dukros Ieva Maja ir Veronika. Jos abi vienareikšmiškai tvirtina, jo tėtis gamina skaniau, tačiau kaip bus šioje laidoje?
Asmeninis Gyvenimas ir Iššūkiai
„Nutylėti apie ištikusias bėdas nė nesvarsčiau, nors prabilusi kai kam tapau labai nepatogia“, - pasakoja Viktorija.
Moters teigimu, ji niekada nebandė apsimetinėti, niekada nebandė vaidinti sėkmingos, o su sekėjais visada nuoširdžiai dalinosi viskuo ؘ- ir sėkme, ir bėdomis.
Depresija ir nuolatinis nerimas dizainerei paūmėjo po sudėtingos plastinės operacijos, apie kurią savo sekėjams Viktorija taip pat papasakojo nieko neslėpdama.
Plastikos chirurgas Viktorijai turėjo sutvarkyti deformuotą krūtinę ir pakeisti krūtų implantus, tačiau operuojant paaiškėjo, kad implantai suardė krūtinės audinius.
Vietoj dviejų su puse valandų operacijos Viktorija buvo operuojama net penkias.
Dar prieš operaciją Viktorija susirgo, todėl dvi savaites buvo priversta praleisti lovoje ir sustabdyti visus planuotus darbus.
To pakako, kad užkluptų slegianti nuotaika, kuri po ilgos narkozės tapo nevaldoma.
Stebintys Viktoriją socialiniuose tinkluose matė sėkmingą moterį, mamą, žmoną, o tuo metu ji jautėsi nevykėle.
Aistra Tapybai
Viktorija nuo vaikystės svajojo tapti dailininke. Vilniaus dailės akademijoje ji baigė du kursus, vėliau nutarė pasukti į madą, tačiau aistra tapybai niekur nedingo.
Dėl to dizainerė ypač džiaugiasi, nes dabar visa galva pasinėrė į tapybą, kuri jos kūrybai suteikė laisvės, o gyvenimui - didelio džiaugsmo.
Kodėl Būtent Dabar?
Mėgstamiausi mano žaislai buvo spalvoti pieštukai. Mėgdavau sirgti, nes tada nereikėjo eiti į mokyklą ir galėdavau piešti visą dieną. Jeigu nori tapyti, būti dailininku, visi žino, ką reikėtų daryti, todėl aš lankiau dailės mokyklą, mokiausi Vilniaus dailės akademijoje. Siekiau savo tikslų, stengiausi būti geriausia tarp mokinių.
Bet kuo daugiau mokiausi, tuo toliau buvau nuo savo tikslo, nes visi tie mokytojai nemokė manęs tapyti. Jie tik išmokė bijoti ką nors padaryti ne taip, abejoti, ar darau teisingai. Negalima, negalima, visada negalima, visada NE. NE - juodam kontūrui, NE - saldžiam menui, kuriuo galima grožėtis.
Ir aš išmokau imituoti tapybą. Daryti tai, ko jie norėjo. O po peržiūrų visus savo darbus išmesdavau į šiukšlių dėžę, nes išeidavo šūdas, nes jie neleisdavo mums būti savimi. Jie mūsų negirdėjo, bet esi jaunas, tiki mokytojais, jie yra autoritetai, jie tave vertina. Viskas baigėsi tuo, kad visiems laikams įgijau tą baimę. Baimę tapyti ir baimę skleistis.
Kai baigiau Vilniaus dailės akademiją ir pagimdžiau pirmąją dukrą, noras kurti vėl atsirado. Nutapiau 5-6 paveikslus sau ir tik dėl savęs, be mokytojų ir užduočių. Ir nunešiau juos į meno galeriją, bet man pasakė: „Kodėl tapote žmones, juk klientai nenori pirkti kitų žmonių portretų? Tapykite peizažus ir natiurmortus.“ Tada sustojau, nebetapiau iki tol, kol suaugau ir supratau savo vertybes, kol supratau, kad tai buvo tik mokytojų taisyklės.
Suvokiau, kad mene viskas galima ir yra kur kas daugiau laisvės, kad ribų nėra, nes jos tik mūsų galvose. Anksčiau nuolat kamavo mintys, ką apie mane pamanys, ar aš kuriu tikrą meną? Dabar man nusispjauti!
Sakoma, jog reikia baigti dailės mokslus, kad išmoktum tapyti kaip dailininkai, bet reikia viso gyvenimo, kad išmoktum tapyti kaip vaikas. Jūs turite pažadinti vaiką savyje, turite su juo susidraugauti. Ir tik atradę tą vidinę laisvę džiaugsitės ja ir viskuo savo gyvenime, santykiuose ir darbe.
Žmonių Sielos Tapyboje
„Esi prasitarusi, kad mėgsti tapyti žmonių veidus ir rankas, nes per tai pamatai žmonių sielas. Ką nori jose įžvelgti?“- Mane visada labiausiai domino portretai. Moters veidas, akys, rankos, pirštai. Jie perduoda žmogaus sielą, tarsi ją apnuogina. Išduoda likimus, nuotaiką, emocijas ir esybę. Ir aš noriu tai perteikti.
Kai tapau žmogų, noriu parodyti jo sielą. Akys turi žiūrėti kaip gyvos, tarsi sekti tave. Noriu papasakoti, kas yra ta moteris, kaip ji jaučiasi, koks jos būdas, kokia būsena. Ir drabužis be galo svarbus. Aš juk drabužių dizainerė. 16 metų paišiau tik sukneles. Bet apdaras be moters - tik skuduras. Tik moteris padaro jį prasmingą, o jis papildo jos asmenybę, sustiprina įvaizdį, skleidžia į išorę jos vidinį pasaulį.
Viktorija įsitikinusi, kad kūryba yra jos vidinis pašaukimas, tai, dėl ko ji atėjo į šį pasaulį.
Įkvėpimas Ateina Dirbant
Ji buvo pirmas žmogus Žemėje, kuris pasakė man vieną tiesą: mūza ateina pas dirbančius. Ji ateina pas tuos, kurie jau sėdi prie rašomojo stalo. Ji niekada neaplankys žmogaus, gulinčio priešais televizorių. Įkvėpimas visada ateina dirbant.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Žinomų Lietuvos Žmonių Vestuvės: Neįtikėtinos Meilės Istorijos ir Stilingiausi Stiliaus Pasirinkimai
- Viktorija Jakučinskaitė: Nerealios Biografijos Faktai, Kūrybos Paslaptys ir Asmeninio Gyvenimo Šokiruojantys Momentai
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Sužinokite, kada Lietuvoje galima nutraukti nėštumą – svarbiausia informacija ir taisyklės!
- Nežinomi faktai apie Sofiją Rotaru: jos gyvenimas ir karjera atskleisti