Elena Leontjeva - iškili asmenybė, kurios gyvenimo kelias apima platų spektrą veiklų: nuo ekonomikos iki literatūros. Jos indėlis į Lietuvos ekonomikos transformaciją, visuomeninę veiklą ir kūrybą paliko ryškų pėdsaką šalies istorijoje.
Ankstyvasis Gyvenimas Ir Profesinis Kelias
Rašyti svajojau nuo vaikystės.
Anksti pasinėriau į sovietinę tikrovę, ekonominį gyvenimą: penkiolikos metų pradėjau dirbti saldainių fabrike, saldainininke, o dar iki to padėdavau mamai ekonomistei, skaičiuodavau planą ir faktą, atlyginimus ir premijas.
Buvau sujaudinta sovietinės tikrovės, sistema veikė prieš žmogaus prigimtį, tad su paauglišku maksimalizmu ėmiau ieškoti išeities.
Pasisekė, kad tapau ekonomiste ir galėjau savo rūpestį paversti kuriamaisiais darbais.
Tai buvo laimingas gyvenimo posūkis.
Prieš tai baigiau programavimo specialybę, kuri vėliau leido imtis sisteminių reformų.
Gyvenimas susiklostė taip, kad įstojau į ekonomiką, patekau ten, kur buvo mano kelias, kur galėjau kai ką prasminga nuveikti.
Laisvosios Rinkos Instituto (LLRI) Įkūrimas Ir Veikla
Prasidėjo perestroika, ėmėme svarstyti, o kaip turi būti organizuotas ekonominis gyvenimas.
Ir pasirodė, kad jis turi būti organizuotas paprastais principais: atsakomybė - tai privati nuosavybė.
Kai esi atsakingas už savo veiksmus: arba gauni vaisių, arba nukenti dėl neigiamo rezultato.
Jei esu savininkas, tai nustatau kainą savo rankų darbo vaisiams.
Jei yra laisva kaina ir mes mainomės kaip laisvi žmonės, tai yra laisvoji rinka.
Perėjimas iš vienos ekonominės sistemos į kitą pareikalavo studijų.
Kai aspirantūroje rengiausi politinės ekonomijos egzaminui, tiesiog sirgau, nešiodama savyje, tarsi nėščia, visą ekonomikos dėsningumų raštą, šį gražiausią nėrinį.
Nešiodama, kentėjau, buvau sublogusi, bet kai išnešiojau, toliau viskas vyko harmoningai.
Ekonomika yra apie žmogų, ne apie statistikos skaičius, ne apie BVP.
Ir man labai gaila, kad ekonomika yra tokia svetima paprastam žmogui, nes tai daro gyvenimą daug labiau sumišusį, žmogus dažnai nesupranta, kodėl yra tos kainos, kodėl pinigai turi būti riboti, o kai jie neriboti - mus ištinka infliacija.
LLRI Įkūrimo Istorija
Vilniaus universitete buvome keturių aspirantų grupelė, kuriai vadovavo Kęstutis Glaveckas, - vienintelis žmogus iš mūsų, turėjęs patirties, ir jau įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą.
Vaikščiodavome rateliu M. Mažvydo bibliotekoje ir diskutuodavome.
Dar iki nepriklausomybės paskelbimo profesorius kaskart mus nustebindavo, sakydamas, kad, štai, Lietuvoje bus nacionalinė valiuta, o mokesčių sistemą teks kurti iš naujo.
Tuo metu mūsų galvose pradėjo kirbėti klausimai, svajonės, vizijos, kaip čia viską reikės padaryti.
Todėl natūralu, kad paskelbus nepriklausomybę, kilo idėja, kad dabar turime įgyvendinti tas svajones.
Nebuvo jokių abejonių, žinojome, kad čia - mūsų kelias.
Ir viskas lengvai, ir lyg savaime pavyko su instituto steigimu.
Vasarą nusprendėme, kad jį reikia steigti, o lapkritį įvyko didelis steigiamasis suvažiavimas, į kurį kvietėme visus žmones, neabejingus Lietuvos socialinei ateičiai.
Susirinko pilnutėlė salė, buvo daug žmonių, kurie vėliau vienaip ar kitaip buvo matomi ir reikšmingi Lietuvos gyvenime.
Na, o mes, steigėjai, turėjome imtis aktyvesnio vaidmens, kad visa tai sulipdytume, įgyvendintume visų svajones, jog iš to gimtų kažkokia kryptinga veikla.
Matyt, ir asmeninės savybės padėjo - turėjome polėkį bei svajonę, kurią sugebėjome paversti koncepcijomis, įstatymo projektais, o vėliau - jau 1992-1993 metais suvokiau, kad neužtenka parengti kažkokią idėją, bet reikia ją lydėti iki galo, kol ji bus įgyvendinta.
Todėl kartais tekdavo kone policininku pabūti, kad viskas būtų įgyvendinta ir taptų kūnu.
Kadangi grįžau į tą pačią veiklos sritį, dabar iš naujo atrandu instituto išskirtines savybes ir jo stiprybę.
Mes esame unikalus institutas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio mastu.
Mūsų išskirtinė savybė - gebėjimas svajoti ir būti labai praktiškais, gebančiais įgyvendinti idėjas.
Pasitraukimas Į Kūrybą
Sykį, viešėdama Amerikoje dalinausi mūsų nueitu keliu ir išgirdau iš garbingų pašnekovų: „Tau reikia rašyti.“ - „Aš ir noriu rašyti.“ - „Ar turi kam palikti institutą metams? Palik ir aprašyk.“
Sakiau, nenoriu rašyti memuarų, noriu rašyti grožinį tekstą.
Bet mintis, kad galima perduoti institutą, buvo svarbus impulsas.
Grįžusi pradėjau rengti perdavimą.
Tada supratau: jei galiu išeiti metams, tai geriau išeisiu visam laikui.
Man rūpėjo, kad institutas taptų nuo manęs nepriklausomas, stiprus dėl savo misijos.
Kai kas nors priskirdavo pernelyg didelį vaidmenį man asmeniškai, net supykdavau, nes maniau, kad instituto misija yra svarbiau nei konkretus asmuo, kuris padeda ją vykdyti.
Jau buvo išauginta stipri komanda, daug žvaigždžių, tad institutas buvo perduotas į patikimas rankas.
Kibau į kūrybos darbą.
Atrodė, kad galiu parašyti romaną per metus, buvau labai efektyvi, bet patyriau, kad viskas ne taip paprasta.
Mokiausi, ėjau apgraibomis.
Po metų susitikau Niujorke su mano romanu susidomėjusiais leidėjais, pateikiau apžvalgą.
Jie pasakė, kad romanas juos domina, o sprendimą lems du dalykai: romanas turi būti užbaigtas ir tada jie vertins literatūrinį stilių.
Tai ir buvo mano iššūkiai: iš sunkiasvorių idėjų turėjo gimti literatūra - žmogaus ekonominio gyvenimo, kuris daugeliui atrodo svetimas, primestas bjaurios tikrovės, apmąstymas.
Rūpėjo perduoti nuostabą žmogaus, ne iš Niujorko, kaip ji kyla iš pačios žmogiškos prigimties, kaip mūsų buvimas kūne ir laike lemia mūsų ekonominį mąstymą, veikimo būdą, santykius, kaip gimsta mainai ir pinigai.
Kūrybiniai Ieškojimai Ir Įkvėpimas
Jūsų publicistinį kūrybiškumą patiriame iš Jūsų straipsnių, 1995 m. išleistos Jūsų knygos „Tarpuvaldis‘, tačiau beletristinis talentas atsiskleidžia naujai.
Kai amerikiečiai pasakė: „Tau reikia rašyti, ar turi kam palikti savo pareigas metams?“ - ištiko toks čikšt - lūžis manyje.
Straipsniai jau tada viršijo publicistikos žanrą, juose atsirado herojų.
Kitas motyvas: Lietuva rengėsi stoti į Europos Sąjungą, visos esminės reformos jau buvo atliktos.
Kai kurių dalykų reformuoti mums neleido ES.
Supratau, kad ką galėjau, padariau, Lietuva jau reformuota, įtvirtinti net privatūs pensijų fondai, tolesnis galimybių laukas mažėja, o kitoje svarstyklių pusėje laukė galimybė rašyti.
Įkvėpimas Rašyti Romaną
Tikrai negalvojau, kad taip ilgai rašysiu. Mano planas buvo kitoks. Galvojau - esu tokia efektyvi, tai per metus parašysiu. O stoka? Nuo vaikystės mėgau rašyti, buvau svajotoja, gerai rašiau.
Jeigu mokykloje būdavo užduodama kokia tema, tai prirašydavau visą sąsiuvinį per pamoką. Galvojau studijuoti žurnalistiką, norėjau rašyti.
Dar būdama paauglė ėmiau privačias pamokas, svajojau gerai išmokti lietuvių kalbą.
Bet gyvenimas taip pasisuko, kad atsidūriau savo vietoje.
Dėl instituto mečiau aspirantūrą, nes supratau, kad Lietuvos dirva ir yra mano disertacija, kurią turiu apginti.
Apie 2000-uosius Lietuva jau buvo sėkminga, stabili, bestojanti į ES, galimybės ir poreikis ką nors pakeisti vis mažėjo.
Tad, aš natūraliai pradėjau grįžti prie savo pamatų.
Jau tuomet pajutau, kad mano straipsniai viršija publicistikos rėmus.
Rašydama juos tapdavau svajotoja.
Supratau, kad jau galiu išeiti iš LLRI, nes palieku puikią komandą.
Juk mano tikslas buvo, kad institutas praaugtų mane, kad suburčiau stiprią komandą, - man tai pavyko.
Taigi, viskas taip gražiai sutapo - aš išėjau, palikau bendraminčius toliau arti tuos dirvonus, o pati galėjau grįžti prie vaikystės svajonių ir pradėjau rašyti romaną.
Knygos rašymas privertė grįžti prie mano prigimtinės kalbos.
Buvo minčių rašyti lietuvių ar anglų kalba, bet labai džiaugiausi, kad rašiau gimtąja kalba, nes kažkas atsigamino iš pasąmonės, savo tekste atpažįstu močiutės kalbą, mėgaujuosi galimybe kurti žodžius, žaisti jų dėlionėmis, ko kita kalba turbūt negalėčiau harmoningai daryti.
Romano "Turgaus Aikštė Arba Dviejų Žanų Istorija" Apmatai
Kodėl viena iš romano personažių pasirinkote XV a. Prancūzijos nacionalinę didvyrę Jeanne‘ą d‘Arc? Kuo imponuoja Orleano mergelė? Gal randate asmenybės panašumų?
Man regis, ji mane pasirinko.
Kai jau žinojau, kad rašysiu, vyko susipažinimas su savo herojais, mane tai tiesiog ištiko: reikia rašyti apie Jeanne‘ą d‘Arc.
Vienintelis mano nuopelnas, kad ryžausi tai daryti nesuprasdama iššūkio pločio ir gylio.
Apie Jeanne‘ą d‘Arc žinojau nuo vaikystės, ji buvo man svarbi asmenybė.
Visgi vaikystėje ji atrodė legenda, tokia pusiau pasaka.
Galimybė susipažinti ir susidraugauti su tokio kalibro žmogumi - tikra laimė.
Ir atrasti, kad šventumas nėra išrinktųjų privilegija, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas visiškam išsipildymui.
Man buvo svarbu atrasti ją visokią, ne vanilinį gražų paveikslą, suprasti, pažinti studijuojant išlikusius dokumentus, permąstant ne tik jos, bet ir kitų istorinių asmenybių, su kuriomis ji bendravo ar turėjo gilų konfliktą, veiksmų motyvus.
Ir tuos žmones pamilti, suprasti, kodėl jie vienaip ar kitaip elgėsi.
Pagaliau tai tapo neprilygstamo gylio istorija man pačiai.
Taigi rašiau knygą, o mane tuo metu irgi rašė ir perkūrinėjo.
Šiuolaikiniam žmogui svarbu prisijaukinti mintį, kad turime pašaukimą, kad į jį atsiliepę ne tik galime padaryti stebuklus, bet ir patys išsipildyti, peržengti save.
Dabar, kai žmonės nori gyventi be rūpesčių, trokšta kuo lengvesnių kelių, manau, pats laikas tai priminti.
Laiku atsiliepti, nepabūgti posūkių.
Kad ir mano išėjimas rašyti knygos, išoriškai atrodo, toks nepagrįstas ir nelogiškas, bet dėl šio žingsnio aš tapau labiau savimi.
Pagrindiniai Romano Elementai
Tai - istorinis intelektualinis romanas. Jame daug linijų, daug personažų.
Tam, kad nepražūčiau ir suvaldyčiau istoriją, kurią sukūriau, prireikė mano, kaip programuotojos, įgūdžių.
Struktūruotas mąstymas padėjo tą literatūrinį gaivalą apvaldyti ir po ilgų kankinių užbaigti.
Tiesa, ta kančia nuolat lydėjo - pradedi naują epizodą ir kankiniesi, ieškai pirmo žodžio, tarsi rakto, įsiklausai, ką mąsto ir kalba herojai... Kaip jie pasielgs?
Tašai, tašai žodžius iš to būties akmens, o paskui staiga pamatai - štai tai. Pavyko.
Ir tada ateina džiaugsmo akimirka.
Kai pasiseka tai, ko net negalėjau planuoti, - sakinys skamba, įvykiai įtraukia, santykio grožis atsiveria - suvoki, kad save šimteriopai pralenki, kyla nuostaba ir begalinis džiaugsmas.
Ir pasitikėjimas kurti toliau.
Ryšys Su Praeitimi Ir Šeima
Ar močiutė buvo svarbi figūra Jūsų vaikystėje?
Ir močiutė, ir senelis, ir mama.
Iš močiutės prisiminiau senovinę rusų kalbą.
Ir gal iš dalies prancūziškumą, močiutė augo Šiaurės Kaukaze prancūziškame kvartale.
Ten gyveno daug prancūzų, dirbusių prie naftos gręžinių.
Mūsų virtuvė buvo mišinys kaukazietiškos ir prancūziškos.
Šios patiekalų pavadinimai buvo prigiję, o kelionių į Prancūziją metu nustebusi atpažinau meniu, kad čia yra tie patiekalai, kuriuos nuo vaikystės valgydavau.
Be to, esu gimusi Bastilijos paėmimo dieną, nuo vaikystės tai buvo mano šalis.
Močiutės kalba, intonacijos romane labai jaučiamos.
Bet jaučiamas ir senelis.
Anksti netekau tėčio, senelis iš tėčio pusės labai mane mylėjo ir tam tikra prasme jį pakeitė.
Yra ir mamos - kalba, istorijos.
Mūsų šeima mišri, sovietinės imperijos vaisius, kai kiekviena karta gimdavo vis kitur, kraujas vis maišomas, maišomas.
Kadangi buvau rusų kalbą apleidusi, man ją atrasti buvo irgi nuotykis.
Stokos Reiškinio Tyrinėjimas
Nuo 2007 metų nagrinėjate stokos reiškinį, esate tarpdisciplininio projekto „Stoka, moralė ir viešoji politika“ sumanytoja ir vadovė. Kokia šio projekto esmė?
Šiam tyrimui subūriau įvairių disciplinų mokslininkus.
Atlikome, iš pažiūros, neįtikėtiną darbą - ištyrėme stokos fenomeną iš įvairių humanitarinių ir socialinių disciplinų požiūrio ir atradome, kad stoka - ne žmonių sutvertas reiškinys, ne blogis, bet vienas iš trijų pradų, ant kurių laikosi viskas, kas yra, viskas, kas kinta, viskas, kas juda.
Dar Aristotelis, nagrinėdamas ir ieškodamas tų pirminių elementų, ir nepasitenkindamas tuo, kad tie elementai yra žemė, ugnis, oras bei vanduo, ieškojo filosofinę prasmę turinčių pradų, kurie paaiškintų bet kokį radimąsi, judėjimą, kismą.
Jis jau tada įvardijo formą, materiją ir stoką.
Stoka - geras ir universalus lietuviškas žodis, padėjęs įžvelgti stokos fenomeno bendrumą.
Kai priėjome prie filosofinių klodų, jie paaiškino ir daugybę ekonominių dalykų - kaip žmogus elgiasi, kas yra tas variklis, kuris verčia žmogų kurti ir siekti vis ko nors daugiau.
Žmogus - siekianti būtybė.
Siekianti ir materialinių, ir dvasinių dalykų, ir bendrystės, ir pažinimo.
Stoka yra mumyse įkoduotas elementas.
Mes veikiame nuo stokos link kažkokio išsipildymo, kažkokios savybės ar bruožo įgijimo link.
Mes taip pat nuolat ieškome draugų, meilės, prasmės, išsipildymo.
Nuo stokos - pilnatvės link.
Tokia yra mūsų dalia.
Bendradarbiavome ir su psichologais, istorikais, sociologais, teologais ir visapusiškai išnagrinėjome tą fenomeną.
Toji ekonominė stoka mums atsivėrė visiškai nauju grožiu, prasme, nes visa žmogaus ekonominė veikla irgi yra stokos sąlygota.
Jeigu mes nestokotume materialių dalykų, tai nebūtų poreikio nuolat veikti.
Mes galime veikti geriau, kai veikiame drauge.
Atrandame bendrystę tarp žmonių, užsimezga mainai, o pinigai atsiranda būtent kaip stokos žymė.
Pinigų dėka gali rastis kainos, nes jos jau gali būti išreikštos pinigais.
Tada įmanomi mainai tarp nepažįstamų, tolimų žmonių.
Mums naujai atsivėrė visas ekonomikos užgimimas ir jos dėsningumas.
Nesakau, kad mes atradome dėsnius, - jie yra žinomi, bet mes giliau galime suprasti jų kilmę ir prasmę.
Nagrinėjome scholastus, kurie iš moralinės teologijos pusės viduramžiais klojo pamatus ekonomikos mokslui.
Šis tyrimas buvo apvainikuotas svariomis įžvalgomis - mums pavyko viską sintezuoti.
Mokslininkai įvertino, kad nebuvo tarpdiscipliniškumo „dėl paukštelio“, bet realiai jų visų indėlis buvo tikslingas, supintas į visumą ir davė gražių bei nepakartojamų atspalvių.
Kartu su Lietuvos kultūros tyrimo institutu išleidome knygą, o vėliau - su „Artbox“ kompanija sukūrėme dokumentinį filmą „Tobulas alkis“, kurį galės pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.
Tyrimas man leido suprasti save ir iš kitos pusės.
Kai rašiau knygą, man patiko tyla, buvimas su tekstu, mintimis, bet kai dirbau su žmonėmis, vėl pajutau, kad komandinis darbas - mano pašaukimas, kad man sekasi burti žmones, juos klijuoti, ieškoti stipresnių už save.
Jaučiu įkvėpimą tuo dalintis, nes žmogui supratus jį slegiančios stokos prasmę, ji tarsi nusikenksmina, pasidaro nebebaisi ir gyventi pasidaro lengviau.
Ji pasidaro natūraliu gyvenimo varikliu ir netgi tramplynu.
Asmeninis Gyvenimas Ir Vertybės
Prieš metus ir Jūs tapote močiute. Ką išgyvenate ant rankų laikydama savo vaikaitį?
Kiekvienas vaikas - stebuklas.
Palaima, stebuklas ir didžiulis dėkingumas, kad gyvenimas tęsiasi.
Ypač mūsų laikais reikia drąsos gimdyti ir tęsti gyvenimą, nes yra pagunda pasiduoti, išsigąsti, pasislėpti.
Yra judėjimų, kurie, klaidingai suprasdami žmogaus prigimtį, daro išvadą, kad ekonominis gyvenimas turi būti nenukreiptas į derliaus raškymą, nepelningas, bet kai nėra derliaus, tai neturime iš ko išsimaitinti, išmaitinti vaikų, tad neatsitiktinai to judėjimo žmonės susilaiko nuo vaikų gimdymo.
Mąstymas, kad planetą galima išgelbėti negimdant, netęsiant gyvybės, nekuriant, nesimainant, yra tragiškas žmogaus prigimties ieškojimas.
Tokiame fone tęsti gyvenimą yra svarbu.
Šeima Ir Parama
Ar išeidama rašyti knygos žinojote, kad Jus palaiko vyras ir kad nereikės rūpintis dėl pajamų?
Vyras džiaugėsi, kad daugiau laiko praleisiu namuose.
Instituto kūrimo pradžioje taip pat dirbau negaudama algos.
Vyras nuo pat santuokos pradžios sakė, kad pasirūpins šeima, tai buvo labai palaimingas palaikymas.
Visuomet galėjau veikti tai, kas reikalinga ir nesirūpinti, ar uždirbsiu duonai.
Kur tokį lobį sutikote?
Jis atėjo tiesiai į mano namus.
Būsimasis vyras mokėsi su mano broliu vienoje grupėje, atėjo į svečius pas brolį, buvo jų abiejų gimtadieniai, taip visai paprastai mes ir susipažinome.
Gyvenimo Principai
Kadaise esate pasakiusi, jog moteris turi taip gyventi, kad pati sugebėtų sau nusipirkti ir perlų, ir brangakmenių.
Ar tokiais principais ir vadovavotės?
Tai senų laikų istorijos atgarsiai.
Mano šeimoje yra pietietiškų šaknų, todėl tekdavo bendrauti su kaukaziečiais.
Deimantai jų moterų ausyse buvo kaip kone viso gyvenimo siekiamybė.
Kai dar neturėdama nė dvidešimties iš savo uždirbtų pinigų pati nusipirkau tuos deimantus, supratau, kad visada galėsiu užsidirbti tam, ko man reikės.
Bet taip pat greitai supratau, kad deimantai nėra mano gyvenimo siekis.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Nežinomi Faktai apie Kaetaną Leontjevą-Numą: Įkvepianti Biografija, Kurią Būtina Perskaityti!
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Neįtikėtina Sūpynių Nauda Vaikams – Tėvų Atsiliepimai Ir Patarimai
- Nauji ar dėvėti drabužiai kūdikiams: ką rinktis ir kaip išsirinkti geriausius?