Gimtoji kalba - kalba, kurią asmuo išmoksta pirmiausia, be formalaus mokymo, paprastai iš kitų šeimos narių. Kiti šią sąvoką perteikia kaip tautą suvienijantį veiksnį. Galime sakyti, jog pati prigimtis mus to moko ir kiekvienas gimstant įgauname potraukį savajai kalbai.
Taigi, pasvarstykime, kodėl gimtoji kalba laikoma vertybe? Ar išties turėtume sureikšminti jos svarbą?
Gimtoji kalba literatūroje
Taip pat mastė ir XVI amžiaus rašytojas Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ autorius. Savo kūrinyje rašytojas irgi kalba apie gimtosios kalbos svarbą. Jis pabrėžia, jog vienas didžiausių vertybių yra mokslas ir tikėjimas: mokslas atvers kelią į tikrąjį gyvenimą, o krykščionybė yra žmogaus pamatas. Savo kūrinyje jis ragina brolius ir seseris imti ją ir skaityti, taip išreikšdamas savo susirūpinimą bei norą padėti. Svarbiausia katekizmo dalis - lietuviška prakalba.
Gimtoji kalba ir šeima
Gimtoji kalba - ta kalba, kurią žmogus natūraliai ankstyvoje vaikystėje išmoksta pirmąją. Jei vaikystėje vienodai gerai išmokstama kelių, pavyzdžiui, dviejų, kalbų, tai abi (ar visos) kalbos gali būti laikomos žmogaus gimtosiomis kalbomis. Tai nėra lengvai apibrėžiama sąvoka, ypač šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame žmonės keliasi gyventi iš vienos šalies į kitą, kuria šeimas, kur, pavyzdžiui, tėvas vienos tautybės, motina - kitos. Ne kiekvienam žmogui gali būti lengva apsispręsti, kuri kalba yra jo gimtoji kalba.
Tai galėtų paliudyti ir faktas, kad 2011 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenimis 98,6 proc. Lietuvos gyventojų įvardijo savo gimtąją kalbą. Galbūt 1,4 proc. žmonių buvo sunku apsispręsti, kuri kalba yra gimtoji. O 17,2 tūkst. Sandra Bernotaitė. Kaip daugelis Lietuvoje gimusių žmonių, lietuvių kalbą vertinu kaip savaime suprantamą dovaną, privilegiją.
Šią kalbą girdėjau dar prieš gimdama, dar tik būdama savo motinos kūno dalimi. Šitaip susiedama kalbą su gimimu ir motina, turiu prisiminti ir tą faktą, jog daugelio žmonių santykis su motina (ir atėjimu į pasaulį) yra sudėtingas, neretai - konfliktinis. Pagaliau yra vaikų, kurie prieš gimimą girdėjo ne vien gimtąją kalbą, jų motinos kalbėjo dviem ar trimis kalbomis. Kaip tokie žmonės suvoks vienos kalbos pirmenybę? Ar bus jiems motinos kalba gimtoji? Ar tik paveldėtoji?
Jeigu vaikai paveldėtąja kalba bendrauja tik namuose, jiems nepakanka žinių ir kalba toje giminės linijoje išnyksta. Perduoti kalbą jaunajai kartai - tai visų pirma tėvų, o antra - bendruomenės apsisprendimas. Reikia įdėti daug valios pastangų tam, kad vaikas išmoktų kalbą kaip gimtąją, ir tai ne kiekvienai šeimai pagal jėgas. Kai kuriais atvejais nei tėvai, nei bendruomenė nenori įdėti pastangų.
Kai kurie Lietuvoje gimę ir augę žmonės, netgi šviesi kosmopolitinė jaunuomenė, atsisako puoselėti ir turtinti lietuvių kalbą, nes savo ateitį mato svetur. Suprantama, kad tai yra kiekvieno pasirinkimas. Bet vis tiek kyla klausimas, į kurį norėtųsi bent pabandyti atsakyti: kodėl kartais atmetama gimtoji kalba? Priežasčių gali būti daug.
Jeigu viešai kartojama, jog puikiai mokėdamas gimtąją kalbą neįgysi socialinių pranašumų prieš tuos, kurie puikiai moka anglų (ar kitą dominuojančią) kalbą, būsi žemesnis ir būsi žeminamas, tai mažėja priežasčių didžiuotis savo kalba. Turtingų tėvų vaikai sklandžiai kalba angliškai? Užsienio kalba - tai aukštesnis socialinis statusas, studijos užsienyje, darbovietė užsienyje, sutuoktinis kitatautis, vaikai - privilegijuoti kitos šalies piliečiai? Taip sėkmingas ateities modelis atsiejamas nuo gimtosios kultūros.
„Kalbėk lietuviškai!“ - emigrantų vaikams skirtas raginimas nesunkiai gali tapti nemalonia prievole, nepatogumu, prievarta, kuriai vaikai priešinsis ir nugalės. Neretai taikomos dvigubos taisyklės - patys tėvai kalbėdami lietuviškai įterpia dominuojančios kalbos žodžius ar sakinius. Be to, lietuvis kažkodėl yra įsitikinęs, jog gimtoji kalba jam nepriklauso, jis jos nemoka tobulai ir todėl gali būti kontroliuojamas, taisomas, peikiamas kalbos inspekcijos.
Kalbinės išraiškos kontrolė kuria negatyvų emocinį lauką, sąlygoja kalbos nelankstumą, atitrūkimą nuo šiuolaikinio kalbėtojo poreikių. Būtų sveikiau, jei išsiaiškintume, kas yra tie mūsų kalbos esminiai bruožai, kuriuos verta išsaugoti nepakitusius, o kas - tik išoriniai bruožai, kurie natūraliai nuolat kinta.
Mes turime jaustis laisvi vartodami savo kalbą, tarmę, žargoną. Turime kalbėti atsipalaidavę ir nebijoti žaisti kalba, išrasti naujus žodžius, skolintis žodžius iš kitų kalbų, pritaikyti ir sulietuvinti svetimybes. Tai, kas kieta, tegali lūžti. Kalba yra pilietinių diskursų ir bendruomenės kūrimo įrankis.
Jei lietuvis nepasitiki tautiečiais, nebendradarbiauja, neketina padėti silpnesniems bendruomenės nariams, neketina dalintis su labiau stokojančiais, nejaučia pilietinės pareigos savo šaliai, didžiuojasi pritapęs svetur, lietuvių kalba, kaip bendrumo ženklas ir pilietiškumo įrankis, jam nereikalinga. Jis dės visas pastangas tam, kad išmoktų svetimą kalbą ir per ją asimiliuotųsi su naująja aplinka, t. y. pritaptų ir sutaptų su ja, prarasdamas savo šaknis. Prarasdami savo piliečius mažiname kalbėtojų skaičių.
Pabėgimas nuo trauminės patirties, pasitraukimas iš nepasitikėjimo atmosferos, įtampų ir pavojaus zonos vyksta ne tik fiziškai, bet ir per kalbą. Svetimoji kalba neturi atpažįstamų poteksčių, nestimuliuoja vaizduotės, nesukelia skausmingų prisiminimų. Kita kalba (ir akcentas kalbant lietuviškai) tampa naujosios personos pagrindu. Kitatautis sutuoktinis, jo kultūrinė praeitis, jo šalies istorija, net jeigu ir turi sudėtingų, sunkių, nemalonių momentų, nėra išgyvenama kaip nuosava praeitis, todėl nedirgina psichikos, o atvirkščiai - apramina. Gimtosios kalbos atmetimas - ir naujosios tapatybės pasirinkimas arba susikūrimas - susijęs su išgijimu. Kai kuriais atvejais taip gali būti gelbėjamasi nuo savižudybės. Gerai, jeigu pasirenkama etninė, o ne fizinė savižudybė. Nepasirinkti gimtosios kalbos leidžia… laisvė rinktis.
Liberalių pažiūrų žmonės, ypač išsilavinęs jaunimas, renkasi tarp kosmopolitiškumo ir tautiškumo, pastarąjį laikydami pasenusia vertybe ir siedami jį su rasizmu. Išties turėtų būti įmanoma tuos du dalykus atskirti, tautiškumą tapatinti su pilietiškumu, o lietuviais laikyti bet kurios etninės kilmės žmones, gyvenančius Lietuvoje ir paveldėjusius arba pasirinkusius ją savo tėvyne. Gal reiktų ir naujo žodžio, reiškiančio ne etninę kilmę, o pilietybę, pavyzdžiui, lietuviečiai.
Gimtoji kalba yra daugiau negu „švarus“ žodynas ir struktūra, jos turinyje - lietuvių pasaulėvokos pagrindas, lietuviškojo naratyvo pradžia, vidurys ir pabaiga. „Kalbos yra labiausiai tiesioginė ir specifinė tautų dvasios apraiška, jų idealus įvaizdis, patvariausia medžiaga, kurioje tautos įaudžia savo dvasinio gyvenimo turinį - ypač per didžiųjų poetų ir mąstytojų posakius,“ - rašė meno istorikas Jacobas Burckhardtas.
Kalbos vartojimas Lietuvoje
Projekte buvo nagrinėjamas kalbų vartojimas su tėvais. Pastebėta, kad kalbų vartojimas su motina ir su tėvu gana panašus (14 žemėlapis), tad ir kalbos, kuriomis bendraujama, pasiskirsto gana panašiai:
| Kalba | Su motina (%) | Su tėvu (%) |
|---|---|---|
| Lietuvių kalba | 69,36 | 56,55 |
| Rusų kalba | 14,14 | 10,88 |
| Lenkų kalba | 5,41 | 3,87 |
| Kita | 11,09 | 28,70 |
Dažniausiai Lietuvos miestuose apklausti gyventojai su motina kalba lietuviškai, tačiau nė vieno tokio atsakymo nebuvo užfiksuota Eišiškėse. Apie pusė, o kai kur ir daugiau respondentų su motina kalba rusiškai rytinėje ir pietrytinėje Lietuvoje (Grigiškėse (52,5 proc.), Šalčininkuose (63,41 proc.), Visagine (56,67 proc.) ir kituose miestuose).
Daugiausia lenkų kalba su motina kalbama Eišiškėse (85 proc.), mažiau Šalčininkuose (43,9 proc.), Nemenčinėje (35 proc.). Taigi lenkų kalba vartojama daugiausia Pietryčių Lietuvoje ir kituose pavieniuose miestuose. Išsiskiriantis lenkų kalbos vartojimo su motina pietrytinis arealas susijęs su apklaustų gyventojų tautine sudėtimi (3 žemėlapis) ir 2001 ir 2011 metų surašymų duomenimis (4, 5 žemėlapiai), tapatybe (2 žemėlapis) bei gimtąja kalba (9.4 žemėlapis).
Pasitaiko atvejų, kad su motina bendraujama keliomis kalbomis, pereinama iš vienos kalbos į kitą, tokių atsakymų daugiausia buvo skirtingų tautybių šeimose. Dažniausiai keliomis kalbomis su motina bendraujama 17-oje miestų.
Motinystė ir kalba emigracijoje
Pasaulyje daugėjant mišrių santuokų ir didėjant emigracijos srautams, neretai motinoms tenka nuspręsti, kuria kalba kalbėti su savo atžala. Pasak filologijos mokslų daktarės Eglės Kačkutės, nagrinėjusios autobiografinius, grožinius literatūros kūrinius, motina su vaiku kartais pasirenka kalbėti užsienio kalba, norėdama atsiriboti nuo gimtosios šalies ir praeities. „Tai gali būti labai sveikas pasirinkimas. Pavyzdžiui, žydų, kurie bėgo nuo holokausto, ypač iš Vokietijos, gimtoji kalba buvo vokiečių kalba.
Yra net labai dramatiškų situacijų, aprašytų psicholingvistinėje literatūroje. Žmones tiesiog ištinka lingvistinė amnezija, jie nebesugeba kalbėti vokiškai, nes gimtąja kalba jie buvo persekiojami ir žudomi dėl to, kas jie yra. Tai, kad jie sugebėjo sukurti kitą asmenybę - anglų kalba Amerikoje arba kita kalba (galbūt ispanui, kuris pabėgo į Argentiną), - buvo jų traumos įveikos priemonė“, - sako E. Kačkutė.
Ji teigia, kad kalbos pasirinkimas yra esminis motinos pasirinkimas, tai - motinos gyvenimo pasirinkimas. Jį lemia asmeninė motinos istorija ir jos kilmės šalis, kultūra bei istorija. Pavyzdžiui, net dviejų autorių tekstuose kalbos pasirinkimas susijęs su trauma. Vienu atveju - asmenine, kitu - kultūrine-istorine.
Viena pasirenka nekalbėti savo motinos kalba, nes vaikystėje patyrė traumą - motina ją paliko, taigi ji nutarė tapti kitokia motina kitoje kultūroje ir viską daryti kitaip. Tas pasirinkimas buvo nebūtinai labai sąmoningas. Pavyzdžiui, kitos motinos, kurios pasirenka kalbėti būtent savo gimtąja kalba, kartais taip elgiasi, nes nemoka priimančios šalies kalbos, o kartais ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, dėl to, kaip motinystė koduojama, kaip suvokiama, kokios reikšmės, vertės įeina į „motinystės“ sąvoką gimtojoje šalyje.
Pavyzdžiui, [britų kilmės] rašytoja Monica Ali, parašiusi romaną „Geltonų plytų gatvė“, išteka už bangladešiečio ir kalba bengalų kalba. Su vaikais ji taip pat kalba bengalų kalba, o paskui - anglų. Jie gyvena Anglijoje.
Nancy Huston pasakoja apie tai, kaip apie savanorišką egzilį, ir sako, kad jos vaikai neturi dvigubos kultūros, jie yra prancūzai. Ji kalba prancūziškai su akcentu, o vaikai kalba be akcento ir priklauso prancūziškai kultūrai, ji - visiškai nepriklauso (nors ir priklauso). Įdomu palyginti su Dalios Staponkutės tekstu „Motinų tylėjimas“. Ten keliamas klausimas, problema - motina priklauso vienai kultūrai, o vaikai - kitai.
D. Staponkutės tekste yra naudojamas dramatiškas prarajos tropas: motina lieka vienoje prarajos pusėje, vaikai - kitoje, o motina prarajos negali peršokti. Tačiau N. Huston kūryboje tai visiškai nedramatizuojama. Tai net labai malonu - su vaikais galima būti vienos kultūros, o ji turi savo atskirą tapatumą.
Tai priklauso nuo individualios motinos patirties ir istorijos, jos emigracijos motyvų ir aplinkybių. Yra paliktos savo kultūrinio bagažo ir lieka tokios sustingusios, akmeninės. O yra kitos, tokios kaip N. Huston, kurios sukuria kitą asmenybę, kitą save, kaip motiną, kitoje kultūroje, kita kalba.
D. Staponkutės tekstas kalba apie labai konkrečią Lietuvos moterų situaciją, kultūrinę situaciją, susijusią su posovietine erdve, posovietine migracija ir noru pabėgti nuo sovietinės moters realybės, nenoru būti tokia motina, kokia buvo jų sovietinė motina, nes lietuvių kultūroje dar iki sovietizmo ir sovietizmo laikais (ypač jais) motina kultūriškai užkoduota kaip kalbos saugotoja, nešėja ir perdavėja.
Kalba mūsų kultūroje susijusi net su valstybingumo išsaugojimu. Man atrodo, kad tylinti motina, pagauta tokioje situacijoje, lyg ir be išeities. Jos asmeninis projektas - pabėgti nuo lietuvių kultūros, lietuvių kalbos, neperduoti lietuvių kalbos norint būti kitokia motina. Bet sykiu tai negalėjimas išsivaduoti nuo lietuviško kultūrinio mito, kuris ją įpareigoja perduoti kalbą. Tada ji išvis nekalba jokia kalba.
Tame tekste - santykiai minimalūs, sprendžiant iš to, ką sako tekstas. Yra labai gražus įvaizdis - atiduoda vaiką mamai kalbai. Ji atiduoda vaiką kitai kalbai, kuri kaip lopšys, kaip surogatinė motina tą vaiką išugdo.
Literatūra irgi yra gyvenimas. Tai sunkiai atsiejami dalykai. Ta patirtis yra lyg centrinis aspektas. Faktas, kad tokie tekstai atsirado, parodo šios temos aktualumą. Negaliu tyrinėti to, ko nėra.
Aš labai tvirtai žinojau, kad man nebus gyvenimo, jei su vaiku nekalbėsiu lietuviškai. Man atrodė, kad nesusikalbėsiu, kad jo nepažinsiu, jei atiduosiu jį kitai kultūrai, negalėsiu su juo iki galo susipažinti, negalėsiu jo mylėti taip, kaip galėčiau mylėti kaip motina.
Žinoma, girdėti savo vaiką kalbant savo kalba, galėti su juo pasikalbėti, pajuokauti, išreikšti, visokių naujadarų prikurti savo kalba yra didžiulis malonumas. Kol kas [jam kalbėti lietuviškai] sekasi. Jam septyneri metai, dar nerašo, bet skaityti skaito visomis trimis kalbomis ir skaito jomis daugmaž lygiaverčiai.
Bet manau, kad klaidinga manyti, jog už vaiką galima nutarti, kokia kalba jis kalbės. Manau, kiekvienas žmogus nusprendžia pats. Tai yra kiekvieno žmogaus sprendimas, jausena, būsena, istorija, patirtis.
Lietuvių kalbos išskirtinumas
Kartu su pirmu oro įkvėpimu ir su pirmu motinos pieno lašu gavau gimtą kalbą. Kalbą, kuri yra viena seniausių kalbų pasaulyje. Mano viena draugė vokietė paprašė, kad aš ką nors pasakyčiau lietuviškai, o paskui pradėjo klausinėti ką reiškia vienas ar kitas žodis.
Klausė ji manęs, klausė, o paskui, tiesiog su didžiausiu susižavėjimu, šūktelėjo: ” Dieve, kaip gražu! Kokia graži tavo kalba. Tu tiesiog nekalbi, o dainuoji. Nieko panašaus nesu savo gyvenime girdėjusi”. Lietuvių kalba - tai pats brangiausias pasaulyje deimantas, kurį mes turime.
Apie lietuvių kalbą atsiliepia ir profesoriai, daktarai:
- „Savo senumu lietuvių kalba stebina kalbininkus, kurie laiko ją arijų ( indoeuropiečių ) pradiniu kamienu. Savo žodynu ji yra labai turtinga ir savo gausiomis formomis gali apibūdinti įvairius minties išsireiškimus“,- prof.
- „Lietuvių kalba iki šių dienų išlaikė savo senovinę formą …Kalbininkai, remdamiesi lietuvių kalbos duomenimis, bando rekonstruoti bendrą indoeuropiečių kalbą …“ - prof.
- „Teisingai turtinga kalba yra ta, kuri kiekvienam daiktui, kiekvienam dvasiniam veiksmui turi atitinkamą posakį, nevartoja to pačio pavadinimo dviems panašiems daiktams, o visiems skirtingai. Tokia kalba yra lietuvių kalba“, - prof.
- „Ši (lietuvių) kalba turi labai didelės reikšmės kalbininkui. Savo formomis ji yra seniausia iš visų dabar esančių pasaulyje kalbų…”, - dr.
- „Indoeuropiečių kalbų studiozui lietuvių kalba yra būtinybė. Kiekvienas, įsiklausęs į lietuvių kalbą, sutiks, kad tai gražiausia kalba“, - A.
- „Jei žmonijoj tautos vertė būtų matuojama jos kalbos grožiu, tai žemaičiai ir lietuviai būtų pirmoj eilėj tarp Europos gyventojų“, - dr.
- „Švedų kalbininkas profesorius H.
- „Visi užsienio mokslininkai sutartinai pripažįsta lietuvių kalbos grožį ir turtingumą“, - prel. prof.
- "Etnologų akimis lietuvių kalba yra reikšmingiausia kalba Europoje “, - E.
- „Lietuvių kalba, kaip tas senas marmuro paminklas, stovi ir dabar nenustojęs savo blizgesio po daugelių žmonijos šimtmečių. Lietuvių kalbos morfologija aiškiai atidengia mums daugelį senos civilizacijos paslapčių, reikšmingai išplečia lingvistinio mokslo akiratį ir praplečia žmonijos tamsios praeities pažinimą“, - prof.
- „Iš visų modernių kalbų artimiausia pirminei indoeuropiečių kalbai yra lietuvių kalba“, - dr. J.Kazlovičius (Kazlowicz).
Ir dar viena citata iš šio tyrėjo darbo: „Jos (lietuvių kalbos ) garsai ir galūnės kas kart vis primena mums senovinius indų, persų, graikų, romėnų, gotų garsus. „Jei norite išgirsti kaip Adomas ir Ieva kalbėjo Rojuje, važiuokite į Lietuvos kaimą ir klausykitės“.
O profesorius A.Senas (Senn) yra pasakęs taip: „Jie (lietuviai ) gali teisingai didžiuotis savo kalba, kuri, nežiūrint savo konservatyviojo pobūdžio, yra taip pat moderninė, kaip mūsų pasaulis modernus.
Dar dr. Dar XIX a. vokiečių mokslininkas F.Bopas įrodinėjo, kad arijai kalbėjo artima baltams kalba. „Kaip nebūtų keista, kalba lingvistai, bet slavų kalba pagal gramatiką ir kitus duomenis, artimiausia yra baltų kalboms, negu kad kurioms nors kitoms kalboms. Slavų kalba ar kalbos gimė ir atsiskyrė nuo baltų kalbos. Dabar istorikai ir lingvistai baltų kalbą vadina slavų kalbų TĖVU.
Kalbininkai negali tiksliai pasakyti, kada gi gimė slaviškas sūnus iš tėvo balto ar baltiškos motinos“. Beveik visą savo gyvenimą lietuvių kalbos ir mitologijos studijoms paskyrė garsus Rusijos mokslininkas V.N.Toporovas. Jis parašė daugybę straipsnių apie lietuvių kalbą, mitologiją, garsius žmones, kultūrą. Kartu su prof. Didžiausiuose pasaulio universitetuose galima studijuoti lietuvių kalbą. Kalbą, be kurios pagalbos šiais laikais neįmanoma pilnavertiškai suvokti senojo pasaulio kalbų istorijos.
Turime saugoti savo kalbą, kovoti su svetimybėmis ir mums kalbininkų peršamomis „naujovėmis“. Turime daryti viską, kad neišnyktų mūsų kalbos tarmės.
Tarptautinė gimtosios kalbos diena
Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1999 m. sprendimu kasmet vasario 21 d. pažymime tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Galime pagrįstai didžiuotis viena seniausių kalbų, kurią iki šiol išsaugojome per visokias mūsų tėvynę puolusias negandas. Gimtoji kalba vadinama „motinos kalba“. Juk ji, mama, tampa pirmąja kalbos mokytoja. Patys svarbiausi žodžiai - tėviškė, tėvynė, laisvė, tauta, kalba, tiesa - mūsų kalboje taip pat yra moteriškosios giminės.
Juos palydi tėvas, vytis,, herbas, himnas - kalboje, kaip ir šeimoje, reikia abipusės darnos. Kilo idėja paminėti šią datą ir Liepijų mokyklos Platelių skyriuje. 5 - 10 klasių moksleiviai, konsultuojami lietuvių kalbos mokytojų G. Kazlauskienės ir I. Malakauskienės, kibo į darbą ir savo mintis apie gimtąją kalbą kūrybiškai išdėstė raštu. Visi darbai eksponuojami vestibiulyje, stende „Tarptautinė gimtosios kalbos diena“.
žymės:
Panašus:
- Planšetės vaikams lietuvių kalba: saugus ir edukacinis pasirinkimas
- Vaikiška planšetė lietuvių kalba: mokymasis ir pramogos viename!
- Vaikiškos planšetės lietuvių kalba: geriausias pasirinkimas!
- Rasos Arlauskienės Įkvepianti Biografija: Nuo Gyvenimo Kelio Iki Sėkmingų Verslų ir Šeimos Paslapčių
- Vaikiškos lovos-automobiliai: svajonių lova mažajam lenktynininkui!