Tautiškumas - tai būdas arba forma, kuria reiškiasi tauta. Tautiškumą reikia ugdyti nuo pat vaiko gimimo, ir visas tautiškumo mokymasis trunka visą gyvenimą. Kuo žmogus labiau dalyvauja aktyvioje veikloje, susijusioje su tautiškumo ugdymu visuomenėje, tuo jis labiau tobulėja ir mokosi tautiškumo. Taigi, tautiškumas įgyjamas per tautinę kultūrą.
Šiandien tautinę savimonę platesniu aspektu nagrinėja sociologas R. Grigas (2001), pedagogė M. Lukašienė (2000). Mokiniui reikėtų padėti suvokti, kad jis, kaip asmenybė, negali būti vien tik gimtosios kultūros vartotojas, jis turėtų jaustis ir kūrėjas, atsakingas už jos raidos ir identiteto išsaugojimą.
Tautinis auklėjimas grindžiamas tautine (etnine) kultūra, kuri, I. Šepienės apibūdinama, kaip tautos sukurta, iš kartos į kartą perduodama vertybių sistema, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą, savimonę (2001, p.13-15). Pastebėtina, kad mūsų protėviai gal ir nežinojo kultūros termino, bet visa tai, kas ją sudaro žmogus jautė, išgyveno, diegė vaikų protuose ir širdyse, nes kultūra apėmė visą jų gyvenimą. Galima manyti, kad tai yra doros šaltinis.
Sena kalba, įdomi kultūra patraukia kitų tautų dėmesį. Antai 2006 m. spalį Lietuvą oficialiu vizitu aplankiusi Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II pažymi, kad „…jūs praturtinate mūsų žemyną savo unikalia kalba, kultūra ir patirtimi. <...> Sveikiname jūsų dinamiškumą, kūrybiškumą ir atsidavimą laisvės ir demokratijos idealams…“ (R. Kočiūnienskienė, 2007, p.19).
Tautinio Ugdymo Svarba
Temos aktualumas. XXI a. iššūkiai - gilėjanti globalizacija, kultūrinė integracija bei ekonominė emigracija. Šie reiškiniai stipriai veikia ir Lietuvos gyvenimą, kurį pradedama sieti su ryšių Vakaruose stiprinimu, net tapatumo siekimu. Tai skatina domėtis kosmopolitizmu, atitolina nuo savosios tautos šaknų. Iškilusi grėsmė tautinio tapatumo išlaikymui ir formavimui(si) stiprina tautinio ugdymo poreikį. Pastarasis realizuojamas etninės kultūros pagrindu, o gimtoji kalba laikoma svarbiausiu tautinės individualybės simboliu (J. Ąžius, 2005; M. Barkauskaitė, I. Šepienė, 2001; I. Dirgėlienė, 2001; 2007; B. Genzelis, 2005; J. Girnius, 1995; A. Jakštas, 1911; L. Lukošikūnienė, 2001; A. Maceina, 1991; S. Šalkauskis, 2002 ir kt.).
Tautinio ugdymo svarba buvo iškelta Tautinės mokyklos koncepcijoje (1988), kurioje ugdymo turinys turėjo būti grindžiamas tautine kultūra, o jos tiesiogine raiška yra lietuvių kalba. Lietuvos Švietimo Koncepcijoje (1992 m.) minimas nacionalumas, kuris apibūdinamas kaip įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpestis jos identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Valstybinėse švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatose (2003m. liepos 4 d. Nr. IX-1700) iškeliama tautos ir krašto kultūros tęstinumas, nuolatinis kūrimas. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme (2003 m. birželio 28 d.) ir Ilgalaikėje tautinio ir pilietinio ugdymo programoje Nr. X-818 (2006-09-19), Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiose programose (2008) akcentuotinas tautiškumo, patriotiškumo, nacionalumo ugdymas.
Antai V. Šikšnytė (1999) siekė atskleisti X-XI klasių mokinių požiūrį į tautą; D. Ardzijauskienė (2007) tyrinėjo 3-4 klasių mokinių tautiškumo lygį; I. Dirgėlienė (2001); D. Krasnickienė (2009) domėjosi požiūriu į tautiškumą ir jo ugdymo aspektus; Z. Kleivienės (2009) atskleidė gimtosios kalbos puoselėjimo prielaidas Lietuvoje ir užsienyje, o A. Šiaučiūnaitė - tautinio ugdymo raišką šioje visuomenėje ir t.t. Šiuo mokinių nuostata į gimtąją kalbą kaip tautinio susipratimo komponentas yra netyrinėta.
Pažymėtina, kad tautinio ugdymo kokybė neapsiriboja tik žiniomis, o glaudžiai siejasi su išgyvenimais bei įvairiapusiu dalyvavimu etnokultūrinėje veikloje. Šiuo ir kitų tautinės kultūros dalių ugdymas pamokose, popamokinėje veikloje, puoselėjimas mokyklos aplinkoje turi teigiamos įtakos tautinio susipratimo formavimuisi ir grįžtamojo ryšio kokybei.
Pagrindiniai Tautinio Auklėjimo Uždaviniai
Tautiško auklėjimo uždavinys suskyla į ketvertą specialių uždavinių, kurių vykdymu yra siekiama specialių tikslų:
- Studentai įsijungtų į užduoties vykdymą, kad suvoktų užduoties svarbą, kad ne tik paklustų nurodymui.
Kaip teigia A. Maceina, auginti galima visas pasaulio gyvybes, lavinti galima tam tikra prasme aukštesnius rūšis gyvūnų, o auklėjamąją įtaką gali patirti tik žmogus (A. Maceina, 2002, p.82). Dvasia atskiria žmogų nuo gyvūno ir, pasak E. Martišiūnienės, ji yra pati stipriausia jėga, įtakojanti asmenybės pasaulėžiūrą bei visapusišką tobulėjimą. Ąžuolytė-Amonašvilis pažymi, kad auklėjimo be širdies ir dvasios stiprybės nėra, nes viskas bus statoma kaip ant smėlio (Š. Amonašvilis, 2005).
Ne išimtis ir tautinis ugdymas (auklėjimas), kuris yra vienas iš svarbiausių uždavinių dabartinėje visuomenėje. Tai sąmoningumo, paremto tautos vertybine sistema, ugdymas. A. Maceina nurodo, kad tai pilnutinis parengimas tautos gyvenimui, žmogiškąją prigimtį apsprendžiant tautine lytimi tautos kultūros gėrybių perteikimu (A. Maceina, 1991, p. 97). Pr. Karalius pabrėžia, jog tautiniu auklėjimu derėtų susirūpinti nuo mažumės ir stengtis „įskiepyti visokiais skiepais“, kad vaikas įgytų amžiną imunitetą, atsparų jo tautybei (1937, p.508).
Tautinio auklėjimo ryškesni istoriniai aspektai yra išsamiai aptarti V. Raudeliūno. Ąžius, tikėjimas. Spaudos draudimo laikotarpiu (1864 - 1904) atsirado patriotai, kurie brandino tautinę lietuvių savimonę (2006, p.85). Pavyzdžiui, S. Daukantas, M. Valančius veikusiose slaptosiose lietuviškose mokyklėlėse siekė sukurti kultūrinius pamatus savo tautai. Ąžiais. Pavyzdžiui, išeivijos istorikas Juozas Jakštas nurodo „Aušros“ (1883-1886) ypatingą reikšmę lietuvių tautinės savimonės vystymuisi.
Kaip nurodo D. Ardzijauskienė, ryškiausias tautinio atgimimo pakilimas įžvelgiamas XX a. pradžioje, kai 1904 m. buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas, 1905 m. legalizuota kultūrinės bei švietėjiškos draugijos veikla, o 1905 - 1906 m. po truputį į mokyklas imta grąžinti gimtoji kalba (D. Ardzijauskienė, 2007, p.). Taip pat Nepriklausomos Lietuvos susikūrimas (1918m. vasario 16d.) lėmė praeityje susiformavusi tautos moralė, išsilavinusi inteligentija, galėjusi puoselėti tautiškumą ir vadovauti valstybei. Tuo metu tautinis sąmoningumas tapo vienu iš svarbiausių valstybės stiprinimo uždavinių. Jis kartojamas ir 1936 m. Vidurinis mokyklos įstatyme, nurodant, kad svarbiausias tautinės mokyklos tikslas - „...ugdyti jaunimo dvasios ir kūno pajėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti, jai aukotis...“ (K. Grigas, 1994, p.146).
Pažymėtina, kad tautinis auklėjimas turi prasidėti nuo savęs ir išsiplisti į visuomeninę erdvę, atspindėti aukštą kultūros lygį bei stiprų dorovinį pamatą. Taip pat lietuvių tauta visu ryškumu suspindo 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ies m. Ribentropo-Molotovo pakto (nulėmusio Baltijos šalių nepriklausomybę) metines, kai gyventojai sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atsiskirdami nuo Sovietų sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais.
Apibendrinti lietuvių tautos istorinį kelią galima E. Vėlyvio mintimi, kad lietuvių tauta niekada nesutiko su jokia okupacija, ji siekė ir tebesiekia išsaugoti savo laisvę, puoselėti tautinę tapatybę, ugdyti prigimtines kūrybos galias ir prisidėti prie pasaulio pažangos (2001, p.76,77). Tautinis ugdymas skleidėsi įvairiomis formomis.
Globalizacijos Įtaka Etninei Kultūrai
Globalizacija šiais laikais plėtojasi nepaprastai greitais tempais. Kiekvienas socialinis procesas, tiek globalizacija su savimi neša ne tik teigiamą, bet ir negatyvią pradą. Daugelis tyrinėtojų įrodė, kad skubotas dirbtinis senųjų tradicijų atsisakymas, atmetimas sudaro sąlygas kultūros nuosmukiui. Ąžius. Ąžiais, o meninės nuostatos greitai kinta (Moksleivis meninis nuostats formavimas, 2003, 12 p.). Nuostatos etninės kultūros atžvilgiu parodo jos svarbumą.
Šiais laikais globalizacija įgyja vis platesnį mastą, absoliutina materialinę gerovę ir atmeta istoriškai susiformavusį tautinės kultūros savitą palikimą. Esminis šiuolaikinės civilizacijos bruožas - spartėjanti žmonijos globalizacija: jos visuminės raiškos gyvenimo sąlygų modernizacija, bendrų technologijų ir vartojimo sklaida, tautų bei valstybių suartėjimas ir virštautinis struktūrų įsitvirtinimas. Tai - žmonijos, jos socialumo pagrindinė evoliucionavimo kryptis.
Lietuvos įsitvirtinimas ES-e lydi atvirumas ir Vakars civilizacijos negatyviesiems reiškiniams bei procesams (tarp jų - „amerikanizacijai“), ir pakankamai akivaizdžiai savaiminei didžiųjų Europos valstybių įtakos, jų kultūros ekspansijai, vyravimui. Tokia kultūrinė ekspansija gali būti sušvelninta, teisingiau - jai atsispirta, tik stiprinant savo mentalinį pajėgumą ir organizacinį suartėjimą su kitomis panašaus likimo ir statuso ES-e tautomis bei jų valstybėmis.
Jungtinių Tautų Tautinio kultūrinio bendradarbiavimo principų deklaracijos 1. straipsnis skelbia: „Kiekviena kultūra turi savo privalumus ir vertę, kuriuos reikia gerbti ir saugoti. Ugdyti savo kultūrą yra kiekvienos tautos teisė ir pareiga“ (Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, 2003, www.unesco.lt). Ji didelė vertybė, pabrėždama, kad kultūros ypatybių neigimas yra tolygus tautos orumo neigimui. Šiuo metu kultūros būklė rodo tam tikrą tradicinių vertybių devalvaciją. Tyrinėtojai diagnozuoja etninės kultūros nuvertėjimą. Jos, kaip vertybinio veiksnio vaidmuo, ryškėja esant realiam ar menamam globalizacijos pavojui.
Tautinės, nacionalinės kultūros modernizavimas, jos prisitaikymas prie globalizacijos iššūkių, jos tapsmas aukštąja kultūra yra tas garantas, dėl kurio tauta gali išlikti. Šios bendruomenės, egzistencijos link. Tautinės sąmonės gaivinimo, jos modernizavimo ir kultūros puoselėjimo kelias - tai didelių pastangų reikalaujantis dramatiškas, nuolatinis pusiausvyros tarp tautinio, etnokultūrinio savitumo ir bendrosios, visuotinės kultūros ieškojimas.
Sparti XX a. antrosios pusės technologijų kaita, pažangos procesai, globalizacija privertė galvoti ir apie dvasinės kultūros apraiškų saugumą. Kokia vieta etninei kultūrai skiriama globalioje ir lokalioje tikrovėje? Etninės kultūros, kaip savito kultūrinio tapatumo matmens, suvokimas ir įvertinimas įgauna svarbos ir apibrėžiant save, savo tapatumą įstojus į ES. Etninė kultūra pasitelkiama kaip atsvara masinei kultūrai. Globalizacijos procesai, aprėpiantys ne tik materialinę, bet ir dvasinę žmogaus sritis, kelia grėsmę mažų tautų kultūroms.
Šios vertybės neturės reikiamos įtakos vaikui, jei jos nebus praktikuojamos šeimoje, ugdymo įstaigoje, visuomenėje. Vaikas, bendraudamas su suaugusiais ir bendraamžiais, perima istorinę tautos patirtį: žaisdamas, stebėdamas aplinką, įsitraukdamas į meninę veiklą, dalyvaudamas šeimos ir visuomenės tradicinėse šventėse, jose atlikdamas tam tikrus ritualus. Tautiškumas yra integrali individo asmeninio identiteto dalis. Jis labai svarbus asmenybės tapsmui.
Tikras susirūpinimas tautinėmis mažumomis, drauge ir specifiniu jų švietimu prasideda tik po Antrojo pasaulinio karo. Įkuriama Jungtinių Tautų Organizacija, Europos Taryba, kitos tarptautinės organizacijos. Šios tautinis mažums teises, itin svarbus tarptautinės bendrijos demokratijos laimėjimas.
Kultūra - vienas iš socializacijos veiksnių. Ąžius, vertybines nuostatas, gyvenimo būdą, kasdienį elgesį. Kultūra yra socialiai išmokstama, įgyjama, jos tęstinumą užtikrina socializacija. Ji padeda žmogui prisitaikyti visuomenėje. Ji taip pat suteikia šaltinius identiteto konstravimui. Šios visuma yra veikiama kultūros, kurią perduoda šeima, mokykla, bendraamžis grupės. Šiuo kultūros tęstinumą. Tėvai perduoda tradicijas, tuo palaikydami identiteto kontinuumą. Mokykla, kaip socializacijos veiksnys visumą, apimanti tėvus, bendraamžius, mokyklines ir tarpmokyklines organizacijas, formuoja jaunimo kultūrą. Šiuolaikiniame pasaulyje nemažą įtaką įgavo žiniasklaida: televizija, radijas, spauda, taip pat naujoji elektroninė žiniasklaida (Krukauskienė, 2003, 42 p.). Lietuvos mokyklos sociokultūriniai tikslai šiuo metu siejami su etninės kultūros ugdymu, kuris atitinka švietimo nacionalumo principą, skelbiamą „Lietuvos švietimo koncepcijoje“ (Lietuvos švietimo koncepcija. Bendroji dalis. 2003 m.).
Kadangi kiekvienos tautos įgyta dvasinė ir materialinė patirtis yra ir kiekvieno etninės bendrijos nario - asmenybės dalis, privalu skatinti mokinius pažinti savo tautos kultūrinį palikimą, suvokti jo skirtumus ir bendrybes, lyginant su kitų tautų kultūromis. Ilgaamžė kiekvienos tautos patirtis turi savitą raiškos būdą, geriausiai atitinkantį žmonių fizines ir dvasines savybes, gamtines ir socialines sąlygas. Tai ir sudaro etninės kultūros tautiškumą. Etninė kultūra, anot St. Gutausko (1991), tai kiekvienos tautos kultūros pamatas. Ji formavosi drauge su žmogumi, apimdama visas jo medžiaginio ir dvasinio gyvenimo sritis ir tenkindama visus jo poreikius. Etninėje kultūroje sukaupta žmogaus patirtis nuo pat jo egzistavimo pradžios. Kiekvienos tautos patirtis, priklausydama nuo gamtos, istorijos ir socialinių sąlygų, nuo žmonių charakterio, antropologinių savybių, įgavo savitą raiškos būdą.
Etninė kultūra - amžinosios tautos vertybių sistema - išreiškia gimtoji kalba, bendrijos narių dorovė, religija, tautosaka, liaudies choreografija, muzika, tautodailė. Ąžiais (Šepienė, 1997, 5 p.). Gilindamiesi į praeitį, įsiugdome istorijos jausmą ir galbūt ne taip greitai puolame į glėbį visokioms dabarties naujovėms, kurios vėliau gali pasirodyti buvusios vienadienės. Autentiško Europos kultūros pagrindo paieškos šiuo metu įgyja vis didesnę reikšmę. Formuojantis europinio bendrumo kultūroms, dėmesys skiriamas ir europinei tapatybei bei savimonei. Europinio identiteto, arba tapatybės, formavimasis susijęs su tradiciniu tautinis tapatybis ir savimonis likimu ir vieta Europoje. Kartu vis labiau stengiamasi išlaikyti vietinį savitumą, rūpinamasi tautų ir tautinis mažums, istorinis kultūrinis regionų tapatybe, siekiama jų išsaugoti. Tautiškumas - būtina šiuolaikinio europietiškumo sudedamoji dalis.
A. Maceina rašė: „Kaip šeima nedingsta tautoje, taip tauta nedings žmonijoje. Žmonija atsiremia į tautą, ją pratęsia ir papildo. Ąžiai bendruomenei - ne tiek pamatiniais, kiek dvasiniais moraliniais saitais suburtai bendruomenei. Ąžiau vartojamos kaip sinonimai, galutinai atskiriamos. Šis tautos tradicinė kultūra. Ji yra svarbiausias visos kultūros vientisumo, savitumo ir stabilumo šaltinis. Globodama šią kultūrą, valstybė palaiko tautos identitetą, jos orumo jausmą, stiprina savimonę, priešašinais kosmopolitizmui, snobizmui, kultūrs unifikacijai“ (Vyšniauskaitė, 1997, 1 p.). Ąžiai tautai ar etninei grupei būdinga kultūra: „Ji atsirado ir išsivystė kartu su tautos savimonės atsiradimu. Ąžiais, tautosaka, tautodailė, muzika, choreografija ir kt.“ (Vyšniauskaitė, 1997, 1 p.). Etninė kultūra per kartas perduodama kaip paveldas, įgavusi gyvosios tradicijos formą yra paveiki sistema, formuojanti asmens ir visuomenės identitetą.
Etninės Kultūros Įtaka Asmenybės Formavimuisi
Vaiko asmenybės pamatus sudaro dvasinės galios, kurios atsiranda perimant dvasines vertybes: dorines, estetines, intelektines. Visas šias vertybes vaikas natūraliai perima augdamas aplinkoje, kurioje toleruojama etnokultūra. Ji apsaugo asmenybę nuo neigiamos dvasinės įtakos. Jo tvirtinimu, etnokultūros įtakoje susiformuoja pagrindinė asmenybės struktūra ir kiekvienos tautos atstovui ji yra savita, specifinė. Ši struktūra tampa asmenybės ugdymo etalonu.
Mažam vaikui etnokultūra yra artimiausia ir natūraliausia jo aplinkos erdvė. Jei vaikas gimsta ir auga šeimoje, kurioje tarp kitų vertybių toleruojamos etnokultūros vertybės, jos tikrai įsitvirtins jo giluminiame pasaulyje, padės objektyviau skirti, kas yra tikrai vertinga, apsaugos nuo neigiamos masinės kultūros įtakos. Šiau sugebėjo išsaugoti, kas vertingiausia visai žmonijai, o ne vienai etninei grupei. A. Valonas, E. Eriksonas teigia, kad poreikis mėgdžioti protėvių gyvenimo būdą, savybes, bruožus vaiko yra genetiškai paveldėtas. Genetinis etniškumo pradmuo ir aplinka padeda identifikuotis savo etninės grupės atstovu. Identifikacijos poreikis yra socialinio pobūdžio. E. Eriksonas jį pavadino „centrine asmenybės savybe“. Tai ypatingas vaiko troškims, vertybis, bendravimo su kitais ir savimi sintezs stilius. Tai vyksta visą žmogaus gyvenimą.
Mokykla skiepija meilę etninei kultūrai, ugdomas noras ir įgūdžiai ją puoselėti, formuojamas asmenybės ryšio su tauta suvokimas. Svarbu mokiniams, kurių šeimose išblėsęs tautinis sąmoningumas. Šias tautos ir bendr'ąsias vertybes. Šis organizavimo praktiką, teminius renginius, temines ekskursijas, kraštotyrą, kultūros paminkls globą. Anot J. Pikkono (1994), moksleivis privalo suvokti save kaip žmogų, kurio šaknys glūdi ne vien šeimoje, bet ir tautoje, tikėjime bei valstybėje. Šias perspektyvą savo vertybis sistemos kūrimui.
Visame auklėjimo procese, kurio galutinis tikslas yra žmogaus asmenybės formavimas, didelę reikšmę turi pasaulio vertybės. Iš to seka, kad žmogaus auklėjime svarbi yra vertybis sistema. Jeigu auklėtojas nori pasiekti tam tikrs rezultats, jis turi pasiklyti konkrets vertybis pasaulyje. Tai gali būti kultūrinis paveldas, kuris žmogui artimiausias. Kultūrinis paveldas yra vertybis nešėjas. Etninis mokinio paveldas yra priimtiniausias, nes jame ...
Lentelė: Tautinio Ugdymo Aspektai
| Aspektas | Apibrėžimas | Tikslas |
|---|---|---|
| Tautiškumas | Priklausymo tautai savimonė, tautinės individualybės raiška | Kūrybiškas nusiteikimas kurti tautinės valstybės ateitį, tautiška veiksena. |
| Patriotiškumas | Centrinė tautinio auklėjimo dalis, nusistatymas į savo tautą ir jos reikalus | Naujų kartų prideramas nusistatymas į savo tautą ir jos reikalus. |
| Nacionalumas | Naujos kartos ruošimas kultūriniams uždaviniams spręsti | Tautos kėlimas į nacijos lygį. |
žymės: #Vaika
Panašus:
- Atraskite Efektyviausius Lopšelio-Darželio Kultūros Formavimo Principus Vaikų Ugdymui
- Atskleiskite Sėkmės Paslaptis: Etinės Kompetencijos Įtaka Organizainei Kultūrai Vaikų Globos Namuose
- Vaiko kultūra darželyje: svarbiausi ugdymo aspektai, kuriuos turite žinoti
- Sužinokite, Kiek Kalorijų Turi Keptas Kiaušinis ir Kaip Tai Veikia Jūsų Kūną!
- Viduriavimas ir vėmimas nėštumo pabaigoje: svarbiausi patarimai ir gydymo būdai