Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Žurnalistų Žyginto ir Onos Pečiulių šeimoje užaugusi moteris nuo pat mažens iš arti matė žurnalistikos virtuvę ir neslepia, jog polinkį į žurnalistiką neabejotinai paveldėjo iš tėvų. Praėjusių metų pavasarį žurnalistė Guoda Pečiulytė po beveik šešerių metų pertraukos sugrįžo į LRT TELEVIZIJĄ ir stojo prie informacinės laidos „Laba diena, Lietuva“ vairo. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ laidų vedėja paatviravo, kodėl vengia kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą. Sutuoktinį televizijos užkulisiuose sutikusi.

Ankstyvasis gyvenimas ir studijos

„Manau, tas genas buvo visada ir vieną dieną pabudo, bet tėvai mane tikrai atkalbinėjo. Tai nėra lengvas darbas, manau, jie norėjo to išvengti. Aš tą pajutau paskutinėse klasėse, devintoje klasėje mano draugė pasakė: „Noriu studijuoti žurnalistiką.“ Aš jai sakiau: nebūk durna. Pas tėvus į svečius ateidavo televizijos žvaigždės, tai buvo žmonės iš ekrano, mane tai žavėjo: žavėjo jų tartis, dikcija, balsas, kurį pažįsti. Aš galiu viešai prisipažinti mylinti Algimantą Žukauskienę, su kuria mes kadaise buvome kaimynai. Kai Algimanta vedė jubiliejinę „Panoramą“, aš žavėjausi, man ji yra diva, vakarietiško tipo žinių vedėja. Nesakau, kad reikia į ją lygiuotis arba kad aš turiu tokį tikslą. Tiesiog mano akims gražu“, - pasakoja G. Pečiulytė.

Neatsidavusi atkalbinėjimams mergina sėkmingai įstojo į žurnalistikos bakalauro studijas. „Ne kartą esu sakiusi: mano tėtis būtų galėjęs padaryti, jog aš neįstočiau į žurnalistiką. Baigusi studijas Lietuvoje G. Pečiulytė metams išvyko studijuoti komunikacijos į Belgiją. Po mokslų svetur nusprendė patobulinti prancūzų kalbos žinias ir įstojo į vertimo magistrantūros studijas.

Karjera televizijoje

O tada ir sulaukė siūlymo dalyvauti LRT laidos „Labas rytas“ naujų laidos vedėjų atrankoje. Ir tą kartą jos tėtis bandė atkalbėti dukrą nuo darbo televizijoje, tačiau G. Pečiulytė nusprendė pabandyti. Tačiau po daugiau nei trejų metų televizijoje G. Pečiulytė nusprendė palikti šį darbą ir pakelti sparnus iš Lietuvos į Strasbūrą.

Televizijos laidų vedėja tą kartą sulaukė ne vieno aplinkinio nuostabos: kodėl aukoja sėkmingą karjerą? „Tikrai rizikavau, galėjau būti pamiršta, niekam neįdomi. Išėjai - tai viso gero. Kaip mėgstama kartais sakyti: žiūrėk, kiek už durų stovinčių ir laukiančių kandidatų. Išvažiavau visiškai viena, nieko nepažinodama. Veiklos buvo labai mažai. Tai buvo stabtelėjimas ir pagalvojimas: tikrai ne man. Pagalvodavau: ką aš čia veikiu? Vėliau G. Pečiulytė persikėlė į Briuselį, kur Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metus dirbo vieno dienraščio korespondente.

Ji nesigaili nei dėl vieno savo profesinio etapo, nes juk kiekvienas gyvenimo tarpsnis formuoja žmogų. „Šiandien turbūt nebūčiau tokia, kokia esu“, - pabrėžia televizijos laidų vedėja, tikslingai neplanuojanti savo tolesnio gyvenimo. „Mano pirmo interviu pavadinimas buvo „Žurnalistika nėra žvaigždžių kalvė“. Aš tam visiškai pritariu: man nepatinka ėjimas į šitą profesiją vien tam, kad tave rodytų per televiziją ir kad galėtum būti influenceriu. Ne, aš nenoriu būti influencere.

Per savo televizinę karjerą G. Pečiulytė yra gavusi „Auksinę bitę“ kaip geriausia televizijos laidų vedėja. „Aš neieškau dėmesio. Man tai trukdytų gyventi. Aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą, stengiuosi, ypač turėdama mažą vaiką, elgtis taip, kad būčiau pavyzdžiu. Man tokiu atveju nesvarbu, ką kiti žmonės pagalvos. Jis sako: mama pypsi ant kitų mašinų, kai važiuoja. Tai aš ir šitai turiu riboti. Tiesiog žinomumas yra šalia, bet tai vienintelė priežastis, dėl kurios būtų galima nedirbti šio darbo. Man to nereikia.

Asmeninis gyvenimas

Apie asmeninį gyvenimą G. Pečiulytė niekada nedaugžodžiavo. Neišdalyti savo asmeninio gyvenimo išmokė patirtis. „Kiek yra žurnalistų porų... Vien mūsų tarnyboje. Vestuvių mes neslėpėme, bet taip, paprašėme draugų žurnalistų, jog jie nesakytų, kad tą savaitgalį važiuoja į tokias vestuves. Vestuvės yra asmeninė šventė, kam ten reikia svetimų žmonių? Man tikrai nereikia. Antras dalykas - analizavimas: žiūrėk, kaip ji jam netinka, o koks negražus vaiko vardas, koks vaikas į ją nepanašus, koks jų butas... Gal aš per jautrus žmogus, į tai atkreipiu dėmesį, gal man svarbi kitų žmonių nuomonė, todėl nuo jos saugausi, noriu girdėti tik pačių artimiausių žmonių nuomonę.

G. Pečiulytė įsitikinusi, jog ne santuoka, o vaiko atsiradimas keičia moterį. Prieš beveik trejus metus gimęs sūnus Teodoras lėmė žurnalistų šeimos gyvenimo ritmo pokyčius. „Santuoka žmonių nekeičia, žmones keičia vaikai. Aš esu naujų pažiūrų, nepaisant to, jog esu ištekėjusi. Labai skeptiškai žiūriu į žmones, kurie sako: moterims labai svarbu santuoka. [Tėvystė] visiškai pakeitė laisvalaikį, mes labai daug keliaudavome. Iš pradžių nepatogu, ėjimo kartu pramogauti yra mažiau. Bet jauniems tėvams reikia eiti į pasimatymus, kad neprarastum vienas kito. Kažkada su draugais juokėmės: nu, ten tuose pasimatymuose vis tiek kalbate apie vaikus?

G. Pečiulytė niekada nebuvo linkusi užsidaryti tarp keturių namų sienų, tad paauginusi sūnų nusprendė sugrįžti į darbus. „Mes su Edvardu esame labai gera komanda, vienas kitą palaikome, pavaduojame. Vienai mamai iš sūnaus darželio rašiau: kiekvienai vienišai mamai, vienišam tėčiui įsegčiau ne medalį, o paminklą pastatyčiau.

Visgi motinystės atostogos moteriai buvo tarpsnis, privertęs maloniai stabtelėti ir atsitraukti nuo žurnalistikos. „Buvo situacijų, kai kažkas vyksta ir tu jautiesi nuošalyje, supranti: palauk, praeis. Bet dabar visoms mamoms, kurios taip galvoja, sakyčiau: palaukite, aš dabar vėl neatpažįstu savo gyvenimo. Negaliu patikėti, jog prieš pusantrų metų man reikėjo labiau rūpintis košėmis ir kotletais, o ne kažkokiais įvykiais. Gyvenimas - kaip žinių tarnyba: jis per daug įdomus, kad reikėtų manyti, jog viena pilka diena ar rutina tęsis visada“, - teigia G. Pečiulytė.

Šeimos vertybės ir auklėjimas

„Man vienas baisiausių dalykų būtų, jei vaikas bijotų man ką nors pasakyti“, - sako dviejų berniukų mama. Ji nori, kad vaikai augtų mylinčioje šeimoje. Prisimena, kaip į darželį nenorėjo eiti, todėl džiaugiasi, kad jos vaikai auga kitoje aplinkoje. Ji nori reikšmingų prisiminimų vaiko akimis, kad galėtų juos įvertinti suaugusiojo akimis ir tai padėtų subalansuoti savo auklėjimą.

Ji sako savo sūnui, kad jie taip daro, nes nori jį apsaugoti. Ir ji, ir jos sesuo turi jausmą, kad jei gauni daug meilės ir pasitikėjimo, tiesiog nenori nuvilti, tiesiog nenori maištauti. Ji savo vaikams kartoja, kad ir kas atsitiktų, žinok, kad tave mylėsiu. Jai vienas baisiausių dalykų būtų, jei vaikas bijotų man ką nors pasakyti. Svarbu, kad vaikai žinotų, kad yra saugūs ir mylimi.

Antras vaikas ir tėvo netektis

Žurnalistų G.Pečiulytės ir jos sutuoktinio Edvardo Špoko šeimoje auga ketverių metų Teodoras. Tėvai jam neseniai pasakė, kad šeimoje žiemą krykštaus broliukas arba sesutė. Teodoras šios žinios nelaikė paslaptyje ir apie tai jau papasakojo vaikų darželyje. Nors Guodos namuose sklando džiugios naujo šeimos nario laukimo nuotaikos, jos širdyje pinasi dvejopi jausmai. Juk kūdikio besilaukianti moteris išgyvena skaudžią netektį. Atžala labai laukiama ir planuota, bet tėvo mirtis buvo labai netikėta.

Taip likimas susiklostė, kad Guoda spėjo abiem tėvams pranešti, jog laukiasi antro vaiko. Tad dar prieš patirdamas infarktą Ž.Pečiulis žinojo, kad sulauks dar vieno anūko. Senelis šia žinia, be abejo, džiaugėsi. Tik tuo metu vyras negalėjo numatyti, kad būsimo anūko nebeišvys. Eidamas 66-uosius metus Ž.Pečiulis mirė rugpjūčio 23 dieną Vilniaus universiteto Santaros klinikose, kur buvo gydomas ištikus infarktui. Anksčiau sveikata nesiskundusio profesoriaus mirtis buvo lyg žaibas iš giedro dangaus jo artimiesiems, bičiuliams, studentams.

„Jeigu pasaulis būtų šiek tiek teisingesnis, žmonės nemirtų tokio amžiaus ar dar jaunesni. Tėčio mirtis buvo netikėta ir sąlygiškai staigi, nes gydytojai dar kovojo dėl jo gyvybės. Ir jis pats, svarbiausia, kovojo dėl savo gyvybės. Mes tą jo užsispyrimą, pastangas ir matėme, ir jautėme, net ir tam tikri rodikliai jas rodė. Deja, nieko jau negalime pakeisti“, - kalbėdama graudinosi dukra.

Nors Guoda ne kartą girdėjo žodžius apie gyvenimo tėkmę, jie moterį labai erzina. Apskritai žmonės tokiose situacijose yra linkę kalbėti daug lėkštų dalykų. Ji nepyksta ant tokių - kol Guoda nebuvo patyrusi netekties, lygiai taip pat būtų pasakiusi. Žinoma, gyvenimas turi tęstis - kitaip negali būti.

„Daug vaikų turi senelius, ir neprivalo kas nors mirti, kad kitas gimtų. Bent jau toks mano gyvenimo suvokimas. Pasakymas apie gyvenimo tėkmę mane erzina dar ir dėl to, kad tos netekties žaizdos dar nepradėjusios gyti. Manęs tai neguodžia. Lėkšta pasakyti, kad laikas gydo. Laikas gal šiek tiek dulkėmis apneša žaizdą, tada ta žaizda lėčiau pradeda kraujuoti. Laikas neišgydo tokio masto netekties ir tokio ryšio praradimo, kokį aš turiu ir kokį daugybė žmonių turi. Tiesiog turi išmokti gyventi taip.

Šeima

  • Vyras: Edvardas Špokas (žurnalistas)
  • Sūnūs: Teodoras ir Leonardas

Patarimai jaunoms mamoms

Labai blogai, kai žmonės iš tėvystės ir motinystės padaro kančią, o ne džiaugsmą. Jei auginant antrą vaiką atsirastų pagalba, mielai ją priimsiu.

žymės: #Gimimo

Panašus: