Ar kada susimąstėte, kokia yra Helovino šventės kilmė ir kaip ji susijusi su senovės Europos tradicijomis? Šiame straipsnyje panagrinėsime Helovino ištakas, jo raidą ir papročius, ypač atkreipdami dėmesį į Lietuvos tradicijas, susijusias su mirusiųjų pagerbimu.
Helovino Ištakos: Keltų Kultūra ir Samhainas
Nuo XX a. Helovyno ištakos siejamos su senovės keltų tradicijomis, kurios siekia priešistorinius laikus. Helovino, kaip šventės, šaknys siekia net keltų kultūros dienas. Taigi reikalas gimė kiek mažiau nei tūkstantį metų prieš Kristų (istorijos šaltiniuose keltų civilizacija datuojama 500-50 metų prieš mūsų erą). Keltų gentys buvo gausiai paplitę Vakarų ir Centrinėje Europoje.
Pagal keltų kalendorių naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 dieną, o jos išvakarėse spalio 31 dieną buvo švenčiama Samhaino šventė (keltų kalba Samhain reiškia „vasaros pabaigą“), pažyminti perėjimą iš gyvybingos vasaros į žiemą, siejamą su anapusiniu pasauliu. Veikiausiai šiandien švenčiamo Helovino pagrindinis šaltinis − tai keltiška Sauino (gėlių derliaus nuėmimo šventė, švęsta per pilnatį spalio pabaigoje - lapkričio pradžioje).
Keltų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. O kita šventė, kuri prasidėdavo Naujųjų metų išvakarėse, būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Įprastai tokia šventė pažymėdavo gamtos cikliškume esančio šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Keltai tikėjo, kad Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus, todėl žmonės, norėdami apsisaugoti nuo ne visai draugiškų dvasių savo namus ir gyvuosiuos, tam savitai ruošdavosi: Samhaino šventės išvakarėse žmonės užgesindavo savo namų židinius, iš ąžuolo (jiems švento medžio) šakų sukraudavo milžinišką naujųjų metų laužą, kuriame degindavo paaukotus gyvūnus.
Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Šios šventės metu žmonės kartais vilkėdavo specialius kostiumus, pagamintus iš gyvulių odos ir galvų, o paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį. Tą naktį, kuri dėl artimo ryšio su anapusiniu pasauliu buvo laikoma ypatinga, druidai pranašaudavo ateitį, kūrendavo didelius laužus, aukodavo javus ir gyvūnus. Pagal senuosius papročius šventės metu prie durų ir langų buvo padedami iš ropių padaryti žibintai, išraižant juose įvairius baisius veidus. Tikėta, kad tokie žibintai padeda atbaidyti klaidžiojančias piktąsias dvasias, kurios dėl trapios ribos su anapusiniu pasauliu taip pat atsiranda.
Svarbi senųjų keltų tradicijų dalis - vaikščiojimas nuo durų iki durų prašant maisto. Airijoje iš vėlesnių laikų žinomas paprotys (vadinamas guising), kai jaunuoliai persirengę lankydavo žmones dainuodami, pasakodami anekdotus ar krėsdami įvairius pokštus, o po to gaudavo skanėstų, vaisių, riešutų ar pinigų (tuo šie persirengėliai primena lietuviškų Užgavėnių kaukėtus veikėjus, kurie simbolizuoja anapusinį pasaulį).
Helovino Raida: Krikščionybės Įtaka ir Amerikos Tradicijos
Ilgainiui senoji Samhaino šventė, švenčiama spalio 31 dieną, susiliejo su krikščioniškais papročiais. Britų salose senąja anglų kalba Visų šventųjų diena vadinosi All Hallows Day, jos išvakarės - All Hallows Eve, o ilgainiui išvakarių pavadinimas sutrumpėjo iki Halloween. Vėliau, 731-741 m. katalikų bažnyčia šią šventę pavadino Visų šventųjų diena ir leido ją oficialiai švęsti lapkričio 1 d.
Kaip ir dauguma tuo metu naujos religijos integravimo metu sugalvotų sprendimų, šis nebuvo išimti. Tad žmonės toliau galėjo švęsti jiems įprastą šventę, tik jau kitu pavadinimu. Tradicija persirenginėti įvairiais kraupiais ir gąsdinančiais kostiumais atsirado Airijoje ar Škotijoje maždaug XIX a., o JAV ji išplito XX a. pradžioje, kuomet dėl Airijoje ir Škotijoje siautusio „bulvių bado“ žmonėms teko migruoti ir ieškoti palankesnių sąlygų gyventi. XIX a. viduryje airių ir škotų emigrantai masiškai ėmė plūsti į JAV, atsiveždami savo papročius, taip pat ir Helovyno tradicijas.
Čia jie atrado moliūgus, kurie dar geriau nei ropės ar bulvės tiko Džeko žibintų gaminimui. Iš pradžių airiškas Helovyno tradicijas amerikiečiai dėl stipraus puritonų pasipriešinimo smerkė kaip pernelyg pagoniškas, todėl jos prigijo tik pietinėse valstijose. XX a. pradžioje Helovyną šventė jau visa Šiaurės Amerika. Amerikietiškos tradicijos padarė įtaką ir Helovyno papročių kaitai pačioje Airijoje.
Džeko Žibintas: Legenda ir Simbolis
Skaptuoto moliūgo istorija arba kitaip vadinama Džeko žibinto legenda yra airių tautosakos palikimas. Istorija yra apie klastingą vyruką, vardu Džekas. Pasak legendos, jis buvęs toks drąsus, padūkęs ir palėbauti linkęs, kad patį velnią leidęs sau apgauti. Vieną dieną Džekas sutiko velnią, kuris buvo atvykęs pasiimti jo sielos. Tačiau gudrusis Džekas netruko sugalvoti būdo, kaip apgauti velnią ir išvengti savo likimo.
Pasiūlė Džekas velniui su juo paskutinį kartą nukeliauti smuklėn ir gerai pasilinksminti. Velnias, žinoma, sutiko. Tik kai jau atėjo metas atsiskaityti už gėrimus, Džekas įkalbėjo velnią pasiversti moneta, kad šis galėtų sumokėti. Vos tik velnias pavirto moneta, Džekas iškart ją įsidėjo į kišenę, kurioje buvo sidabrinis kryžius, todėl velnias negalėjo atvirsti į save. Tik pažadėjęs Džeko nebeliesti, velnias buvo išlaisvintas.
Tačiau kuomet Džekas mirė, jo siela buvo atmesta tiek danguje, tiek pragare - į dangaus karalystę Dievas Džeko neįsileido dėl jo nuodėmingo gyvenimo, o į pragarą taip pat negalėjo patekti, kadangi velnias tebesilaikė savo pažado neliesti Džeko sielos. Velnias, juokdamasis iš tokio Džeko likimo, numetė jam žariją iš pragaro, kad šis bent šitaip galėtų ką nors matyti savo amžiname klaidžiojimų kelyje. Negalėdamas paimti žarijos į rankas, Džekas išsiskaptavo ropę ir ją įsidėjo ten. Kartu su Helovinu airiai šią legendą atsivežė į Ameriką. Tačiau čia nerasdami ropių, jie ėmėsi moliūgų. Taip moliūgas tapo Helovino simboliu: tai amžinai klajojančio Džeko priminimas ir apsauga nuo blogio jėgų.
Lietuviškos Vėlinės: Mirusiųjų Pagerbimo Tradicijos
Lietuvoje Helovynas neretai įgyja gana iškreiptą pavidalą, nutolstant tiek nuo airiškų, tiek nuo amerikietiškų tradicijų. Lietuviai savo mirusiuosius prisimindavo per visas svarbiausias metines šventes, tačiau labiausiai - rudenį, baigiant rudens darbus. Vėlinės yra mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena, kuri tradiciškai minima lapkričio 2-ąją dieną, tačiau dažniausiai ši šventė asimiliuoja su Visų Šventųjų diena - lapkričio 1.
Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Mirusiųjų minėjimo šventė Lietuvoje buvo vadinama ne tik Vėlinėmis. Senuose šaltiniuose ji vadinama Ilgėmis, o Rytų Lietuvoje - ir Dziedų (Dziadų) vardu. Ilgių šventės papročiai susiję ne tik su mirusiųjų pagerbimu, bet ir su darbų užbaigimo apeigomis, kurių metu buvo atliekami būrimai siekiant gero kitų metų derliaus.
Senuose XV-XVI a. šaltiniuose rašoma, kad protėvių vėlėms pagerbti skirtos apeigos būdavo atliekamos spalio mėnesį ir trukdavo kelias dienas, o lietuvių papročius ir archajiškus tikėjimus tyrinėjęs Jonas Basanavičius tvirtino, kad mirusiųjų pagerbimo apeigos tęsdavosi daug ilgiau - nuo šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) iki šv. Kiti šaltiniai nurodo, kad mirusiųjų minėjimo šventės laikas buvo spalio pabaiga - lapkričio pradžia arba vien lapkričio pradžia. Senuosiuose šaltiniuose rašoma, kad pagerbiant mirusiuosius būdavo ne tik einama į kapus, bet ir keliamos vaišės.
Pavyzdžiui, Jonas Dlugošas XV a. rašė, kad kapinėse žmonės rinkdavosi iš visos apylinkės ir puotaudavo kelias dienas, aukodami dievams (ypač Perkūnui), kad šie sustiprintų mirusiųjų vėles. Aleksandro Gvaninio teigimu XVI a. Lietuvoje ilgai gyvavo tradicija Vėlinių išvakarėse pjauti aviną, jo mėsą aukoti bažnyčiai, dalinti elgetoms, panaudoti ruošiant Vėlinių nakties vakarienę. Kitais duomenimis Žemaitijoje, Kurše ir Mažojoje Lietuvoje po kapų lankymo ir bažnyčios vaišės vykdavo karčemose, kiekvieno valgio ir gėrimo nupilant vėlėms po stalu.
llgiausiai Vėlinių šventimas pagal senus papročius išliko Dzūkijoje. Pradedant valgyti būdavo aukojami pirmieji kiekvieno patiekalo kąsniai ar sriubos šaukštai. Apeigos pirkioje prie stalo būdavo ilgos ir turiningos. Vakarienei baigiantis, vėlėms buvo sakoma: „Dovanokit, vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė tiems namams. Kai kur vaišėms virdavo košę, paaukoto gaidžio sriubą. Gervėčių krašto (dab. Baltarusijoje) lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo nedidelių bandelių, o avies mentelę aukojo bažnyčioje. Tikėta, kad elgetos turi ypatingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų.
Tiek seniau, tiek ir dabar pagrindinis mirusiųjų pagerbimo simbolis yra ugnis. Anksčiau tikėta, kad vėlės šąla, tad kūrendami ugnį gyvieji padėdavo išėjusiems į Anapilį sušilti. Anksčiau būdavo deginamos ne tiek žvakės, kiek tiesiog užkuriama ugnis, sukraunant kapinėse vieną didelį laužą (jame degino senus kryžius, sausas medžių šakas ir kt.). Per Vėlines prisimenami užmiršti kapai. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas - „klajojančių vėlelių“, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų kapų pagerbimas. Lietuviai tikėjo, kad Vėlinių vakarą galima aptikti seniai pamirštus ir nežinomus kapus, nes tą naktį žybsi mažytės švieselės tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas žmogus.
Seniau lankant kapus, kaip ir per laidotuves, būdavo raudama (ypač Dzūkijoje). Nuo XX a. pradžios įsigalėjo paprotys kapuose deginti žvakes - žmonės vis tiek norėjo asmeniškai savo artimiesiems parodyti, kad jų nepamiršo. Iki žvakių degimo tradicijos kapinėse buvo kuriami laužai, kuriuose buvo deginami seni nuvirtę kryžiai. Taip pat per Vėlines lietuviai puotaudavo ir namuose - buvo ruošiamas ir specifinis tik Vėlinėms būdingas maistas. Pavyzdžiui, kraujiniai vėdarai, šaltanosiai (tai į cepelinus panašus patiekalas, tačiau į bulvių tarkį vietoje mėsos buvo dedamos trintos aguonos ir kanapės) ir kt. Prieš sėdant prie Vėlinių stalo buvo būtina apsiprausti pirtyje - tai simbolizavo atsinaujinimą.
Nusiprausę patys, žmonės palikdavo rankšluosčių, drabužių ir vaišių tą naktį į gyvųjų pasaulį grįžtančioms vėlėms. Taip pat per Vėlines buvo sekami įvairūs šiurpūs pasakojimai apie vėles ir mirusiuosius. Dar buvo tikima, kad mirusiųjų pasiuntiniai gali apsireikšti ir fiziniu pavidalu, todėl bet koks prašalaitis Vėlinių naktį buvo svetingai priimamas ir dosniai vaišinamas. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir elgetoms. Senovėje baltai vėlėms pagerbti rengdavo net keturias šventes per metus - kiekvieną metų laiką, tačiau ilgainiui nusistovėjo lapkričio pradžia.
Helovinas ir Vėlinės: Panašumai ir Skirtumai
Tiek Vėlinės, tiek Helovinas yra apie tą patį - komunikaciją su mirusiųjų pasauliu. Tik yra vienas esminis skirtumas: Vėlinių metu mes laukiame savo fizinius kūnus apleidusių artimųjų, prisimename juos, dėkojame jiems, prašome jų palaikymo bei pagalbos ir patys būriais keliaujame į kapinaites jų aplankyti, o Helovino pamatas - baugiais kostiumas ir atributais išgąsdinti pro atvirus ano pasaulio vartus į žemę grįžtančias dvasias. Tačiau, kaip bebūtų, šiandien Helovinas mūsų kultūroje tėra atrakcija, ne tradicija.
Helovinas Pasaulyje: Šventimo Ypatumai Įvairiose Šalyse
Helovinas arba Vaiduoklių šventė švenčiama įvairiose šalyse: Jungtinės Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Vaiduoklių šventės pradėta švęsti keltų šalyse, o XIX amžiuje atvykėliai iš Airijos ir Škotijos šią šventę atvežė į Šiaurės Ameriką, o vėliau ši šventė keitėsi savo turiniu ir išpopuliarėjo visame pasaulyje. Prieš Vaiduoklių šventę Amerikoje suaugusieji pjausto šviežius moliūgus, tačiau kai kurie įsigyja interneto parduotuvėse ar kituose prekybos centruose plastikinius ar polistireninius moliūgus, nereikia gaišti laiko pjaustant tikrąjį moliūgą bei sutaupoma laiko kitiems darbams.
Amerikoje moliūgams įsigyti yra išleidžiama apie 576 mln. Vaiduoklių šventės metu vaikai ir suaugusieji tampa mylimais personažais, kurie nebūtinai privalo būti šiurpūs, kai kurie renkasi vienai nakčiai pabūti politiku ar garsenybe. Vaiduoklių šventėje persirengėliai klajoja po gatves, beldžiasi į svetimų žmonių duris ir prašo saldainių burtažodžiu „Trick or Treat - pokštas arba saldainis“. Populiariausi saldainiai yra „Reese’s Peanut Butter Cups“ ar „Twix“ šokolado batonėliai, o šviečiantis moliūgas yra neatsiejamas atributas šventėje.
Ne visur Helovinas yra laisva diena. Jungtinėje Karalystėje Vaiduoklių šventė yra paprasta darbo diena, dažniausiai yra švenčiama klubuose ar kituose renginiuose, kai kurie susitinka su draugais, žiūri siaubo filmus, vaikai persirengia kostiumais ir žaidžia „Trick or Treat“ žaidimą, tačiau ši diena nėra tokia ypatinga kaip Amerikoje. Daugelis nesusimąsto apie šių išmetamų daiktų iš plastiko žalą pasaulio vandenynuose. Ateityje yra prognozuojama, kad 2050 metais vandenynuose bus daugiau plastiko nei žuvų.
1991 metais prasidėjus Persijos įlankos karui, Vokietijos vyriausybė atšaukė šventes. Tai buvo smūgis Vokietijos ekonomikai ir žaislų pramonei. Siekiant padengti nuostolius viešųjų ryšių konsultantas Dieter Tschorn pasiūlė švęsti Halloween‘ą. 1994 m. Vokietijos žaislų pramonės asociacija sugebėjo paversti “Halloween” populiariosios kultūros dalimi ir sustiprino Vokietijos ekonomiką.
Skirtingai nei Kanadoje ir Amerikoje, Vokietijoje žaidimas „Trick or treat“ erzina pagyvenusius gyventojus, kurie tai vadina vandalizmu, o persirengėliams būtina atrodyti kuo šiurpiau, tad princesės Fionos kostiumas nėra laikomas Halloween‘o drabužiu. Taip pat vokiečiai organizuoja įvairius renginius, žaidimus ir festivalius, kuriuose sutinkami vaiduokliai, pabaisos ir kiti gąsdinantys personažai.
Ši šventė nėra populiari šiose šalyse, o žaidimas „Pokštas arba saldainis“ nėra žaidžiamas dėl to, kad dauguma gyventojų gyvena daugiaaukščiuose butuose ir į juos yra sunku patekti. Kinijoje, Korėjoje ir Japonijoje yra organizuojami renginiai klubuose, kuriuose suaugusieji persirengia įvairiais personažais. Rytų Azijos kultūroje mirusiųjų pagerbimai yra švenčiami pagal mėnulio kalendorių: Japonijoje Obon festivalis - švenčiamas liepos arba rugpjūčio mėnesį, Korėjoje Čusoko šventė, kuri taip pat apibūdinama kaip derliaus šventė švenčiama rugsėjo arba spalio mėnesį, Kinijoje - mėnulio šventė vyksta rugsėjo mėnesį.
Lietuviškos Vėlinės: Mirusiųjų Pagerbimo Tradicijos
Mes, lietuviai, turime daugybę nuostabių švenčių ir tradicijų, iš kurių viena - Vėlinės. Tačiau šalia savo archajiškumo turime ir tikrai labai smalsų bei žingeidų charakterį, kuris kaip magnetas traukia ir bando integruoti vis naujesnių ir naujesnių vėjų. Vienas iš tokių, stipriai pučiančių iš vakarų pusės, yra Helovinas. Pirmu tiesmuku vertinimu iš esmės tai yra komercinė mirties kulto šventė. Tiesą pasakius dvejopi jausmai kyla vartojant žodį “šventė” ir žinant jo šaknies tikrąją prasmę. Bet, kaip bebūtų, patys dirbdami ir skleisdami kitų kultūrų atradimus savo šalyje negalime sau leisti būti tokiais kategoriškais neturėdami tam racionalių argumentų.
Helovinas (helovynas, halloweenas ar visaip kaip kitaip, o visiškai lietuviškai - šiurpnaktis) dabar yra traktuojama kaip iš JAV kilusi šventė, kuri švenčiama spalio 31-osios naktį (visai prieš pat mūsų Visų Šventųjų ir Ilgių dienas…). Pažodžiui Halloween reiškia All Hallows’ Eve - Visų šventųjų vakaras. Helovino metu yra persirengiama vaiduokliais, mirusiaisiais, skeletais ar kitais šiurpiais kostiumais, namai įprastai būna dekoruojami išskaptuotais moliūgais (nors tradiciškai turėtų būti skaptuojama ropė, tačiau apie tai truputį vėliau) su žvake viduje, na o kostiumais persirengę vaikai varsto kaimynų duris grasindami prikrėsti pokštų arba vietoje to gauti saldainių.
Lietuviškos Vėlinės susiformavo krikščioniškiesiems papročiams persipynus su senąja lietuvių švente - Ilgėmis. Ilgės - senovinis Vėlinių pavadinimas, kuris savyje jungia ilgesį ir mirties nuojautą. Šios šventės metu žmonės lankydavo savo artimųjų kapus ir būdavo ten mums jau pamirštu formatu: melstis už mirusiuosius buvo einama į kapus ten jiems nešant bei per naktį paliekant maisto. Tačiau nuo XIX amžiaus ši šventė buvo pritraukta prie bažnytinės liturgijos ir kunigai savo parapijiečius ragindavo tą dieną melstis ne kapinėse, o dalyvauti bažnytinėse pamaldose ir nebenešti vėlėms maisto į kapines.
Tikriausiai būtent dėl to nuo XX a. pradžios įsigalėjo paprotys kapuose deginti žvakes - žmonės vis tiek norėjo asmeniškai savo artimiesiems parodyti, kad jų nepamiršo. Iki žvakių degimo tradicijos kapinėse buvo kuriami laužai, kuriuose buvo deginami seni nuvirtę kryžiai. Taip pat per Vėlines lietuviai puotaudavo ir namuose - buvo ruošiamas ir specifinis tik Vėlinėms būdingas maistas. Pavyzdžiui, kraujiniai vėdarai, šaltanosiai (tai į cepelinus panašus patiekalas, tačiau į bulvių tarkį vietoje mėsos buvo dedamos trintos aguonos ir kanapės) ir kt. Prieš sėdant prie Vėlinių stalo buvo būtina apsiprausti pirtyje - tai simbolizavo atsinaujinimą.
Nusiprausę patys, žmonės palikdavo rankšluosčių, drabužių ir vaišių tą naktį į gyvųjų pasaulį grįžtančioms vėlėms. Taip pat per Vėlines buvo sekami įvairūs šiurpūs pasakojimai apie vėles ir mirusiuosius. Dar buvo tikima, kad mirusiųjų pasiuntiniai gali apsireikšti ir fiziniu pavidalu, todėl bet koks prašalaitis Vėlinių naktį buvo svetingai priimamas ir dosniai vaišinamas. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir elgetoms. Senovėje baltai vėlėms pagerbti rengdavo net keturias šventes per metus - kiekvieną metų laiką, tačiau ilgainiui nusistovėjo lapkričio pradžia.
Išvados
Helovinas ir Vėlinės - tai dvi skirtingos, bet kartu ir panašios šventės, kurių ištakos siekia senovės tradicijas. Helovinas, kilęs iš keltų kultūros ir vėliau paveiktas krikščionybės bei Amerikos tradicijų, šiandien yra populiari šventė daugelyje pasaulio šalių. Tuo tarpu lietuviškos Vėlinės, turinčios gilias šaknis baltų kultūroje, yra skirtos mirusiųjų pagerbimui ir atminimo išsaugojimui. Nors šios šventės skiriasi savo papročiais ir simboliais, abi jos primena mums apie gyvenimo trapumą ir svarbą prisiminti tuos, kurie išėjo anapilin.
Nesvarbu, kaip mes švenčiame - persirengdami kostiumais ar lankydami artimųjų kapus - svarbiausia, kad prisimintume savo istoriją, tradicijas ir vertybes. Juk būtent jos daro mus tuo, kas esame.
žymės: #Gime
Panašus:
- Kaip Saugiai Transportuoti Kūdikius ir Gyvūnus: Būtini Patarimai ir Temperatūros Reikalavimai
- Neįtikėtini Išorinio Apvaisinimo Stebuklai Gyvūnų Pasaulyje – Sužinokite Visus Faktus!
- Šokiruojantys Naujagimio Formos Ežero Atvejai: Gimimo Traumos, Medicinos Etikos Iššūkiai ir Paslaptys
- Neįtikėtini nėštumo faktai: kaip pasiruošti, išvengti pavojų ir išsklaidyti mitus!
- Atrask Geriausias Vaikiškas Plaukų Gumytes: Rūšys, Medžiagos ir Patarimai