Delfi Video Erica Jennings į interviu atvyksta kaip visada puikiai nusiteikusi ir pasitempusi. Jei ne dažnos žinutės apie asmeninį 43-ejų moters gyvenimą, negalėtum nė įtarti, kad tik scenoje ar priešais kameras - ji diva. O kasdienybėje - trijų vaikų mama, kuriai, beje, taip jau susiklostė, kad gana dažnai jais rūpinasi viena.
Sunkumai Auginant Vaikus
„Ar galime sakyti, kad dabar vaikus augini daugiausia tu, juk Jurgis gyvena Ibisoje?“ - paklausėme Ericos laidoje „Kasdienybės herojai“.
„Iš tikrųjų nėra lengva, taip jau beveik pusantrų metų. Vaikai buvo porą kartų Ibisoj, gal kas du mėnesius jie matosi, bet aš tiesiog negalvojau, kad taip bus“, - itin atvirame interviu pirmą kartą prabilo moteris.
Plastinės Operacijos
Prieš gerą mėnesį Erica nedrąsiai pravėrė plastinės chirurgijos klinikos duris, nors širdyje jau tvirtai buvo apsisprendusi - atėjo didžiųjų permainų metas. Ji įsitikinusi, jog apsimetinėti, kad pakitusi išvaizda - dietų ir sveiko gyvenimo būdo rezultatas, gėdinga, todėl be jokių užuolankų kalba apie sprendimą gerokai pakoreguoti savo išvaizdą. Tai pirmas kartas, kai dainininkė gulėsi po skalpeliu.
Viskas dar taip šviežia ir dar vyksta gijimo procesas. Juk operacija truko ne vieną valandą - atlikėjai buvo pakoreguoti užkritę viršutiniai vokai ir nuo liemens nusiurbti riebalai.
- Kodėl pakeitėte nuomonę apie plastinę chirurgiją?
- Esu jau tokio amžiaus, kai tikrai žinau, ko gyvenime noriu. Jaunas žmogus visada labai kategoriškas, ir tai normalu - tada pasaulyje viskas atrodo tik juoda arba balta. Bėgant laikui supratau, kad vis dėlto nieko nežinau, o nuomonės ir nusistatymai keičiasi. Keitėsi ir manieji.
Ankstesni pasakymai prieš chirurginę intervenciją į žmogaus išvaizdą buvo mano jaunatviškas maksimalizmas ir garsus pareiškimas, kad niekada nesioperuosiu. O ir gyvenimas viską savaip sudėliojo - esu tris vaikus pagimdžiusi mama, tad pasirūpinti savimi yra ne egoizmas, kaip daugelis mamų kažkodėl iki šiol mano, o labai apgalvotas žingsnis.
Nukarusius ir man labai nebegražius vokus išsioperuoti norėjau jau senokai - matydavau savo tėčio nukarusius vokus ir žinojau, kad man reikės ką nors daryti su savaisiais. Po operacijos, kuri pavyko labai sėkmingai, dabar ir tėtį įkalbinėju pasidaryti tokią pat procedūrą, nes gyvenimo kokybė po jos labai pagerėja.
Na, o dėl pilvo - jau ilgokai jaučiau kompleksus dėl susikaupusių riebalų. Gal net kokius dvejus metus, tačiau operacijai vis nesiryždavau, o tada ėmiau galvoti, kodėl to nedarau.
Supratau, kad mane labai veikia aplinkinių nuomonė. Bijojau to, ką kiti žmonės pasakys, kol galiausiai suvokiau, kad tai ne gyvenimas, taip negalima. Puikiai suprantu, kad turbūt daugelis mamų, kaip ir aš seniau, gali jaustis kaltos, nes visuomenės akyse toks rūpinimasis savimi prilygsta savanaudiškumui, tuštybei ir pinigų švaistymui.
Tačiau galiausiai supratau, kad noras būti gražiai sau ir nebeturėti kompleksų nėra joks savanaudiškumas. - Po operacijų praėjo vos mėnuo. Kaip jaučiatės šiandien?
- Iš naujo atradau visą didžiulę spintą drabužių, kurių iki šiol negalėjau vilkėti. Tiesą sakant, po chirurgo peiliu guliausi ne tam, kad atrodyčiau kaip dvidešimtmetė. Operuotis pasiryžau, nes norėjau atsikratyti kompleksų, o jų atsikračiusi jaučiuosi daug geriau.
Vadinasi, viskas gerai ir mano vaikams, šeimai, ir visiems aplink. Labai aiškiai žinau, ko norėjau, - susitvarkyti vokus ir pilvą - šios kūno vietos man nepatiko. O štai mano krūtinė man net labai patinka, jos nereikia nei kelti, nei ko nors kito daryti.
Aš ir su psichologe kalbėjau, kad vis dėlto esu trijų vaikų mama, man nebe dvidešimt, noriu pasidovanoti naują pradžią mažumėlę pasukčiaudama ir pasidarydama operaciją, o ne sportu naikindama riebaliukus. Manau, kad to nusipelniau - juk kartais galima save palepinti.
- Ar nebijojote operacijos, narkozės arba to, kad rezultatai nepatenkins lūkesčių, o tūkstančiai eurų bus išleisti?
- Nebijojau. Manęs to paties ir draugai klausė. Svarbiausia būti 100 proc. įsitikinus, kad pati to nori, - tada visa kita nebesvarbu. Tiesa, man buvo labai baisu, kai prieš pat operaciją dar laukiau gerą pusvalandį.
Gydytojai, sesutės - visi aplink bėgiojo, o aš viena sėdėjau ir laukiau. Tai buvo ilgiausias pusvalandis mano gyvenime. Buvo streso, skraidė drugeliai - panašiai būna ir prieš koncertus.
Sėdėjau klinikoje ir pradėjo į galvą lįsti visokios mintys: ar tikrai viskas bus gerai, o jeigu kas nors nutiks, o kaip su narkoze, ar atsibusiu? Bet paskui atėjo gydytojai ir nuramino. Mačiau, kad jie supranta, jog jaudinuosi. Man labai svarbu energija ir ryšys, o tai jutau ir su mane operavusiu plastikos chirurgu Mantu Sakalausku, ir su visa „Nordclinic“ komanda - visi šypsojosi, buvo atsipalaidavę, atrodė gerai pailsėję.
Beje, laimingi atrodė ne tik ten dirbantys specialistai, bet ir moterys, kurios tą pačią dieną operavosi pas kitus specialistus - tuo metu man tikrai buvo svarbu tai pamatyti. Ir, juokingiausia, nė truputėlio nebesijaudinau prieš operacijas, net ir tą pačią dieną buvau visai rami.
Tik kai atsiguliau ant operacinio stalo, mane apėmė panika - pajutau, kad trumpėja įkvėpimai, teko prisiminti pratimus. Esu atlikėja ir privalau mokėti nusiraminti. Prieš koncertus visada būna jaudulio, su juo tenka susidoroti, taip pat buvo ir operacinėje. Susitvarkiau ir užmigau.
- Pooperacinis periodas daug kam nebūna lengvas. Skausmai, patinimai, baimė - ar visa tai patyrėte ir jūs?
- Esu išgyvenusi narkozę, kai gimdžiau Gaią, - ji mano pilve buvo įsitaisiusi kojomis į priekį, ir nors labai nenorėjau, teko daryti cezario pjūvį. Bet tada buvo tik dalinė nejautra, o dabar po operacijos viskas buvo labai ramu ir sklandu.
Šiek tiek jaudinausi, kad po narkozės gali pykinti, tačiau nieko blogo nebuvo - tiesiog gulėjau, ilsėjausi ir žiūrėjau televizorių. - Iš klinikos jus pasiėmė draugė, o ne sutuoktinis. Kodėl?
- Jurgis tuo metu buvo Kolumbijoje, tad mane namo parvežė geriausia draugė. Ji atėjo su gėlėmis ir pasakė, kad labai gerai atrodau, o aš taip ir jaučiausi, nes man nieko neskaudėjo.
- Kaip į jūsų apsisprendimą operuotis reagavo šeima?
- Tikrai neklausiau Jurgio, ar galiu darytis operacijas. Tiesiog pasakiau, kad darysiuosi, ir tiek. Jis atsakė: jei tikrai to noriu, tada viskas gerai, nes tai yra mano kūnas ir galiu daryti su juo, ką noriu.
Šeimos atostogos Egipte
Metus dainininkė Erica Jennings pradėjo džiugiai - su sūnumis Pranu, Antanu ir jaunėle dukra Gaia išvyko į kelionę. Erica tikino, kad atostogos jai ir vaikams Pranui, Antanui ir Gaiai buvo labai reikalingos - gruodis buvo išties nelengvas.
„Pirmoji diena Egipte. Po labai įtempto gruodžio, kai visi sirgome gripu ir labai karščiavome, norėjosi pabėgti.
Važinėjome motociklais (aišku, negalėjome filmuoti, kol Gaia buvo apsivijusi mane aplink juosmenį, o mes lakstėme po dykumą), paskui - bagiais, aplankėme beduinų kaimą, o netoliese vyko vakarienė ir pasirodymas.
Labai rekomenduoju tokią veiklą su 15, 13 ir 5 metų vaikais. Smagu, o dar svarbiau - dalytis nauja patirtimi ir kurti prisiminimus, kurie išliks visam gyvenimui.
Vienas iš mano 2023 m. tikslų - aplankyti 3 naujas kelionių vietas. Kol kas pirmosios 2 šių metų savaitės pasirodo esančios itin pasakiškos ir tikrai įsimintinos. Pradedu 2023 metus taip, kaip ketinu tęsti“, - socialiniuose tinkluose rašė Erica Jennings.
Asmeninis Gyvenimas Ir Skyrybos
Fotogalerija: Žmonės.lt primena, kad trijų vaikų - sūnų Prano Emilijaus, Antano bei dukters Gaios Marios - Erica Jennings susilaukė su buvusiu vyru muzikantu Jurgiu Didžiuliu. Regis, jos gyvenimas sukasi muzikos ritmu, todėl ir gimimo dieną E.Jennings bus apsupta muzikos, draugų ir šeimos.
„Su vyru ir berniukais jau papietavome mano mėgstamiausiame restorane Vilniuje - „Gaspar's“. Paklausta, ko gimimo dienos proga ji sau palinkėtų atsakė, kad nori toliau eiti tuo pačiu keliu, kaip ir dabar.
Žiūrėdama į ateitį E.Jennings nepamiršta ir per praėjusius metus nutikusių įvykių. „Praėję metai buvo neįtikėtini tiek asmenine, tiek profesine prasme.
Interviu vis dažniau lietuviškai duodanti E.Jennings teigia įveikusi ir ją kamavusį kompleksą: „Labai džiaugiuosi atsikračiusi komplekso dėl lietuvių kalbos, dėl kalbant daromų klaidų. Kaip dar vieną svarbiausių praėjusių momentų ji gali įvardinti ir trečią nėštumą.
Lietuvoje Erica gyvena jau 23-ejus metus. „Pamenu, buvo labai siaubinga. Prieš tai gyvenau Tanzanijoj, kur šviečia saulė, visada viskas gerai. Afrikietiškas gyvenimas man labai patiko.
- Tačiau viskas pasikeitė kone per vieną dieną. „Per karantiną mano pajamos, kaip ir visų muzikantų, nukrito dviem trečdaliais. Tai buvo labai sunku.
Net 16 metų drauge su muzikantu Jurgiu Didžiuliu pragyvenusi ir trijų atžalų susilaukusi Erica apie santykius kalbėjo taip pat atvirai. „Mes ne kartą esame sakę, kad pykstamės. Praėjome itin sunkų etapą.
Tačiau mes vis dar mėgstame groti kartu. Man labai patinka dainuoti kartu su Jurgiu. Dabar mes esame geresni tėvai ir draugai, nei anksčiau. Aš galiu miegoti ramiai, nes žinau, kad padariau viską, - atvirai kalbėjo E. Jennings.
Aš nebenorėjau dainuoti, nebeturėjau jokios motyvacijos, nenorėjau eiti ant scenos, nenorėjau meluoti ir vaidinti. Meilė ir šeima man labai svarbu.
Galvojau, kad man reikia viską apsaugoti - negalėjau fokusuotis į kitus dalykus. Visur eidavau viena arba su draugais, tačiau būdavo labai liūdna. Ar aš ir toliau taip gyvensiu? Susimąsčiau, kokį pavyzdį rodau savo vaikams.
Iš tiesų dabar aš esu labai laiminga, - džiaugėsi moteris. - Terapiją lankau gal ketverius metus, ji man labai padėjo apsispręsti.
Liepos 14 dieną pasirodė žinia, kad menų fabriko „Loftas“ įkūrėjai Viktoras ir Živilė Diawaros nutarė pasukti skirtingais keliais. Iškart kitą dieną - liepos 15-ąją - apie skyrybas pranešė Erica ir Jurgis.
Paklausus, ar šiuo metu ji miega viena, Erica intrigavo. - Kartais. Žinai, aš turiu tris vaikus, tai... Aš neieškau nieko. Manau, labai svarbu suprasti, kas buvo, ko tu nori, ko nenori. O užvis svarbiausia - geras santykis su savimi.
„Man tai rūpi dėl mano vaikų. Noriu gyventi šalyje, kurioje visi žmonės yra lygūs. O aš darau tai, ką galiu.
Motinystės Iššūkiai Ir Visuomenės Požiūris
Erica Quinn Jennings (40 m.) - Airijoje gimusi dainininkė, muzikanto Jurgio Didžiulio (40 m.) žmona, Prano Emilijaus (12 m.), Antano Algimanto (10 m.) ir Gaios Marios (3 m.) mama.
„Kai laukiausi Prano, buvau 6 mėnesius nėščia ir užlipau ant scenos koncertuoti, tai buvo skandalas! Žmonės mane kritikavo ir aiškino, kad neturėčiau lipti į sceną su pilvu“, - prisimena atlikėja Erica Jennings, su vyru Jurgiu Didžiuliu auginanti tris vaikus.
- Jeigu aš gaučiau po eurą kaskart, kai Jurgis su vaikais poliklinikoje ar kitur išgirsta klausimą „kur mama?“ arba kai aš išgirstu komentarų „o kur gi vaikai? Su tėčiu? Vau koks nuostabus tėtis!“, būčiau labai turtinga moteris. Kaskart kai manęs kas nors paklausia „tai kur mano vaikai, jeigu aš čia viena“, su šypsena atsakau „matote, jie turi tėtį“.
Dėl istorinių priežasčių moterys prisiima didžiąją dalį namų ruošos ir emocinio krūvio. Taigi, šiuolaikinė moteris susiduria su lūkesčiais ne tik „aš noriu turėti viską“, bet ir „aš turiu daryti viską“.
- Šį rudenį atliktuose tyrimuose vyrai prisipažino, kad visuomenė tėčiams atlaidesnė negu mamoms. Ar pastebite tai? - Pastebiu tai nuolatos. Mama gali viską daryti teisingai kiekvieną mielą dieną, bet jeigu ji nors vieną kartą suklys, tai iškart bus pastebėta ir moteris - „nuteista“.
Arba mama išeina kurį vakarą pasišokti ar pavakarieniauti viena, su draugėmis, ir reakcija būna „ak, kokį nuostabų partnerį jūs turite, koks jis nuostabus tėvas, kad liko namie su vaikais“.
Arba liūdniausias variantas „jis tave išleido? čia tai bent vyras!“. - Vyrai taip pat prisipažino jaučiantys, kad visuomenė tėčius labiau palaiko negu mamas. Ar turite tokių pavyzdžių?
- Tūkstančius! Toks jausmas, kai moteris tampa nėščia, staiga ji pradeda priklausyti visai visuomenei ir kiekvienas jaučia pareigą ir jaučiasi esą teisūs komentuodami moteriai viską ir bet ką, kas jiems šauna į galvą.
Pamenu, 2007-aisiais, kai laukiausi Prano, buvau 6 mėnesius nėščia ir užlipau ant scenos koncertuoti, tai buvo skandalas! Toliau dariau savo darbus, nepaisydama viešos kritikos. Tiesa, ir dar aš dėvėjau suknelę su aukštakulniais - kaip „nusikaltėlė“. Ką gi, tai kitų žmonių problema.
Ji tęsėsi ir kai po gimdymo vėl grįžau į sceną - ištisai sulaukdavau klausimų „kas prižiūri vaiką“. Tarsi vaikai turi būti susiklijavę su mama. Kitas etapas - nuolatiniai komentarai apie mano žindymą. Tai nepaliovė manęs stebinti. Panašūs komentarai niekada nesibaigia! Tėčiai nieko panašaus nesulaukia!
O jeigu pažvelgtume dar giliau - tikrai egzistuoja mąstymas, kad moteris priklauso visai visuomenei. Todėl visuomenė nurodo, ar, kaip ir kada turėti vaikų. Moterys visuomenėje neturi savo kūno autonomijos.
- Vyrai mažai įsitraukia į vaikų priežiūrą, nes jaučia grėsmę karjerai, - rodo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos apklausa. - Atvirai pasakysiu, manau, labai dažnai tai kyla iš pačių moterų.
Bet tuo pačiu mes dar vis matome, kad mano amžiaus ar vyresnės moterys slapta arba atvirai tikisi, kad vyras turėtų finansiškai išlaikyti moterį ir kad vyrui tai yra natūralu - kovoti darbo rinkoje dėl karjeros ir save realizuoti.
Kadangi šios moterys pačios nenori to sau, jos neretai pasisako, jog norėti karjeros ar būti nepriklausomai yra nemoteriška. Taigi, kartais moterys yra savo pačių priešės. Vyrai iš prigimties yra mylintys ir globojantys.
Vaikų Auklėjimas Ir Kalbos
Auginu du berniukus ir tai matau. Jie nuoširdžiai rūpinasi mažąja sesute ir manimi, manau, todėl, kad jiems tai leidžiama. Kai Pranas buvo mažesnis, vienu laikotarpiu jis kartodavo, kad užaugęs nori būti tėčiu. Argi tai ne gražu? Visur klijuojama tiek daug etikečių. Ir vyrams, ir moterims.
Kad būčiau laiminga, man svarbūs ir mano vaikai, ir karjera. Kas nors kritikuos - reiškia, nei vieno iš šitų dviejų aš nedarysiu gerai. Esu trijų vaikų mama. Kai kurie draugai mano, kad mes su Jurgiu esame gana senamadiški tėvai, nes turime lūkesčių savo vaikams.
Kiti mano, kad esame labai progresyvūs, nes mezgame dialogą su jais visomis temomis. Mes tikimės iš jų pagarbos kitiems. Taip pat tikimės, kad jie atliks namų ruošos darbus, paisys gerų manierų, bus geri ir empatiški.
Esu trijų vaikų mama. - Kokiomis kalbomis šnekate jūs ir jūsų vaikai?
- Aš kalbu angliškai ir lietuviškai. Iki paauglystės kalbėjau ir airių kalba, bet tiek ilgai negyvendama Airijoje vietinę kalbą pamiršau.
Mano vyras kalba ispaniškai, lietuviškai bei angliškai. O mūsų vaikai šneka angliškai, lietuviškai ir ispaniškai. Ar planuojate vaikus netolimoje ateityje mokyti kokios nors užsienio kalbos?
Berniukai lankė lietuvišką darželį, kuriame gavo gerus lietuvių kalbos pagrindus. Tuo metu Jurgis su jais kalbėdavosi ispaniškai. Kai jie pradėjo lankyti mokyklą, papildomai mokėsi lietuvių. Pranas kitais metais jau gali rinktis užsienio kalbą, jis planuoja mokytis ispanų, Antanas - taip pat.
Jeigu iš savo tėvų nebūčiau sulaukusi tokio puikaus palaikymo rūpinantis vaikais visą šį laiką, ko gero, būčiau samdžiusi lietuviškai kalbančią auklę. Berniukai vasarą lankydavo specialias pamokas, papildomai mokėsi lietuvių kalbos visus mokslo metus.
Vis dėlto didžiausią pažangą pastebėjome tuomet, kai jie laiką leisdavo tik lietuviškai kalbančioje aplinkoje. Maždaug prieš dvejus metus lietuviškai visi kartu pradėjome kalbėti ir namuose - matome nuostabų progresą.
Kai Pranas ir Antanas pradėjo žaisti regbį, jų lietuvių kalbos įgūdžiai dar labiau pagerėjo. Kalbų tobulinimo procesas yra tarsi kelionė ir mes, tėvai, mokomės iš savo klaidų. Pavyzdžiui, mažoji Gaia lietuvių kalbą girdi jau nuo gimimo, su ja lietuviškai kalba ir tėtis. Vėliau, mokykloje, ji galės mokytis ispanų.
Apskritai kalba yra kultūra. Taigi kuo daugiau kalbų asmuo moka, tuo labiau jis suvokia skirtingas kultūras ir, dar geriau, - savąjį paveldą.
- Ar jums pačiai nekyla jokių problemų bendraujant su uošviais, o vaikams - su seneliais?
- Ne, visai ne. Su Jurgio seneliais visuomet kalbėjau lietuviškai. Taip pat ir mūsų vaikai. O su seneliais vaikai bendrauja ir lietuviškai, ir angliškai, ir ispaniškai.
Ar prieš gimstant vaikams ir vėliau, juos auklėdama, domėjotės vaikų auklėjimo keliomis kalbomis principais? Ar viskas vyko tiesiog savaime?
Svarbiausias principas, kurį supratau, yra tai, jog didžiausią dėmesį vienu metu reikia skirti vienai kalbai. Prisimenu, pradžioje berniukams ne itin sekėsi skaitymas ir rašymas. Baigiantis pirmiesiems metams mokykloje jie jau lengvai gebėjo skaityti ir rašyti.
Tokia pažanga įvyko dėl to, jog visą šį laiką kiekvieną vakarą jiems skaičiau. Įpratimas vienu metu kalbėti viena kalba yra itin svarbus, taip pat kaip ir kalbėjimas tam tikra kalba tam tikroje vietoje - visai kaip lietuviškame darželyje, kurį berniukai lankė. Ir reikėtų vengti kritikos. Vietoj pastabos „Tai blogai, sakyk taip!“ kur kas geriau tiesiog taisyklingai pakartoti sakinį.
Noriu, kad jie mėgautųsi mokymosi procesu, nekompleksuotų. Prisimenu, kai aš pati nerimaudavau, kad netobulai pasakysiu vieną ar kitą žodį.
Tačiau svarbu mitą atskirti nuo tiesos. Biblijoje yra sakoma, jog negalima primušti savo vergo iki mirties, bet jeigu jį primuši ir jis atsigauna po dienos ar kelių - viskas yra gerai.
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Klemastino Sirupas Vaikams: Viskas, Ką Reikia Žinoti – Nauda, Dozavimas ir Atsargumo Priemonės
- Vaikiškos Ausinės Nuo Triukšmo – Geriausios Apsaugos ir Komforto Pasirinkimai Vaikams!