Šeima yra visuomenės pagrindas, kaip skelbiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje. Šiuo teiginiu iškeliama temos svarba valstybei. Kiekvienoje visuomenėje egzistavo ir egzistuoja šeima. Šios šeimos narių tarpusavio ryšiai nėra taip griežtai apibrėžti.
Šeimoje vyksta svarbiausi asmeninio, privataus gyvenimo įvykiai, žmones jungiantys su socialine grupe, visuomene. Šeimą galima apibūdinti kaip santuokos arba kraujo ryšiais grįstą mažąją grupę, kurios narius sieja bendra buitis, bendra moralinė atsakomybė ir tarpusavio pagalba.
Šeima - pirminė visuomenės ląstelė, vienas pagrindinių jos struktūros elementų. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas jų charakteris, idealai, vertybės, jie ruošiami gyvenimui. Todėl šeima per visą žmonijos istoriją buvo svarbi institucija. Joje bręsta žmogus, pilietis ir asmenybė.
Tačiau šiais laikais vyksta ir vertybių kaita. Šiais sunkiais ekonominiais ir politiniais laikotarpiais iškyla poreikis peržvelgti savo vertybes. Dauguma žmonių gyvena nesusituokę ir dažniausiai to priežastys esti manymas, kad jie per jauni ir nepasiruošę tuoktis. Moteriai) siekti karjeros, didesnės algos, geresnių darbo sąlygų, mokytis.
Taip pat toks šeimų buvimas skatina didesnę visuomenės toleranciją kitokiems gyvenimo stiliams. Jaunuoliai anksčiau palieka namus, išvyksta mokytis ar dirbti į užsienį. Šios valstybės permains laikotarpiu, per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje smarkiai pasikeitė gyvenimo sąlygos, žmonės pasijuto nestabiliai. Demografai pastebi, kad smarkiai kito ir šeimos institucija. Tai visų pirma vaiko ateitis.
Valstybė, vertindama šeimos svarbą, rūpinasi šeimos socialine parama. Santuokos kaip įsipareigojimo sutarties sudarymas Dievo ir visuomenės akivaizdoje yra ne tik visuomenės tvarkos reikalavimas, bet kartu sutuoktinių meilės išraiška, kuri siekia būti patvirtinta šventos vienybės, ištikimumo ir neišardomumo priesaika. Ši priesaika suteikia pastovumo sutuoktiniams ir jų vaikams, o dovanojanti save meilė padeda įveikti visus sunkumus. Skyrybos nėra išeitis ir paprastas problemų sprendimo būdas, tad negalima būtų teigti, kad gyvenimas nesantuokinėje šeimoje yra geresnis tuo atžvilgiu.
Aptariant šeimos istoriją bei valstybės santykį su šeima šiandieninėje Lietuvos valstybėje, po valstybingumo atkūrimo Lietuvos Respublikos šeimos politikos raida Lietuvoje nebuvo kryptinga, t. y. keitėsi visuomenės požiūris į moralines kultūrines vertybes. Permainos labiausiai paveikė šeimos struktūrą ir jos stabilumą.
Štai jos bruožai: mažėja santuokų (bendrasis santuokų rodiklis 1000 gyv. 1990 m. - 9,8; 2003 m. - 4,9), iki 2004 metų mažėjo gimstamumas (bendrasis gimstamumas 1000 gyv. 1990 m. - 15,4; 2003 m. - 8,8), daugėja vaikų, gimusių ne santuokoje (1990 m. - 7,0 proc.; 2003 m. - 30,0 proc. 2005 m. santuokos neregistruotiems tėvams gimė 8679 vaikai, tai sudarė 28,4 proc. visų gimusiųjų, 2004 m. - 28,7. 2005 m. 68 proc. nesantuokinių vaikų buvo įregistruoti pagal abiejų tėvų pareiškimą, o 31 proc. tokių vaikų buvo įregistruoti pagal motinos pareiškimą.
Kasmet išsituokia apie 11 tūkst. porų ir po ištuokos su vienu iš tėvų lieka apie 10 tūkst. vaikų (Statistinė apžvalga, 2005) santuokų kūrimas atidedamas, gyvenama kartu be įsipareigojimų (Demografinė situacija Lietuvoje 1990 - 2002). Ši šeima (giminės) nariams, ugdant jaunąją kartą, perimamos tautinės, kultūrinės, dvasinės vertybės, bręsta asmenybė ir valstybės pilietis. Valstybės ir šeimos labai tamprūs ryšiai, kuriuos galima pastebėti visoje istorijoje. Šeima gyvavo ir yra svarbi visoms tautoms ir visais laikais.
Šiais laikais keitėsi, vystėsi skirtingas požiūris į šeimos ir atskiro individo vaidmenį valstybėje, šeimos vertybes, vyro ir moters vaidmenis. Kai kuriose tautose (pvz. žydų) ryškus individo, šeimos, visos tautos bendrumo suvokimas. Žydų bendruomenė buvo maža ir visapusiškai silpna, palyginus su aplinkinėmis tautomis. Ši griežta religija vienijo bendruomenę. Atskiro žmogaus nepaklusnumas užtraukdavo nelaimę visai bendruomenei.
Žmogus buvo neatskiriama visumos dalis ir jo laimė priklausė nuo bendruomenės santvarkos ir tvarkos bei galimybis tęsti kartas. Romėnai, šiais vergais, nes šiuo valstybei turi didelę reikšmę, nes šeimoje pasiskirstydavo politinės, ekonominės, socialinės žmogaus galimybės. Pagrindiniai santuokos motyvai buvo ekonominei ir politiniai, o ne jausmai. Šios socialinės klasės atstovai ir kilmingiesiems garantavo su jų kilme susijusias privilegijas, stabilų ekonominį pagrindą. Moteris antikoje nebuvo gerbiama, nes ji buvo laikoma žemesnės prigimties nei vyras.
Šiuo valstybė sudarė ne individai, o šeimos kiekiai. Individai buvo neatsiejama šeimos dalis. Vėliau pasak, P. Dinzelbacher (1998), šeimos pradėjo jungtis į didesnę bendruomenę ir tapo valstybe, kuriai perdavė dalį savo valdžios teises. Individo įsipareigojimai šeimai perėjo į įsipareigojimus valstybei. Viduramžiais šeimos, individo ir valstybės santykis išliko panašus kaip ir antikoje.
Žmogus laikė save pirmiausiai bendruomenės nariu: giminės ar vienuolijos. Kaip teigia P. Dinzelbacher (1998) bendruomenė buvo svarbi ir materialine ir psichologine prasme. Vyrai dirbo lauke, kariavo, tuo metu moterys dirbo namuose. Moterys iš esmės buvo mažesnės vertės visuomenės būtybės ir neturėjo visai arba beveik jokių teisių, todėl paprastai nedalyvaudavo visuomenės gyvenime. Jos ištekėdavo pagal tėvų norą. Šiai, kiti kartu gyvenantys asmenys) priklausė nuo šeimos galvos (vyro).
Šiuo ryškėja atskira šeimos narių individualybės samprata. „Šeimos“ sąvoka, kuria pradėta įvardinti nedidelę socialinę grupę, susidedanti iš tėvų ir vaikų galima atsekti tik XVIII amžiuje. Šiuos asmenis kontroliavo santuokas, nustatydama su kuo ir kada tuoktis. Sužadėtuvės paprastai reiškė lytinių santykių pradžią, o nėštumas-santuoką. Naujausiais amžiais pradžioje vedybos buvo privilegija (išskyrus aristokratus) dėl sunkios ekonominės situacijos.
XVIII-XIX a. pagrindinės sąvokos, kuriomis rėmėsi buržuazinis šeimos idealas, tampa privatumas ir emocionalumas. Nuo šeimos atvirumo kitoms bendruomenėms pereinama prie šeimos užsidarymo savame rate, didėja tėvų dėmesys vaikams, maždaug lygiateisiškumas tarp sutuoktinių. Moters užduotis buvo gyventi dėl kitų ir yra orientuota į šeimą. Moteris neturi politinių teisių ir vis dar yra priklausoma nuo savo vyro. Nuo XIX a. šiuo metu panaikinus juridinę pagalbą netekėjusioms motinoms (P. D. Šiandien (1999), kalbėdama apie dabartinę šeimos būseną teigia, kad dabartinė šeimos ir gyvenimo formų pliuralizacija mažosios šeimos deinstitualizacija prasidėjo gan nesenai, augant gerovei ir vykstant individualizacijos procesui, kuris įtraukė ir moteris. Šiuo metu vaikų gimdymas suderinamas ir dažnai atidedamas. Pamažu moterys nustoja orientuotis į santuoką ir į šeimą. Iškyla kitas kraštutinumas - feminizmas.
Apžvelgus šeimos raidos istoriją, pastebime šeimos modelių įvairovę: monogaminę, poligaminę, matriarchalinę, patriarchalinę, branduolinę, išplėstinę (D. Šiuo metu antikoje bei viduramžiais iš kartos į kartą buvo perimami tradiciniai vyro ir moters vaidmenys: vyro - išeinantis ir dirbantis už šeimos ribų, moteris - tvarkosi namuose. Naujaisiais amžiais kinta požiūris į žmogaus vertę, moterį ir tai formuoja naujas vertybes. Panaši šeimos padėtis ir santykiai su visuomene buvo ir Lietuvoje. Išsamiau paminėti XIX-XX a. nusprendžiau, nes dauguma šiuolaikinio vedybinio gyvenimo šeimyninis santykis stereotipų Lietuvoje susiklostė būtent XIX-XX a. pradžioje. Lietuvoje nuo XIX a. pradeda augti tendencija kurti šeimas vėliau. Vyrai, paprastai būdavo vyresni už moteris 5-8 metais. Šiuo metu šalia individualių pasitaikydavo didžiąsias patriarchalinės šeimos. XIX-XX a. pradžioje šeima kaip socialinė institucija pamažu kito ir kartu keitėsi jos formos. Kaip įvardija d. Šiuos visų pirma lėmė feodalinio ūkininkavimo pasikeitimai. Šiuo metu žmonės jausmus. XIX-XX a. pradžioje nebuvo sutvarkyta turto pirkimo-pardavimo sistema ir vedybos išliko patikimas būdas perduoti žemę bei nekilnojamąjį turtą iš kartos į kartą. Sutuoktiniai įnešdavo savo dalį į bendrą ūkį bei atlikdavo skirtingus, dar vaikystėje išmoktus, šeimyninius vaidmenis (vyras uždirba duoną, moteris prižiūri namus ir vaikus).
D. Šienė pastebi, kad tuo laikotarpiu viengungių būdavo labai nedaug, kadangi jie trukdydavo šeimoje palaikyti ekonominį stabilumą, ir dėl tos priežasties viengungiai stumiami už įprasto gyvenimo ribų, taip negalėdami dalyvauti bendruomenės gyvenime. Šis požiūris į nesusituokusius išliko iki XX a. Sunkiai gyveno, jei iš viso išgyvendavo, vienišos motinos vaikai, nes teisėtiems vaikams, gimusiems santuokoje (A. XX a. ryškėja tautinis šeimos kūrimo motyvas. Inteligentai grožinėje, publicistinėje literatūroje kritikavo tradicinę šeimą ir pabrėžė kitus, ne ekonominius, santuokos motyvus, dvasines vertybes, bei pateikė tautinės šeimos koncepciją: laiminga šeima yra turinti sąmoningą tautiškumą. Istoriografijoje tradicine šeima vadinama ūkininks šeima. Kritikuojamos ūkininks vedybos paremtos materialiais, tolygiais santykiais, šeimos narių tarpusavio santykiais, moters dvasinės savybės, vedybos motyvas, vyro ir žmonos santykiai, vaikų auklėjimo principai bei vaikų ir tėvų gyvenimiškos orientacijos (Uzdila V. Šiuo metu, buvo nueita iki kito kraštutinumo: tautiškumas užgožė privatų gyvenimą. To meto literatūros kūriniuose, publicistikoje, prisiminimuose, mažai kalbama apie vedybinį gyvenimą, tėvus, šeimos narių tarpusavio santykius, neminimi vaikų vardai (D. ryškus religijos poveikis. Šiai santuokai, jos išardyti negalima. Pasak D. Šienės (1999), skyrybos buvo aktuali tema ir nenusisekusios vedybos sprendimo būdas dažniausiai pasitaikydavo sutuoktinio nužudymas arba nesantuokinė šeima. Inteligentija, visuomenės modernėjimas skatino alternatyvas tradicinei šeimai, pradėta reikalauti santuokos registravimo civilinės metrikacijos biure. A. Žvinklienė ir kt. (1995) aptardama šeimos instituciją tarybiniais metais pastebi, skyrybų ir nesantuokinių vaikų buvo mažai.
Šiose šeimose gimstamumas mažesnis, negu šeimose, kurios gyveno kaime. Jaunimas migravo iš kaimo į miestą ir taip nutrūko natūralus ryšys su kaimo bendruomene. Dabartinėje visuomenėje nesunkiai galima atsekti tradicinės šeimos vertybes, nors XX a. jos ir kito. Šiandien skiriasi ir sutuoktinių funkcijos šeimose (motinystės atostogų gali išeiti ir vaiko tėvas) (A. Žvinklienė ir kt.,1995) Taigi, kalbant apie šeimą, galima susipainioti, nes demografiniuose duomenis surašymo leidiniuose šeima įvardijama kaip nams ūkį, taigi šeima, kaip bendrai nams ūkį tvarkantys žmonės. Nams ūkio sąvoka turi savo skirstymąsi. Todėl pateikiant demografinius duomenis, gali figūruoti tokia sąvoka kaip nams ūkis, vienokia ar kitokia jo forma. Šiuo metu netipinėse šeimose, socialines demografines ir ekonomines charakteristikas.
Šiais laikais skiriasi žmonių gyvenimo sąlygos, vertybinės orientacijos, elgsena, nuostatos, bet šiais laikais viskas keičiasi lėtai. V. Stankūnienė ir kt. (1995), V. Šiais laikais krizę dar labiau sustiprina. Vengdamas dvigubo efekto, žmogus nesąmoningai gali stengtis apeiti bent vieną krizę, tą, kurią yra pajėgus apeiti, pavyzdžiui, atideda santuoką ar vaiko gimimą. Kalbėdamas apie šeimą A. Giddens (2000) pabrėžia šeimos institucijos sumodernėjimą. Šiuo metu ir linkę tai daryti, sulaukę vyresnio amžiaus.
Taip pat pagausėjo skyrybų, dėl kurių sukuriamos „antrosios šeimos“, taip pat populiariu tapo gyvenimas kartu nesusituokus. Taigi, jau negalime kalbėti apie šeimą kaip apie vieną universalų šeimos modelį, tradicinės branduolinės šeimos modelis vis labiau yra (A. Šiuo metu skirtingus kohabitacijs tipus. Greta šiuolaikinio kohabitacijs tipo - „bandomosios“ santuokos, kurios kuriamos iki santuokos, Lietuvoje paplitusios ir tradicinės kohabitacijos, kaip šeimos atkūrimo forma, kai iširus ankstesnei santuokai nauja partnerystė kuriama jos neregistruojant. „Bandomosios“ santuokos, kurios būdingesnės jaunesniems žmonėms, bemaž vienodai paplitusios mieste ir kaime.
Kohabitacija, kaip šeimos atkūrimo forma, labiau paplitusi tarp kaimo, o ne miesto vidutinio ir vyresnio amžiaus gyventojų. Kaimo sugyventiniai dažniau nei kaimo sutuoktiniai yra nedirbantys asmenys. Ekonominė šios grupės deprivacija gali būti susijusi su jų vedybine elgsena, kai, neturint pakankamai ekonominių išteklių, kohabitacija renkamasi kaip „skurdo“ santuoka. Šiuo metu vaikus iki 18 metų, Lietuvoje sudaro 4,3 proc. visų vyresnis nei 18 metų nams ūkį gyventojų. Šiuo metu net penktadalis yra neregistravę ištuokos. Dažniausiai vienos vaikus augina 30-39 metų miesto moterys. Jos išsiskiria gana aukštu išsilavinimo ir užimtumo lygiu. Šiais laikais, kuris dėka galima padaryti tam tikras išvadas apie gyventojų demografinę padėtį Lietuvoje.
Pagal einamųjų metų statistikos departamento pranešimą spaudai, palyginti su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, 2005 m. daugiausia 15-24 metų amžiaus jaunimo buvo Lenkijoje - 16,5, Slovakijoje - 16,1, Kipre - 15,9, Latvijoje - 15,6 procento (Lietuvoje - 15,4%). 2006 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 702,2 tūkst. (20,6%) 16-29 metų amžiaus jaunuolių, iš jų 345 tūkst. moterų ir 357,2 tūkst. vyrų. Didžioji jaunimo dalis (70%) gyveno miestuose. 2000-2005 m. mieste jaunimo sumažėjo 15 tūkst., o kaime padidėjo beveik 25 tūkst. 2005 m. susituokė 19,9 tūkst. porų, tai 17,9 procento daugiau negu 2000 m. Mieste susituokė 14,1 tūkst. porų, 1000 gyventojų teko 6,2 santuokos, atitinkamai kaime - 5,8 tūkst. (5,1). Tuokiasi vyresnio amžiaus jaunimas. 2005 m. šis moters amžius buvo 24,9, vyro - 27 metai, atitinkamai 1,3 ir 1,2 metų didesnis negu 2000 m. Pirmą kartą moterys tuokiasi vidutiniškai 2 metais jaunesnės negu vyrai.
Vidutinis moters amžius tuokiantis pirmą kartą Jungtinėje Karalystėje buvo 31, Danijoje, Islandijoje - 30, Švedijoje - 29 metai, vyro Švedijoje - 33, Danijoje, Islandijoje - 32, Vokietijoje - 31 metai. Jauniausios nuotakos Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje - 25 metai. Iš statistikos departamento ištraukos atsispindi ryškus jaunų vyrų iki 25 metų amžiaus trūkumas.
Gimstamumo rodikliai Lietuvoje
| Metai | Gimusių kūdikių skaičius | Suminis gimstamumo rodiklis |
|---|---|---|
| 2000 | - | 1,26 |
| 2005 | 30,6 tūkst. | - |
| 2006 | 31,3 tūkst. | 1,30 |
Panašus:
- Atskleista: Kaip gimimo metai lemia tavo energetinį potencialą – netikėti faktai!
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip suvaldyti vaiko pyktį: veiksmingi patarimai tėvams
- 4 metų vaikas sako, kad nori šlapintis, bet nepadaro: pagrindinės priežastys ir efektyvūs sprendimai