Krikšto Teologinis Kontekstas ir Alternatyvos
Visi krikščionys sutaria, kad krikštas žymi priklausomybę bažnyčiai. Tačiau dėl krikšto tikslesnės reikšmės ginčai, ko gero, nesiliaus iki pat pasaulio pabaigos. Visų pirma todėl, kad, kaip mums atrodo, Naujasis Testamentas pateikia per mažai duomenų apie krikštą.
Net J. Kalvinas pasisako stebėtinai liberaliai: „O galų gale nėra jokio skirtumo, ar krikštijamasis bus visiškai panardinamas ir tai atliekama tris kartus ar tik vieną, ar tiesiog paprasčiausiai apipilamas vandeniu arba tik apšlakstomas. Daug svarbiau, kad būtų paisoma atskirų kraštų ir bažnyčių skirtingumo. Tačiau šiaip žodis krikštyti reiškia „panardinti“ ar panašiai“.
Svarstant krikšto klausimą, labai svarbu atkreipti dėmesį į ribų ir laisvės santykį bei dinamiką teologijoje. Turime kuo tiksliau nustatyti, ko Dievo žodis tikrai ir vienareikšmiškai iš mūsų reikalauja - ką liepia ir ką draudžia, kokią reikšmę krikštui suteikia, kur nubrėžia ribas. Kita vertus, visa tai tuo pačiu atveria ir laisvės erdvę - dėl viso kito jis mums neduoda jokių tvirtų nurodymų, leidžia laisvai apsispręsti ir toleruoti skirtingas pozicijas.
Indukcija ir Dedukcija Biblijos Studijose
Jau ir Lietuvoje leidžiama Precept Ministries studijų medžiaga, „skirta tyrinėti Šventąjį Raštą induktyviuoju būdu“. Indukcija vyksta tuomet, kai nuo pavienių faktų ir pastebėjimų einama prie bendresnių, kai siekiama apibrendinančių teiginių ir teorijų. Biblijos studijų kontekste toks metodas akcentuoja smulkų teksto nagrinėjimą.
Tačiau yra ir kita pusė. K. Arthur, kuri su vyru Jacku 1970 m. įkūrė misiją, interviu žurnalui Modern Reformation (2003 vasaris) teigia, kad studijuoti tekstą reikia be pagalbinių įrankių, pvz., komentarų ar panašiai; kai sąžiningai ir artvirai nagrinėjame Biblijos vietas, turėtume prieiti vieningų išvadų. Kad taip atsitiktų, privalome nusiimti teologinius ir konfesinius „akinius“.
Problema ta, kad taip atmetamas kitas labai svarbus metodas - dedukcija. Arthur atmeta visą dedukciją, per šimtmečius ir dešimtmečius kauptą teologijoje bei Biblijos studijose. Dedukcija - tai perėjimas nuo bendresnių teiginių prie atskirų. Mūsų kontekste atskiri Rašto tekstai interpretuojami apibendrinančių mokymų šviesoje.
Iš to darytina išvada, kad Biblijos studijos induktyviuoju būdu nėra sistematinės ir dogminės teologijos alternatyva, o ją tik papildo.
Liaudiškasis Pamaldumas ir Liturgija
Posusirinkiminio atsinaujinimo laikotarpiu krikščioniško liaudiškojo pamaldumo būklė įvairuoja priklausomai nuo šalies ir vietos tradicijų. Liaudiškojo pamaldumo klausimą dar plačiau įvairiomis progomis gvildeno Apaštalų Sostas ir vyskupų konferencijos.
Popiežius Jonas Paulius II apaštališkajame laiške Vicesimus quintus annus vėl iškėlė klausimą dėl liturginio atsinaujinimo ir nurodė, jog jis yra vienas iš tų, kuriems teks skirti dėmesio ateityje: „liaudiškojo pamaldumo nedera ignoruoti nei traktuoti indiferentiškai ar nepagarbiai, nes jis yra gausus vertybių ir pats savaime išreiškia žmogaus religinę nuostatą Dievo atžvilgiu. Tačiau jį reikia nuolat evangelizuoti, kad jį įkvepiantis tikėjimas būtų išreiškiamas vis brandžiau ir autentiškiau. Krikščionių maldingos praktikos ir kitos pamaldumo formos gali būti priimtinos ir rekomenduotinos, jei jos netampa liturgijos pakaitalu ar neįsiterpia į liturgiją.
Vakarų Bažnyčios istorija paženklinta daugybe įvairių krikščioniškoje liaudyje išsiskleidusių apraiškų: paprasto ir karšto tikėjimo į Dievą, meilės Atpirkėjui Kristui, kreipimosi į Šventąją Dvasią, pamaldumo Mergelei Marijai, šventųjų gerbimo, angažavimosi siekiant atsivertimo ir broliškos meilės. Šios apraiškos išsirutuliojo drauge ir greta su liturginiais šventimais.
Šiame Vadove sąvoka „maldinga praktika“ apibrėžia privačias arba viešas krikščioniškojo maldingumo apraiškas, kurios, nors nebūdamos liturgijos dalimi, harmoningai dera su ja, tai yra atitinka jos dvasią, normas ir ritmą. Negana to, šios maldingos praktikos yra tam tikru mastu liturgijos įkvėptos ir veda krikščioniškąją liaudį į liturgiją.
Šiame dokumente ši sąvoka reiškia įvairias išorines praktikas (pavyzdžiui, maldas ar giesmes, pagarbų kai kurių laikotarpių laikymąsi ar ypatingų vietų lankymą, insignijas, medalikėlius, įpročius ar papročius). Šios išorinės praktikos, gaivinamos tikėjimo nuostatos, išreiškia ypatingą tikinčiųjų santykį su Dieviškaisiais Asmenimis, Švč. Mergele Marija ir šventaisiais.
Liaudiškasis pamaldumas teisėtai laikomas „Dievo tautos lobiu“. „Per jį pasireiškia Dievo alkis, kurį gali pažinti tiktai paprastieji ir vargšai. Jis daro žmogų pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui, negana to, heroizmui, kai reikia parodyti tikėjimą. Jis susijęs su esminių Dievo atributų - tėvystės, Apvaizdos, nuolatinio ir meilės kupino buvimo - aiškiu suvokimu.
Istorija rodo, kad tam tikromis epochomis tikėjimas yra palaikomas maldingų formų bei praktikų, kurias tikintieji dažnai išgyvendavo giliau ir gyviau negu liturginio šventimo įvykius. Reikia įveikti dviprasmybę, kylančią dėl to, kad liturgija nėra „liaudiška“. Reikia padėti tikintiesiems suvokti, kad liturgijai priklauso pirmenybė visų teisėtų ir galimų krikščioniškųjų maldos formų atžvilgiu. Sakramentai būtini vienybei su Kristumi, o įvairios liaudiškojo pamaldumo formos yra laisvai pasirenkamos.
Pagal šį principą ugdant kunigus ir kitus tikinčiuosius pirmenybę bet kokių kitų pamaldumų atžvilgiu reikia teikti liturginei maldai ir liturginiams metams. Evangelija yra visokių - tiek senoviškų, tiek naujoviškų - krikščioniškojo pamaldumo apraiškų matas. Vatikano II Susirinkimo norėtas liturginis atsinaujinimas turi sužadinti maldingų praktikų ir pamaldumų tinkamą įvertinimą ir atnaujinimą.
Liaudiškasis pamaldumas privalo būti persmelktas biblinės dvasios, nes neįmanoma įsivaizduoti krikščioniškos maldos be tiesioginio ar netiesioginio rėmimosi Šventuoju Raštu; jis turi būti įkvėptas liturgijos dvasios, nes liaudiškasis pamaldumas išryškina ar bent atspindi krikščioniškuosius slėpinius, švenčiamus liturginiais veiksmais; jis turi pasižymėti ekumenine dvasia, atsižvelgiant į kitų krikščionių išskirtinį jautrumą ar tradicijas, tačiau taip pat vengiant netinkamų ribojimų; jam taip pat būdinga antropologinė dvasia, išlaikanti reikšmingus konkrečiai tautai simbolius bei apraiškas, vengianti praradusių prasmę archaizmų, taip pat siekianti dialogo su dabarties aktualijomis.
Viena vertus, maldingų praktikų ir pamaldumų bei, kita vertus, liturgijos objektyvus skirtingumas turi aiškiai atsispindėti krikščioniškojo kulto išraiškoje. Tai reiškia, kad ypatingos maldingųjų praktikų formos neturi būti maišomos su liturginiais veiksmais. Kita vertus, reikia vengti, kad vienas dalykas neužgožtų kito, kai maldingumo aktai ar pamaldumai kalba, ritmu, eiga ir teologiniais akcentais skiriasi nuo atitinkamų liturginių veiksmų.
Išlaikant paprastumą ir spontaniškumą, būdingą liaudiškojo pamaldumo žodinei ir gestų kalbai, reikia atidžiai stebėti, kad ja būtų perteikiama tikėjimo tiesa drauge su krikščioniškųjų slėpinių didybe.
Liaudiškajam pamaldumui būdinga gausi ir turtinga kūno, gestų ir simbolinės raiškos įvairovė: atvaizdų, vietų, relikvijų bei sakralinių objektų bučiavimas bei lietimas; piligriminių kelionių ar procesijų organizavimas, tam tikrus tarpsnius einant basomis ar keliais, žvakių ar votų atnašos, apsigaubimas ypatingais apsiaustais; klūpojimas ar parpuolimas, medalikėlių ar kitų ženklų nešiojimas... Šios ir panašios išraiškos, perduodamos tėvų vaikams, yra tiesioginis ir paprastas būdas, leidžiantis išoriškai išreikšti tikinčiųjų širdies jausmus ir jų valią gyventi krikščioniškai.
Giesmė, būdama kiekvienos tautos sielos natūrali išraiška, liaudiškam pamaldumui yra labai reikšminga. Labai svarbi liaudiškojo pamaldumo išraiška yra šventieji paveikslai; šie atvaizdai, įvairiausių menininkų sukurti pagal atitinkamus kultūros kanonus, padeda tikintiesiems pažinti krikščioniškojo tikėjimo slėpinius.
Be bažnyčių, privilegijuota liaudiškojo pamaldumo plėtojimosi vieta yra šventovės - tai kartais nėra bažnyčios, - kurioms būdingos ypatingos pamaldumo formos ir praktikos, iš jų ryškiausia yra piligrimystė. Greta kulto vietų, rezervuojamų išskirtinai bendruomeninei ir privačiai maldai, yra ir kitų ne mažiau svarbių vietų, pavyzdžiui, namų, gyvenimo ir darbo vietų.
Dienų ir naktų kaitą, mėnesių ar metų laikų seką lydi įvairios liaudiškojo pamaldumo apraiškos. Tokios apraiškos taip pat gali būti siejamos su ypatingomis dienomis, kai minimi džiaugsmingi ar liūdni asmeninio, šeimyninio ar bendruomeninio gyvenimo įvykiai.
Liaudiškojo pamaldumo apraiškų priežiūra priklauso vietos ordinaro jurisdikcijai. Ordinarui tenka tas apraiškas puoselėti siekiant pagyvinti tikinčiųjų krikščioniškąjį gyvenimą, taip pat, prireikus jas išgryninti ar evangelizuoti. Ordinaras privalo žiūrėti, kad liaudiškasis pamaldumas nepakeistų liturginio šventimo ir nesumištų su juo. Vietos ordinaras taip pat patvirtina maldų tekstus bei formuluotes, taikomas per viešus maldingumo aktus bei pamaldumo praktikas.
Liturgijos ir Liaudiškojo Pamaldumo Ryšys Istorijoje
Liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo ryšys siekia senovę. Apaštalų laikus ir poapaštalinį laikotarpį ženklina tarpusavyje glaudžiai susijusios įvairios liturginės apraiškos, kurias mes dabar apibrėžiame kaip „liturgiją“ ir „liaudiškąjį pamaldumą“. Ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse vienintelė svarbi tikrovė buvo Kristus, su savo gyvenimo žodžiais, artimo meilės priesakais ir apeiginiais veiksmais, kuriuos jis liepė vykdyti jo atminimui.
Nuo pat pirmųjų krikščionių kartų galima aptikti ženklų ir gestų, išreiškiančių asmeninį maldingumą. Jie pirmiausia kilo iš judėjiškosios tradicijos pagal Jėzaus ir apaštalo Pauliaus duotą nepaliaujamos maldos pavyzdį visus dalykus priimant ar pradedant dėkojimu. Evangelijose ir kituose Naujojo Testamento raštuose yra maldingų kreipimųsi į Jėzų, kurie tikinčiųjų pakartoti ne liturginiame kontekste tapo savotiškais liepsningais tikėjimo aktais ir rodė jų pamaldumą, sutelktą į Kristų.
Iki antrojo šimtmečio liaudiškojo pamaldumo apraiškos, kilusios tiek iš žydiškosios, tiek iš graikų-romėnų ar kitų kultūrų, spontaniškai susiliejo liturgijoje. Kankinių kulte, kuris buvo labai svarbus vietos Bažnyčioms, išliko liaudiškos vartosenos elementų, susijusių su mirusiųjų paminėjimu. Kai kurios anksčiausios Švč. Mergelės Marijos gerbimo formos taip pat atspindi liaudiškąjį pamaldumą, tarp jų Sub tuum praesidium ir Marijos ikonografiją šv. Priscilės katakombose Romoje.
Bažnyčia, būdama labai reikli dėl vidinių sąlygų bei prielaidų, leidžiančių vertai švęsti dieviškuosius slėpinius, tačiau, kita vertus, nedvejojo įtraukti į liturgines apeigas individualaus šeimyninio ir bendruomeninio pamaldumo išraiškų. Šiuo laikotarpiu liturgija ir liaudiškasis pamaldumas nesudarė priešpriešos nei doktrinos, nei pastoracijos prasme.
Vietos Bažnyčios, vadovaudamosi aiškiais pastoraciniais ir evangelizaciniais principais, nebijojo priimti kilusių iš pagoniškojo pasaulio tam tikrų išgrynintų, iškilmingų bei šventinių visos liaudies vertinamų elementų, gebančių sujaudinti sielą ir vaizduotę. Šiose įtrauktose į kulto slėpinio tarnystę formose neįžvelgta priešingumo Evangelijai nei autentiškam krikščioniškajam kultui.
IV ir V amžiuje šventumo suvokimas vis labiau siejamas su laiku ir vietomis. Daugelis vietinių Bažnyčių mini ne tik Naujojo Testamento datas, susijusias su Viešpaties diena, Velykų šventėmis ir pasninku, bet taip pat tam tikras dienas rezervuoja Kristaus išganomiesiems slėpiniams (Apsireiškimo, Kalėdų, Dangun žengimo) švęsti ar kankinių atminimui pagerbti jų dies natalis proga, arba ganytojų įžengimo amžinybėn metinėms dies depositionis paminėti, ar sakramentams švęsti, arba iškilmingam užmojui paminėti.
Šiuo laikotarpiu susiformavo įvairios liturginės šeimos, turinčios savo tradicijas. Svarbesnės metropolinės Bažnyčios dėl kalbos, teologinės tradicijos, dvasinio savitumo ar socialinio konteksto vienintelį Viešpaties kultą ima švęsti pasitelkdamos savitas kultūrines bei liaudiškas formas.
Parapijos Atnaujinimas ir Evangelizacija
Ekleziologiniai Vatikano II Susirinkimo apmąstymai bei dideli socialiniai ir kultūriniai pastarųjų dešimtmečių pokyčiai paskatino įvairias dalines Bažnyčias pertvarkyti parapijų bendruomenių sielovadą. Tai leido naujai įvertinti bendrystės matmenį ir, vadovaujant ganytojams, darniai sujungti charizmas bei pašaukimus, tokiu būdu kuo geriausiai atsiliepiant į šiandieninius evangelizacijos poreikius.
Šioje Instrukcijoje aprašytos situacijos yra vertinga pastoracinio atsivertimo misionieriška prasme galimybė. Tai yra kvietimas parapijų bendruomenėms „išeiti iš savęs“. Todėl Šventasis Tėvas pasiūlė: „Jei kas nors mūsų sąžinę turėtų šventai jaudinti ir kamuoti ,tai tik daugybė mūsų brolių, gyvenančių be Jėzaus Kristaus draugystės jėgos, šviesos ir paguodos, be juos priimančios tikėjimo bendruomenės, be gyvenimo prasmės horizonto.
Šis misionieriškas atsivertimas, kuris, savaime suprantama, veda ir į struktūrų reformą, ypatingai liečia parapiją - bendruomenę, suburtą prie Žodžio ir Eucharistijos stalo. Parapija turi ilgą istoriją ir nuo pat pradžių vaidino esminį vaidmenį krikščionių gyvenime bei Bažnyčios raidoje ir pastoraciniame darbe; jau šv. Pauliaus raštuose galima įžvelgti pirmąsias nuorodas į parapiją.
Taigi parapija nuo pat pradžių ėmėsi atsakyti į specifinį sielovados poreikį - per tikėjimo skelbimą ir sakramentų šventimą priartinti Evangeliją prie žmonių. Pati termino etimologija leidžia suprasti institucijos reikšmę: parapija yra namai tarp namų ir atitinka gyvo ir žmonių bendruomenėje veikiančio Jėzaus Kristaus Įsikūnijimo logiką.
Tačiau teritorinė parapijos konfigūracija šiandien turi susidurti su savitu šiuolaikinio pasaulio bruožu, kai dėl padidėjusio mobilumo ir skaitmeninės kultūros išsiplėtė egzistencijos ribos. Šiandien pastebima, kad tokios kultūrinės permainos ir pakitęs požiūris į teritoriją Šventosios Dvasios dėka Bažnyčioje skatina naują bendruomeninę įžvalgą, „kuri reiškia žiūrėti į tikrovę Dievo akimis siekiant vienybės ir bendrystės“.
Vadovaudamasi tokia įžvalga, parapija raginama suvokti savo laikmetį, kad galėtų pritaikyti savo tarnystę prie tikinčiųjų poreikių ir istorinių pokyčių. Susirinkimo tėvai toliaregiškai rašė: „Be to, rūpinimąsi sielomis nuolat tepersmelkia misijų dvasia“. Tęsdamas šį mokymą, šventasis Jonas Paulius II patikslino: „Parapija turi būti tobulinama ir integruota į daugelį kitų formų, tačiau ji vis tiek išlieka nepakeičiamas pirmutinės reikšmės organizmas matomose Bažnyčios struktūrose“, kad „evangelizacija taptų visų pastoracinių veiksmų prioritetine, svarbiausia ir privilegijuota ašimi“.
Pradedant būtent šiuo svarstymu ir klausantis Dvasios, būtina kurti ir naujus ženklus: kadangi parapija nebėra pagrindinė susitelkimo ir bendravimo vieta kaip anksčiau, ji raginama per įprastinę veiklą ieškoti kitų būdų, kaip rodyti artumą ir lydėti žmones.
Vykstant permainoms, nepaisant didžiadvasiško įsipareigojimo, parapija kartais nepajėgia tinkamai reaguoti į daugybę tikinčiųjų lūkesčių, ypač turint omenyje bendruomenių įvairovę. Tai tiesa, kad parapijai yra būdingas įsišaknijimas žmonių kasdienio gyvenimo vietoje. Tačiau, ypač šiandien, parapijos teritorija neapribojama tik geografine erdve, bet apima taip pat aplinką, kurioje kiekvienas išreiškia savo gyvenimą per santykius, tarpusavio tarnystę ir senąsias tradicijas.
Todėl sielovada, apsibrėžianti veiklos lauką išskirtinai parapijos teritorinėse ribose, atrodo pasenusi, kai dažnai ir patys parapijiečiai nebesupranta šio modelio, atrodytų, veikiau paženklinto praeities nostalgijos, nei įkvėpto drąsos kurti ateitį. Be to, jei vien kartojama veikla, nedaranti įtakos konkrečių žmonių gyvenimui, tai tampa tik nevaisingas bandymas išgyventi ir dažnai sulaukia visuotinio abejingumo.
Evangelizacijos atnaujinimas reikalauja naujo dėmesio ir įvairių pastoracinių pasiūlymų, kad Dievo žodis ir sakramentinis gyvenimas pasiektų visus atsižvelgiant į kiekvieno jų gyvenimo būklę. Tiesą sakant, bažnytinei narystei šiandien vis mažiau yra svarbi gimimo ir augimo vieta - labiau orientuojamasi į priimančios bendruomenės modelį, kur tikintieji išgyvena platesnę Dievo tautos patirtį: tai kūnas, padalytas į daugybę narių, kurių kiekvienas veikia viso organizmo labui.
Peržvelgiant Apaštalų darbus, galima suvokti transformuojančią Dievo žodžio galią - tą vidinę jėgą, skatinančią širdžių atsivertimą. Tai maistas, kuris maitina Viešpaties mokinius ir daro juos Evangelijos liudytojais įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Eucharistijos slėpinio šventimas yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“, taigi tai - esminis parapijos bendruomenės kūrimo momentas. Eucharistijoje Bažnyčia suvokia savo vardo (Ecclesia) prasmę: tai Dievo tautos, kuri šlovina, maldauja, užtaria ir dėkoja, sušaukimas.
Parapijos bendruomenė pašaukta ugdyti tikrą „artumo meną“. Bažnyčios misionierystės ir evangelizavimo objektas visada yra visa Dievo tauta. Tiesą sakant, Kanonų teisės kodeksas pabrėžia, kad parapija tapatinama ne su pastatu ar struktūrų visuma, o su konkrečia tikinčiųjų bendruomene, kurioje klebonas yra tikrasis ganytojas.
Įvairūs sudarantys parapiją subjektai yra pašaukti į bendrystę ir vienybę. Taigi parapija yra bendruomenė, Šventosios Dvasios pašaukta skelbti Dievo žodį ir iš krikšto šaltinio gimdyti naujus Dievo vaikus; suburta klebono, ji švenčia Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo atminimą ir liudija tikėjimą meile, nuolat gyvendama misionieriška dvasia, kad niekam nepritrūktų išganingos, gyvybę teikiančios žinios.
Parapijos gyvenimui negali būti svetimas „dvasinis ir bažnytinis piligriminių šventovių [sielovados] stilius“ - šventovių, kurios yra patys tikriausi „misionierių forpostai“, pasižymintys svetingumu, dvasią atgaivinančiu maldos ir tylos gyvenimu, taip pat Sutaikinimo sakramento šventimu bei rūpinimusi vargšais. Parapija, visiems atvira „šventovė“, būdama pašaukta pasiekti visus be išimties, primena, kad vargšai ir atstumtieji visada turi turėti išskirtinę vietą Bažnyčios širdyje.
Šiame atsinaujinimo ir pertvarkos procese parapija turi vengti pavojaus perdėtai įsitraukti į biurokratišką renginių organizavimą ar siūlyti paslaugas, išreiškiančias ne tiek evangelizacijos dinamiką, kiek veikiau savęs išsilaikymo kriterijų. Struktūrų pertvarkymas, kurį parapija turi pasiūlyti pati, reikalauja reikšmingo mąstysenos pasikeitimo ir vidinio atsinaujinimo, visų pirma tų, kurie yra pašaukti vadovauti pastoracijai.
Turint omenyje, kaip krikščionių bendruomenė brangina savo istoriją bei tai, prie ko ji yra emociškai prisirišusi, kiekvienas ganytojas turi nepamiršti, kad Dievo tautos tikėjimas susijęs su šeimos ir bendruomenės atmintimi. Siekiant išvengti sužeidimų ir įskaudinimų, svarbu, kad parapijos, o kartais ir vyskupijos bendruomenių pertvarkos procesai būtų vykdomi lanksčiai ir laipsniškai.
Bažnyčia ir Valstybė: Santuokos Registravimas
Gerai žinome, kad bažnyčia stengiasi paimti į savo globą žmogų nuo pat gimimo iki mirties. Tam buvo sugalvoti vadinamieji sakramentai, neva suteikiantys Dievo malonę. Lietuvoje šis sąžinės laisvės principas buvo įgyvendintas tik 1940 metais. Tačiau ir šiuolaikinėje Lietuvoje jokia socialinė institucija, taigi ir bažnyčia, negali ignoruoti civilinės metrikacijos.
Iš pradžių po Nepriklausomybės atkūrimo santuokos registravimas valstybinėje civilinės metrikacijos įtaigoje buvo laikomas pirminiu ir svarbiausiu, neatsižvelgiant, ar pilietis religingas, ar ne. 2000 m. liepos 18 d. įstatymu susituokusieji valstybės pripažįstamų konfesijų bažnyčiose (maldos namuose) buvo atleisti nuo šios pareigos.
Tačiau nuo 2012 m. birželio 1 d. tvarka pasikeitė - ir katalikų bažnyčiose susituokę jaunavedžiai buvo atleisti nuo pareigos pristatyti dokumentus Civilinės metrikacijos skyriui. Šis veiksmas buvo patikėtas kunigams. Taigi aiškiai siaurinamas valstybės vaidmuo šeimos kūrimosi etape.
Bažnyčia aršiai gina pasenusias pažiūras į šeimą, nenori jos vertinti šiuolaikinio pasaulio poreikių kontekste, todėl neabejodama atmeta Europos Sąjungos Konvenciją, raginančią imtis priemonių, „kuriomis būtų skatinami vyrų ir moterų socialinio ir kultūrinio elgesio modelio pokyčiai siekiant išnaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamą moters nepilnavertiškumo idėja ar stereotipiniais moterims ir vyrams priskiriamais vaidmenimis“.
Kalbant apie besituokiančius bažnyčiose, tenka pasakyti, kad vieni tuokiasi čia dėl religinių įsitikinimų, kiti - iš tradicijos, treti - spaudžiami viešosios nuomonės, treti - dėl mados. Kunigai nuolat giriasi santuokos sakramentą priėmusiais garsiais žmonėmis.
„Anot bažnyčios kanonų, bažnytinė santuoka gali būti pripažinta negaliojančia tik dėl tų priežasčių, kurios buvo jau santuokos sudarymo metu (nors galėjo būti ir nežinomos), o ne tos, kurios atsirado vėliau“, - rašo kunigas, bažnytinio tribunolo viceoficialas, monsinjoras Adolfas Grušas.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Atskleista: Kiek Uždirba Telšių Rajono Savivaldybės Įstaigų Vadovai – Rainių Darželio Direktoriaus Atlyginimo Paslaptis
- Neįtikėtini Sveikos Gyvensenos Patarimai Tėvams, Kuriuos Turite Žinoti!