Globos Slaugos Šeimoje Teisinis Reglamentavimas Lietuvoje

Lietuva, kaip ir kiekviena demokratinė valstybė, yra įsipareigojusi gerbti žmogaus teises. Pripažįstama, kad kiekvienas žmogus turi turėti visas teises ir laisves neatsižvelgiant į rasę, odos spalvą, lytį, kalbą, religiją, nacionalinę ar socialinę kilmę, turtą, sveikatą ar kitas aplinkybes. Asmeniui, kuris nesugeba pats tinkamai įgyvendinti savo teisių ir teisėtų interesų, būtina sudaryti sąlygas, kurios užtikrintų jo teisių ir interesų realizavimą. Globa ir rūpyba yra viena iš priemonių, padedanti vaikui ir neveiksniam fiziniam asmeniui užtikrinti jo, kaip teisės subjekto, teisių įgyvendinimą, sukurti tinkamą aplinką jo ekonominiams, socialiniams ir doroviniams interesams tenkinti.

Šioje metodikoje vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme apibrėžtas sąvokas. Skiriamos socialinių paslaugų rūšys apibrėžtos Socialinių paslaugų kataloge, patvirtintame socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-93 (Žin., 2006, Nr.

Socialinės globos poreikį vaikui su negalia nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės institucijos nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai vaiko socialinės globos poreikiui nustatyti reikalingos kitų sričių (sveikatos priežiūros, švietimo, vaiko teisių apsaugos tarnybos ir kitų) specialistų išvados, savivaldybės institucijos nustatyta tvarka gali būti sudaroma specialistų, vertinančių vaiko socialinės globos poreikį, komisija.

Išskirtiniais atvejais, kai vaikas patiria fizinį ar psichologinį smurtą ar kyla grėsmė jo fiziniam ar emociniam saugumui, savivaldybė gali priimti sprendimą dėl socialinių paslaugų skyrimo, nenustačiusi socialinių paslaugų poreikio.

Pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių keičiasi vaiko socialinės globos poreikiai, socialinių paslaugų įstaigos vadovas dėl socialinių paslaugų rūšies pakeitimo kreipiasi į savivaldybę, paskyrusią socialinę globą vaikui su negalia. Vadovas taip pat informuoja savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybą apie vaiką su negalia, kurio tėvai (globėjai) nutraukia ryšį su savo vaiku, gaunančiu ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą socialinių paslaugų įstaigoje.

Vertindami vaiko su negalia socialinės globos poreikį, socialiniai darbuotojai visą reikiamą informaciją bei duomenis apie vaiką turi rinkti pokalbio su vaiku ir jo tėvais (globėjais, rūpintojais) metu bei pagal pateiktas kitų specialistų išvadas (pedagoginės-psichologinės tarnybos, švietimo ir ugdymo įstaigos, sveikatos priežiūros įstaigos ir kt.) ar dokumentus (Neįgaliojo ar invalido pažymėjimas, Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma).

Nustačius, jog socialinė globa vaikui su negalia nebūtina, teikiama išvada dėl bendrųjų socialinių paslaugų ar socialinės priežiūros teikimo. Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio vertinimas, kuris atliekamas vadovaujantis Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašu, patvirtintu socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-94 (Žin., 2006, Nr. 43-1571; 2007, Nr. 32-1162), pakartotinai neatliekamas.

Socialinis darbuotojas (komisija) išvadas dėl vaikui su negalia siūlomų socialinių paslaugų pateikia sprendimą dėl socialinių paslaugų skyrimo priimančiam asmeniui savivaldybės institucijos nustatyta tvarka.

Vaiko Specialieji Poreikiai

Būstas bei aplinka pritaikyti vaiko specialiesiems poreikiams. Nei būstas, nei aplinka nepritaikyti vaiko specialiesiems poreikiams.

• Vaiko šeima užtikrina vaikui visas reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas. Vaikas gauna jo poreikius atitinkantį maitinimą.
• Vaiko šeima nepakankamai rūpinasi vaiko sveikos gyvensenos įgūdžių formavimu, nors vaikas į sveikatos priežiūros įstaigas vedamas reguliariai.
• Vaiko šeima nepakankamai rūpinasi vaiko sveikos gyvensenos įgūdžių formavimu, darbo ir poilsio režimu, reguliariu lankymusi pas sveikatos priežiūros specialistus, neformuoja higienos įgūdžių. Vaikas vedamas į sveikatos priežiūros įstaigą tik ligos atveju, tačiau profilaktiškai (pvz., skiepyti) pas šeimos gydytoją nesilanko.
• Vaikas negautų sveikatos priežiūros paslaugų, jei šeimos gydytojas ar bendruomenės slaugytoja nesilankytų vaiko namuose, vaikui nėra užtikrinama sveikatos priežiūra net ligos atveju.

• Vaikas ugdomas atsižvelgiant į jo galimybes, gabumus ir talentus. Vaikas gali lankyti ugdymo įstaigą. Ugdymo įstaigoje jam sudarytos sąlygos tinkamai ugdytis, atsižvelgiant į vaiko negalią ir poreikius.
• Vaiko ugdymo programos nepakankamai adaptuotos pagal vaiko poreikius ir išsivystymą.
• Vaikas nelanko ugdymo įstaigos.

• Vaikui sukuriama stabili teigiama emocinė aplinka, kurioje jis jaučiasi reikalingas, mylimas ir saugus, ir tai nepriklauso nuo jo elgesio, negalios rūšies ar vystymosi sutrikimų.
• Vaikui nėra sukuriama pakankamai saugi emocinė aplinka.
• Vaikas dažnai patiria emocinį smurtą, yra niekinamas ir užgauliojamas už savo vystymosi sutrikimus ar turimą negalią.

• Gali pats pasirūpinti asmenine higiena (nusiprausti, išsimaudyti, prižiūrėti savo kūno dalis), apsirengti.
• Gali pats nusiprausti, bet nusimaudyti negali. Sunku atlikti kai kuriuos rengimosi veiksmus.
• Gali pasirūpinti tik viršutinės kūno dalies higiena ir atlikti tik kai kuriuos rengimosi veiksmus.
• Visiškai negali savarankiškai pasirūpinti asmenine higiena. Negali nei nusirengti, nei apsirengti.

• Reikalinga pagalba atliekant visus namų ruošos darbus.

• Yra kai kurių nedidelių toliau išvardytų sutrikimų: ne visada prisimena artimuosius ar gali pateikti informaciją apie save, ne visuomet orientuojasi aplinkoje; sunkiai priima, įsisavina naują informaciją, nesugeba išlaikyti informacijos ir dėmesio; ribotas aplinkos, tikrovės, situacijos ar kalbos suvokimas; sunkiai išreiškia save ir savo norus; neadekvačiai reiškia savo emocijas ir reaguoja į situacijas (nuotaikų kaita, neprognozuojamas elgesys) ir pan.
• Yra kai kurių didelių toliau išvardytų sutrikimų: neatpažįsta artimųjų, nežino pagrindinių duomenų apie save, nesiorientuoja aplinkoje ir laike; nesugeba įsisavinti naujos informacijos, jos išlaikyti ir sutelkti dėmesio; nesuvokia savo poreikių, tikrovės (pasitaiko haliucinacijų); sutrikusi kalbos ir emocinė raiška, nekontroliuoja savo emocijų ir elgesio (nuo agresijos iki visiškos apatijos); neįvertina savo galimybių (neadekvačiai savarankiškas arba visai nepasitikintis savimi) ir pan.

Vaikas su sunkia negalia - vaikas, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka yra pripažintas sunkus neįgalumo lygis, kurio savarankiškumas įvertintas nuo - 15 iki - 64 balų ir kuris pagal šio priedo 8 punkto kriterijus įvertintas - 10 balų.

Savarankiškumo lygis nenustatomas.

Socialinės Paslaugos

1. Bendrosios socialinės paslaugos namuose.
2. Bendrosios socialinės paslaugos dienos centruose ir bendruomeninėse įstaigose.
3. Socialinė priežiūra vaiko namuose.

1. Bendrosios socialinės paslaugos dienos centruose ir bendruomeninėse įstaigose.
2. Socialinė priežiūra vaiko namuose.
3. Socialinė priežiūra vaikų dienos ar krizių centruose.
4. Dienos socialinė globa vaiko namuose.

1. Dienos socialinė globa vaiko namuose.
2. Dienos socialinė globa dienos socialinės globos centre.
3. Trumpalaikė socialinė globa vaiko namuose.
4. Trumpalaikė socialinė globa vaikus globojančiose šeimose.
5. Trumpalaikė socialinė globa institucijoje.

Globa ir Rūpyba: Teisinis Reglamentavimas

Žmogus apibrėžiamas kaip biosocialinė būtybė, nes jam būdingas ir biologinis, ir socialinis pradas. Biologinis pradas yra pirminis, jis atsiranda paveldėjimo keliu ir įgimtomis aplinkybėmis. Socialinis pradas prasideda ir kinta, vystosi individo realaus gyvenimo kelyje, ugdymo, bendravimo, veiklos socialinėje aplinkoje procese. Žmogaus gyvavimo ir klestėjimo sąlyga yra ne tik gamta, bet ir žmonių junginys, bendrija, sąveikaujanti informacijos keitimosi, veiksmų koordinavimo pagrindu. Šis junginys, bendrija - tai sociumas, į kurį žmogų jungia šeima, mokykla, draugijos, korporacija, religinė bendruomenė, tauta, visuomenė, valstybė. Socializacija apibrėžiama kaip individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe, šiuo nariu. Kita vertus, visuomenė globoja savo narį, sudaro sąlygas jam veikti, galimybes jam augti bei vystytis. Todėl tik gyvendamas visuomenėje, žmogus gali ugdyti savo fizines, intelekto bei dvasines galias.

Vaiko socializacijos procese pagrindinį vaidmenį atlieka šeima. Ji - pirmoji ir svarbiausia institucija, siejanti kiekvieną savo narį su socialine aplinka. Nuo šeimoje padėtų pamatų priklauso žmogaus ateitis, kaip vaikas tolimesniame gyvenime pajėgs spręsti iškilusias problemas, kaip galės įveikti krizes. Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, - skelbia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalis. Šeima - santuoka arba kraujo ryšiais grįsta mažoji grupė, kurios narius sieja bendra buitis, bendra moralinė atsakomybė ir tarpusavio pagalba. Šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę, kadangi ji veikia vaiką, kaip ir kiekvieną kitą šeimos narį tiesiogiai visose savo gyvenimo srityse, nuo jos priklauso, kaip vyksta fizinis, socialinis ir emocinis žmogaus vystymasis visą gyvenimą.

Šeima atlieka įvairias funkcijas vaiko socializacijos procese. Tėvai turėtų sukurti specifinę gyvenimo vietą ir dvasinę erdvę, kurioje įgyvendinamos pagrindinės šeimos vertybės ir funkcijos. Deja, ne visos šeimos užtikrina vaiko gerovę ir tinkamai atlieka savo pareigas. Vis dažniau tokiose šeimose augantys vaikai fiziškai ir morališkai žalojami, žeminamas jų orumas. Tokiais atvejais būtinas valstybės įsikišimas. Vaiko apsauga siejasi su vaiko priklausomumu. Šiais vaikais globojama. Šeima yra pripažinta kaip saugiausia ir tinkamiausia vieta vaikui. Deja, dažnai šeimos neturi ekonominių išteklių ar įgūdžių vaiko poreikiams patenkinti. Kita vertus, socialinės ir ekonominės struktūros negali pakankamai aprūpinti šeimų. Todėl atsakomybės pasidalijimas tarp šeimos ir valstybės aprūpinant vaikus yra neišvengiamas. Kad šeima galėtų vykdyti visas visuomenės nustatytas užduotis, jai reikia lėšų ir paslaugų.

Taigi galima teigti, kad socialine prasme vaiko globos samprata apima jų išlaikymą, auginimą, auklėjimą, interesų apsaugą ir kitų sąlygų, reikalingų jiems tinkamai fiziškai ir dvasiškai vystytis, sudarymą bei palaikymą. Šios globos reikia ne tik vaikams, bet ir kai kurioms suaugusių asmenų grupėms. Pagalbą ir globą šiems žmonėms pirmiausia turi suteikti šeima. Pavyzdžiui, iki susiformuojant industrinėms visuomenėms globa buvo įvardijama kaip viena moters pareigų. Ši moters globa lydėjo kiekvieną žmogų nuo gimimo iki mirties, skatindama laikytis moters pareigos šeimoje - rūpintis namais, prižiūrėti vyrą ir kitus šeimos narius, globoti silpnesniuosius. Tradiciškai šeimos vertybė įvardijama jos narių globa buvo perduodama iš kartos į kartą. Šeima tenkina pagrindinius poreikius: seksualinio elgesio reguliavimo, reprodukcijos, socializacijos, socialinės padėties, o taip pat saugumo. Saugumo poreikis egzistuoja ne tik vaikystėje, kai kūdikiai ir vaikai yra priklausomi nuo šeimos, bet ir kiekviename kitame gyvenimo etape, kadangi bet kada galima susirgti, tapti neįgaliam, priklausomam nuo kitų. Ir tuo pasirūpinti pirmiausia turi šeima. Taigi šeima individui svarbi ne tik vaikystėje.

Daugumai pagyvenusių ir senų žmonių santykiai su suaugusiais vaikais yra itin svarbūs. Dar svarbesni tokie tarpusavio santykių aspektai, kaip dvasinis artumas ar jausmų stiprumas. Kitas svarbus santykių tarp tėvų ir suaugusių vaikų aspektas yra pareiga. Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad vaikai pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Suaugusių vaikų rūpinimasis tėvais - įprastinė šeimos gyvenimo kelio dalis. Daugelis suaugusių žmonių, kuriais negali rūpintis ir prižiūrėti sutuoktinis, pagalbos sulaukia iš vaikų. Jie jaučia stresą dėl būtinybės rūpintis ir prižiūrėti senus tėvus, kadangi pagyvenusių ir senų žmonių priežiūra šeimoje yra kultūrinė norma, besiremianti šeimos vertybėmis, viešąja nuomone ir pan. Šiais, teikdama jiems socialines paslaugas. Socialinės paslaugos - tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, šias gyvenimo sąlygas, kai pats žmogus nepajėgia to padaryti. Galutinis socialinis paslaugų tikslas - atkurti žmogaus gebėjimą funkcionuoti visuomenėje, o kalbant apie vaikus globą - sukurti asmenybę gebėjimą ir išugdyti pilnavertį visuomenės narį.

Pirmąsias socialines paslaugas įstaigas Europoje XVII-XVIII amžiuje įkūrė religinės organizacijos, labdaros draugijos, šia, vienuolynai. Tik vėliau pamažu atsirado supratimas, kad valstybė taip pat yra atsakinga už pagalbos organizavimą, globos įstaigos kūrimą. Šiuolaikinės valstybės teikiamos paslaugos ir socialinės apsaugos lygis yra vienas iš pagrindinių kriterijų, kuriuo apibūdinamas valstybės išsivystymo lygis, ekonominis pajėgumas, politinis stabilumas. Šia ne tik valstybė teikia socialines paslaugas. Šios organizacijos ir pavieniai asmenys visada siekia padėti vargšams, skurstantiems, vienišiems asmenims. Taigi socialine prasme globa - tai pirmiausia šeimos, bet kartu ir visos visuomenės rūpinimasis, pagalbos teikimas asmenims, kurie patys nėra pajėgūs patenkinti savo gyvenimo reikmes. Atskiros rūpybos sampratos nėra, nes socialine prasme nėra esminio skirtumo tarp globos ir rūpybos. Remiantis V. Šinsku ir R. Šinskiene, rūpyba - tai viena iš socialinio darbo funkcijų planuojant ir realizuojant rūpestį savo globotiniais; o aprūpinimas - tai gėrybės, reikalingos egzistencijos poreikiams patenkinti, teikimas.

Globos ir Rūpybos Teisiniai Aspektai

Socialine prasme individo globa ir rūpyba - tai ne tik šeimos funkcija, bet ir vienas iš valstybės uždavinių - pagalba šeimai ugdant vaikus, pagalba suaugusiems asmenims, kurie patys negali visapusiškai pasirūpinti savimi. Siaurąja teisine prasme globa ir rūpyba suprantama kaip viena valstybės rūpinimosi asmenimis, kuriems reikalingos specialios teisinio gynimo priemonės, formų. Šia prasme globa ir rūpyba apima valstybės institucijų funkcijas, vykdomas rūpinantis.

Civiliniame Kodekse globa ir rūpyba yra apibrėžtos atskirai. CK 3.238 straipsnio 1 dalyje nurodytas globos steigimo tikslas - užtikrinti neveiksnaus fizinio asmens teises ir interesus įgyvendinimą, apsaugą ir gynybą, o šio kodekso 3. 239 straipsnio 1 dalyje nurodytas rūpybos steigimo tikslas - užtikrinti ribotai veiksnaus fizinio asmens teises ir interesus apsaugą ir gynybą. Šias neveiksniam ar ribotai veiksniam fiziniam asmeniui užtikrinti jo, kaip teisės subjekto, teisių įgyvendinimą, sukurti tinkamą aplinką jo ekonominiams, socialiniams ir doroviniams interesams tenkinti. Iš CK pateiktų globos ir rūpybos apibūdinimų išryškėja sąvokų  globa ir  rūpyba skirtumas. Jį lemia asmens veiksnumo laipsnis: neveiksniam asmeniui skiriama globa, o dalinai ar ribotai veiksniam - rūpyba. Taigi globa ir rūpyba yra tiesiogiai susijusi su fizinio asmens veiksnumo būkle. Asmuo pats gali ginti savo asmenines bei turtines teises ir interesus tik turėdamas civilinį veiksnumą, kuris apibrėžiamas kaip fizinio asmens galėjimas savarankiškai ir visa apimtimi įgyti, įgyvendinti savo teises ir prisiimti pareigas bei savarankiškai atsakyti už jų nevykdymą (CK 2.5 str. 1 d.). Visiškas civilinis veiksnumas atsiranda sulaukus pilnametystės, t. y. Šis iki 14 metų veiksnumas yra labai nedidelis. Savarankiškai jie gali sudarinėti tik smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai ir kai kuriuos kitus sandorius (CK 2.7 str. 3 d.). Visus kitus sandorius jų vardu sudaro tėvai ar juos atstovaujantys asmenys. Šis nuo 14 iki 18 metų veiksnumas yra dalinis. Savarankiškai jie gali sudarinėti smulkius buitinius sandorius ir disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti, pavyzdžiui, autorius teises į savo kūrinius ir panašiai (CK 2.8 str.2 d.). Suaugęs asmuo gali būti pripažintas neveiksniu teismine tvarka, jeigu jis dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 2.10 str.1 d.). Suaugusio asmens veiksnumas gali būti teismine tvarka apribotas, jei jis piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis (CK 2.11 str. 1 d.). Šis pripažįstamas neveiksniu ar ribotai veiksniu, jam steigiama globa arba rūpyba.

Šiems nuo 14 iki 18 metų, taip pat asmenims, kurių veiksnumas yra apribotas teismo bei veiksniems suaugusiems asmenims, kurie dėl savo fizinės būklės negali savarankiškai ginti savo teisių ir vykdyti pareigų steigiama rūpyba. Globos ir rūpybos teisinės sampratos skirtumas sąlygoja skirtingą globėjų ir rūpintojų teisinę padėtį, jų teisių pobūdį ir apimtį. Globėjai yra įstatyminiai savo globotinių atstovai, todėl globotinių interesais jie visur veikia patys; patys įgyvendina globotinių teises ir vykdo jų pareigas. Tuo tarpu rūpintojus galima prilyginti tik rūpintinių padėjėjams, kurie yra įpareigoti tik padėti rūpintiniams įgyvendinti jų teises ir vykdyti pareigas. Kita vertus, tarp globos ir rūpybos yra daug bendrų bruožų. Šios valstybės institucijos. Šiais principais, jie skiriami tokia pat tvarka. Taigi nors teisinės globos ir rūpybos sampratos turi nemažai panašumų, bet jų sutapatinti negalima. Asmens savarankiškumo laipsnis lemia tai, ar jam bus skirta globa ar rūpyba. Pagal tai išskiriamos 2 asmenų kategorijos: globotiniai ir rūpintiniai, nors socialine prasme tarp jų jokio skirtumo nėra. Šis asmenų globa ir rūpyba.

Vaiko Globa (Rūpyba)

Vaiko globa (rūpyba) - tai likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų nustatyta tvarka patikėto fiziniam ar juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo turtinių ir asmeninių neturtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas...

žymės: #Globos

Panašus:

• Marijampolės gyvūnų globos namai: Padėkite beglobiams gyvūnams!
• Ylakių senelių globos namai: kainos, atsiliepimai, kontaktai
• Utenos gyvūnų globos namai: rekvizitai, kontaktai ir kaip galite padėti
• Originalūs sveikinimai gimtadieniui vaikams: idėjos ir patarimai
• Nepraleiskite! Visas Vadovas apie Savivaldybių Paramą Gimus Vaikui Lietuvoje