Apie totalitarinėje Tarybų Sąjungoje gyvenusių piliečių prisitaikymą prie komunistinio režimo bei jų kompromisus jau yra nemažai prirašyta. Lietuvoje daugelyje mokslo straipsnių taip pat buvo atsisakyta opozicinės binarės schemos (kolaborantai / rezistentai), pakeičiant ją sudėtingesniu trinariu modeliu (kolaborantai / konformistai / rezistentai).
Aleksejus Jurčakas vėlyvajame sovietmetyje išplitusį konformistinį rašymą, kuris nei sutampa su ideologiniu diskursu, nei jam atvirai oponuoja, apibūdino kaip mimetinę rezistenciją. Toks terminas, turintis sąsajų su postkolonijiniu mimikrijos terminu, yra svarbus tuo, kad jis iš esmės koreguoja hierarchinius opozicinius sovietmečio vertinimus (ideologai - estetai, viešas - privatus gyvenimas, valdžios prievarta - laisvas mąstymas ir pan.), siūlydamas labiau įžiūrėti jų abipusį persismelkimą ir sovietinio rašymo paradoksalumą, kuriame dalyvauja nesutaikomos ir logiškai sunkiai paaiškinamos minėtos priešybės.
Taip pat mimetinės rezistencijos terminas svarbus tuo, kad pabrėžia rašančiojo baimės ir prisitaikymo prie režimo (vidinio cenzoriaus) nesąmoningumo momentą. Kadangi baimė, dėl kurios rašantysis prisitaikydavo, dažnai nebuvo jo sąmoningai suvokta, tai, A. Jurčako nuomone, konformistinio piliečio laikysena vėlyvajame sovietmetyje vertinta kaip pati „normaliausia“.
Pirmiausia ji buvo siejama su taikaus žmogaus laikysena, kuris dezertyravo iš šaltojo karo ir savęs netapatino nei su fanatiškais Komunistų partijos (KP) ideologais, nei su jiems opoziciškais disidentais, kuriems grėsė atskirtis nuo visuomenės, tremtis ar kalėjimai. Tai nei sovietinės, nei antisovietinės, bet neutralios asovietinės viešos laikysenos pasirinkimas, padėjęs „normaliam žmogui“ atsitolinti nuo prievartinės politikos, bet niekada nesijausti tikrai laisvam.
Be to, sovietinėje Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos respublikose, politinio atšilimo laikotarpiu išplitęs konformizmas skyrėsi nuo rusiškojo, nes prisitaikantys prie režimo nesiribojo slapta puoselėjama vien tik liberalia žmogaus laisvės idėja ir žmogaus teisių gynimu. Tuo metu Lietuvoje visiems aktualiausia buvo tautos okupacija ir tautinės tapatybės per kultūrą išsaugojimo idėja.
Todėl lietuvių kalba rašoma grožinė literatūra šalia dominuojančios valstybinėse įstaigose ir bendros visiems sovietiniams piliečiams rusų kalbos jau buvo savaime persmelkta patriotinės misijos. Net Lietuvos komunistų partijos (LKP) didžiausią narių dalį sudarė tautiškai angažuoti komunistai, kurie nepriklausomybės laikais gavo ironišką „ridikų“ pavadinimą.
Štai kodėl, Michailui Gorbačiovui paskelbus „perestroiką“ ir „glastnost“, būtent prie patriotinio romantiko Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. Totalitarinėje visuomenėje negalėdamas laisvai reikštis, žmogus savo tapatybei prieglobsčio ieškojo fantazijose, kurių geriausiu pakaitalu tapo politinio „atšilimo“ metu pasirodžiusi modernistinė literatūra (to meto fenomenas - kaip niekada Lietuvoje išaugę poezijos knygų tiražai, siekiantys dešimt tūkstančių). Modernistinė literatūra, kurta iš laisvės ilgesio, funkcionavo kaip alternatyva dogmatiškam socrealizmui.
Jei, anot Jeano Paulio Sartre’o, estetinį malonumą sukuria autorius, o patiria skaitytojas, tai neutralusis modernistinio meno „grynojo grožio“ poreikis, abudu išlaisvinantis nuo politinio persekiojimo, tapo nerašyta sovietinį rašytoją su skaitytoju (bei kritiku) suvienijančia sutartimi. Štai kodėl Lietuvoje nuo 7-to dešimtmečio sovietinę socrealizmo doktriną ir kūrybą, nors sunkiai, bet iš esmės pakeitę politiškai neutralūs modernistiniai literatūros, dailės ir muzikos kūriniai buvo tokie svarbūs. Juose labiausiai išgarbintas iš vaizduotės laisvės kylantis Menas, vertybių horizonte užėmęs ištuštėjusią Dievo ir Komunizmo vietą.
Nors cenzūrai tokie modernistų estetiniai žaidimai bei apolitiškumas nebuvo priimtini, bet juos leido žaisti kaip mažiau žalingus nei disidentizmas ar atviras intelektualų maištas prieš režimą. Juolab kad ir pats modernizmas nebuvo vienalytis.
Lietuvoje visus modernistus, viešai atsiradusius po Komunistų partijos XX suvažiavimo (1956), vienijo bendras Stalino kulto pasmerkimas, o su juo ir legitimizuotas atotrūkis nuo pokarinio stalinietiško socrealizmo. Bet sovietmečio pirmieji modernistai Eduardas Mieželaitis, Alfonsas Bieliauskas ir kiti rašytojai, ne tik daug kritikos pažėrę stalinistinei kultūrai, bet ir daug vilčių susieję su politiniu „atšilimu“, atsiskyrė nuo jaunesnės kartos modernistų, tokių vilčių jau nebeturėjusių.
Pastarųjų kurta modernistinė literatūra, ypač poezija, demonstruojanti nacionalinės kalbos galią ir grožį, įteisinusi ironiją, groteską, semantiškai labai tirštą asociatyvinį rašymą ir ezopine kalba nešusi žmogaus ir tautos laisvės pažadą, vis labiau funkcionavo kaip opozicija dominuojančiam valdžios naujakalbės diskursui ir socrealizmo tradicijai.
Sovietmečiu Lietuvoje atgimęs modernizmas, perimdamas tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje kurtos nacionalinės kūrybos tradiciją ir vis labiau suartėdamas su viešai ir slapta plitusia išeivijos rašytojų Jono Meko, Kazio Bradūno, Algimanto Mackaus, Mariaus Katiliškio, Antano Škėmos, Vytauto Mačernio kūryba, vis labiau įteisino nacionalinio ir vakarietiško mentaliteto viršenybę prieš jėga brukamą sovietinę („naujojo žmogaus“) tapatybę.
Tačiau modernistinės literatūros alternatyvumas socrealizmui turėjo būti atsargus, nes viešai išėjusi knyga praktiškai turėjo atsiliepti į abu priešingus - LKP ideologų bei cenzorių ir nuo jų atsiskyrusių skaitytojų ir išeivijos kritikos - lūkesčius. Šių opozicinių balsų - prisitaikymo prie valdžios prievartos ir iš jos išsilaisvinimo - paradoksalų koegzistavimą vienu metu vienoje žmogaus sąmonėje ir jos realizavimą tekstuose tuomet buvo įprasta vadinti kompromiso menu.
Lietuvoje labiausiai suklestėjo intelektualinė, asociatyvi, modernizavusi folklorą bei mitologiją, perėmusi įvairiausias modernizmo formas poezija (Eduardo Mieželaičio, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Bložės, Jono Juškaičio, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Gintaro Patacko, Antano A. Jonyno). Perėmusi vakarietiškojo magiškojo realizmo, sąmonės srauto ir intelektualių konstrukcijų technikas, atsinaujino lietuvių proza (Jono Mikelinsko, Mykolo Sluckio, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Vytauto Martinkaus, Ričardo Gavelio, Sauliaus Tomo Kondroto).
Neabejotinai turėjo atsirasti ir šią moderniąją literatūrą įteisinanti kritika, galinti pakeisti socrealizmo doktrinoje privalomą modernizmo kaip nepriimtinos „dekadentinės buržuazinės kūrybos“ vertinimą (Vandos Zaborskaitės,Vytauto Kubiliaus, Vytauto Galinio, Donato Saukos, Kęstučio Nastopkos, Antano Masionio, Viktorijos Daujotytės, Aleksandro Krasnovo, Jūratės Sprindytės, Algio Kalėdos, Sauliaus Žuko). Tokia kritika neišvengiamai sukosi į formalistinius meninio grožio tyrimus (krypčių, stiliaus, žanrų, eilėdaros), perimdama rusų formalizmo, Jurijaus Lotmano struktūralizmo ir Algirdo Juliaus Greimo semiotikos nuostatas.
1968 m. žurnale „Pergalė“ iškilus diskusijai apie lietuvių „vidinio monologo“ prozą ir jos ištakų ieškant Jameso Joyce’o kūryboje, Tomas Venclova išvertė ir tais pačiais metais jame publikavo kelias „Uliso“ dalis. Taip pat jis publikavo T. S. Elioto poemos „Bevaisė žemė“, Dylano Thomo, Charles’io Baudelaire’o, Osipo Mandelštamo poezijos, Eugene’o O’Neillo, Haroldo Pinterio, Alfredo Jarry pjesių lietuviškus vertimus. Tuo metu į lietuvių kalbą buvo išversta ir daugiau Vakarų modernios literatūros (Albert’o Camus „Svetimas“ ir „Maras“, Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“, Gabrielio García Márquezo „Šimtas metų vienatvės“, Jacko Kerouaco „Kelyje“, J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ir kt.).
Lietuvių rašytojų ir kritikų buvo mėgstamas ir rusiškas žurnalas „Inostrannaja literatura“ („Иностранная литература“), kuriame buvo spausdinami Vakarų rašytojų kūrybos vertimai. Sutikdama, kad žmogaus susidvejinimas, maskuojantis gilėjantį socialinį neteisingumą ir tautos okupacijos faktą, yra neatsiejamas nuo moralinio degradavimo ir šizofreninės būsenos, bet vengdama psichologinių paklaidų, paviršutiniško politikavimo ir moralizavimo, kompromisinę lietuvių literatūros kritiką, septintame ir aštuntame dešimtmečiuose įteisinusią modernistinę literatūrą, tirsiu kaip heterogeniškos kalbos reiškinį: kaip rašymo prisitaikymo smurtinį veiksmą ir rašymo pasipriešinimo moralinį veiksmą, klausdama, kiek ir kaip prie režimo prisitaikantys tekstai buvo paženklinti juose esančio sovietiškumo ir antisovietiškumo konflikto.
Yra svarbu parodyti, kokie skirtingi buvo kompromisiniai tekstai, nepaisant paplitusios nuomonės, kad jei kalbi apie sovietinio rašymo kompromisą, tai visus rašiusius tarsi neleistinai suvienodini.
Ričardo Pakalniškio straipsnis „Poezija ir gyvenimas (Kai kurie poezijos nagrinėjimo principai)“, publikuotas straipsnių rinkinyje „Šiuolaikinės kritikos problemos“ (1975), yra labai geras lojalaus konformizmo pavyzdys. R. Pakalniškis jame iškėlė klausimą, kaip vertinti septintame ir aštuntame dešimtmečiuose sukurtą modernistinę lietuvių poeziją.
Jo atsakymą į šį klausimą veikė dvi priešingos jėgos: ir ideologinės konvencijos, bet kokį literatūros nukrypimą nuo socrealizmo smerkusios kaip dekadentizmą, ir profesionaliosios formalistinės kritikos konvencijos, įteisinančios modernizmą. Todėl jis pasidavė ir pirmajai jėgai, reikalaudamas iš rašytojų visuomeninės atsakomybės ir cituodamas „ideologiškai teisingus“ autorius (Joną Bielinį, Kostą Korsaką, Vincą Kapsuką, Karlą Marxą, Friedrichą Engelsą, Visarioną Belinskį, Anatolijų V. Lunačiarskį), ir antrajai, akcentuodamas kūrinių meniškumą ir cituodamas žymiausius literatūros mokslininkus ir kritikus (J. Lotmaną, V. Kubilių, V. Zaborskaitę, T. S. Eliotą, Romaną Jakobsoną, René Welleką, Vytautą Kavolį, Alfonsą Nyką-Niliūną).
Šių prieštaravimų provokuojamas R. Pakalniškis sukūrė paradoksalią socrealistinę modernizmo - menine forma įvairaus, bet komunizmo ideologijai ištikimo - koncepciją.
Nors R. Pakalniškio straipsnis, kaip minėta, pasižymi gausiomis citatomis iš labai įvairių šaltinių, į akis krinta Lietuvos komunistų partijos idėjų, dialektinio ir istorinio materializmo klišių ir naujakalbės dominantė. Jame teigiamas istorinis progresas, pagrįstas hegelinės marksistinės logikos (tezė-antitezė-sintezė) modeliu.
R. Pakalniškio straipsnyje logine teze tampa ideologiškai griežtas stalininis kūrybos laikotarpis, kuriame pagal KP direktyvas buvo iš esmės sutarybinta literatūra ir jos kritika. Antiteze - chruščiovinis „atšilimo“ laikas, kuriame buvo griežtai sukritikuotas Stalino kultas, politinės klaidos, propagandine virtusios literatūros trūkumai, suteikiant didesnę laisvę kūrybai. O jo paties straipsnis „Poezija ir gyvenimas“, parašytas Leonido Brežnevo valdymo laiku, kada buvo oficialiai deklaruota kokybiškai aukštesnio „brandaus socializmo“, vengiančio kraštutinumų, idėja, programavo iš minėtų tezės ir antitezės sąveikos išgautą kokybiškai naują sintezę - „brandžios“ kritikos ir „brandžios“ modernistinės poezijos perspektyvą. Tiksliau tariant, stagnacinę perspektyvą.
Anot R. Pakalniškio, stalininė poezija idėjiška, bet nepakankamai meniška, o chruščiovinė poezija meniška, bet nepakankamai idėjiška, todėl būtina poezijos progresui suteikti iš anksčiau minėtų priešybių sintezės tobulybę. Modernistinės poezijos pavojingus nukrypimus į estetizmą, jos migravimą iš politikos į asmeniškumo sritį jis susiejo su buržuazinės kūrybos individualizmu ir abejingumu liaudies reikalams. Todėl straipsnyje iškėlęs tris svarbiausius poezijos nagrinėjimo principus - tikroviškumo, idėjiškumo ir pilietiškumo - jis siekė atnaujinti poezijos procesą. Stagnacinis („brandusis“) socializmas susilaukė ir jį atitinkančios stagnacinės („brandžios“) literatūros kritikos.
Ne veltui jo straipsnio centre atsiranda fundamentali citata iš TSKP CK nutarimo: „Marksistinė-lenininė metodologija skiria vienodą dėmesį idėjiniams ir estetiniams kūrybos pradams. Tai pabrėžta ir TSKP CK nutarime „Dėl literatūros ir meno kritikos“.
Ne tik R. Pakalniškio straipsnyje, bet ir visoje to meto oficiozinėje kritikoje masiškai buvo cituojama ideologinė klišė, reikalaujanti iš kūrinio estetinių ir idėjinių pradų dialektinės sintezės ir organiškos vienybės: „CK nutarimuose buvo raginama kurti tokius kūrinius, kuriuose aukštas idėjiškumas būtų suderintas su meninės formos tobulumu“.
Būtent šitą partinio mąstymo klišę R. Pakalniškis savo straipsnyje „Poezija ir gyvenimas“ pritaikė naujos modernistinės lietuvių poezijos vertinimui. Straipsnis pirmiausia išreiškia lojalumą okupacinei KP ideologijai - atgaivinti politinę poezijos ryšio su gyvenimu temą, atnaujinti socrealizmo sampratą ir pademonstruoti jos taikymo modernistinei kūrybai galimybes pasitelkus naujausios literatūrologijos ir kritikos pavyzdžius.
Pasivaikščiojęs painiais formalistų, struktūralistų ir semiotikų teorijos keliais, R. Pakalniškis modernistinei poezijai (kurios esmę sudaro nesuinteresuotas estetinis „menas menui“ reikalavimas) kaip svarbiausią tebekėlė partinį reikalavimą - „tarnauti liaudžiai“, o kritikai - sieti meną su gyvenimu ir visuomene: „Nagrinėjant poezijos ir gyvenimo santykius, savaip iškyla pagrindinės socialistinio realizmo sąvokos - tikroviškumas ir socialumas, socialumas ir pilietiškumas“.
Čia pat paaiškindamas, kad socialistinį realizmą jis supranta ne tik kaip kūrinio tikroviškumą, įsisąmonintą socialistinį idėjiškumą, bet ir sykiu kaip menininkui duotą literatūrinių formų bei stilių pasirinkimo laisvę. Taip jis plėtė socrealizmo sampratą panašiai, kaip realizmo sampratą buvo išplėtęs prancūzų komunistas Roger Garaudy knygoje „Realizmas be krantų“ („D’un réalisme sans rivages“, Paris, 1963), kuri į rusų kalbą buvo išversta 1966 m. ir visiems literatūros mokslininkams, dirbusiems Lietuvių literatūros ir kalbos institute, buvo gerai žinoma.
Susiduriame su gerai apsišvietusiu, naujoviškai mąstančiu komunistu ir literatūros kritiku, kuris nors ir vertino lietuvių modernistinę poeziją bei buvo pasiskaitęs Cleanthą Brooksą, T. S. Eliotą ar J. Lotmaną, bet niekados nepraleido progos rašytojus ideologiškai auklėti, reikalaudamas iš jų „dialektinio marksistinio mąstymo“ ir kūrybos idėjiškumo bei meniškumo „sintezės“.
R. Pakalniškis vėl aktualizavo marksistinę gyvenimo atspindžio literatūroje teoriją, apsilpusią lietuvių modernistinėje intelektualioje literatūroje, apsivaliusioje nuo stalinistinių senienų: „Tenka tik apgailestauti, kad, apvalant nuo senienų, buvo išmesta ir pati „tikroviškumo“ samprata“.
Gerai žinant, kad bet kurio kritiko literatūrai keltas „tikroviškumo“ reikalavimas pirmiausia tuomet turėjo tik ideologinį turinį - reikalavimą atitikti KP direktyvas ir šlovinti sovietinį gyvenimą, negalima nepastebėti, kaip R. Pakalniškis jį plėtė pasitelkdamas daugybę citatų iš Aristotelio, Michail...
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Lenkiškos Vaikiškos Lovytės: Geriausi Modeliai, Tikri Atsiliepimai ir Patarimai Išsirinkimui
- Vaikų ligos: svarbiausi požymiai, efektyvus gydymas ir patarimai, kaip apsaugoti jūsų vaiką