Šiaulių gimdymo namai: praeities atspindžiai Vilniaus gatvėje
Šiaulių bulvaro 45-erių metų proga tęsiame pasivaikščiojimą po senąją Vilniaus gatvę, žingsniuodami iš rytų į vakarus. Šiandien bulvare vyrauja sovietinio laikotarpio užstatymas, nes dviejų pasaulinių karų audros sunaikino daugelį pastatų.
Po Pirmojo pasaulinio karo Vilniaus g. buvo tik griuvėsiai. Vėliau čia išaugo keletas mūrinių ir medinių vienaaukščių, triaukščių pastatų. Viename jų, tarpukariu pastatytame prieš Nuroko banką kitoje Dvaro g. pusėje, veikė net dviejų fotografų ateljė. Čia dirbo fotografas Chotimlianskis ir Zaksaitė - bene vienintelė mieste moteris fotografė. Pastatas, šiek tiek perstatytas, išliko iki mūsų dienų.
1937-aisiais buvo nugriautas ties dabartine A. Mickevičiaus g. buvęs seniausias miesto pastatas. Jis buvo statytas dar XVIII a., kai Šiauliuose kūrėsi fabrikai, manufaktūros. Toks fabrikas buvo išlikęs seserims Lileikaitėms priklausiusiame žemės sklype. Pastatas buvo rekonstruotas ir naudojamas butams bei krautuvei. Nugriovus senąjį namą, jo vietoje pastatyta privati Jokūbo Goldbergo moterų ligoninė. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas buvo rekonstruotas, čia buvo įsikūrę gimdymo namai.
Didždvario gimnazija: nuo mergaičių švietimo iki sovietinių permainų
Įdomia praeitimi ir gražiomis tradicijomis garsėja Didždvario gimnazija. Šiauliuose mergaičių gimnazija įkurta 1898-aisiais, tačiau dabartiniame savo pastate ji pradėjo veikti tik 1900 m. Gimnaziją fundavo Zubovų giminė, skirdama sklypą mergaičių gimnazijai. Plytos buvo vežamos iš Aleksandrijos.
Pasaulinių karų metu mokykla buvo sugriauta, po jų turėjo būti atstatinėjama. Pirmiausia buvo pakeistos grindys ir laiptai, kurie buvo marmuriniai ir balti, į cementinius - įprastus tarybinėms mokykloms. Buvo nuplėšta lenta, kuri įamžino 1919 m. įvykius gimnazijoje. Tais metais moksleiviai pasipriešino brutaliems bermontininkams, kurie siekė užimti pastatą ir įsirengti štabą.
Gimnazijoje daugiausia mokėsi miestiečių luomo mergaitės. Dalykų dėstymas ir bendravimas buvo privalomi tik taisyklinga rusų kalba. Mokslas trukdavo septynerius metus, baigusios septynias gimnazijos klases, mergaitės galėjo gauti namų prižiūrėtojos ir mokytojos pažymėjimus, kurie suteikė teisę dirbti pradinėje mokykloje. Norint tapti vaistininko padėjėja, per baigiamuosius egzaminus reikėjo išlaikyti ir lotynų kalbos egzaminą.
Ši mokykla buvo viena iš pirmųjų Šiaurės Lietuvoje kaip mokykla, skirta būtent mergaičių mokymui. Joje dėstė pakankamai žymūs ir garsūs Lietuvai žmonės: tokie kaip profesorius Greimas, Daugirdaitė- Sruogienė ir daugelis kitų žymių žmonių. Mergaičių gimnazijoje buvo sustiprintas užsienio kalbų mokymas: čia buvo rengiami įvairūs prancūzų, vokiečių kalbų seminarai, konkursai, literatūriniai vakarai, rankdarbių ir kitokios parodos. Veikė ateitininkių, skaučių organizacijos.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, mokyklos patalpas užėmė vokiečių kareiviai. Čia įkurta karo ligoninė. Traukdamiesi iš miesto, vokiečiai pastatą sudegino. Po karo mokykla buvo atstatyta.
Šiaulių miesto ligoninė ir "Aušros" muziejus
Vietoje, kurioje buvo įsikūrusi šiauliečiams gerai žinoma „Buratino“ parduotuvė, prieš karą buvo Šiaulių miesto ligoninė. 1919-aisiais čia įsikūrė pirmoji Šiaulių apskrities taryba ir valdyba. Jos pirmininku tapo žymus Lietuvos advokatas, visuomenės ir kultūros veikėjas, socialdemokratas Kazimieras Venclauskis.
1923 m. kovo 11 d. Šiaulių apskrities valdyba įsteigė „Aušros“ muziejų. Pirmuosius muziejaus rinkinius, apie 500 eksponatų, sudarė steigėjų ir kitų Šiaulių inteligentų saugotos asmeninės kolekcijos. Apskrities savivaldybė nepajėgė išlaikyti muziejaus ir 1928 m. jį savo žinion perėmė Kraštotyros draugija. Muziejui buvo paskirti du kambariai buvusioje vokiečių kareivių pirtyje Maišo g., vėliau pavadintoje Muziejaus vardu, o dabar tai - S.
Religinis gyvenimas tarpukario Šiauliuose: bažnyčios ir bendruomenės
Mieste nuo seno gyveno įvairių tautybių ir tikėjimo žmonių. Tarpukariu daugiausia miesto gyventojų sudarė katalikai, gausios buvo izraelitų, liuteronų ir stačiatikių bendruomenės. Dauguma religinių bendruomenių turėjo mieste savo maldos namus.
1930 m. į Šiaulius atvykęs vienuolis jėzuitas Benediktas Andruška dabartinio Dailės galerijos pastato vietoje įsteigė jėzuitų vienuolyną. 1935 m. buvo pastatyta ir vienuolyno bažnyčia, pavadinta Jėzuitų ordino įkūrėjo šv. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia nenukentėjo, tačiau 1949 m. ji sovietų valdžios buvo uždaryta ir paversta sandėliu, vėliau sporto sale, po to čia įsikūrė Šiaulių mažasis teatras. Tik 1990 m. bažnyčios pastatas vėl grąžintas jėzuitams. Vizito Lietuvoje metu 1993 m. Šv. Ignaco bažnyčioje meldėsi ir rezidencijoje ilsėjosi šv. popiežius Jonas Paulius II.
Kitoje Vilniaus g. pusėje 1854 m. buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia - kirchė. Liuteronų bendruomenė mieste susikūrė XVIII a. pabaigoje daugiausia iš vokiečių audėjų, atvykusių čia dar Tyzenhauzo laikais. Po Antrojo pasaulinio karo ši bažnyčia taip pat buvo uždaryta. 1950 m. į jos patalpas iš visų laikinų sandėlių ir karo meto slėptuvių buvo suvežti ir laikomi „Aušros“ muziejaus eksponatai. Septintojo dešimtmečio pabaigoje pastatas buvo nugriautas.
Turgavietė ir Sukilėlių kalnelis: tarpukario miesto pokyčiai ir istorija
Tarpukariu daug aistrų virė dėl centrinėje miesto aikštėje, prie bažnyčios, buvusios turgavietės. Dėl turgaus dienomis kildavusios netvarkos aikštėje ir gretimose gatvėse miesto savivaldybė nusprendė turgavietę perkelti atokiau nuo miesto centro.
Šiaulių apskrities savivaldybės iniciatyva buvo suorganizuoti viešieji darbai, kurių metu nukastas Kuršėnkelio kalnas prie Sukilėlių kalnelio ir įrengta nauja turgavietė. 1938 m. Beje, ties Kuršėnų vieškeliu stūksojęs medžiais ir krūmais apaugęs kalnelis vadintas „bimbalyne“ - bimbalais vadindavo nevedusius vyrus, kurie buvo samdomi kaip pavieniai darbininkai. Kalnelis XIX a. viduryje tapo kraupių įvykių vieta. Šią vietą išgarsino 1863-iųjų sukilimas.
Apie Šiaulius veikė Gedgaudo, Bitės, Stanevičiaus, Kvietkausko sukilėlių būriai. Apskrities sukilėliams vadovavo Paulinas Bagdonavičius. Sukilimą nuslopinus, prasidėjo žiaurios represijos. Sukilėlių egzekucijai buvo pasirinktas kalnelis miesto pakraštyje. Caro kareiviai, skambant muzikai, vesdavo sukilėlius iš kalėjimo ir viešai miestiečių minios akivaizdoje kalnelyje šaudė ir korė nelaiminguosius. Mirties bausmė buvo įvykdyta vienuolikai sukilėlių, kurie čia pat buvo užkasti. Ilgainiui ši vieta pradėta vadinti Sukilėlių kalneliu.
Kalnelyje ilsisi ne tik 1863 m. sukilėlių palaikai. Pirmojo pasaulinio karo metais ant jo šlaito vokiečiai įrengė savo karių kapines. 1915 m. čia palaidoti pirmieji žuvę lakūnai. Be savo kareivių, vokiečiai šiose kapinėse laidojo ir žuvusius carinės armijos karius. Jie gerbė žuvusiuosius, kuriai kariaujančiai pusei jie bepriklausytų.
Tarpukariu kapinės buvo prižiūrimos ir tvarkomos: čia pastatyta nauja tvora su mūro stulpais ir naujas paminklas vietoj senojo. Be to, kilo idėja įamžinti žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę atminimą ir Sukilėlių kalnelyje pastatyti Nepriklausomybės paminklą. Pagal inžinieriaus Karolio Reisono projektą buvo pradėtas statyti tašyto granito paminklas, obeliskas, kuris buvo oficialiai atidengtas ir iškilmingai pašventintas 1935 m. gegužės 30 d. Paminklo nišoje buvo perlaidoti trijų nežinomų sukilėlių palaikai, surasti, tvarkant kalnelį.
Nepriklausomybės paminklas ant Sukilėlių kalnelio tapo Šiaulių kultūrinių įvykių, iškilmingų švenčių vieta.
Sovietinis laikotarpis ir Nepriklausomybės atgavimas
Per Antrąjį pasaulinį karą paminklas beveik nenukentėjo, tik pasikeitė jo aplinka: kalnelio teritorijoje iki pat paminklo laiptų buvo palaidoti per karą žuvę vokiečių kariai, jų kapai buvo paženklinti cementiniais kryželiais. Pokario metais vokiečių karių kapinės buvo sunaikintos.
Nepriklausomybės paminklas buvo rekonstruotas: nuo jo nuimtos metalinės lentos su užrašais „Tiems, kurie žuvo už Lietuvą“ ir „Tėvyne, būk laiminga amžinai“, užmūryti Gediminaičių stulpai, nuimtas kryžius ir sukilėlių pavardės. Taip sovietinė valdžia siekė ištrinti iš žmonių atminties nepriklausomybės vardą ir jos simbolius.
Dabartinė Šiaulių rajono savivaldybė įsikūrusi dar prieškariu statytame pastate. 1933 m. dideliame žemės sklype greta Sukilėlių kalnelio Šiaulių apskrities savivaldybė pagal inžinieriaus Vlado Bitės projektą pradėjo statyti naujus apskrities savivaldybės rūmus. Per dvejus metus erdvaus dviejų aukštų kampinio plano pastato statyba buvo užbaigta. 1935 m. apskrities savivaldybė persikėlė iš senojo pastato į naujuosius rūmus.
Mažeikių ligoninės istorija: nuo felčerio iki modernaus centro
Mažeikių miesto, o kartu ir jo ligoninės istorija susijusi su Liepojos-Romno geležinkelio tiesimu. Pastačius šiame kaime geležinkelio stotį, daugėjo čia besikuriančių gyventojų ir geležinkeliečių. Dabartinėje Mažeikių ligoninės svetainėje rašoma, kad aptarnauti geležinkeliečių į Mažeikius 1893 m. atvyko pirmasis medicinos felčeris Šteichmanas. Naujagimius tuomet priimdavo kaimo bobutė pribuvėja Vaičkienė.
Tik 1906 m. Mažeikiuose įsikūrė pirmasis gydytojas Pačerinskas (Mažeikių krašto enciklopedijoje jo pavardė rašoma Panzeržinskis). 1919 metais Mažeikiuose jau dirbo ir 3 gydytojai: Krongolis (O. Krongoldas - MKE), Povilas Tautvaišas ir gydytojas Mikuckis, kilęs nuo Telšių. 1919 metų pabaigoje Mažeikių apskrities taryba priėmė nutarimą statyti ligoninę.
Lėšų šiam sumanymui įgyvendinti Taryba neturėjo daug, todėl susitarė su plytinės savininku Jazdausku, kuris už nedidelę pinigų sumą perleido daržinę. Po metų pušyne jau stovėjo medinis ligoninės pastatas. Jis buvo suskirstytas į tris dalis, viename pastato gale buvo kambariai, vienas skirtas medicinos seselei, o kitas - gydytojui. Antrame pastato gale buvo nedidelė operacinė.
Ligoninė, savo veiklą oficialiai pradėjusi 1921 m. sausio 1 d., tiesiogiai priklausė Sveikatos departamentui Kaune. Joje dirbo šis personalas: gydytojas Mikuckis, medicinos seserys Stravinskaitė ir Barkevičiūtė, akušerio pareigoms atvyko Julija Černienė, felčeris Gurskis buvo priimtas ūkio vedėju.
1923 m. ligoninei buvo pastatytas medinis namas, po poros metų prie jo pristatytas fligelis. 1923 m. pabaigoje ligoninėje pradėjo dirbti gydytojas Vladas Burba, atvykęs iš Rusijos. Tuo laiku ligoninėje operacijos buvo atliekamos ant paprasčiausio medinio stalo, iš pradžių - ir prie žibalinės lempos, nes dar nebuvo elektros.
V. Burbos pastangomis, 1926 m. ligoninėje buvo įsteigta klinikinė laboratorija, iš pradžių joje tyrimus atlikdavo pats chirurgas. 1928 m. ligoninė gavo rentgeno aparatą, čia pradėjo dirbti dar du gydytojai: pediatras ir terapeutas. Pribrendo reikalas statyti naują ligoninę ir V. Burbai pavyko įtikinti miesto savivaldybę, kad ji Mažeikiams reikalinga.
Iš viso statyba kainavo 75 tūkst. litų, iš jų 15 tūkst. MKE įkūrėjas Algirdas Vilkas iš įvairių tarpukario leidinių (tiksli bibliografija nurodoma MKE svetainėje - aut. past.) surinko įdomios informacijos apie ligoninės darbą 4-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. 1931 m. abiejose ligoninėse dirbo 2 gydytojai, 3 medicinos seserys, 4 slaugytojos, virėja, skalbėja, ūkio vedėjas ir sargas. Ligoninė turėjo Chirurginį, Vidaus ligų ir Gimdymo skyrius, iš viso 30 lovų. Prie jos veikė ambulatorija, buvo atidaryta vaistinė.
1931 m. iki lapkričio 1 d. ligoninėje gydėsi 214 chirurginėmis ligomis sergantys žmonės, 96 - vidaus ligomis, 42 - užkrečiamomis, 2 - venerinėmis ligomis, 117 moterų gydėsi ginekologines ligas. Tuo laikotarpiu medikų pagalba pasinaudojo 63 gimdyvės bei 2 akių ligomis ir 13 nervų ligomis sergančių ligonių. Buvo atliktos 298 operacijos. Už ligonių gydymą stacionare buvo imamas 7 litų dienos mokestis, o už ambulatorinių - 2,5 lito.
1933 m. kovo 2 d. ligoninė buvo užsidegusi. 1935 m. gegužės 1 d. joje buvo įsteigta tuberkuliozės patalpa, kurioje buvo gydomi džiova sergantys žmonės.
1937 m. pavasarį pradėta naujos ligoninės statyba, jai gauta 45 tūkst. litų iš viešųjų darbų fondo ir dar 70 tūkst. litų skyrė valdžia. Ligoninė buvo iškilmingai atidaryta 1938 m. gruodžio 10 d. Tuo metu tai buvo viena iš moderniausių ligoninių. Joje buvo įrengta apie 70 didesnių ir mažesnių patalpų, ji naudojosi centriniu šildymu, kanalizacija, iš vieno aukšto į kitą sunkūs ligoniai buvo perkeliami elektriniu liftu. Į Mažeikių ligoninę žmonės gydytis atvykdavo iš visos Žemaitijos.
1939 m. ligoninė turėjo 100 lovų, be to, buvo įrengtas ir 4 lovų gimdymo stacionaras Viekšniuose. Iš viso joje dirbo 5 gydytojai ir du stažuotojai. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, V. Burba buvo atleistas iš ligoninės vadovo pareigų ir dirbo eiliniu chirurgu. Tuo laiku į ligoninę pateko nemažai sužeistų karių, tad vokiečiai užėmė beveik visas ligoninės patalpas, o civiliams gyventojams liko vos kelios palatos.
Pasitraukdama iš Mažeikių vokiečių kariuomenė išsivežė beveik visą aparatūrą, instrumentus, medikamentus, sunaikino rentgeno aparatą. Pastatas buvo apgadintas, todėl pirmaisiais pokario metais ligoninė nedirbo, jai buvo suteiktos laikinos patalpos kitame pastate. Po karo ligoninė buvo atstatyta ir išplėsta. Pvz.,1968 m. 1973 m. Mažeikių ligoninė buvo rekonstruota ir įrengta ligoninės vaistinė.
2006 m. vasario mėn. ligoninėje atidaryta ES standartus atitinkanti sterilizacinė, lapkričio mėn. atlikta pirmoji laparoskopinė apendicito operacija. 2007 m. gegužės 11 d. ligoninėje duris atvėrė naujai ir moderniai aprūpintas rentgeno kabinetas, 2008 m. liepos mėn. po renovacijos atidarytas Operacinės-reanimacijos skyrius, 2009 m. lapkričio mėn.
Žvilgsnis į praeitį: Gimdymo namų įamžinimas Anykščiuose
Iki ateinančių metų vasaros Tilto gatvėje bus rekonstruotas gerai išsilaikęs prieš 90 metų statytas geležinkelio policininko Prano Čižo (1897-1989) namas. Jam tereikia pakeisti stogą ir atnaujinti fasado apdailą.
Sudėtingesnio darbo pareikalavo kitoje gatvės pusėje, ant Šventosios kranto prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatytas verslininko, energetiko bei mecenato Jono Karvelio (1877-1980) namas. Jį statybininkai jau nugriovė iki pamatų.
„Aukščiau stovinčio P.Čižo namo sienojai išliko tvirti, o arčiau upės esančio J.Karvelio - sudūlėję. Namas bus atstatytas lygiai toks pat, tik vidaus patalpos jame šiek tiek keisis. Norime vienam kambariui suteikti istoriškumo. Į Anykščius sugrįžo kai kurie Karvelių šeimos daiktai, be to, bus įamžintas ir buvusių gimdymo namų atminimas“, - pasakojo A.Baranausko ir A.Vienuolio muziejaus direktorius Antanas Verbickas.
Šiame J.Karvelio name nuo 1948 iki 1968 metų veikė gimdymo namai, kuriuose kasmet gimdavo po 500 vaikų. Liūdnas šių dienų paradoksas: prieš kurį laiką Anykščių ligoninėje buvo uždarytas gimdymo skyrius, nes jame pasaulį kasmet išvysdavo vis mažiau naujagimių.
Muziejininkai pasakojo, jog labai trūksta nuotraukų, kuriose būtų užfiksuoti 1948-1968 metais su gimdymo namais susiję vaizdai. Tokios nuotraukos muziejui būtų ypač vertingos.
žymės: #Namai
Panašus:
- Vaiko gimdymo atostogos: viskas, ką reikia žinoti apie išmokas ir trukmę
- Sodra nėštumo ir gimdymo atostogos: išmokos ir tvarka
- Neįtikėtini Būdai Sustabdyti Plaukų Slinkimą Po Gimdymo – Veikia Išbandyti!
- Vaikų Dantų Griežimas: Atraskite Priežastis, Simptomus ir Efektyvius Gydymo Būdai!
- Nepraleiskite! Įspūdingiausi 55 metų gimtadienio sveikinimai, kurie sužavės jubiliejaus šventę