Šiame straipsnyje aptarsime gyvūnus, kurie šliaužioja, tačiau neturi gebėjimo skraidyti. Tarp jų išskiriami įvairūs genių šeimos atstovai.
Grąžiagalvė
Grąžiagalvė kiek didesnė už naminį žvirblį. Kūno ilgis 16 cm, sveria apie 40 g. Nuo genių skiriasi rusvai pilka spalva, minkšta uodega ir silpnu snapu. Patino ir patelės kūno viršutinė pusė rusvai pilka, išmarginta tamsiomis ir šviesiomis dėmelėmis bei juostomis, apatinė pusė pilkšva, gerklės ir pagurklio ssrityje juostelės smulkios, tamsios. Šonai ir pilvas išmarginti išilginėmis tamsiomis dėmelėmis. Vairuojamosios plunksnos minkštos, pilkos, su juodu skersiniu raštu. Snapas pilkšvas. Kojos balzganos. Rainelė šviesiai raudonai ruda. Jaunikliai kiek blankesnių spalvų, išsirita pliki.
Paplitimas. vandenyno pakrančių. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Baltąją jūrą, Pečioros aukštupį, Obės, Jenisiejaus, Lenos vidurupį, pietuose tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, pietvakarinės Altajaus dalies, šiaurinio Kazachstano, Volgos žemupio, Kaukazo, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Izoliuotų arealo ddalių yra Kašmyre, vidurinėje Kinijoje. Gyvena Šiaurės Afrikoje ir kai kuriose salose. Žiemoja Afrikoje ir pietinėje Azijoje.
Migracija. Tikrasis tolimas migrantas. A. Vaitkevičius nurodo, kad grąžiagalvės traukia pavieniui ir sunkiai pastebimos. Į Lietuvą grįžta balandžio viduryje.
Biologija. Dažniau aptinkama lapuočių ir mišriuose miškuose, rečiau pušynuose. Mėgsta mažus šviesius miškelius arba miškus, kuriuose gausu aikštelių. Neretai peri inkiluose. Lizdui vietą paprastai pasirenka neaukštai, 2 - 4 m aukštyje. Lizdo teritorijoje nuolat girdėti skardus pypsintis balsas. Grąžiagalvės pradeda perėti, kai dauguma tinkamų uoksų ir inkilų jau būna užimta. Lizdo nekrauna, kiaušinius deda tiesiog ant uokse esančių puvenų, seno lizdo ar išvyto paukščio lizdo liekanų. Įsikūrusios zylių lizduose, paprastai palieka aapatinį samanų sluoksnį. Kiaušinius pradeda dėti gegužės antroje pusėje. Paprastai deda 7 - 10 kiaušinių tačiau dėtyje gali nuo 6 iki 12. Kiaušinių forma ir dydis atskiruose dėtyse labai įvairūs. Šviežiai padėtų kiaušinių lukštas baltas, taisyklingai ovalus, blizgantis, skaidrus. Sveria 2 g. Jų bukajame gale yra matinis baltas diskas. Perint kiaušiniai tampa matiniai. Deda kasdien, perėti pradeda nebaigus dėti. Peri abu porelės nariai, bet daugiau patelė, 12 - 13 dienų. Jaunikliai išsirita ne vienu laiku, lizde išbūna 18 - 22 dienas t. y. tris ssavaites. Juos maitina patinėlis ir patelė. Būdinga savotiška elgsena: atidarius inkilą, lizde tupinti grąžiagalvė ištiesia kaklą į viršų, pašiaušia galvos plunksnas, lėtai sukioja galvą į šalis ir šnypščią panašiai kaip gyvatė. Medžiais nekopinėja. Maisto ieško ant žemės kaišiodamos ilgą liežuvį į kiekvieną pasitaikiusį plyšį ar skylę. Literatūroje nurodoma, jog minta priklausomai nuo tam tikroje vietovėje gyvenančių vabzdžių rūšinės sudėties ir gausumo. Grąžiagalvės palieka mūsų kraštą rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais.
Žalioji meleta
Maždaug kėkšto dydžio. Kūno ilgis 32 cm, sveria apie 200 g. Patino viršutinė kūno pusė gelsvai žalsva, antuodegis geltonas. Viršugalvis raudonas. Kakta juoda. Nuo žiočių kampo tęsiasi juodas dryžis, jo vidurinė dalis raudona. Plasnojamosios ir vairuojamosios plunksnos rusvos, su skersiniu šviesiu raštu. Pilvinė pusė balsvai žalsva, krūtinė ir pilvas neryškiai dėmėti, kūno šonų ir pauodegio raštas skersinis. Snapas pilkas. Kojos tamsiai pilkos. Rainelė balsva. Patelės ,,ūsai” be raudonų dėmelių. Jaunikliai blankesnių spalvų. Jie išsirita pliki. Lietuvoje gyvena nominalinis žaliosios meletos porūšis .
Paplitimas. Paplitusi vakarinėje Eurazijoje nuo Atlanto pakrančių iki Volgos slėnio, vakarinės Kaspijos pakrantės, Kopetdago, šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, Kamos žžiotis; pietuose Mažąją Aziją, Viduržemio jūros pakrantes. Paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau negausi.
Migracija. Lietuvoje sėslus paukštis, tik rudens - žiemos laikotarpiu netoli klajoja. Paprastai nuskrenda keliolika kilometrų.
Biologija. Gyvena daugiausia nedideliuose (3 - 4 ha) palei upę augančiuose miškeliuose. Kartais perėti pasitraukia į atokiau nuo vandens telkinių esančius miškus. Pietų Lietuvoje dažna tarp miškų įsikūrusiuose kaimuose. Gausi Marcinkonių kaime. Čepkelių rezervate reta. Rečiau aptinkama mišriuose miškuose, ir tik kartais - eglynuose. Nevengia ir didesnių senų sodų bei parkų, ypač jei jų pakraščiuose auga tuopa. Lytiškai subręsta pirmais gyvenimo metais. Paprastai gana tylus paukštis, tačiau vasario pradžioje, kartais ankščiau ar vėliau pradeda šūkauti ir tarškinti snapu. Tarškina į šaką, sausą medžio viršūnę, kartą pastebėta tarškinant į seno uokso angos kraštą. Per tuoktuves laikosi būsimoje perėjimo vietoje. Kovo - balandžio mėnesį poros nariai laikosi vienas nuo kito 100 - 200 m atstumu ir ištisas dienas šūkauja. Kovo pabaigoje intensyviai apžiūrinėja senus uoksus, kurių perėjimo vietose paprastai būna net keletas. Senų, ypač pernykščių uoksų landas dažnai dar apkapoja ir, atrodo, jog čia perės, tačiau balandžio pradžioje išsirenka medį būsimam uoksui. Paprastai iš karto kala kelis uoksus dažniausiai - pernykščiame medyje, patinas vieną, patelė kitą. Matyt, patinas pirmas bbaigia darbą, nes kiaušinius visuomet deda jo iškaltą uoksą. Uoksą kala apie 20 dienų. Kadangi žaliosios meletos snapas palyginti silpnas, tai medį pasirenka kiek patręšusį gluosnį, kartais lizdas aptinkamas pušyje. Peri abu porelės nariai, 15 - 17 dienų. Naktį peri patinas, patelė paprastai nakvoja viename iš senų uoksų, o rytą, dar prieš patekant saulei, pasikeičia. Dieną lizde paukščiai keičiasi kas 1,5 - 2 valandas. Jauniklius maitina kas 30 - 45 min. atskrenda kartu patinas ir patelė, tai vienas kito atžvilgiu kartais būna net agresyvūs. Tokiu atveju patelė būna priversta atokiau palaukti, kol patinas baigs maitinti jauniklius. Po to, susitikę netoli lizdo, meletos tyliai šnypščia. Minta beveik rudosiomis skruzdėlėmis. Kratydamos galvą ir kaklą, paukštis atryja maistą tiesiog į jauniklio gerklę. Maitina 2 - 3 minutes. 19 - 20 dienų amžiaus jaunikliai palieka lizdą. Kiekvienas porelės narys globoja po 2 - 3 jauniklius. Šeimyna laikosi netoli uokso. Paukščiai šūkauja ir nenutolsta vieni nuo kitų toliau kaip per 200 m. jaunikliai miega įsikibę į medžio kamieną. Vėliau paukščiai klajoja lizdavietė apylinkėse. Paukštis retas, globotinas. Perinti, žiemojanti rūšis.
Pilkoji meleta
Patino nugara gelsvai žalsva, antuodegis gelsvas. raudona. Nuo žiočių kampo eina siauras juodas dryželis. Plasnojamosios ir vairuojamosios plunksnos rusvos, skersiniu šviesiu raštu. Gerklė pilka, kūno apačia pilka, žalsvo atspalvio. Snapas rudai pilkas. Kojos pilkai žalsvos. Rainelė šviesiai raudona. Patelės kakta pilka. Jaunikliai ne tokių ryškių spalvų. Lietuvoje gyvena nominalinis pilkosios meletos porūšis.
Paplitimas Eurazijoje paplitusi nuo Prancūzijos, Jugoslavijos iki Ramiojo vandenyno pakrančių. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, pietinę Suomiją, Pečioros aukštupį, šiaurinę Primorę. Pietuose arealas tęsiasi iki Indokinijos pusiasalio, Birmos, pietinio Himalajų šlaito, rrytinės Kinijos, pietvakarinio Altajaus, šiaurinio Kazachstano, Volgos vidurupio, Dnestro deltos, Balkanų pusiasalio, Prancūzijos vidurio. Retas Lietuvos sparnuotis. Dabar aptinkama negausiai Ignalinos raj. Nacionalinio parko teritorijoje ir didesnė pilkosios meletos populiacija išlikusi Gudų girioje. Peri prie Ūlos, Merkio, Skroblaus upių. Tačiau daugiausia - Čepkelių rezervate. Čia kasmet peri iki 10 - 15 porų. Pavienės poros įsikūrusios Musteikos girininkijoje bei miškuose tarp Pagarendos ir Musteikos. Nelaisvę sunkiai ištveria.
Migracija. Gyvena sėsliai arba klajoja nedideliu atstumu.
Biologija. Apsigyvena įvairiuose miškuose. Čepkelių rrezervate ir jo apylinkėse peri kerpiniuose pušynuose su beržų priemaiša. Tačiau tokiame biotope pastebimos tik pavienės poros. Būdingiausias pilkosios meletos perėjimo biotopas - mišrus lapuočių medynas su eglių, pušų priemaiša. Mėgsta perėti pelkės pakraščiuose ar salose. Peri miškuose, netoli kirtaviečių, aaikštelių ar pievų.Gyvena Dzūkijos ir Aukštaitijos nacionaliniuose parkuose. Lizdaviečių apsauga. Kiaunių skaičiaus reguliavimas meletos gyvenamose vietose. Nebaikštus, ramus paukštis. Gerai kopinėja medžiais, tačiau ieškodamas maisto sugeba straksėti žeme. Skruzdėlynuose rausia urvus. Atšakus, laikosi pavieniui. Tik pavasarį anksti rytą ir vakarop galima išgirsti būdingą pilkosios meletos tuoktuvinę trelę: “piau - piau - piau.”, kuri pamažu tyla. Balsas tylus, girdimas 200 - 300 m atstumu. Kartais tarškina snapu panašiai kaip didysis genys. Tuoktuvinis balsas dažniau girdimas ankstyvomis ryto valandomis ir vakarėjant. pabaigos. Uoksus kala balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje, tačiau jau balandžio 3 d. aptikta pradėtų kalti ddrevių. Paprastai kasmet išsikala naują uoksą. Tame pačiame biotope gali perėti keletą metų. Uoksus kala lapuočiuose medžiuose. Juos iškala nudžiūvusiuose, iš dalies sutrūnijusiuose ar žaliuose, tačiau puvinio pažeistuose medžiuose įvairiame aukštyje: nuo 3,5 m iki 12 m, vidutiniškai 5,2 m. Kiaušinius deda gegužės mėn. Gegužės 6 -18 d. patinai kiauksėjo prie įrengtų uoksų, tačiau patelės dar neperėjo, o kitoje lizdavietėje jau perėjo. Deda baltus kiaušinius. Jie sveria apie 7 g. peri patelė ir patinas, 17 - 18 dienų. Dažniausiai jaunikliai iišsirita birželio pradžioje. Juos maitina abu porelės nariai. Patelei žuvus, jauniklius globoja patinas. Uokse jaunikliai išbūna 24 - 25 dienas. Dar nemokėdami skraidyti, jie jau kopinėja medžio kamienu. Tačiau, gręsiant menkiausiam pavojui ar tėvams atnešus maisto, jie skuba į drevę. Birželio pabaigoje jaunikliai uoksą palieka, bet dar kurį laiką grįžta į jį nakvoti. Liepos antroje pusėje - rugpjūčio pradžioje pradeda gyventi savarankiškai. Daugiausia minta skruzdėlėmis ir jų perais. Be to, lesa įvairius vabzdžius kenkėjus bei lervas. Paukštis retas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Dažniau matomas rudenį, nes į mūsų respubliką, atrodo, atskrenda dalis šiauriau perinčių pilkųjų meletų. Perinti, žiemojanti rūšis.
Juodoji meleta
Juodoji meleta yra varnos dydžio. Kūno ilgis 45 cm, sveria apie 300 g. Nuo genių aiškiai skiriasi juoda spalva ir dydžiu. Patinas juodas, raudonas tik viršugalvis. Nugara metalo blizgesio. Kūno apačia pilkai juoda. Snapas balsvai juosvas. Kojos pilkos. Rainelė šviesiai geltona. Patelės pakaušis raudonas. Jaunikliai panašūs į suaugusius, tik rusvo atspalvio. Rainelė šviesiai pilka. Jaunikliai išsirita pilki, jų oda rausva. Lietuvoje gyvena nominalinis juodosios meletos porūšis.
Paplitimas. Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Baltijos jūrą, Pečioros žemupį, Obės, Jenisiejaus, Lenos žemupį. Pietuose arealas tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, šiaurės rytų Kinijos, šiaurinio Kazachstano, Volgos vidurupio, KKaukazo, šiaurinio Irano, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Izoliuota arealo dalis yra pietinėje Kinijoje. Žiemoja paplitimo areale. Dažna rytinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse, sausuose miškuose. Ypač įprastas paukštis Šimonių, Ažvinčių, Labanoro, Rūdininkų, Kazlų Rūdos, Gudų giriose, t. y. ten, kur vyrauja spygliuočiai medžiai.
Migracija. Sėslūs arba klajoja nedideliu atstumu.
Biologija. Būdinga senų, aukštaliemenių pušynų gyventojas. Mėgsta mišrius pušų ir eglių medynus. Gyvena atokiuose miško sklypuose, siauruose neiškirsto miško kulisuose ar net kirtavietėse paliktuose pavieniuose medžiuose. Tačiau gali įsikurti netoli kelių, poilsiaviečių ir kitų žmonių lankomų vietų. Atšaki, laikosi pavieniui. Per tuoktuves ir patinas, ir patelė aktyvūs ir labai triukšmingi. Pavasarį dažnai girdėti garsus tratėjimas. Pasirinkusi sausą, smalingą šaką, gerai rezonuojantį stuobrį, tankiais snapo smūgiais sukelia toli girdimą garsą. Paprastai klykauja: “ klyy - klyy.” arba kiauksi panašiai kaip kuosa. Rudenį klajodami ar skrisdami periodiškai kartoja “pyr - pyr.”, o nutūpę pratisai sušunka “kliije.”. Gerai kopinėja po medžius - ilgais lygiais šuoliais sparčiai kyla vertikaliai aukštyn ir ne taip mikliai straksi atbulomis žemyn. šokinėti ir žeme. Juodoji meleta - gana atsargi, vengia žmogaus. Netikėtai užklupta slepiasi už medžio kamieno. Kaskart kyštelėdama galvą tai iš vienos, tai iš kitos kamieno pusės, juo greitai kkopia aukštyn ir nuskrenda. Skraido žemiau medžių viršūnių, retai pakyla virš lajos. Tik rudenėjant dažniau galima išvysti būdinga banguota linija skrendančią virš miško ir garsiai šaukiančią. Nakvoja uoksuose. Turi pasirinkusi keletą vietų. Gudų girioje dažniausiai įsikuria senose drevėtose pušyse. Čepkelių rezervate meleta jau 8 metus reguliariai nakvoja vis toje pačioje nudžiūvusioje drevėtoje pušyje. Tačiau šiame uokse dar nei karto neperėjo. Pabaidyta keletą kartų iš nakvynės vietos, meleta, išgirdusi žmogaus žingsnius, išskrenda šiam nei nepriėjus prie medžio. Lizdavietės pastovios. Žiemą laikosi netoliese ir grįžta į uoksą nakvoti. Pasirinktame medyne meleta išsikala keletą uoksų. Viename iš jų peri. Uoksus kala iš vidaus puvinio pažeistuose medžiuose. Tačiau stipriais snapo smūgiais, tarsi kaltu, pajėgia iškalti ertmę net visiškai sveikose smalingose pušyse. Paukštis darbuojasi taip energingai, kad skiedrų aptinkama už 5 m nuo medžio kamieno. Kartais viename kamiene iškala 2 - 3 ir daugiau uoksų. Retkarčiais peri nudžiūvusiuose medžiuose. uokso forma gana įvairi: pakibusio lašo, atvirkščiai širdiška, kampuota, ovali. Pušyse anga paprastai iškalama žemiau lajos. Gūžtos nesuka, kiaušinius deda tiesiog ant skiedrų. Tuoktuvinius šūksnius ir tarškesį galima išgirsti labai anksti, dar žiemą. Tačiau intensyviausiai šūkauja kovo - balandžio mėn. Kasmet kala naujas buveines, tačiau gali perėti ankščiau iškaltoje drevėje. savaites. Kartais abu paukščiai net savotiškai konkuruoja:kiekvienas stengiasi įsisprausti pro angą ir išvaryti besidarbuojantį. Perėti pradeda balandžio pirmoje pusėje, tačiau nustatyta, jog kiaušinius deda ir vėliau. Deda 2 - 5 baltus, žvilgančius kiaušinius. jaunikliai išsirita akli ir pliki. Po trijų savaičių pradeda kaišioti iš uokso galvas, čirpia ir triukšmingai pasitinka suaugusius paukščius. gūžtoje jaunikliai išbūna 24 - 28 dienas. Jiems palikus gūžtą, visa šeima apleidžia lizdavietę ir 2 - 3 savaites slapstosi miške. Vėliau vada išyra. Klajojančių aptinkama neįprastose vietose: parkuose, soduose, ggyvenviečių želdiniuose. Minta po žieve ir sutrešusioje medienoje gyvenančiais miško kenkėjais. Sulesa daug kinivarpų, ūsuočių, jų lervų bei lėliukių. Ieškodamos maisto, kapoja nudžiūvusių medžių pašaknes, kartais nugriauna didelius stuobrius. Stipriu snapu kapoja kelmus. Mėgsta skruzdėles, jų lervas ir kiaušinėlius - skruzdėlynuose išrausia gilius urvus. Būdingas didelių spygliuočių miškų gyventojas. Meletos iškaltuose uoksuose įsikuria kai kurie paukščiai ir smulkūs žinduoliai. Perinti, žiemojanti, užskrendanti rūšis.
Didysis genys
Didysis genys yra kiek didesnis už varnėną. Nuo kkitų margųjų genių s...
žymės: #Gime
Panašus:
- Ne santuokoje gimęs vaikas: teisės ir socialinė parama
- Neįtikėtina Raimundo Razukevičiaus kelionė į sėkmę – sužinokite viską apie jo gyvenimą!
- Vido Antonovo Biografija ir Rimos Kristinos Antonovienės Įspūdingi Gyvenimo Pokyčiai, Kuriuos Privalote Žinoti!
- Vaistai nuo slogos vaikams: svarbiausi patarimai tėvams, kurių negalite praleisti!
- Vaikas mušasi darželyje? Efektyvūs patarimai tėvams, kaip išspręsti problemą!