Gimęs 1913 metų lapkritį, paskutinįjį, kaip vėliau paaiškėjo, savo gyvenimo lapkritį jis praleido Lurmarene. Jis mėgdavo žiūrėti į Luberono kalną ir jam patiko vietinės kapinės. Nieko nespėliojo. Paskui už jį spėliojo kiti.
Taip pat reikia nepamiršti, kad tai yra du skirtingi kraštai, du ne tiek pabėgimo, kiek persikėlimo keliai: Alžyrą paliko tam, kad gyventų Paryžiuje, į Lurmareną iš Paryžiaus jis spruko. Iš teisybės tai nebuvo tas pats Paryžius: jaunuolio geistas, rašytoją jis jau ėmė slėgti.
2011 m. lapkritį prancūzų bankininkas ir filantropas Albert’as Kahnas paviešino savo utopinius pasaulinio masto užmojus: jis siekė dokumentuoti visą žmoniją, „kartą ir visiems laikams užfiksuoti įvairių šalių gyventojų išvaizdą, tradicijas ir veiklos sritis, kurių lemtingas išnykimas yra tik laiko klausimas“.
Alberto Camus gyvenimas ir kūryba
Galbūt tas moralinis imperatyvas padiktavo jam galutinį pasirinkimą, kurio iki galo jau neįgyvendino. Norėjo būti teatre ir gyventi scenoje - tai sėkmingai tolintų jį nuo aplinkos konfliktų; bet jo dramos jam šlovės nepelnė. „Kaligula“, „Apgulties būklė“. „Teisieji“ retai pasirodo scenoje (nors Lenkijoje pastaruoju metu vaidino „Kaligulą“). Svajonė apie teatrą, tai yra pasaulį, patalpintą į teatro rėmus, neišsipildė, o teatras ir scena pradėjo nuo Camus tolti.
Reikia nepamiršti, kad tais metais, kai Camus pradėjo reikštis kaip prozininkas, autobiografijos nebuvo tokios paklausios kaip mūsų laikais. Nes ir Camus metai buvo veiksmų - gerų ir blogų, atsakingų ir neatsakingų, etinių ir politinių, metas.
Jaunasis Camus rašyti „Svetimą“ sėda 1942 metais. Vyksta karas ir Prancūzija patiria triuškinantį pralaimėjimą. Tie, kurie ją mylėjo, negali su tuo susitaikyti.
Romaną „Pirmasis žmogus“ pradeda kelionės aprašymas: „Virš nediduko vežimo, sutemose riedančio akmenuotu keliu, į rytus plaukė sunkūs, tiršti debesys. <…> Tai buvo 1913 metų rudens naktis. Keleiviai prieš dvi valandas išvažiavo iš Bono stoties, kurion atvyko iš Alžyro <…>. Toks yra Camus biografijos, kai ji kuria romanų fikciją, vidinis eiliškumas.
Iš likusių užrašų galima sužinoti, kad prie penkiasdešimtmečio artėjantis Camus pajuto tą autobiografinį būtinumą kaip prievolę ir pareigą. Jeigu jis būtų užbaigęs „Pirmąjį žmogų“, tos biografijos ribos būtų aiškiai nužymėtos.
2013 metų birželį Paryžiaus knygynuose pasirodė jo knyga „Albert’as Camus. Kova dėl šlovės“. Su paantrašte: romanas. „Albert’as Camus neparašė nė vieno šio kūrinio žodžio“, - įspėja Husteras skaitytoją. „O vis dėlto vidinis monologas vyksta per romano herojų, kuriuo yra Albert’as Camus. Jis galėtų taip sakyti“, - toliau teigia aktorius. „Tikėtina, kad būtent taip jis pasakotų apie savo gyvenimą. Bernardas Rijė, „Maro“ herojus, niekada neparašė nė žodžio“, - tęsia toliau Husteras. „Kūną ir balsą jam paskolino Albert’as Camus. Tad ir aš, aktorius ir tos knygos autorius, Rijė vaidmens atlikėjas, galiu pasielgti panašiai. Nes suvokiau Camus dvasią ir veiksmus, šimtus kartų vaidindamas daktarą Rijė.
Camus Alžyras neegzistuoja. Camus vaikaitis Davidas mato senelį kaip vaiduoklį ir įpareigojimą. Senelio knygas vaikaitis perskaitė dar mokykloje ir tada pripažino jį genijumi. Po įvairių bandymų pats tapo rašytoju, bet šiuolaikinės tematikos vengia. Susidomėjo Prancūzijos viduramžiais, parašė knygą „Karalystės riteriai“, kuri išversta ir į lenkų kalbą. 2006 metais lenkų žurnalistas surengė su juo didelį interviu, bet į klausimus apie senelį atsakinėjo tik tai, ką žinome ar privalėtume žinoti.
Camus, kaip garbės žmogus, nutylėdavo kai kurias savo prielaidas: dėl Alžyro dekolonizacijos, Sartre’o ir de Beauvoir santykių, nekalbėjo apie kitus kolegas rašytojus.
Taigi Camus, suvokiamas kaip praėjusios epochos klasikas, lieka dar atrastinu rašytoju. Paskutinį nebaigto romano fragmentą Camus pavadino „Neaiškus pačiam sau“. Vargšas vaikas, kuris vaikystėje išgyveno bėdų, subrendęs negalėjo suprasti: „Bet ar visa tai buvo, tie gestai, žaidimai, paikystės, polėkiai, šeima, žibalinė lempa ir tamsūs laiptai, palmės vėjyje, gimimas ir krikštas jūroje, galiausiai tie užgesinti ir darbštūs vasaros mėnesiai?
Kiti svarbūs įvykiai 1913 metų lapkritį
Štai keletas kitų įvykių, nutikusių 1913 metų lapkritį:
- 4 d. 1913 m. gimė Kazimieras Žoromskis, lietuvių tapytojas.
- Pabaltijo Moterų Taryba dalyvavo tarptautinėje moterų darbų ir meno parodoje New Yorke. Parodoje buvo ir lietuvių skyrius - rankdarbiai, knygos, paveikslai.
1913 metų liepos 14-ąją Omahoje Nebraskos valstijoje gimęs G.Fordas jau gyvena 93 metus ir 121 dieną - viena diena daugiau nei gyveno 2004-ųjų birželį miręs R.Reaganas.
1911 m. lapkritį prancūzų bankininkas ir filantropas Albert’as Kahnas paviešino savo utopinius pasaulinio masto užmojus: jis siekė dokumentuoti visą žmoniją, „kartą ir visiems laikams užfiksuoti įvairių šalių gyventojų išvaizdą, tradicijas ir veiklos sritis, kurių lemtingas išnykimas yra tik laiko klausimas“.
Ankstesnių metų lapkritį galutinę savo teorijos versiją jis pristatė Karališkajai Prūsijos mokslų akademijai ir vėliau pavasarį ji buvo paskelbta. Bendroji reliatyvumo teorija laikoma vienu reikšmingiausių intelektualinių pasiekimų istorijoje, kuris pasiūlė revoliucinį žvilgsnį į pamatinę laiko ir erdvės prigimtį.
žymės: #Gime
Panašus:
- Ne santuokoje gimęs vaikas: teisės ir socialinė parama
- Neįtikėtina Raimundo Razukevičiaus kelionė į sėkmę – sužinokite viską apie jo gyvenimą!
- Vido Antonovo Biografija ir Rimos Kristinos Antonovienės Įspūdingi Gyvenimo Pokyčiai, Kuriuos Privalote Žinoti!
- Audrius Jukna: Įkvepianti biografija ir svarbiausi darbai Biržų rajono savivaldybėje
- Priešlaikinio Gimdymo Priežastys: Atraskite Svarbiausius Faktorius, Kuriuos Būtina Žinoti
- Motinystės pašalpa 2 metams: svarbiausios sąlygos ir kaip ją gauti