Juozas Bagdonas - vienas iš ekspresyviojo abstrakcionizmo pradininkų lietuvių dailėje, kurio kūryba ir gyvenimas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje.
1999-aisiais dailininkas grįžo gyventi į Lietuvą. Apie J. Bagdoną Lietuvoje išgirdome tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo. Tuomet aštuoniasdešimtmetis dailininkas išpildė sau duotą žodį sugrįžti su savo kūryba tik į laisvą tėvynę. 1992 metais Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje surengta personalinė paroda turėjo nemažą pasisekimą. Daug kam tai buvo dideliu atradimu.
Dar kitais metais didelė J. Bagdono paroda buvo atidaryta Plungėje, garsiuosiuose kunigaikščių Oginskių rūmuose. Ji - išskirtinė dailininkui, nemažai prisidėjusiam, kad apleistieji rūmai prisikeltų naujam gyvenimui. Tais pat 1993, o ir 1995 metais J. Bagdonas savo paveikslus rodė ir jaunystės mieste, Kaunui, beje, juos ir padovanodamas.
Iš viso Lietuvai J. Bagdonas padovanojo per 400 savo paveikslų. Kunigaikščių Oginskių rūmai, kur yra pastovi J. Bagdono kūrinių ekspozicija ir kur ne taip seniai, pažymint 90-metį, keliose salėse rodyti jo darbai, daug ką primena, daug kuo ypatingi. Čia 1923-1926 metais būsimasis dailininkas dėvėjo gimnazisto uniformą, vaikščiojo kažkada kunigaikščių, grafų ir kitų bajorų vaikščiotu parketu.
J. Bagdono viešai pasakyti žodžiai tapo Žemaičių dailės muziejaus kūrėjams ilgamete veiklos programa: “Čia puikiausiai galėtų būti eksponuojami talentingų menininkų Telesforo Valiaus, Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus grafikos darbai, Alfonso Dargio tapyba, tapytojo ir grafiko Adomo Galdiko kūriniai, skulptoriaus Broniaus Pundziaus, scenografo Liudo Truikio darbai. Reikėtų pamąstyti ir apie kitų žemaičių dailininkų kūrybos susigrąžinimą, nes būtent čia galėtų susivienyti po visą pasaulį išblaškytų Žemaitijos talentų dvasia.
O pažadą pačiam prisidėti prie šių gražių sumanymų įgyvendinimo J. Bagdonas įvykdė su kaupu. Didžiausią kolekciją, net 108 paveikslus jis dovanojo kaip tik šiam kultūros židiniui. Geru pavyzdžiu pasekė ir kiti. Pirmiausia čia atsirado iš Amerikos parvežta ir žemaičiams padovanota A. Galdiko darbų kolekcija, tuo pasirūpino Beatričė Kleizaitė-Vasaris.
J. Bagdonas pasakoja parodos atidaryme sutikęs ir pažįstamų veidų, nors tai jau ir ne taip paprasta,- daugelio bendraamžių, net ir jaunesnių, nebėra. Itin malonus susitikimas po daugelio dešimtmečių buvo su Australijoje gyvenančiu Adolfu Vaičaičiu, menančiu Juozą dar kaip Lietuvos dailininkų sąjungos sekretorių ir reikalų vedėją. Šiose pareigose J. Bagdonas išbuvo nuo 1937 iki 1940 metų.
Studijos ir kūrybinis kelias
Taip sutapo, kad Žemaitijoje, Antrųjų Videikių kaime ūkininkavę Bagdonai, sūnui pabaigus gimnaziją, nutarė persikelti į Kauną. Buvo 1928 metai. Juozo sumanymui mokytis meno mokykloje tėvai neprieštaravo, nes buvo šviesūs žmonės, nors, anot J. Būsimo dailininko studijos prabėgo ne tik tarp Kauno meno mokyklos sienų, kur būta nemažai išdaigų ir boheminės nuotaikos, net manifestų, bet ir privačioje Justino Vienožinskio studijoje.
Į meno mokyklą jis įstojo 1929 metų vasaryje (tuomet buvo semestrinė sistema: vienus priimdavo rudenį, kitus - metų pradžioje). Kartu mokėsi Vytautas Jurkūnas, Marcė Katiliūtė, Domicėlė Tarabildaitė-Tarabildienė, Zenonas Kolba, P. Augius-Augustinavičius, A. Dargis, Irena Trečiokaitė. Pasimokius porą metų, pateko, anot J. Bagdono, į revoliuciją mokykloje. Noras padaryti iš meno mokyklos dailės akademiją, politinės peripetijos, nesutarimai tarp kadenciją baigusio direktoriaus Kajetono Sklėriaus ir vėl direktoriumi išrinkto Just. Vienožinskio baigėsi mokinių susirėmimais su mokytojais ir net visuotiniu streiku bei mokyklos uždarymu.
Kai 1930 metais Just. Vienožinskis įkūrė privačią savo vardo tapybos studiją, kurioje mokėsi apie trisdešimt iš meno mokyklos pašalintų už streiką mokinių, tarp jų buvo ir J. Bagdonas. J. Bagdonas niekada nepamiršo Just. Vienožinskio, talentingo dailininko postimpresionisto ir puikaus pedagogo, pastangų savo mokiniams parodyti tai, kas labiausiai padeda išryškinant turimus gabumus. Tą šuolį, pasakojo šių eilučių autoriui, netrukus pajusti, nors ir sunku žodžiais jį apibūdinti.
O gal tų žodžių nė nereikia: pirmoji individuali paroda, sulaukus vos dvidešimt vienerių metų, kalbėjo pati už save. Tuomet, 1933-iaisiais, bičiulio dailininko Petro Kiaulėno, paragintas, ją surengė Lietuvių-prancūzų draugijos patalpose, Leono XIII namuose. - Ten atėjo daug diplomatų,- prisiminė tą nepaprastą dieną J. Bagdonas. - O pirmąjį paveikslą nupirko Prancūzijos įgaliotasis ministeris, tuometinis ambasadorius.
Darbai ir įvertinimas
Tarpukario Lietuvoje J. Bagdoną pažinojo visi 125 Lietuvos dailininkų sąjungai priklausę nariai. Jaunasis jų sekretorius ir reikalų vedėjas mokėjo tvarkytis, organizuoti, ruošti parodas. Ypač įsimintini 1938-ieji, kai Lietuva šventė dvidešimties metų nepriklausomos valstybės sukaktuves. Ta proga buvo daug parodų, iškilmių, taip pat ir premijų. J. Bagdonas laimėjo pirmąją valstybinę premiją už figūrinę kompoziciją “Iš jūros grįžus”.
Žiuri komisija buvo tokia, kokia tik Kaune tada galėjo būt sudaryta, - neišblėso su šiuo ypatingu atžymėjimu susijusios smulkmenos J. Bagdonui. - Buvau išstatęs du paveikslus. Be to, kuris pripažintas geriausiu, dar buvo “Šienapjūtė”, mažesnio formato tapybos darbas. O gavęs 4000 litų už paveikslus su žmona Viktorija išsiruošė ilgesnei studijinei kelionei po Europą. Traukiniu.
Aplankytos meno galerijos, muziejai, pamatyti pasaulinio lygio šedevrai visam gyvenimui įsirėžė į atmintį, suteikė daug kūrybinių impulsų. Dabar tas 1939 metų akimirkas Vokietijoje, Italijoje, Venecijoje, Prancūzijoje primena tik senos fotografijos. O jei ir būtų išlikę, nelengva būtų atskirti tuometinį J. O dailininkas dar sykį bando sugrįžti į grėsmingus keturiasdešimtuosius.
Emigracija ir vėlesnė kūryba
J. Bagdonui pasisekė gauti darbą porceliano ir meninės keramikos dirbtuvėje, kuri buvo pačiame Austrijos sostinės centre. Tas darbas pasirodė naudingas ateičiai - čia visapusiškai susipažino su keramikos technologija ir tą patirtį vėliau, praėjus keliems metams, kūrybiškai pritaikė atsidūręs Kolumbijoje, kai buvo pakviestas į Valstybinę dailės akademiją dėstyti keramikos bei dekoratyvinės skulptūros. Pasirodo, reikalas labai praktiškas. Į Šiaurės Ameriką patekti tuomet reikėjo ypatingų garantijų, o Pietų Amerika priėmė ir su Lietuvos Respublikos pasu.
Bagdonas ne tik dėstė akademijoje, bet ir įkūrė savo moderniosios keramikos studiją. Jo darbai buvo populiarūs. Galvodamas apie didesnes galimybes, 1958 metais J. Bagdonas persikėlė į JAV. Iš pradžių į Washingtoną, kur atidarė dailės studiją, mokė keramikos ir skulptūros, o paskui įkūrė galeriją, kurioje rengė JAV ir užsienio dailininkų parodas, gan populiarias ir ne kartą minėtas Washingtono didžiojoje spaudoje.
1964 metais J. Kai kas yra juokavęs, kažkaip ypatingai, bagdoniškai šypsosi dailininkas, kad J. Bagdonas tik sostinėse gyveno. Bene labiausiai jam įsiminę Washingtone turėtos studijos auklėtiniai, daugiausia žydai. Labai geri, daug padėję įvairiuose reikaluose, o ir gabūs žmonės. Ką reiškia New Yorke dailininkui gyventi iš savo profesijos, J. Bagdonas paaiškino labai suprantamai. Pagal oficialią statistiką ten gyvena 40 000 dailininkų.
Čia padaryti ir didieji tapybos darbai. O abstraktinės formos jau iš Kolumbijos atsivežtos. Vikaras, iš Kelmės kilęs Vytautas Pikturna, buvo žmonos pažįstamas, todėl ir suteikė tokią galimybę. Iš čia didžiosios kompozicijos apkeliavo daugelį Amerikos miestų - J. Bagdono darbų personalinės parodos rengtos nuo New Yorko iki Los Angeles, iš viso per keturiasdešimt parodų.
Kūrybos bruožai
Įspūdinga J. Bagdono spalvų, formų ir erdvių vizija. Ją reikia pamatyti. Nors dailininkas ir yra pabandęs apibūdinti: “Abstrakčioji dailė atsigręžusi į paslaptingąjį žmogaus dvasios pasaulį, jame ieško idėjų, kurias išreiškia bedaiktėmis formomis - bedaiktėmis, kaip bedaiktė yra žmogaus dvasinė prigimtis. Dailininkas padarė viską, kad Lietuvos žmonėms jo darbai taptų prieinami - savo lėšomis iš užatlantės pargabeno visus kūrinius, išskyrus, žinoma, tuos, kurie liko privačiose kolekcijose.
Nuo tos dienos, kai buvo užrašyti šie paliudijimai, iki J. Bagdono išėjimo Anapilin buvo likę vos dešimt mėnesių. Ir tėvynę, ir platųjį pasaulį žavėjęs kūrėjas mirė Plungėje 2005 m. balandžio 11 d.
J. Bagdonas ne viena proga, taip pat ir šios knygos autoriui tvirtino, kad kaip dailininkas pergyvenęs tris laikotarpius. Pirmiausia J. Bagdonas pasireiškė kaip dailininkas impresionistas, maždaug porą dešimtmečių yra paskyręs impresionistiniam-realistiniam menui. Tik apie šeštojo dešimtmečio pabaigą palaipsniui ėmė užvaldyti abstrakčios dailės impulsai. Šitoje situacijoje yra vienas svarbus bet: J. Bagdonas niekada nekeitė savo stiliaus staiga, savęs neforsavo.
Viskas vyko labai natūraliai. Per tuos metus gimė nemažai gamtovaizdžių, pajūrio vaizdų, darbo žmonių portretų ir scenų. Vaizduojant žvejus, skalbėjas, rugių kirtėjus, šieno grėbėjas ir kt., pirmiausia stengtasi užfiksuoti svarbiausius charakterio bruožus.
Jau gyvendamas Kolumbijoje, apie 1952 metus J. Bagdonas ėmė tolti nuo impresionistinio-realistinio meno ir tai labai suprantama. Antrasis dailininko kūrybos laikotarpis pirmiausia susijęs su laisvesne kompozicija, požiūriu į spalvas, dekoratyvines linijas. Į abstraktųjį meną 1963 metais ateita tarsi savaime. Kitaip ir būti negalėjo.
Spontaniškumas, fantazija - trečiojo kūrybos laikotarpio svarbiausi bruožai. Dailininkui labai svarbu, kad kūrinys būtų įdomus ne tik kompoziciniu požiūriu, bet ir nepriekaištinga tapyba. J. Bagdonui taipogi labai svarbu judesys. Gerai įsižiūrėjus į jo darbus, įsitikini, kad tas palydovas visur kur - erdvėse, formose, spalvose.
Nėra sustingusių, šaltų plokštumų. Ir, žinoma, negalima neatkreipti dėmesio į erdvę. Ne plokštumoje gyvena J. Bagdono fantazijos, o erdvėje. Begalinėje, netikėtai prasiveriančioje. Dar viena įdomi smulkmena: kai kurios J. Bagdono nutapytos drobės pagal savo dydį galėtų pretenduoti į Guinnesso rekordų knygą. Įsijautęs į kosmodramą, dailininkas nebeįsitekdavo mažų formatų drobėse, todėl jos vis augo ir plėtėsi.
Indėlis į kultūrą
Žemaičių dailės muziejuje eksponuojami jaunystės dienų pažįstamų A. Vaičaičio, Vytauto Igno, Kazio Varnelio, A. Galdiko ir kitų darbai be ypatingų pastangų nukelia J. Bagdoną mintimis į senus laikus, o pirmiausia į Kauną.
Juozas Bagdonas paliko didžiulį indėlį Lietuvos kultūrai, ypač Žemaitijos regionui. Jo kūryba ir mecenatystė padėjo atgaivinti Oginskių rūmus Plungėje ir pritraukti kitų žymių menininkų darbus į Žemaičių dailės muziejų. Jo gyvenimas - tai pavyzdys, kaip menininkas gali prisidėti prie savo krašto kultūros puoselėjimo ir įkvėpti ateities kartas.
žymės:
Panašus:
- Atskleista Tautos Vampyrų Tamsioji Paslaptis: MGB Agentų Informatorių Šokiruojantys Išdavystės Faktai
- Kaip Eik Vaikeli Mitybos Įpročiai Gali Pakeisti Jūsų Vaiko Ugdymą – Atraskite Svarbiausius Patarimus!
- Neįtikėtinas Joanos likimas: meilė banditui ar kovos su priespauda drama?
- 15 Nėštumo Savaitė: Svarbiausi Požymiai ir Kūno Pokyčiai, Kuriuos Turi Žinoti Kiekviena Moteris!
- Ksenijos Sobčiak gimimo data ir neįtikėtina karjeros sėkmė – sužinok viską čia!