Šią Sofoklio tragediją naujųjų laikų žmonės praminė tragedijų karaliene. Ji iš tiesų verta tokio vardo, nes meniškai kalba apie didelius, reikšmingus dalykus. Įžymus graikų filosofas Aristotelis rašė, kad Sofoklis sakęsis savo dramose vaizduojąs tokius žmones, kokie jie turi būti. „Antigonė“ taip pat išreiškia moralinį klasikinio graikų istorijos laikotarpio idealą.
Sofoklis: kūrybos bruožai
Sofoklis labiausiai mėgstamas ir vertinamas tragedijų autorius: dvidešimt keturis kartus Atėnų teatro žiūrovai paskyrė jam pirmąją konkursinę vietą. Tai daugiausia laurų pelnęs dramaturgas. Produktyviausias jo kūrybos laikotarpis sutapo su Atėnų aukso amžiumi - taikos, demokratijos klestėjimo, didelių kūrybinių užmojų dešimtmečiais. Išvaizdus, saiką ir harmoniją visur išlaikąs, ginąs tradicinę gyvenimo tvarką ir moralę, jis buvo atėniečių garbinamas, vadinamas dievų numylėtiniu. Sofoklis parašė per 120 dramų, iš kurių šiandien žinomos tik 7.
Sofoklis nesistengė jungti dramų į vientisą trilogiją - kiekvieną tragediją rašė kaip savarankišką kūrinį, rūpinosi, kad ji būtų vieninga, išbaigta. Sumažinęs choro vaidmenį ir įvedęs trečią veikėją, jis išryškino pagrindinį dramos elementą - veiksmą. Sofoklio dramų centre tragiškas individo likimas, todėl jo kūriniai vadinami ir charakterių tragedijomis. Jo žmogus nėra prieštaringas ir charakterio vientisumas, tvirtumas daro jį didingą. Kilnūs, idealizuoti personažai puikiai išreiškia kalokagatijos turinį. Nors likimas priklauso nuo aukštesnių jėgų valios, bet ir pats žmogus yra aktyvus, ryžtingai siekia tikslo. Jis iki galo lieka ištikimas sau, savo principams, pasirinktam keliui. Visa tai galima įžvelgti jo dramoje „Antigonė“.
Tragedijos fabula
Sofoklis parašė „Antigonę“ remdamasis vadinamuoju Tėbų mitų ciklu. Tėbų karalaičiai, Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis, susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė sostą. Surinkęs pagalbininkų armiją, Polineikas puolė miestą. Tarp savęs kovodami Edipo sūnūs Eteoklis ir Polineikas vienas kitą nužudė. Karaliaus valdžia atiteko jų dėdei Kreontui.
Šis įsakė Eteoklį palaidoti su visomis apeigomis, o Polineiką palikti nelaidotą. Nelaimingas vyresnysis sūnus Polineikas turės net miręs kentėti: jam priešas naujasis valdovas jo kūną uždraudė palaidoti - tebus jis pamestas šunims ir plėšriems paukščiams. One palaidoto ir neapgarbstyto žmogaus vėlė neturės ramybės amžinai. Žuvusiųjų sesuo Antigonė ryžtasi nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreonto įsakymui ir palaidoti brolį. Lavono išniekinimą klasikinių laikų helėnai laikė barbarų papročiu. Net atsitiktinai radusio lavoną žmogaus pareiga buvo jį palaidoti.
Aišku, nėra ko teisinti Polineiko, kariavusio prieš gimtajį miestą, bet Kreontas galėjo uždrausti jį laidoti gimtajame polyje, atiduoti giminėms palaidoti svetur. Taip graikai darė. Draudimas laidoti Polineiką prieštaravo visoms normoms: religinėms (mirusysis laikomas požemių dievų nuosavybe), dorovinėms (įžeidžiami artimųjų jausmai), higieninėms (gali kilti epidemija). Sofoklis beveik neįrodinėja Antigonės teisumo, išryškina amžinųjų žmonių giminės normų ir valdžios išleistų įsakymų susidūrimą. Dramaturgas vertina narsumą saugant protėvių moralės nuostatus.
Tragedijoje nematome Antigonės apsisprendimo. Prologe ji ateina į orchestrą jau ryžtingai nusiteikusi nunešti aukų požemių dievams, keletą saujų smėlio užberti išniekintam brolio lavonui, nors žino, kad už tokį beprotišką narsumą gresia mirties bausmė. Antigonė kalbina seserį Ismenę mirusiojo palaidoti: „Tu ryšies veikti ir kęsti su manim, sakyk? Padėsi mirusį šiam rankai tu paimti“. Tačiau baili mergaitė atsisako: „Žmonių nepaisant valios, aš per daug silpna“. Ismenei ir Kreontui Antigonės poelgis atrodo paikas. Pati Antigonė jį vertina kaip beprotišką, bet ne kvailą.
Kai sučiuptą Antigonę sargybinis atveda pas Kreontą, ji tokia pat narsi bei ryžtinga kaip ir epizode su Ismene. Jaunutės juodarubės mergaitės nesugniuždo auksu tviskančio karaliaus didybė. „Tai kaip drįsai įstatymui tu nusižengt?“ - klausia Kreontas. Antigonė nelaiko Kreonto įsakymo įstatymu. Ne Dzeusas tą įstatymą paskelbė man Ne Teisingumas, kurs su požemių dievais Gyvena, duodamas įstatymus žmonėms.
Jausdamasi vykdanti šventą dievų skirtą priedermę, Antigonė nebijo žmogaus rūstybės. Ji įsitikinusi, kad Hado nuostatai vienodi ir Eteokliui, ir Polineikui, kad mirusio priešo nebereikia laikyti priešu. Jos kilni širdis myli abu brolius. Į Kreonto repliką, kad jis negali pamilti net ir mirusio priešo („Ir po mirties man priešas bičiuliu netaps“), Antigonė atsako: „Gimiau ne kad nekęsti, o mylėt padėčiau“. Mylinčia širdimi ji suvokia amžinuosius žmonių giminės dėsnius ir jais vadovaujasi.
Narsusis Antigonės poelgis patraukė Ismenę, ir ši pasiryžta mirti kartu su seserim. Ji teigia Kreontui, kad padėjo seseriai palaidoti brolį: „Padėjau pilti aš, jei sako taip sesuo, / Ir atpildą už kaltę kęsiu draug su ja“. Tačiau Antigonė griežtai, net šiurkštokai atmeta šį pavėluotą aukojimąsi: „O ne! To žingsnio žengt Teisybė tau neleis. / Tu nenorėjai, tad nepriėmiau tavęs / Nemirsi su manim, kur rankos nepridėjai, / To nesisavink, bus gana kad mirsiu aš“.
Tiesa, jei išsprūsta prisipažinimas, kad jos rūstybė kilo iš širdgėlos: „Juoku tuo aš juokiuos iš širdgėlos didžios“. Antigonė pyksta, kad Ismenė pabūgo priešintis valdžios norams, todėl dar vienišesnė tada pasijuto Antigonė, juk Ismenė taryt išsiskyrė iš šeimos lizdelio. Dėl tokio Ismenės poelgio ir kilo Antigonės širdyje net užgauli seseriai ironija, išdidumas. Juk ji viena turėjo vykti laidot brolio, viena turėjo vykdyt širdies ir dievų liepiamą pareigą. Kas jai Kreonto draudimas!
Nubaus ją mirtimi - ji su džiaugsmu numirs; tada ji bus viename kape su mylimuoju broliu; tenai ją linksmai priims tėvas, motutė ir mieli broliai. Nenorėdamas miesto suteršti žmogaus krauju, Kreontas sugalvojo užmūryti gyvą Antigonę oloje. Ji graudžiai verkdama ir vaitodama atsisveikina su jaunyste, su gyvenimu. Nebeliko nei rūstybės, nei išdidumo. Antigonė eina numirti, bet mirties momentas pažadina jai gyvybės instinktą. Sofoklis atskleidžia kitą, labai žmogišką jos ypatybę. Sužinome, kad rūščioji Antigonė sielos gilumoje nepaprastai švelni mergaitė. Ji mylėjo saulę, šaltinius, medžius, savo tėvus, brolius. Jai pagailo gyvenimo, pagailo, kad turi mirti nepažinus nei meilės, nei motinos jausmų, nei kūdikius auginti laimės.
Tragedijos charakteriai
Nors pati tragedija pavadinta Antigonės vardu, nors šis charakteris yra gražiausias ir ryškiausias, bet tragedijos veiksme aktyviausiai dalyvauja Kreontas, tas dievų neklausąs valdovas. Kreontas - tai žmogus, kuris vieną rytą pabudo su karūna ant galvos. Žmogus valdyti nelaukęs ir nepasirengęs. Jis, kaip kiekvienas netikėtai iškilęs į valdovus, nori tuojau išmėginti kaip jam karališkas rūbas pritinka ir kokį įspūdį jis daro kitų akyse: ar jo visi bijo ir klauso.
Kad patirtų ar jo visi klausys, leidžia įstatymus, nepaisydamas ar jie teisingi, ar nesipriešina svarbiems dievų įstatymams. Jis negali pakęsti, kad atsiranda žmogus, kuris drįsta jo įsakymus kritikuoti, nurodinėti jų neteisingumą ir jų neklausyti. Dievai jam taip protą aptemdė, kad jis laikosi savo įsakymo tik dėl to, kad jis yra jo išleistas. Tada Antigonė jam įrodo, jog dievų nerašytas įsakymas yra aukštesnis už žmogaus įsakymą, Kreontas, jaunas turėdamas ką atsakyti, kaip tikras užsispyrėlis tik atkerta: „Nešdinkis… Manęs, kolei aš gyvas, nevaldys moteriškė“.
Kreontas yra Antigonės priešininkas. Jis, kaip ir dera tragedijos herojui, maksimalistas, ryžtingai, nieko nepaisydamas siekiąs savo tikslo. Taigi tragedijoje susiduria dvi didelės ir stiprios asmenybės. Kreontas nėra savimi besirūpinąs egoistas ar kokių nors asmeniškų ambicijų gynėjas. Jis įsitikinęs, jog jo išleisti įsakymai tarnauja visuomenės gerovei, kurią jis laiko aukščiausiu savo veiklos tikslu. Tačiau fanatiškai saugodamas valstybės tvarką, Kreontas tampa tironu. Jam visur vaidenasi maištas. Jis įtarinėja romiąją Ismenę bei Polineiko lavoną saugantį sargybinį ir nedrąsūs choro nutylėjimai ir protingi sūnaus žodžiai jam kvepia maištu.
Kodėl jam nepaklausius ir teisingo sūnaus patarimo! Bet ne! Toks jau tironų būdas. Net dievų valią aiškinantis pranašas Teimesijas jam atrodo esąs papirktas. Sūnus Haimonas primena: „Kur vienas šalį valdo - ne valstybė ten“. Kreontas jau nesugeba klausyti išmintingų patarimų, išdidžiai atrėžia: „Ar nevaldovams turi priklausyti šalis?“. Kreontui rūpi paveikti sūnaus valią, įtikinti savo sprendimo teisingumu bei nauda. Svarbu, kad Haimonas būtų ištikimas tėvo sąjungininkas: „Jei savus auginsiu aš /Nepaklusnius, juoba tokie augs svetimi“.
Kaip apgalvotai Kreontas pereina nuo tėvo prie valdovo priedermių. „Ką miestas pastatys, to reikia ir klausyti, Lig smulkmenų ar bus teisingas jis, ar ne. Tėbų gyventojai nepritaria valdovo elgesiui ir žavisi Antigonės žygdarbiu. Haimono tikslas - atverti tėvui akis ir parodyti tokius dalykus, kurių tas nemato ar nenori matyti. Tiesa negali buti vieno nuosavybė, todėl Haimonas ragina tėvą būti išmintingą - įsiklausyti į kitų nuomonę. Tačiau jų abiejų požiūriai ir siūlomi sprendimai skirtingi. Jų pokalbis išskiria tevą ir sūnų. Viskas virsta tarsi dvikova.
Kreontas jaučiasi esąs vienvaldis, ir jį žeidžia menkiausias nepaklusnumas: „Nurodinės man žmonės, ką turiu daryti?“. Kitaip tariant, jis gina autokratinį valdymą, tironišką valdovo elgesį. Sūnus prieštarauja: „Vien tyrlaukiuos galėtum vienas viešpataut“. Šios replikos išreiškia Sofoklio amžininkų požiūrį: valstybė nestipri, jei valdovas daro ką nori. Kreonto pokalbis su sūnumi - tik viena iš dramos scenų. Panašiai Sofoklis komponuoja ir kitas (esu Antigonė Teiresijumi) - veikėjams leidžiama ir išsipasakoti, argumentuoti sprendimus ir karštai, aistringai grumtis žodžių dvikovoje. Dialogas yra pagrindinė draminio veiksmo forma, jo svarbiausia paskirtis - veiksminė, dinaminė, jis stumia veiksmą į priekį. Pokalbyje atsiskleidžia veikėjų charakteriai, išryškėja jų ginamos vertybės.
Kreonto aklumas trečio epeisodijaus scenoje atrodo iš ties beprotiškas, ir sukrėsti valdovą gali tik toks pat beprotiškas žingsnis (Haimonas: „Ji mirs ir mirdama dar pražudys kai ką“). Tik kada jam pačiam Teiresijas nelaimes išpranašauja („Ir atiduosim mirusį už mirusius / Tu vieną vaiką, savo kūno atžalą, / Dėl to, kad šviesai ir tamsybėms kaltas tu, / Nes gyvą sielą nuožmiai uždarei kapan“), jis nuleidžia rankas ir pabūgęs klausia: „Sakykite, kas man daryti… Aš klausysiu“.
Per savo apakimą anksčiau nelaimės nematė, o prašosi patariamas. Tragedijos pabaigoje karalius bando taisyti savo klaidas: skuba palaidoti Polineiką ir išvaduoti iš olos Antigonę. Deja, skamba tragiškasis „Per vėlu“. Netekęs sūnaus ir žmonos, sugniuždytas nelaimių Kreontas suvokia buvęs ir esąs nei protingas nei galingas: „Menkas aš buvau ir virtau nieku“. Pasibaisėjimas kyla, kai pamatai prie ko prieina žmogus, peržengęs dievų įstatymus. Dėl to pabaigoj choras ir graudena: „Nepridera peržengti dievo noro… Užgaulios puikuolių kalbos, priversdamos juos kentėti, moko, nors ir vėlai, doros“.
Kad tik juos priverstų kentėti! Bet dėl jų nekaltai žuva ir kilnieji - Antigonė, Haimonas… Kiti tragedijos personažai paryškina pagrindinių veikėjų bruožus. Šalia silpnos ir bailios Ismenės ypač išryškėja Antigonės drąsa ir stiprybė. Antigonė yra vienas iš gražiausių pasaulio literatūroj moters paveikslų. Jos išdidžiam veide blykčioja stipri valia, gilus protas, dar gilesnis jausmas ir skausmo jūrės. Ji jaunutė, bet jau suspėjo surinkti gyvenimo laimės ir panikos vainikus. Juk ji Edipo duktė, pasmerktojo aklo tėvo palydovė. Šeimos gėdai išskyrė juos iš visuomenės, kaip raupsuotuosius. Kas tokiam belieka? Arba nusilenkti prieš visus, arba pakilti aukščiau visų. Ismenė pirmasis, Antigonė antrasis tipas.
Gyvenimo panieka Antigonę išmokė nieko daugiau iš gyvenimo nesitikėti, kas ją galėtų padaryti laimingesne ar nelaimingesne. Su skaisčiuoju gyvenimu ir jos džiaugsmu, Antigonės ryšiai nutraukti. Iš visuomenės gyvenimo išstumta ji, kaip paukštis, prisiriša prie savo mažučio lizdelio - prie šeimos; jame palieka savo širdį. Mylėdama vadžiojo tėvą. Tėvas mirė. Mylėjo brolius. Broliai žuvę. Net dar baisiau: Polineikas bus nelaimingas ir miręs. O Antigonė myli jį dar labiau nei vyrą kad mylėtų, labiau nei vaikus. Jei ji numirs, dar gali turėti kitą vyrą ar sūnų, o numirė brolis jau nebus jai kito. Myli Antigonė savo brolį labiau nei savo gyvybę, nes gyvųjų tarpe jai nieko jau nebeliko. Tiesa, ji turi sužadėtinį, bet kas jai sužadėtinis: jos širdyje dar nematomom erotizmo, ten glūdi tik gryna širdies meilė. Haimonas, Antigonės sužadėtinis, nė puse žoždio neužsimena apie savo jausmus. Mirdamas prie mirusios Antigonės, Haimonas ne žodžiais, o poelgiu parodo didelę meilę sužadėtinei.
Mirė Antigonė - kaip tevų nusikaltimų auka, kaip neteisingo karaliaus įsakymo auka. Bet šita mirtis Antigonei garbinga, lygiai kaip kiekvienam yra garbė nukentėti dėl teisybės priešinantis nedorybei. Ismenė, antroji Edipo duktė, tyli, lėta, bailios širdies mergaitė. „Juk mudvi moterišktės ir ne mudviem tęsti kovą su vyrais; juk yra valdžia ir mes turime klausyti jos paliepimų“. Tai moteris iš tradicijos papratusi būti valdoma; ji nepaiso nei kas ja valdo, nei kaip. Iniciatyvos gyvneti sava širdimi ir protu nėra. Bet Ismenė ne visada tokia, ne veltui ji karaliaus duktė. Sesers pasiryžimas ir jos nelaimė įkvepia ir jai noro ir drąsos pasiaukoti, nors ir niekam nereikalingas jos pasiaukojimas. Ji sutinka nukentėti sykiu su Antigone, nes koks jai gyvenimas be sesers. Pavojaus valandą ji net mėgina griebtis iniciatyvos seserei gelbėti: „Ir tu žudysi savo sūnaus sužadėtinę?“ apeliuoja ji į Kreonto tėviškuosius jausmus.
Žmogaus proto ir išminties ribas tragedijoje aptaria choras. Pirmojoje atėjusio į orchestrą choro giesmėje apmastomos žmogaus galimybės ir vieta pasaulyje. Žmogus nuostabiausias todėl, kad yra protingas ir išradingas: leidosi plaukioti jūromis, prisijaukino gyvulius, sumanė įdirbti žemę, sukūrė valstybę, sugalvojo, kaip apsiginti nuo šalčio ir lietaus. Ši choro giesmės dalis pritaria V a. p. m. e. sparčiai plitusiam filosofo Protagoro teiginiui „Žmogus - visų daiktų matas“, tvirtinančiam, kad žmogus savo protu išsiskirdamas iš kitų gyvūnų gali viską įvertinti ir spręsti.
Tačiau būtinai reikia pabrėžti, kad Sofoklis neapsiriboja žmogaus pašlovinimu. Ypač svarbi šios choro giesmės pabaiga, kurioje poetas teigia, kad žmogaus protas bei išradingumas gali nuvesti ir į blogą: laimė, sėkmė lydi tik krašto papročius gerbiantį bei dievų priesakų besilaikantį žmogų. Tragedija baigiasi choro giesme, įspėjančia: „Žmogus te nedrįsta dievams prieštarauti“. Ne žmogus, o dievai, davė gyvenimo dėsnius, yra visų daiktų matas, - tarsi teigia visa Sofoklio tragedija.
Apibendrinant dramos analizę, norėčiau paminėti, kad pagrindiniai dramos veikėjai patiria katastrofą. Bet vienas sąmoningai eina į ją, o kitą ji ištinka nelauktai. Kreonto gyvenimą kilęs konfliktas apverčia aukštyn kojom: pasitikintis savimi valdovas lieka vienišas, pralaimėjęs, pražudęs artimuosius. Antigonė nuo pat pirmųjų scenų yra pasiryžusi iki galo ginti meilės bei ištikimybės artimiesiems principus. Ji tikina, kad pasaulyje niekas nebeteiks laimės, jos laukia mylimi žmonės Hado šalyje. Antigonės pasirinkimas - ištikimybė savo šeimai, pasiaukojimas.
žymės:
Panašus:
- Rugpjūčio 23 Zodiako Ženklas: Atraskite Paslaptingas Savybes ir Giliausią Reikšmę
- Neįtikėtinas gimimo stebuklas: nuo pasakų iki tikrų gyvenimo istorijų
- Sužinokite Tikrąją Todel Ad Ten Gimiau Prasmę – Įdomūs Faktai ir Paaiškinimai!
- Gardus Varškės Apkepas: Lengvi Receptai ir Profesionalūs Patarimai Skanaus Rezultato
- Šokiruojantys Biblijos paslapčių atskleidimai, kurie pakeis jūsų vaikų tikėjimą amžinai!