Rasa Arlauskienė - žinoma renginių organizatorė. Po skyrybų su savo vyru Raimondu Arlausku Rasa Arlauskienė ėmė pristatinėti Barauskaitės pavarde.
Vaikystė ir Jaunystė
Rasa užaugo Kazlų Rūdoje. Esu iš padorios šeimos, tėvai mus su broliu auklėjo griežtai ir teisingai. Mama vis sakydavo: „Pagalvok, ar kas nors verktų, jeigu tau kas blogo nutiktų.“ Svajojau būti panaši į mamą: ji dirbo ekonomiste, vėliau - Socialinės rūpybos skyriaus vadove ir jai tikrai buvo malonu ką nors duoti žmonėms. O tėtis - energetikas: tikrindamas namų darbus, domėdavosi tik matematika. Ir kaip ten su ta matematika? Gerai! Man viskas sekėsi. Buvau sportiška, bėgdavau trumpas distancijas, šokinėdavau į tolį. Laikui bėgant sportas tapo kasdienybe. Kai jį vėliau apleidau, greit supratau, kad talijos nebelabai turiu (šypteli). Truputį padirbėjau - žiūriu, ji vėl atsirado.
Studijos ir Karjeros Pradžia
Manau, kad taip pateisinau jų viltis. Studijavau anglų ir vokiečių kalbas Vilniaus pedagoginiame universitete - kažkodėl buvau užsibrėžusi tapti prezidento vertėja. Tačiau kai sykį parodoje iš tiesų teko versti prezidentui, užsidegimas praėjo (juokiasi). Pasirodė, kad būti tarpininke visai neįdomu: reikia kalbėti ne savo žodžiais, o jei dar žmogaus nuotaika bloga, viskas eina per tave, kaip per žaibolaidį... Supratau, kad užsienio kalbų man neužtenka, tad gavusi diplomą įstojau į verslo vadybą Vilniaus universitete.
Po nepriklausomybės į Lietuvą plūdo užsienio verslininkai, ir kažkam reikėjo su jais susikalbėti. Į universitetą kreipėsi „AgroBalt“ parodos atstovai - ieškojo gerų studentų, galinčių versti vokiečių verslininkams. Man teko mėsos perdirbėjai: išmokau terminų, ėmiau nutuokti apie įrenginius. Mūsų įmonė pardavinėjo mėsos perdirbimo įrangą. Telefonu klientai mane vadindavo ponia, bet pamatę sutrikdavo: ką čia veikia šita mergiotė?.. Kai tik juos pasileisdavau, visi žiūrėdavo į plaukus - nesiklausydavo, ką sakau! Nusikirpau trumpai, kad atrodyčiau rimta ponia, bet vis tiek neatrodžiau. O dabar jau visai norėčiau, kad panele vadintų, bet vis rečiau taip nutinka (juokiasi). Vyriško dėmesio vokiečiai nerodė? Žinoma, rodė. Buvo ir dėmesio, ir gerbėjų, bet neturėjau tikslo susirasti vyro Vokietijoje. Daug kas vėliau klausė: „Kodėl nelikai?..“ Matyt, nebuvo lemta.
Maždaug studijavau iš viso dešimt metų (šypteli). Ir dabar mokausi - someljė mokykloje. Naujovės man patinka. Kai pabodo mėsa, nuėjau į tekstilės ir mados verslą. Dirbau Vokietijos įmonėje „Hugo Boss“, vertinau pagal įmonės užsakymą Lietuvoje siuvamų drabužių kokybę. Iš tų laikų liko mados supratimas, nors tikiu, kad stiliaus neišmokstama, - su juo gimstama. Mano mama sugebėdavo įsigyti gražiausių suknelių net tarybiniais laikais. Siūdintis drabužį tada kainavo daug brangiau, nei nusipirkti medvilninę suknelę, kurią gatvėje dėvėjo kas antra, bet mes gyvenome neblogai ir galėjome sau tai leisti. O paskui tokios gražios važiuodavome į sanatoriją ar kurortą (šypsosi). Susitaupiusi pinigų, mamos duotų pietums, nusipirkdavau medžiagos skiautę ir pasisiūdavau sijoną. Tas pats ir studijų metais: pabosta platus sijonas - pasidarau siaurą, paskui nukerpu ir išeina trumpas... Kūrybingumo turiu - be jo versle neapsieisi.
Verslo Projektai
Gal todėl tekstilės versle jaučiausi puikiai. Mano darbas buvo susijęs su garsiausiais prekių ženklais, su olandu partneriu turėjau „Karen Millen“ parduotuvę Vilniuje. Laikmetis tam buvo per ankstyvas: truputėlį nudegiau, bet patirtis ir pažintys vertos daugiau nei pinigai. Turėjote tapti labai išranki... Yra tiesos. Drabužio, kabančio parduotuvėje, kokybę toleruoju vienaip, o siuvamo individualiai - visai kitaip. Daug diktuoja ir kaina. Masinės gamybos daiktai - pigesni, tad galima toleruoti kreivą siūlę ar pataisyti, jei drabužis netinka. Bet jei kalbame apie brangų dizainerio drabužį, negalime toleruoti kreivos siūlės.
Norėjau likti mados versle. Bet Lietuvoje tai sudėtinga: nėra nei tradicijų, nei pajamų. Iki išpardavimo ne kažkas ir teparduodama... Vokietijoje ar Anglijoje moterys kas pusmetį iš esmės pakeičia savo garderobą: iš praėjusio sezono pasilieka tik vieną kitą brangų ir širdžiai mielą daiktą. Jūsų drabužių spinta turbūt didžiulė? ...Ir ne viena (juokiasi). Kiekvienas turime savo silpnybių. Mėgstu ir kokybiškus batus, kurie, deja, kainuoja nemažai. Nesiginčiju: čia yra truputis tuštybės. Kita vertus, tai diktuoja ir aplinkybės: jei jau einu į viešumą, turiu prisitaikyti. Jei gerbiu žmones, kurie mane kur nors kviečia, negaliu nepaisyti aprangos kodo. Taip spintoje ir atsiranda vis naujų suknelių... Tačiau bendras spintos turinys nėra kosminės vertės: joje yra ir pigesnių, ir senesnių daiktų. Kai suknelės pabosta, surengiu išpardavimą draugėms: kiek duoda - tiek, o paskui prisiperkame šampano, iš to nebūna jokio biznio, bet visos išeina laimingos. Vėliau paskambina, dėkoja, džiaugiasi, kad puikiai atrodo... Taigi ta tuštybė nėra beprasmė. Vyras nepriekaištauja: jis galbūt priekaištautų, jei prašyčiau pinigų, bet neprašau.
Naujausias jūsų verslo projektas - „Pavos“ baras Gedimino prospekte. Tai buvo sena svajonė ar ekspromtas? Atlikdama praktiką Vokietijoje, pamaniau: būtų įdomu atidaryti barą, kokio Lietuvoje nėra. Pas mus visi žmonės ir visi barai panašūs vienas į kitą, o aš norėjau kitokio: kad būtų kitoks interjeras, kad bare pasitiktų šeimininkė, kad būtų organizuojami nestandartiniai vakarėliai... Taip atsirado „Pavos“: interjeras truputį prancūziškas, truputį milanietiškas, balansuojantis tarp prabangos ir kičo. Baras - lyg altorius, su žvakėmis ir gėlėmis. Jis daro įspūdį ir vietiniams, ir užsieniečiams. O dabar? Turite kur dėti pinigus? Tai dar vienas verslas, kuris Lietuvoje vyksta sunkiai. Vasarai barą uždariau ir negaliu pažadėti, kad rudenį atidarysiu: reikia pažiūrėti, ar kas nors jo pasiges. Atidaryti barą Gedimino prospekte - tas pats, kas užkariauti naujus plėšinius Amerikoje. Visi barai yra Senamiestyje, ten nutįsęs vadinamasis Mamutų kelias ir Bermudų trikampis, o prospektas - nepelninga vieta. Daryti verslą vien iš idėjos, kad man pačiai ir keliems žmonėms tai patinka, neprotinga. Tad nebus didelės tragedijos, jei neatsidarysiu rudenį: kiekviena pabaiga yra ko nors pradžia.
Šeima ir Asmeninis Gyvenimas
Esate žinomas ir matomas veidas, tačiau jūsų vyro greta beveik nepamatysi. Net kalbų sostinėje netruko pasklisti: kas tas mistinis turtuolis, kurį taip slepiate? Neslepiu - pats slepiasi (juokiasi). Raimondas - verslininkas, dirbantis sporto prekių srityje. Jis - rimtas, labai ramus, racionalus, o aš mažumėlę patrakusi... Bet man smagu, kad jis mane už kojos traukia ant žemės, o jam nenuobodu gyventi su manimi. Susipažinome universitete, studijuodami vadybą: nepuolėme į santuoką aklai, prieš tai patikrinome vienas kitą. Mano vyras - puikus, bendrauti mėgstantis žmogus, tačiau linkęs tai daryti nedideliame draugų rate. Be galo svarbu įsiklausyti į save ir suvokti, ko tau iš tiesų reikia.
Su Raimondu susituokėme prieš dvylika metų, auginame devynerių Matą ir penkiametę Evitą. Mano vyras - puikus, bendrauti mėgstantis žmogus, tačiau linkęs tai daryti nedideliame draugų rate. Jam visai nereikia išeiti į žmones. Net feisbukas jo nesuviliojo: pabandė ir nusprendė, kad nereikia. Bet ar tuose vakarėliuose tikrai visada smagu?.. Nereikia painioti tam tikrų dalykų. Viena - per naktį kalbėtis su vaikystės drauge, tysoti su ja ant sofos susivėlus ir nuo tušo pajuodusiais paakiais, rūkyti cigarą, gerti vyną ir lieti širdį... Ir visai kas kita - apsiauti aukštakulnius, apsivilkti suknelę ir kelioms valandoms išeiti pasižmonėti. Paplepėti apie šį bei tą, neapsunkinti svečių kalbomis apie šeimą ir vaikus, patirti malonaus paviršutiniškumo jausmą, pašokti, išgerti šampano...
Vyras jumis turbūt labai pasitiki? Juk ne kiekvienas išleistų dailią pasipuošusią žmoną į vakarėlį su simpatišku jaunu palydovu... Tu apie Mantą Petruškevičių (juokiasi)? Pasitikėjimas turi būti. Aš irgi neinu iš proto, kai vyras išvažiuoja į komandiruotes... Arba vakarais lieka namie - juk tada jo irgi nekontroliuoju. Bet kai pasitiki žmogumi, tokių klausimų nekyla. Aš nesiprašau žinomiems žmonėms į kompaniją - dažniausiai jie patys užmezga pokalbį su manimi. Iki draugystės su Mantu nebuvau jo klientė, nors daug kas mano kitaip. Žinoma, paklausau, kai jis sako: „Jau šito tai tikrai nesirenk.“ Arba: „Šitas tau labai tinka.“ Jis turi puikų stiliaus jausmą ir skonį. Bet aš įpratusi rengtis pati, be stilisto pagalbos: nueinu pas mėgstamus dizainerius Egidijų Rainį ar Egidijų Sidarą, ką nors pasisiuvu - ir neprašaunu pro šalį.
O kaip užsimezgė draugystė su dizaineriais? Sykį parduotuvėje supratau, kad galiu nusipirkti visą Rainio drabužių pakabą, nes man viskas tinka. Kaip man siūta! Paskambinau jam, o jis: „Ateik, pasikalbėsime.“ Po truputį susidraugavome. Aš negaliu atsispirti gražiems daiktams. Rainys man labiausiai prie širdies, nes mėgstu tvarkingą, neiššaukiantį stilių. Gal kartais nesinori puritoniško, tai paprašau, kad iškirptę pagilintų (juokiasi). Man jis - vienas geriausių draugų per pastaruosius metus. Bet, šiaip ar taip, nemažai jų yra gėjai... Taip, nes jie puikūs draugai - atviri ir nenuobodūs. Nejaučiu konkurencijos su gėjais: tegul jie sau būna gražesni už mane, jei nori (šypsosi). Man smagu, kai daug gražių žmonių aplinkui, ir dėl to visai nepavydu. Be to, jie neplepa niekų, mergaitiškai nesiskundžia, kad visi vyrai - kiaulės...
Ar vaikai bent šiek tiek sulėtino jūsų gyvenimo tempą? Taip, ypač kai buvo maži. Mano nėštumai nebuvo sklandūs, teko patirti ir lovos režimo... O dabar bandau laviruoti, susidėlioti gyvenimą taip, kad visi būtų patenkinti. Nesu ta mama, kuri nuo ryto iki vakaro sėdi namie ir ruošia valgį, bet kai gaminu, gaminu labai gerai. Nesamdau virėjos, tik namų tvarkytoją - labai mėgstu tvarką, bet pačiai gaila tam skirti laiko. Mes gyvename prie pat miško, kieme turime visokių laipynių ir karstyklių, mėgstame į terasą pasikviesti svečių - kartais jų net neatsiginame (juokiasi). Esu svetinga šeimininkė, mėgstu atiduoti visą save: prigaminu, priperku kiekvieno svečio mėgstamų gėrimų, paruošiu savo firminį vaisių punšą. Netaupau svečiams.
Požiūris į Verslą ir Stereotipus
Abu su vyru esate verslininkai. Neabejoju, dažnai susiduriate su nuomone, jog verslą darote tik iš vyro pinigų... Apie visas moteris verslininkes Lietuvoje taip sakoma. Bet aš versle sukausi nuo dvidešimties, visada dirbau gerai mokamus darbus. Gali atrodyti, jog esu labai išlaidi, bet iš tiesų moku atsidėti pinigų svarbiems dalykams. O ir mano vyras nėra toks turtingas, kad, vos sumanius verslą, atneštų jį ant lėkštutės.
Esu linkusi į kraštutinumus: buvo metas, kai labai sportavau, nes tokia buvo mada. Dabar atgavau pusiausvyrą: keturis kartus per savaitę pabėgioju Verkių parke ir nueinu į treniruoklių salę. Ir tėtį į parką pasikviečiu: jam reikia rūpesčio ir dėmesio, nes prieš tris mėnesius mirė mama. Dabar jis daug laiko praleidžia mano namuose: geriau jaučiuosi, kai jis šalia. Jam tik šešiasdešimt ketveri...
Nauji Santykiai
Pramogų pasaulyje jau kurį laiką sklando kalbos apie atlikėjo Petro Daunio ir verslininkės Rasos Arlauskienės užgimusius naujus santykius. Daunys nebeslepia jausmų gerokai vyresnei verslininkei Arlauskienei: prisipažino meilėje. Apie Petro ir Rasos romaną buvo kalbama jau nuo praėjusių metų, pora ne kartą viešumoje buvo pastebėti dviese, tačiau pora visas kalbas iš pradžių neigė.
Praėjusių metų lapkritį Rasa Arlauskienė pranešė apie skyrybas su vyru Raimondu. Nutraukus santuoka Rasa pasirinko mergautinę Barauskaitės pavardę. Prieš trejus metus su renginių organizatore, verslininke Rasa Barauskaite užgimę Petro santykiai ne kartą buvo aptarinėjami ir viešai. „Susipažinom renginy, darbe. Rasa jį organizavo, aš - koncertavau. <...> Ji organizuoja daug renginių ir vakarėlių, tai po to pakvietė į kitą, paskui - į dar kitą. Tarnybinis romanas, taip išeina, - šypsojosi Petras. Tą vakarą aš nevartojau alkoholio ir pasisiūliau ją parvežti namo. Ir atsisveikinant kilo mintis, kad gal pabučiuot, bet pagalvojau, gal nepatiks. Tąkart susilaikiau. Ir ji susilaikė.
Daugelis Rasos ir Petro santykius aptarinėja dėl amžiaus skirtumo - nors garsi verslininkė neatskleidžia savo amžiaus, žinoma, jog ji už širdies draugą yra kiek vyresnė. Kadangi aš ją gerbiu ir myliu, tai aš pasiliksiu šią pagarbą jai, irgi to nesakysiu. Bet sužinojau, kai mes vykom į pirmą kelionę. Tuo metu, kai Petras su Rasa ėmė susitikinėti, moteris dar nebuvo išsiskyrusi su vyru. Faktas, kad paskutinis skyrybų lašas buvau aš, - kalbėjo P. Daunys. - Aš jai pasakiau, kad aš tavo kekše nebūsiu. Nenorėjau būti meilužiu ir susitikinėti viešbučio kambaryje ar kažkur po renginio. Kalbos, kad pora nebėra kartu, pramogų pasaulį pasiekė prieš metus.
žymės: #Gime
Panašus:
- NASA, RASA ir Auksinis Kiaušinis: Paslaptingos Sąsajos ir Įkvepiančios Interpretacijos
- Neįtikėtini Kiaušinių Panaudojimo Būdai Kulinarijoje ir Geriausios Alternatyvos!
- Rasa Juknevičienė: Įkvepianti Biografija, Šeimos Paslaptys ir Įspūdinga Politinė Karjera
- Nepraleisk! Efektyviausia Vaiko Teisių Apsauga Panevėžio Apskrityje – Sužinok Dabar!
- Plaukimo apranga vaikams: geriausios rūšys ir ekspertų patarimai pasirinkimui