Ne vienas lietuvis, išgirdęs apie šį darbą, sureagavo taip pat: ar yra komerciškesnė idėja nei pastatyti spektaklį pagal J.K. Rowling istoriją? Ką ir bepridursi.
Tačiau „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ įrodė, kad, tinkamai suderinus tam tikrus elementus komercinėje srityje, galima sukurti išskirtinai paveikų ir prasmingą darbą. Tuos elementus ir įdomu panagrinėti.
Kitas dalykas - neabejoju, kad, nepaisant skepticizmo „pritemptiems“ tęsiniams, daugybei žmonių smalsu sužinoti, kokiomis formomis Haris Poteris ir jo pasaulis gyvuoja toliau.
Priklausomybę nuo Rowling aprašyto burtininkų pasaulio turi didelė dalis istorijas skaičiusių ir/ar mačiusių žmonių.
Nustojus leisti tęsinius, vadinasi, kurį laiką negavus „dozės“, galima pasijusti pasveikus, tačiau asmeninė patirtis byloja, kad užtenka susidurti su dar viena kokybiškai pristatyta istorijos dalimi ir gali tuoj pat „atkristi“ iš naujo.
Į šią priklausomybę spektaklio kūrėjai ir rengėjai remiasi labai stipriai.
Londono Vest Ende, „Palace“ (dabar - ir Niujorko Brodvėjaus „Lyric“) teatre, spektaklio „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ premjera įvyko 2016-ųjų metų liepos 30-ąją ir iki šiol bilietai į penkis kartus per savaitę rodomą spektaklį išperkami bent pusmečiui į priekį.
Tai - du spektakliai po pustrečios valandos, per kurias, regis, salės nepalieka nė vienas žmogus.
Abu spektaklius galima pažiūrėti tą pačią arba skirtingomis dienomis, taip renkantis vieną iš dviejų nepatogumų - kankinantį smalsumą, laukiant kitos dienos spektaklio, arba darbo dienos valandoms beveik prilygstantį pasisėdėjimą teatro kėdėje.
Siužetas
„Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ prasideda lygiai taip, kaip baigėsi „Haris Poteris ir mirties relikvijos“ - Kings Kroso stotyje, trijulei išlydint savo vaikus į Hogvartsą.
Pirmą kartą ten keliauja antrasis iš trijų Hario ir Džinės vaikų - Albas Severas.
Paraleliai pirmus metus pradeda vienintelis Drako ir Astorijos Smirdžių vaikas Skorpionas, apipintas gandais, esą tikrasis jo tėvas - Voldemortas.
Spektaklyje ši atžala nė iš tolo neprimena savo senelių mirties valgytojų ar jaunystėje viso pasaulio nekentusio tėvo - tai protingas kaip Hermiona, naivus kaip Ronis ir jautrus kaip Haris žmogus, dėl aktoriaus Jordano Bamfordo vaidybos manieros primenantis paauglį su vystymosi sutrikimu.
Galbūt taip siekta pabrėžti, koks jis nepavojingas.
Tematinis pjesės pagrindas išlikęs lygiai toks pat, kaip bet kurios kitos istorijos apie Harį Poterį - draugystė ir meilė yra tai, kas gali ištraukti žmogų iš bet kokios situacijos, o daugybės nesutarimų, kovų, karų priežastis - nebepakeliamas žmonių vienišumas, transformuojamas į kerštą aplinkiniam arba visam pasauliui.
Spektaklyje tai pasakoma tiesioginiu tekstu - keturiasdešimtmetis Haris nuolat kartoja, kad niekada nesikovė vienas ir be draugų būtų daugybę kartų žuvęs (juk net ir gyvas jis liko tik dėl meilės), o kartą net Drakas prisipažįsta visuomet jautęsis vienišas ir pavydėjęs Hariui, Roniui ir Hermionai, kurie nuoširdžiai mėgo vieni kitus ir išties smagiai kartu leisdavo laiką.
Dešimto dešimtmečio pradžioje gimę vaikai augo kartu su Hariu - pirmą knygą į rankas paėmė būdami panašaus amžiaus kaip Hogvartse atsidūręs mažasis burtininkas, antrą, trečią ir kitas galėjo perskaityti praėjus ne mažiau nei metams po prieš tai einančios knygos leidimo - maždaug tiek užtrukdavo išleisti ar išversti naują dalį.
Taip buvome priversti subręsti iki naujų Hogvartso metų, kai personažų gyvenimuose atsirasdavo naujų interesų, o jau patirtus reiškinius jie pradėdavo vertinti kitomis akimis.
„Prakeiktas vaikas“ tęsia šią tradiciją - nors mums pažįstami burtininkai paseno kiek greičiau nei minėti skaitytojai, pastarųjų kasdienės problemos jau artimos keturiasdešimtmečius švenčiančių personažų klausimams: kaip sėkmingai paskirstyti laiką mylimam atsakingam darbui ir šeimai, kaip susikalbėti su vaikais, kaip susitvarkyti su praeities nuoskaudomis?
Tokiame kontekste simboliškai išnyksta vienas svarbiausių visuomenės susipriešinimą simbolizavusių konfliktų - Albas ir Skorpionas tampa geriausiais draugais, o Harį ir Draką suartina problemos bandant susikalbėti su savo vaikais, persekiojamais tėvų istorijų šleifo.
Daugiau kalbėti apie siužetą būtų nepadoru.
Tik norisi paminėti vieną dalyką, kurį buvo galima pastebėti ir ankstesnėse knygose.
„Prakeikto vaiko“ istorija kuria „o kas, jeigu...“ aplinkybes, čia negali nepastebėti dėsnio - nesukūrę laimingų šeimų, galiausia tampa dėstytojais Hogvartse.
Paliksiu tai asmeniškiems kiekvieno pamąstymams.
Didžiausio tarptautinio populiarumo sulaukiantys Vest Endo scenose kuriami spektakliai paprastai nepasižymi nei ypatinga personažų psichologija, nei aiškiomis jų raidos linijomis, nei ypatingus pamąstymus keliančiomis režisūrinėmis koncepcijomis, ir „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ čia nėra išimtis.
Šių spektaklių stiprybė glūdi nostalgijoje, kurią kuria atpažįstami veikėjai, pavadinimai bei situacijos, ir intrigoje, kurią turbūt jaučia tik prieš spektaklį pjesės neskaitę žiūrovai.
Spektaklio dramaturgija įtraukia kaip geras trileris, kuriame situacijos keičiasi nepaprastai greitai, kalbama tik tai, kas svarbiausia, nepaliekant erdvės daugiau ar mažiau prasmingoms pauzėms ar laiką sustabdantiems improvizuotiems vaidybiniams momentams.
Kitaip tariant - didžioji dalis scenų tik lengvai nužymi situacijas ir jų neplėtoja, tačiau Hario Poterio gerbėjams tokių užuominų visiškai pakanka susidaryti platesnį įspūdį, prisiminti personažų nuotykius ir sukurti sąsajas, išvystančias kur kas gilesnį filosofinį lauką, nei siūlo spektaklio veiksmas.
Visapusiškai patenkinamas žiūrovo noras dar pabūti savo pamėgtame pasaulyje - nesunku suprasti, kad būtent dėl to tūkstančiai žmonių veržiasi žiūrėti „Hario Poterio ir prakeikto vaiko“.
Personažai ir aktoriai
2016 m. buvo paskelbta, kad spektaklyje Harį Poterį vaidins Jamie Parker, Džinę Poter - Poppy Miller, o Albą Severą Poterį - Sam Clemmett.
Paklausta apie Jamie Parker’io persikūnijimą, J. K. Rowling atsakė: „Jis tikras Haris."
Keista Harį Poterį matyti be įprastinės Hogvartso uniformos - Jamie Parker įkūnytas Haris dabar suaugęs, tad jo apranga atitinka amžių.
„Mano personažas dirba Ministerijoje, todėl dėvi kostiumą.
Haris - neeilinis žmogus, tad ir kostiumo jam reikia nepaprasto.
Paklaustas, kaip jaučiasi dėvėdamas žymiuosius Hario Poterio akinius ir turėdamas žaibo formos randą, Jamie Parker atsakė: „Tai legendinės detalės.
Yra žmonių, kurie „Hario Poterio” pasaulyje gyveno visą savo gyvenimą.
Dabar jie jau suaugę, grįžta į šį pasaulį ir jį išgyvena toliau, nuo tos vietos, kurią paliko.
Aš esu vienas iš jų.
Tam tikra prasme daugiau nieko nereikia - tik rando ir akinių, ir visi supras, ką vaidinu.
Poppy Miller džiaugėsi savo nauja Džinės išvaizda: „Turiu nuostabią Džinės šukuoseną - žvilgančius raudonus plaukus.
Dėviu įmantrų rankų darbo megztinį.
J. K. Rowling taip pat džiaugėsi matydama Popę Džinės vaidmenyje: „Manau, kad dauguma žmonių norėtų, kad Popės Džinė būtų jų mama.
Pagaliau vėl matome Hogvartso uniformą.
Sam Clemmett (Albas Poteris) mano, jog jo personažas uniformą paveldėjo iš savo vyresniojo brolio.
„Šiuos drabužius Albas dėvi spektaklio pradžioje.
„Pjesė prasideda praėjus 19 m. po Hogvartso mūšio”, sakė Paul.
„Ronis vedė Hermioną Įkyrėlę ir jie dabar - Įkyrėlių-Vizlių šeima.
„Negaliu galvoti, kokia tai svarbi diena, kitaip nualpsiu,” sakė Cherrelle.
„Apsivilkti uniformą, ruoštis į Hogvartsą ir matyti visus kitus, vilkinčius uniformas, buvo nuostabu.
Cherrelle išdavė, kad Rouzė šiek tiek panaši į mamą: „Ji ambicinga, iš ko galima spręsti, kad jos mama - Hermiona.
Manau, kad jos labai panašios, nes abi daug iš savęs reikalauja.
J. K. Rowling pritarė, kad Rouzė daug ko išmoko iš Hermionos: „Rouzė panaši į mamą, tik šiek tiek ramesnė ir paprastesnė.
Ji gimė burtininkų šeimoje ir žino savo vietą pasaulyje.
Kalbėdama apie Hermioną, J. K. Rowling sakė: „Mačiau Nomą aktorių atrankoje, o kai John Tiffany (režisierius, - vert. past.) pasakė, kad pasirinks ją, netvėriau džiaugsmu.
Olivier apdovanojimo laimėtoja nepaprastai džiaugėsi apsivilkusi jai skirtus sceninius drabužius.
Pasak J. K. Rowling, Ronis vis dar toks pat Vizlis, kokį mes atsimename.
Ji sakė: „Roniui dabar 37 m., bet jis mažai kuo skiriasi nuo paauglio Ronio.
Na, nebent tuo, kad dabar jam labiau gelia pėdas.
Ištisus metus skundęsis dėl mamos megztų megztinių, dabar jau panašu, kad Ronis Vizlis galiausiai prie jų priprato.
„Norėjome, kad atrodytų, jog Roniui nesvarbu, ką jis dėvi rytais,” sakė Paul Thornley.
„Norėjome rasti megztinį, kuris būtų jo mėgstamiausiu, kurį jis, mano nuomone, dažnai skalbtų.
Ronis nori visuomet jaustis patogiai, avėti patogius batus, dėvėti patogų megztinį.
„Jis bus apsivilkęs oficialią Hogvartso uniformą dar prieš išvykstant į mokyklą ir prieš sudalyvaujant paskirstyme.
Paklaustas, kaip „prisijaukino” Drako personažą, Alex Price sakė, kad viską sužinojo iš scenarijaus.
„Taip pat daug ko galima sužinoti iš iš knygų.
Galėtume nerimauti dėl vaidmens, bet mūsų pagrindinė užduotis - įkūnyti pjesės ir J. K. Aktorius taip pat pasidalino mintimis, kaip jaučiasi būdamas tokio didelio spektaklio dalimi: „Esame atsiriboję nuo išorinio pasaulio, tuo pasirūpino spektaklio prodiuseriai.
Veiksmas dar tik pamažu prasideda.
Pradžia bauginanti, šiek tiek baisu, bet tuo pačiu ir įdomu.
Jack Thorne (scenaristas, - vert. past.) - talentingas rašytojas, parašė nuostabią istoriją, vykstančią praėjus 19 m.
Magija scenoje
Žinoma, didžiausia intriga žiūrovams turėjo būti prieš jų akis demonstruojami burtai ir magija.
Scenoje skraidantys žmonės seniai nieko nestebina, nebent tuomet, kai visai negali matyti virvės, kuria pririštas kilnojamas žmogus.
Didžioji dalis stebuklų sukurta puikiu apšvietimu (vis dėlto mūsų pasaulyje magija yra optinė apgaulė) ir scenos mašinerija.
Po apsiaustu palindę vaikai tampa nematomais išėję į neapšviestą erdvę.
Burtininkų transformacijos ir transfigūracijos ar multisulčių eliksyro poveikis parodomi aktoriams susigūžiant po apisiaustu ir nusileidžiant į scenos apačią, kol į tą pačią vietą atsistoja kitas aktorius.
Dūmai iš ausų ar skraidantys (o iš tiesų juodai apsirengusių žmonių nešiojami) daiktai neskamba įspūdingai, tačiau tai, kaip preciziškai rūpinamasi sukurti iliuziją ir paslėpti visą pagalbinę aparatūrą bei personalą, yra pavyzdys tiems, kurie nepersistengia galvodami, jog vis tiek niekas nepatikės.
Magijos įspūdį spektaklio kūrėjai (ypač už triukus ir magiją atsakingas Jamie’is Harrisonas) suformavo beveik nepriekaištingai - dauguma paslapčių paaiškėja tik ciniškai arba iš nuoširdaus profesinio intereso, sąmoningai ieškant, kur slypi tokia atlikimo technika.
Beje, labiausiai nustebina ant stalo gražiai susitvarkanti popierių krūva, kuriai kol kas pavyko rasti vienintelį paaiškinimą - specialiai sukurtas mechanizmas.
Štai tokį dalyką pamatyti gyvai yra visiškai netikėta ir verčia išsižioti.
Apie knygą
Ši knyga - tai viso pasaulio Hario Poterio fanų ilgai lauktas, autorės J. K. Rowling sukurtas draminis kūrinys, kuris yra garsiųjų istorijų apie Harį Poterį tąsa.
Įdomu tai, kad „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ - pirmoji iš visos serijos knygų, kuri buvo pastatyta teatre.
Spektaklio pasaulinė premjera įvyko Londone, Vest Ende, 2016 m.
Knygoje pasakojamas Hario Poterio gyvenimas po 19 metų.
Jis jau nebe mažas Hogvartso mokinukas, o suaugęs Magijos ministerijos darbuotojas, sutuoktinis, trijų vaikų tėvas.
Visgi problemų ir įvairių rūpesčių yra netgi tuomet, kai Tamsos valdovas jau nebegyvas.
Tik šįkart problemos žemiškesnės: sudėtingi santykiai su sūnumi Albu, kuris nėra patenkintas jį nuolat lydinčiu tėvo šleifu, sudėtingas darbas ir kiti iššūkiai.
Apibendrinimas
Istorijos autoriai J.K. Rowling, Johnas Tiffany’is ir Jackas Thorne’as pradžiugino tuo, kad spektaklis neatrodė dirbtinai pritemptas vien tenkinant publikos troškulį ar bandant kuo daugiau pasipelnyti iš Hario Poterio vardo.
Tai išties kokybiška komercija, sukelianti pačias maloniausias emocijas ir užburianti magiškais reginiais.
Tam ir dėtos pastangos, pataupant jas kitiems dalykams.
O „taupėsi“ kūrėjai etiškai, vedami aiškių priežasčių, todėl abi spektaklio dalys tapo savo žanro nediskredituojančiu gerosios komercijos pavyzdžiu.
Natūralu, kad Hario Poterio istoriją pratęsiantis spektaklis negali nesusilaukti komercinės sėkmės.
Tam užtenka nesugadinti visiems žinomos istorijos, interpretuojant ką nors kitaip nei įprasta (priešingai nei diskusijas sukėlęs sprendimas Hermionos vaidmeniui pasirinkti juodaodę aktorę) ir parengti įtikinamą magijos programą.
Akivaizdu, kad aktoriams vaidinti spektaklį yra nepaprastai smagu ir kad filmuose bei knygose sukurti personažai jiems tapo svarbiausia kūrybine medžiaga - patiems beveik neteko interpretuoti veikėjų.
Tiesa, jokiu būdu negalima sakyti, kad Hermioną vaidinanti aktorė Franc Ashman dirba Emmos Watson maniera ar Thomaso Aldridge’o Ronis yra iš akies trauktas Rupertas Grintas.
Tačiau Vest Endo aktorių dėliojami akcentai apie personažus nesufleruoja nieko daugiau nei žinota iki tol.
Hermiona - karinga intelektualė, Ronis - kiek nevykęs, tačiau aukotis nebijantis pokštininkas, Haris (Jamie’is Ballardas) - narsus, tačiau stipriai traumuotas, visko bijantis ir nuolat visiems savo sunkią vaikystę primenantis žmogus.
Tačiau aktoriams gali atleisti viską, nes, nors ir nesukurdami ypatingesnės meninės realybės, jie neerzina žmonių, nuo senų laikų žinančių, kokie yra Rowling kurti personažai.
Taip šioje fikcijoje susikuria kažkas panašaus į tai, kas dokumentiniame teatre vadinama dokumentikos excuse’u - gali atleisti kūrėjams silpnesnį meninį išpildymą, nes tai, kur kūrinys atneša žiūrovą, yra žymiai svarbiau.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Neįtikėtina Haris Poteris ir prakeiktas vaikas: sužinokite aštuntosios istorijos paslaptis!
- Haris Poteris ir prakeiktas vaikas: išsamus veikėjų sąrašas, kurį turi žinoti kiekvienas gerbėjas!
- „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ ekranizacija: ar pagaliau sulauksime filmo, kurio visi laukė?
- Donatos Rinkevičienės Gyvenimo Paslaptys: Šeima, Sėkminga Karjera Ir Meilė Muzikai
- Įdomiausi 2002 Metų Kinų Zodiako Ženklai – Atrask Savo Likimą Dabar!