Dr. Silvos Pocytės 2019 metais parengta (2021 m. atnaujinta) studija, kuri buvo užsakyta Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbo kūrimo grupės.
Remiantis Etninės kultūros globos tarybos internetiniame puslapyje pateikta informacija apie etnografinius regionus Lietuvoje, skelbiama, kad „kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas yra istoriškai susiformavusi teritorija, turinti savo gentines ištakas, istorinį palikimą ir savitas kultūrines ypatybes, kurios iki mūsų laikų išliko kaip materialusis ir nematerialusis paveldas (tarmės, sakytinis ir muzikinis folkloras, papročiai, valgiai, architektūra, drabužiai, audiniai, tradiciniai dirbiniai ir kt.)“.
Tokie etnografinio regiono požymiai nurodyti ir Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktame apibrėžime: etnografinis regionas - istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas.
Šiuo metu Lietuvoje yra patvirtinti 5 etnografiniai regionai: Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Suvalkija (Sūduva), Mažoji Lietuva ir Žemaitija.
Tame pačiame EKGT internetiniame puslapyje rašoma, kad „šie regionai formavosi skirtingu laiku, dėl to skyrėsi ir jų vaidmuo istorijoje.
Visi penki regionai išryškėjo tik XIX a., iki tol istoriniai faktai pateikia duomenų tik apie vieną kitą Lietuvos regioną (daugiausia Žemaitiją).
Kultūrines kiekvieno regiono ypatybes atskleidžiantys duomenys daugiausia atspindi XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės laikotarpį“.
Tačiau analizuojant į vieno iš etnografinių regionų, dažniausiai įvardijamo penktuoju, Mažosios Lietuvos, istoriją, galima teigti, kad šis regionas savo tapatybę, savitus simbolius ir istorijos bei kultūros tradiciją atstovaujančius simbolius ir ženklus suformavo jau nuo XVI a. pradžios (Klaipėdos miesto herbas yra dar senesnis), o politinė ir ekonominė jo raida iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos buvo susijusi su Prūsijos ar Vokietijos valstybių istorija.
Tad kokiais bruožais išsiskiria penktasis Lietuvos etnografinis regionas?
Mažosios Lietuvos pavadinimo vartojimo (ne)tradicija
Teritorija, kurią mes dabar įvardijame Mažąja Lietuva, kelis šimtus metų turėjo net keletą pavadinimų.
- S. Grunau ir L. Davidas XVI a. kronikose terminu KLEINLLITAW (arba Under-Littaw) lokalizavo teritoriją už Prūsijos ribų su Gardino ir Kauno miestais.
- XVI, XVII a. teritorija vadinama Lietuva, arba lietuviškaisiais (Lietuvos) valsčiais.
- Teodoras Lepneris XVIII a. viduryje išspausdintame sveikale „Prūsijos lietuvis“ šią teritoriją įvardina Prūsijos Lietuva.
Kartografijoje nuo pat Casparo Hennenbergerio pirmojo žemėlapio pasirodymo (1576 m.) iki XVIII a. pr. Prūsijos hercogystės teritorijai priklausiusios baltų žemės buvo vadinamos senaisiais Prūsos žemių pavadinimais: Sambija, Nadruva, Skalva.
Nuo XVIII a. žemėlapiuose atsiranda Lietuvos pavadinimas, kuris apimdavo ir lietuvius (lietuvininkus), gyvenusius Prūsijos valstybėje ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje (arba Abiejų tautų respublikoje).
Todėl, siekiant atskirti lietuvius, gyvenusius Prūsijoje nuo LDK, XVIII-XIX a. vokiškoje vartosenoje atsiranda Prūsijos Lietuvos ir Mažosios Lietuvos paminėjimai.
XIX a. populiarėja Prūsijos (Prūsų) Lietuvos terminas, kuri dominuoja XIX-XX a. sandūroje leistoje lietuviškoje periodikoje (daugiausia, Prūsijos Lietuvoje).
Lietuviškame naratyve Mažoji Lietuva yra pradedama minėti tik XX a. pradžioje, formuojantis lietuviškajam nacionalizmui, kaip tam tikras terra irredenta vaizdinys.
Po Pirmojo pasaulinio karo dėl politinių pokyčių Rytų Europoje atsiranda Klaipėdos krašto (šiaurinės Mažosios Lietuvos dalis) pavadinimas.
Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių emigrantų spaudoje lietuviškasis arealas, atitekęs Sovietų sąjungai buvo įvardijamas Mažąja Lietuva, o Lietuvos SSR dirbę istorikai, kultūros istorikai ir kalbininkai šį terminą naudojo savo tyrimuose (akcentuodami germanizavimo procesą).
Atsižvelgiant į šį istorinį kontekstą, galima kelti klausimą ar penktojo Lietuvos etnografinio regiono pavadinimas Mažąja Lietuva yra istoriškai teisingas.
2014 m. sausio 30 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo priimtu nutarimu Nr. N-1 (150) „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. į Lietuvos vietovardžių sąrašą įrašytas terminas Mažoji Lietuva, apibūdina jį kaip istorinę sritį, teritoriją tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių, Lietuvos etnografinį regioną.
Žinant istorinę šio regiono apibrėžtį, akivaizdu, jog teritorija aprėpia žemes apibus Nemuno.
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje - Klaipėdos miesto, Neringos ir Pagėgių savivaldybes, Šilutės rajono - Šilutės, Rusnės, Kintų, Saugų, Juknaičių, Usėnų, Tauragės rajono - Lauksargių, Jurbarko rajono - Smalininkų ir Viešvilės, Klaipėdos rajono - Dovilų, Kretingalės, Priekulės, Sendvario. Dauparų-Kvietinių ir Agluonėnų seniūnijas.
Remiantis tokia geografine lokacija, Lietuvai priklausanti Mažosios Lietuvos dalis istoriškai buvo įvardijama Klaipėdos kraštu.
Prie dabartinių seniūnijų ribų pritaikyta buvusi Klaipėdos krašto teritorija, kaip penktasis Lietuvos etnografinis regionas, yra pažymėta ir Etninės kultūros globos tarybos interneto svetainėje patalpintame Lietuvos etnografinių regionų žemėlapyje[3], kurį sudarė D. Pivoriūnas ir Ž. Šaknys.
Vadinamojo penktojo regiono pavadinimas buvo įtvirtintas, nesilaikant istorinio nuoseklumo, nes istoriniai faktai, kartografiniai duomenys aiškiai rodo, jog iki XX a. vidurio Mažosios Lietuvos pavadinimas buvo taikomas lietuvių gyventoms teritorijoms Prūsijos, nuo XIX a. pabaigos - Vokietijos valstybėse ir apėmė šios valstybės teritorinius-administracinius vienetus (Klaipėdos, Šilokarčemos, Tilžės, Ragainės, Pakalnės, Įsruties, Pilkalnio, Gumbinės, Stalupėnų, Darkiemio ir Galdapės apskritis) arba, etnografine prasme, teritoriją, pietuose siekusią Romintos girią, vakaruose - Deimės ir Alnos upes.
Kadangi Prūsijos valstybės jau nebėra, vienintelis regionas, šiuo metu esantis Lietuvos Respublikos ribose ir galintis reprezentuoti šios istorinės srities senbuvių kultūrinę tradiciją, yra Klaipėdos kraštas.
Dalis lietuvių politiškai nusistačiusių publicistų ir istorikų Mažosios Lietuvos įvardą taiko ir visai dabartinei Kaliningrado sričiai įvardyti.
Verta pastebėti, jog 2014 m. VLKK komisijos nutarime pateiktas geografinis Mažosios Lietuvos teritorijos apibrėžimas - tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių - kelia dar daugiau neaiškumų ir klausimą, kokią teritoriją VLKK nori įvardyti Mažosios Lietuvos terminu.
Remiantis geografijos mokslininkų žiniomis, Nemuno žemupys prasideda ties Kaunu ir baigiasi už Tilžės (Sovietsko) miesto, kur Nemunas išsišakoja į Rusnės ir Gilijos upes.
Priegliaus upės ištakos yra prie Įsruties (Černiachovsko, dab. Kaliningrado sritis), o žemupys - Kaliningrado mieste.
Išeitų, kad, VLKK manymu, Mažoji Lietuva prasideda kairiau Nemuno, už Kauno, Lietuvos teritorijoje, o baigiasi Kaliningrade - Rusijos Federacijos teritorijoje ir apima Užnemune (Suvalkija, Sūduva) vadinamą Lietuvos etnografinį regioną bei dalį Rusijos Kaliningrado srities.
Kita vertus, į apibrėžtį tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių Lietuvos Respublikos teritorija šiauriau Skirvytės, Rusnės ir Nemuno upių (pradedant Smalininkais ir baigiant Nemirseta, t. y. istorinis Klaipėdos kraštas) nepatenka visai, todėl akivaizdu, jog penktasis Lietuvos etnografinis regionas, remiantis VLKK nutarimu, iš tikrųjų lieka be pavadinimo.
Iš laiko perspektyvos vertinant šio Lietuvos etnografinio regiono į(si)tvirtinimą viešojoje erdvėje būtent Mažosios Lietuvos pavadinimu, pastebėtina, kad visuomenėje ta teritorija asocijuojasi ir su dabartine Kaliningrado sritimi, todėl politinio korektiškumo aspektu, suteikti Lietuvos valstybės teritorijoje esančiam etnografiniam regionui vardą, turinčiam istorinių sąsajų su kitai valstybei priklausančiomis žemėmis, nebuvo tikslinga.
Kultūrinė, ekonominė ir politinė aplinka
Mažosios Lietuvos kultūrinę, ekonominę, politinę aplinką formavo priklausymas kelis šimtmečius šios etnografinės teritorijos prūsiškai/vokiškai valstybei bei protestantiškos religijos tradicija nuo 1525 m.
Tais metais iš Vokiečių ordino sukurtos pasaulietinės Prūsijos kunigaikštystės valstybine religija tapo liuteronybė, o liuteronais tapo ir Prūsijos kunigaikštystės šiaurės rytinėje dalyje iki XVI a. pradžios susiformavusios lietuviškai kalbančios etnografinės Mažosios Lietuvos teritorijos (Klaipėdos, Ragainės, Tilžės, Įsruties, Labguvos apskritys) gyventojai: lietuvininkai ir vokiečiai.
Protestantiška bažnyčia, iškėlusi siekį skelbti Dievo žodį žmonių gimtąja kalba, suponavo švietimo sklaidos ir religinių tekstų spausdinimo tomis kalbomis būtinybę, kūrė ne tik raštijos lietuvių, vokiečių kalbomis klodus, tačiau ir modeliavo Prūsijos kunigaikštystėje tarpusių kalbų, kultūrinių segmentų tarpusavio sąveiką, išskirtinę Mažosios Lietuvos dvikalbę aplinką.
Ji nuo XIX a. antros pusės vis labiau pasidavė akultūracijos inercijai ir prievartinės germanizacijos Vokietijos imperijoje po 1871 m.
Daktaras Teodoras Triplinas 1856-1857 metais keliavęs po Lietuvą ir šiaurinę Rytų Prūsijos dalį pastebėjo ryškų kultūrinį skirtumą tarp rusiškosios Žemaitijos dalies ir Prūsijos:
artinantis prie Priekulės, viskas pasikeičia: kaimai, laukia, pievos, trobos, tvartai, daržinės, arkliai, galvijai, paukščiai, žmonės irgi išvaizdesni <…>Ypač stebina daugybė gubų laukuose, pėdų didumas, galvijų stambumas, žmonių uolumas.
Neretam Mažosios Lietuvos lietuvininkui vokiečių kalbos mokėjimas ir vartojimas buvo tapęs aukštesnio socialinio statuso, susieto su vokiškumu, pabrėžimu arba „įsigyventa“ tarpusavio bendravimo ir kasdienybės raiška.
Ragainės apskrityje netoli Šešupės XX a. pradžioje gimęs Emilis Kraštinaitis apie savo namuose tarpusią kalbinę aplinką liudijo, jog jeigu „reikėtų visai sąžiningai atsakyti, kuri būtent (lietuvių ar vokiečių) kalba yra mano gimtoji, tai turėčiau gerokai pagalvoti.
Mat gimiau tuo laiku, kai lietuvių kalba vis daugiau ir daugiau iš gyvenimo buvo braunama, o visur, net šeimose, įsiviešpatavo vokiečių kalba.
Lietuvių skulptorius Petras Rimša kelionės po Prūsijos Lietuvą 1912 m. įspūdžius pateikė šiais žodžiais: „Prūsų Lietuva tai yra ekonomiškas mūsų (t. y. Rusijos imperijoje gyvenančių lietuvių - aut.) ateities veidrodis.
Pervažiavus iš mūsų pusės anon, tuoj akių plotu matai anų - t. y. Prūsijos lietuvių - gyvenimo skirtumą - keliai pilti žvyrium, arba mušti akmeniais, jų pašaliai nusodinti medžiais.
Geležinkelių, geležinkelėlių visas tinklas. Miestuose ir kaimuose švara ir išteklius.
[…] Klaipėdos apylinkes aplankėm skersai ir išilgai. Pavyzdingas čion ūkininkų gyvenimas, bet visi pasiturį, matyti daug mašinų ūkiuose vartojama.
Nors lietuvius abiejose imperijose XIX a. (Vokietijos ir Rusijos) vienijo etininis bendrumas ir vienos kalbos vartojimas, žymiai aukštesnio ekonominio gyvenimo Mažojoje Lietuvoje standartai, protestantiškos religijos, kuri buvo suaugusi ir su politine Prūsijos/Vokietijos valdžios sistema, suformuota kultūrinė aplinka buvo pakankamai svarbūs kriterijai daugumai Prūsijos arba Mažosios Lietuvos lietuvių rezervuotai žiūrėti į savo gentainius kitoje Nemuno pusėje.
XIX-XX a. sandūroje Bitėnuose Martyno Jankaus leista „Saulėteka“, 1900 m. pastebėjo: „Kas pažįsta arčiaus Prūsų pusės lietuvius, tas gerai mato, kad maskoliškoji Lietuva su savo gyventojais yra visai nepažįstama jiems šalis; jie jos ir nenori pažinti, nelaikydami tų, kai jie vadina „žemaičių“ ne per savo viengenčius; jų akyse žemaitis, tai tiek, ką maskolius ar lenkas.
Reikia paminėti Vokietijos imperijos metais išryškėjusią Mažosios Lietuvos lietuvių kultūrinę veiklą, t. y., lietuviškų knygų, laikraščių leidybą, lietuvininkų telkimąsi draugijinėn veiklon, pradžią kuriai davė 1885 m. Tilžėje suburta „Birutė“.
Tačiau ši lietuviška veikla iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos neskleidė jokių Vokietijos imperijos sienas peržengiančių politinių siekių ar siūlė Didžiosios ir Mažosios Lietuvos integracijos projektus.
Jono Vanagaičio nuo 1909 m.
Tuo tarpu Didžiosios Lietuvos lietuvių tautinio atgimimo veikėjų nuo XIX a. pabaigos formuojami tie lietuvių paplitimo mentaliniai žemėlapiai, į kuriuos buvo įtraukiamos ir Vokietijos imperijos lietuvių gyventos vietovės, laikytos neatsiejama tautinio kūno dalimi, nors ir suvokiant, kad Mažosios Lietuvos lietuviai nėra tokie tautiškai atsparūs, kaip Rusijos imperijoje gyvenę lietuviai.
Tas lietuvininko, kaip ne itin tikro lietuvio suvokimas, tarp Didžiosios Lietuvos lietuvių gana ryškiai sustiprėjo autonominiais Klaipėdos krašto metais nuo 1923 m. ir turėjo įtakos Lietuvos vykdomai politikai Klaipėdos krašte.
Tenka pastebėti, kad ir dabar viešajame pasakojime apie Mažosios Lietuvos istoriją atsiranda (ne)sąmoningas siekis sudėlioti „teisingą“ šio krašto istorijos vaizdinį, kuris yra apsprendžiamas vadovaujantis, kaip ir XIX-XX a. sandūros didlietuvių mąstysenoje, romantizuota tautine/nacionalistine vizija apie „padalintas Lietuvas“.
Mažosios Lietuvos heraldika
Toks Mažosios Lietuvos regiono miestas kaip Klaipėda turi seniausią Lietuvoje istorinį herbą, kuris Lietuvos respublikoje buvo oficialiai patvirtintas 1992 m. liepos 1 dieną.
Raudoname skydo lauke yra auksinis Klaipėdos pilies bokštas (Bergfrydas), šonuose Vitės ir Smeltės bakenai, apačioje dantytas miesto mūras ir pagal jį esantis stilizuotas luotas simbolizuojantis miestą esant išsidėsčiusį prie jūros.
Žvaigždės simbolizuoja navigaciją pagal žvaigždes.
Kiti Klaipėdos krašte esantys miestai tokių senų istorinių herbų neturėjo.
Šilutės herbas, kuriame yra pavaizduoti briedžio ragai, galėjo būti sukurtas XIX a. pradžioje, o Priekulės herbas - XX a.
Istorinis Šilutės herbas, galbūt sukurtas Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui 1818 m.
Naujas Mažosios Lietuvos heraldikos kūrimo procesas prasidėjęs po Nepriklausomybės atstatymo vyksta iki šiol ir, nesikonsultuojant su istorikais, dažnai priklauso nuo juos kuriančių dailininkų fantazijos.
Mažosios Lietuvos heraldika Lietuvos mokslininkai domėjosi nedaug, taip tarsi priskirdami ją vien vokiškai tradicijai.
2004 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės herbo“ naujos redakcijos 14 straipsnis numato, jog Komisija „formuoja darnią Lietuvos Respublikos heraldikos sistemą”.
2017 metais Mažosios Lietuvos regiono heraldikos kūrimo darbo grupės pasiūlytas pagrindinis Mažosios Lietuvos herbo heraldinis simbolis - briedis, įsikomponuoja į jau sukurtų Lietuvos etnografinių regionų herbų simbolių sistemą: Žemaitijos herbe yra pavaizduota meška, Dzūkijos - karys (skydininkai - lūšys), Aukštaitijos - raitelis ant žirgo, Suvalkijos - tauras.
Nors briedžio ragai buvo vienas iš Rytų Prūsijos heraldinių simbolių, o jis pavaizduotas ir keletoje šio regiono herbų, tačiau briedžio atvaizdas yra natūralus toteminis Mažosios Lietuvos gyventojų simbolis.
Kaip rašo Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto tyrinėtojai, briedžiai buvo labiausiai saugomi gyv...
žymės:
Panašus:
- Rugpjūčio 23 Zodiako Ženklas: Atraskite Paslaptingas Savybes ir Giliausią Reikšmę
- Neįtikėtinas gimimo stebuklas: nuo pasakų iki tikrų gyvenimo istorijų
- Sužinokite Tikrąją Todel Ad Ten Gimiau Prasmę – Įdomūs Faktai ir Paaiškinimai!
- Vaikų Antakalnio Poliklinika: Kaip Užsiregistruoti ir Gauti Pagalbą?
- Deinstitucionalizacija Vaikų Globos Namuose Lietuvoje: Revoliuciniai Pokyčiai Vaikų Gerovei