Važiuoju į kino tėvynę. „Į Prancūziją, į Paryžių“, - pagalvojote. Ne, į Ukrainą, į Odesą. Negali būti: Odesa - kino tėvynė? Taip!
Josifas Timčenka, kurio palaikai ilsisi Odesos antrose krikščionių kapinėse, pirmasis pasaulyje išrado kino aparatą. J. Timčenka buvo Odesos universiteto mokomųjų dirbtuvių vyriausiasis mechanikas.
1893 m. vasarą savo rankomis sukonstravo neregėtą aparatą ir nufilmavo juo dvi juostas: „Šuoliuojantis raitelis“ („Скачущий всадник“) bei „Ieties metikas“ („Копьеметатель“). O 1894 m. sausio 9-ąją pademonstravo tuos filmukus ekrane, naudodamas tą patį aparatą, Rusijos gydytojų ir gamtos tyrinėtojų IX suvažiavimo fizikų sekcijos posėdyje. Yra išlikę ir dokumentai apie šį įvykį.
Taigi J. Timčenka išrado kino aparatą beveik dvejais metais anksčiau už Lumière’us, bet... jo neužpatentavo. O kinas Odesoje įsitvirtino 1907 m., kai fotografas Mironas Grossmanas nupirko prancūzišką kino aparatą ir pradėjo filmuoti dokumentinius kadrus „Pathé“ užsakymu.
Netrukus M. Grossmanas pasistatė savo kino ateljė Prancūzų bulvare (Francuzskij bulvar) Nr. 14 - tiesiai prieš dabar ten įsikūrusią Odesos kino studiją. O ten, kur dabar stovi studija (Prancūzų bulvaras Nr.
Odesos kino studijos įkūrimo data laikoma 1919 m. gegužės 23 d., kai po bolševikų revoliucijos buvo nutarta atidaryti šalyje pirmą valstybinę kino gamybos įmonę. Abi kino ateljė buvo nacionalizuotos, ir jų bazėje įkurta VUFKU (Всеукраинское фото кино управление) - paviljonai, cechai, administracija.
Iš pradžių Odesoje įkurta studija rėmėsi ikirevoliucinių kino veikėjų J. Bauerio, D. Charitonovo, M. Grossmano ir kitų patirtimi, bet naujo gyvenimo vėjai atnešė ir naujus vardus.
1926 m. į Odesą atvyksta dailininkas Aleksandras Dovženka ir po pirmų nelabai vykusių komedijų - „Reformatorius Vasia“, „Meilės uogelė“, „Diplomatinio kurjerio krepšys“ - pastato savo garsiuosius filmus „Zvenigora“ (1928) ir „Arsenalas“ (1928 ). Čia taip pat pradeda dirbti skulptorius Ivanas Kavaleridzė, tapęs garsiu Ukrainos kino režisieriumi, teatro režisierius ir aktorius Lesius Kurbasas, fotografas Daniilas Demuckis, vėliau - daugelio A.
Odesoje statomiems filmams scenarijus rašė Vladimiras Majakovskis, Isakas Babelis ir daugiau žinomų literatų. Prie studijos įsikūrė kino technikumas, kuriame buvo ruošiami įvairių specialybių kino profesionalai.
1928 m. 1929 m. kino studija pagaliau buvo įkurta ir Kijeve, bet Odesos kino studija dar ilgai neužleido lyderio pozicijų.
1933 m. režisierius I. Kavaleridzė čia sukūrė pirmą ukrainiečių garsinę juostą „Koliivščina“ apie 1768 m. valstiečių sukilimą.
1937-1939 m. Antrojo pasaulinio karo metais studija buvo evakuota į Taškentą ir Almatą. Studijos specialistai dirbo ten Sergejui Eizenšteinui statant „Ivaną Rūstųjį“, filmuojant kitas juostas.
O po karo Odesos kino studija tapo pamėgta „Mosfilmo“ vasaros filmavimų vieta, kur dirbo ir Vsevolodas Pudovkinas, ir Michailas Romas, ir daugelis kitų.
1951-1955 m. ji net nebesivadino Odesos kino studija, o „Mosfilmo“ filialu. Tik 1955 m. vėl atgavo savarankišką statusą.
Joje atsirado toks keistas žanras - marinistiniai filmai, pamėgti pokariniame tarybiniame kine. Taip pat studija garsėjo meistriškais kombinuotais filmavimais (pvz., „Sadko“, rež.
Studiją atgaivino jos vadovu tapęs Aleksandras Gorskis, ėmęs kviesti į Odesą VGIK’o absolventus. Odesos kino studija tapo jaunų kino žmonių debiutų vieta.
Čia buvo sukurti garsūs filmai: „Pavasaris Užupio gatvėje“ („Весна на Заречной улице“, 1956, rež. Marlenas Chucijevas ir Feliksas Mironeris), šio filmo operatoriaus Piotro Todorovskio režisuota „Ištikimybė“ („Верность“, 1965) pelnė Venecijos festivalio prizą už geriausią debiutą.
Į Odesą atvažiavo dirbti režisierė Kira Muratova, čia sukurti jos ankstyvieji šedevrai „Trumpi susitikimai“ („Короткие встречи“, 1967), „Ilgos palydos“ („Долгие проводы“, 1971). Žinomi operatoriai Jurijus Klimenka, Leonidas Burlaka, Vadimas Kostromenka, Genadijus Kariukas (daugelio K.
Šalia studijos įsikūręs tarnybinis viešbutis buvo pramintas „Kuriažu“ - kaip mažamečių nusikaltėlių kolonija „pedagoginėje“ A. Makarenkos knygoje. Manau, be šelmiškų išdaigų, pastūmėtų puikaus Odesos vyno, saulės, jūros ir kūrybinių aistrų, čia neapsieita.
Aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais Odesos kino studijoje buvo sukurta daug televizijos filmų bei serialų: „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ („Место встречи изменить нельзя“, rež. S. Govoruchinas), „D’Artanjanas ir trys muškietininkai“ („Д’Aртаньян и три мушкетёра“, rež. G. Jungvaldas- Chilkevičius), „Burtininkai“ („Чародеи“, rež. Konstantinas Brombergas), „Žalias furgonas“ („Зеленый фургон“), „Trestas, kuris žlugo“ („Трест который лопнул“, abiejų rež. Aleksandras Pavlovskis).
Dabar Odesos kino studija, tapusi akcine bendrove, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Tačiau kino pasaulyje Odesa žinoma ne tik jos studijoje sukurtais filmais.
Pasaulio kino istorijoje ją tikrąja to žodžio prasme įamžino Sergejus Eizenšteinas filme „Šarvuotis „Potiomkinas“ (1925).
žymės: #Gime
Panašus:
- Helovino Kilmė Europoje ir Lietuvoje: Atraskite Senovines Tradicijas ir Šiuolaikines Šventės Paslaptis!
- Nepraleiskite! Europos Kalbų Diena Socialinių Globos Namuose – Spalvingi Renginiai ir Įspūdžiai
- Neįtikėtinos Pavelo Globos prognozės Europai ir pasauliui – sužinokite, kas laukia mūsų ateityje!
- Naujagimio Gydytojo Pasirinkimo Kriterijai: Kaip Išsirinkti Geriausią Lietuvoje?
- Neįtikėtina Justės Arlauskaitės-Jazzu Gyvenimo Ir Karjeros Istorija, Kuri Jus Privers Žavėtis!