Lietuvos verslo elitas: stambiausių įmonių kaita ir verslo kilmė 1995–2004 m.

Vilius Šimkus
Doktorantas
Lietuvos istorijos institutas
XX amžiaus istorijos skyrius

Įvadas

Praeito amžiaus paskutinis dešimtmetis pastaruoju metu yra tapęs labiausiai visuomenę dominančia praeities epocha, žmones ji veikia nostalgiškai, kaip vartotojiškos kultūros Lietuvoje ištakos, o kartu kaip pavojingas, chaotiškas laikotarpis. Nepaisant to, pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė kelios neakademinės knygos, visuomenę supažindinusios su verslo raida ir ypač ryškiausiomis asmenybėmis, tačiau vis dar nėra įprasta analizuoti visuomenę dominančių verslo elito susikūrimo bei raidos, įtakos ekonomikai ir pirminio kapitalo kilmės ypatumų.

Beveik 30 metų sudaromi ir skelbiami stambiausių Lietuvos įmonių sąrašai vis dar nepatenka į mokslininkų akiratį, nors turi potencialo atskleisti pirmojo atkurtos Lietuvos Respublikos dešimtmečio specifiką, įtakingiausių visuomenės grupių paveikslą, ekonomikos raidą. Lietuvos verslo elito formavimosi istorija padeda atsakyti į šiuos klausimus:

• Kaip Lietuvos verslo elitą paveikė privatizacija ir teisėsaugos reformos?
• Kaip praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio krizės ir visuomenės transformacija Lietuvai integruojantis į Vakarus atsispindi stambiausių Lietuvos įmonių sąrašuose?
• Kiek Lietuvos verslo elite buvo prieštaringai visuomenėje vertinamų verslų, kilusių iš sovietinių galios struktūrų, nomenklatūros, įmonių administracijos ir nusikalstamos veiklos?
• Kaip Lietuvos verslo žemėlapyje didėjo užsienio kapitalo valdomų įmonių dalis?

Šio tyrimo objektas yra didžiausios Lietuvos įmonės, jų kaita stambiausių įmonių sąrašuose ir šią kaitą nulėmę išoriniai faktoriai nuo 1995 m. iki Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą (toliau - ES). Tyrime analizuojama, kokie ryškiausi išorės veiksniai Lietuvoje nulėmė stambiausių įmonių sąrašų sandarą ir kaitą, kokios buvo būdingiausios šių įmonių ir jų savininkų finansinės, regioninės, veiklos pradžios, ekonomikos sektorių ir lyties charakteristikos; daugiausia dėmesio skiriama įmonių verslo kilmei.

Šiame tyrime didžiausios Lietuvos įmonės yra vertinamos pagal jų metinę apyvartą, kuri pateikiama analizuojamu laikotarpiu sudarytuose didžiausių Lietuvos įmonių sąrašuose, verslo kilmė suprantama kaip savininkų socialinės aplinkos ir pirminio kapitalo kilmė. Darbo pavadinime vartojama sąvoka verslo elitas čia siejama su ekonominiais rodikliais ir būtent stambiausių įmonių apyvarta.

Nors istoriografijoje pastebėta, kad posovietinėse visuomenėse dažnai susiduriama su juridinio nuosavybės statuso problema, mat kai kurie verslininkai linkę neviešinti informacijos apie savo turtą arba net veikti per statytinius, šiame tyrime verslo elitu laikomi tik stambiausių įmonių pagrindiniai savininkai, o ne tiesiog didelį turtą turintys fiziniai asmenys.

Laikas ir erdvė

Tyrimas analizuoja Lietuvos verslo elitą, jo aplinką ir jo kaitą nuo pat Lietuvos Respublikos atkūrimo, tačiau apsiribota 1995 m. riboženkliu, nes iki tų metų didžiausių Lietuvos įmonių sąrašų nebūta arba į juos įtraukta tik nedidelė įmonių dalis, o Lietuvos statistikos departamento duomenys dėl besikeičiančios įmonių rodiklių skaičiavimo metodologijos ir įmonių vengimo teikti duomenis yra nepatikimi. Antra vertus, dauguma stambiausių Lietuvos įmonių iki 1995 m. vis dar buvo valstybinės, todėl jas tirti nėra prasminga. Pasirinkta analizuoti laikotarpį tik iki 2004 m., nes įstojus į ES Lietuvos ekonomika pasiekė kokybiškai naują vystymosi etapą ir buvo iš esmės baigtas įmonių privatizavimas.

Metodologija

Tyrime analizuojamas verslo elitas, pasitelkiant tranzitologijos teorinę prieigą, šiame kontekste tai specifinė žiūros į aprašomą dinamišką epochą perspektyva. Baltijos šalyse, skirtingai nei Višegrado grupės valstybėse, dešimtame dešimt­metyje įgyvendinta „radikaliai neoliberali makroekonominė, struktūrinė ir socialinė politika“.

Tai reiškia, kad šiame regione greičiau nei kur kitur įvykdytas užsienio prekybos ir investicijų liberalizavimas, esant fiksuotam valiutos kursui, griežtai monetarinei politikai, itin sparčiai privatizacijai. Visa tai nulėmė ir specifinį santykį su pramone, verslu - Baltijos šalims nepavyko išsaugoti paveldėtos pramonės mastų, tačiau finansai, nekilnojamojo turto (toliau - NT) verslas, transportas, komunikacijos, informacinės technologijos išaugo, todėl ekonominiuose sektoriuose per visą aptariamąjį laikotarpį vyko sparti kaita.

Kaip pereinamoji epocha šis laikotarpis (1990-2004 m.) vertinamas ne kaip savarankiškas, bet kaip iš vienos pusės glaudžiai susijęs su sovietmečio tikrove, o iš kitos - artėjantis link Lietuvos tapimo ES nare. Panašiai kaip Lietuvos elitas istoriografijoje laikomas kilusiu iš sovietmečio epochos, taip ir čia analizuojami verslininkai matomi kaip dažniausiai susiję su socialinėmis sovietmečio grupėmis.

Todėl tranzitologija šiame tyrime padeda paaiškinti ekonominių sektorių ir verslo įmonių kilmės kaitą.

Tikslas

Atskleisti stambiausių Lietuvos įmonių kaitą, tam įtaką dariusius faktorius ir verslo kilmę 1995-2004 m. Nustatyti stambiausių Lietuvos verslo įmonių verslo kilmės grupes ir jų kaitą.

Šaltiniai

Šio straipsnio pagrindinis šaltinis - Verslo žinių pateikti stambiausių Lietuvos įmonių sąrašai. Jie buvo sudaromi kasmet nuo 1995 m., šio tyrimo imtis - penkerių skirtingų metų atvejai. Verslo žiniose pateikiami kiekybiniai duomenys derinti ir su Lietuvos statistikos tyrimų Lietuvos įmonių reitingų knyga, tačiau joje įmonės vertinamos pagal specialią skaičiavimo metodiką, todėl sąrašai šiek tiek skiriasi; prioritetas teiktas aiškesnį apyvartų rodiklį pateikiančioms Verslo žinioms.

Nustatant konkrečių įmonių verslo kilmės grupių priklausomybę pasitelktos visos prieinamos lietuviškos enciklopedijos, Kas yra kas Lietuvoje knygos, rekvizitai.lt pateikiami duomenys, žiniasklaida: Verslo žinios, Delfi, 15min, Lietuvos rytas, Lietuvos žinios ir regioninė spauda, atskleidę įmonių akcininkus ar tyrimui aktualius akcininkų biografijos faktus, leidusius identifikuoti kilmės grupes. Tyrimui taip pat pasitelktos verslininkų biografijos ar biografijų sąvadai, struktūruoti atsiminimai, žurnalistų studijos, tyrimai.

Naujumas ir istoriografija

Lietuvos verslo kilmė 1990-2004 m. istorikų ir sociologų mažai tyrinėta. Yra studijų, skirtų Lietuvos ūkio perėjimui iš planinės ekonomikos į laisvąją rinką, privatizavimo procesams ir ūkio raidos strategijoms, taip pat analizuoti visuomenėje vykę pokyčiai.

Keli bandymai aprašyti XX a. pabaigos-XXI a. pradžios verslo kaitą buvo greičiau proginiai, juose ryškesnis tendencingas, nekritiškas pasakojimas, daugiausia dėmesio skiriama šio laikotarpio verslo lyderiams, konkrečių įmonių atsiradimo istorijoms, dažnai ignoruojamas platesnis socioekonominis kontekstas ir menkai tepaliečiamas pradinio kapitalo kilmės klausimas. Tokį įspūdį sustiprina ir tai, kad apie tiriamąjį laikotarpį paprastai rašo patys verslininkai, jų organizacijų atstovai, politikai arba žurnalistai.

Tam tikra išimtimi dera laikyti istoriko Kastyčio Antanaičio Verslo amžiuje publikuotą tekstą „Tarp dviejų epochų - Lietuvos kelias iš sovietinės nelaisvės į laisvąją rinką: verslas Lietuvoje 1992-2004 m.“, kuriame analizuojamas verslo paplitimas Lietuvoje, svarbiausių sektorių raida, sociokultūrinis verslininko įvaizdis. Be to, autorius kelia verslo kilmės klausimus ir gana kritiškai žiūri į nomenklatūros įsitraukimą į verslą ir politiką.

Ekonominiai iššūkiai ir politinė aplinka

Po 1990-ųjų pradėto rinkos ekonomikos diegimo viena ryškiausių visą visuomenę paveikusių problemų buvo nevaldoma infliacija. Anot Raimondo Kuodžio, sovietiniu laikotarpiu sukauptos gyventojų santaupos, kurių panaudojimo galimybės buvo ribotos, suformavo pinigų perteklių ir skatino infliaciją, o Lietuvos centrinis bankas neturėjo jokių priemonių infliacijai suvaldyti ir nevykdė pinigų politikos. Nors kūrėsi nauji bankai, tačiau infliacija kėlė riziką verslui išsilaikyti.

Su didelėmis palūkanomis pinigus skolinę bankai iš bankrutuojančių verslo įmonių negalėjo atgauti paskolų ir mokėti didelių palūkanų indėlininkams, todėl 1993-1995 m. Lietuvoje bankrutavo 14 bankų iš 28. 1994 m. šalies ekonomika žengė į naują raidos etapą, kuris pasižymėjo infliacijos mažėjimu, perėjimu prie valiutų valdybos modelio ir ekonomikos stabilizavimo. Šios aplinkybės palankiai veikė prekybos verslo sektorių ir sąlygojo stabilesnę, labiau prognozuojamą veiklą. Didžiausias infliacijos šuolis buvo 1992-1994 m., o nuo 1997 m. infliacija jau nebuvo didelę įtaką verslui darantis veiksnys.

Mažėjanti infliacija paveikė kai kurias verslo įmones: prekyba rusiškomis žaliavomis Vakarų Europoje tapo nuostolinga, krito pramonės rentabilumas. Mažėjant infliacijai, mažėjo kai kurių įmonių pajamos, o tai sukėlė blogų paskolų skaičiaus didėjimą ir bankrotų bangą.

Antrasis išbandymas stambiausių įmonių raidai buvo 1998 m. Rusijos ekonomikos krizė, kuri turėjo neigiamos įtakos ne tik Rusijos, bet ir aplinkinių šalių ekonomikai. Ši krizė stipriai paveikė Lietuvos eksportą ir importą: pablogėjo eksporto ir importo plėtros rezultatai, o prekyba su Rusija sumenko. 1997 m. net 50,2 % bendro Lietuvos importo buvo iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (toliau - NVS) šalių (39 % iš Rusijos), o 2000 m. tik 28,9 %.

Bet ryšiai su ES šalimis po Rusijos krizės tapo tvirtesni, ir importo dalis nuo 26,4 % 1997-aisiais išaugo iki 48,1 % 2000-aisais. Analogiškai po krizės ėmė keistis ir Lietuvos eksportas: 1997 m. 42,1 % eksporto buvo į NVS šalis, 2000 m. šio eksporto dalis jau buvo 13,5 %, o eksportas į ES tais metais pirmą kartą perkopė 50 %.

Labiausiai nuo Rusijos ekonomikos krizės iš Lietuvos didžiųjų įmonių nukentėjo prekiavusios su NVS šalimis, taip pat stambesnės pramonės įmonės, dažnai valdytos vyresnio amžiaus administratorių ir nomenklatūros atstovų, taigi krizė prisidėjo ir prie Lietuvos verslininkų kaitos.

Aptariamuoju laikotarpiu daug įtakos verslo elitui turėjo Lietuvos politikų iniciatyva pasirinktas demokratiškas, privatų verslą skatinantis liberalios rinkos kelias. Lietuva pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį intensyviai bendradarbiavo su Tarptautiniu valiutos fondu (toliau - TVF) visose jo kompetencijos srityse ir jo rekomenduojama vykdė privatizaciją, liberalizavo kainas, taip užtikrindama laisvos rinkos įsitvirtinimą, ir įgyvendino TVF ekspertų parengtas ekonomikos stabilizacijos programas.

1993 m. premjero Adolfo Šleževičiaus su TVF pasirašytas ekonominės politikos memorandumas įpareigojo Lietuvą stabilizuoti finansų sistemą, tęsiant griežtą pinigų ir iždo politiką, spartinti struktūrines reformas, užtikrinant ekonomikos augimą, ir didinti investicijas, skatinant taupymą. Lietuvos politiką veikė ir Pasaulio bankas, aptariamuoju laikotarpiu ne tik teikęs analitinę ir techninę paramą, bet ir paskolinęs 490 mln. JAV dolerių. Šie pinigai panaudoti svarbiausiu Lietuvos transformacijos laikotarpiu iki 2002 m.

Su verslo skatinimu ir konsultacijomis tiesiogiai buvo susijusi Europos Sąjungos inicijuota nuo 1993 m. Lietuvai pradėta teikti parama pagal PHARE programą. Būtent ja naudojantis sukurti pirmieji konsultaciniai verslo centrai, įkurti verslo inkubatoriai, smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimo fondai.

1990-2004 m. tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų dominuojami Lietuvos Seimai nuosekliai rėmė privatų verslą, priimti Įmonių, Privatizavimo, Restitucijos ir kiti svarbūs įstatymai, nulėmę rinkos reformų kryptį ir apimtis. Nors aptariamuoju laikotarpiu 6 iš 10 Lietuvos premjerų iki 1990-ųjų priklausė komunistų partijai (toliau - KP), visos vyriausybės vykdė laisvosios rinkos reformas.

žymės: #Gimimo

Panašus:

• Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
• Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
• Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
• Kaip burnos sveikata pagerina gyvenimo kokybę senjorams – svarbiausi patarimai ir gudrybės
• Neįtikėtina Gedimino pilies istorija vaikams: atrask paslaptis ir nuotykius!