Straipsnyje nagrinėjamas sudėtingas Joanos likimas, kur ji atsiduria tarp bandito meilės ir politinės priespaudos. Aptariami jos santykiai su Morkumi, konfliktai su Kamniovu ir Bobrovu, bei sprendimai, kuriuos ji priima siekdama išgelbėti save ir savo miestelį.
Konfliktas su Kamniovu ir Bobrovu
KAMNIOVAS (eidamas į Joaną). Klausyk. Aš tau vieną dalyką patarsiu. Tu paliudyk, kad Morkus dar prieš Skaudės laidotuves turėjo santykių su banditais. Tada ir tau pačiai bus geriau, ir savo miesteli išgelbėsi.
JOANA.
KAMNIOVAS. Kitaip daug gyventojų bus deportuota.
JOANA.
KAMNIOVAS. Argi tai svarbu, beprote? (Nuėjęs vėi atsigręžia), žinok, kad su Morkum vistiek bus baigta. Arba tegu jis pats iš pilpos išsipainioja. Trumpa tyla). O jei nepasakysi, kaip patariu, tu net negalėsi numirti su šituo. (Jis parodė pirštu į Joanos krūtinę kryželio vietoj).
JOANA (lyg gindamasi suspaudžia ranka drabužį prie krūtinės ir sėda).
KAMNIOVAS. Taip. Aš žinau, kas ten. Kitaip bus baigta. (Jis rodo, kad bus kryželis atimtas.
BOBROVAS (eidamas į Joaną). Na, banditų gražuole! Sakyk tu man, kodėl tu tokia pasiutusi, a? (Tyla). Kokius mokslus tu studijavai universitete?
JOANA (nežiūrėdama į jį).
BOBROVAS. Studijavai muziką ir nuėjai su banditais! (Nueidamas). Pikantiška! (Atsigręžęs). Juk tu galėjai stoti į chorą ar muzikinį ansamblį. Būtum padariusi puikią karjerą. Būtum važinėjusi po pasaulį, dainavusi ir šokusi. Gal būtum net ordiną gavusi. O dabar gali tekti savo odą atiduoti kailiadirbiui. (Tyla). Paaiškink, kodėl atsisakei tokios ateities?
JOANA. Yra dalykų brangesnių už ordinus. (Stoja).
BOBROVAS. Kaip? Tu niekini proletarinius ordenus?
JOANA.
KAMNIOVAS. O kodėl tu metei tas visas filosofijas ir persikraustei į Skaudę, tą purviną užkampį?
JOANA. Man atrodė, kad savo tėviškės kooperatyve pardavinėti druską savo žmonėms yra kilnesnis darbas negu universitete nuodyti save.
BOBROVAS.
JOANA. Labai pavojingais dalykais. Pavyzdžiui, tokia filosofine išmintimi, pagal kurią kilniausi žmogaus darbai yra tokie pat cheminiai produktai, kaip vitrio-lis ir cukrus, o žmogus - tik tai, ką jis valgo, t. y.
BOBROVAS (lyg sau).
KAMNIOVAS. O gal į Skav.dę tave parkvietė Morkus, kad per tave palaikytų ryšį su banditais?
JOANA (nugalėdama jaudinimąsi). Aš grįžau į tėviškę. Pas savuosius. Aš norėjau su savo žmonėmis drauge kovoti prieš tą kralikų ir žiurkių tvarką, kurią jūs prievarta įvedėt į mūsų tėvynę.
BOBROVAS (trenkdamas kumštimi į stalą). Nutilk, kalės vaike! Tuoj dantys sulįs atgal į pakaušį. (Tyla). O tu, Kamniovai, ko tyli, kaip vandens į burną prisisėmęs?
KAMNIOVAS (atsilošęs). Išdidžioji filosofe, aš tau savo klausimą kitaip pakartosiu.
JOANA (kovodama su savimi). Aš manau... aš manau, kad taip. Jis pažino ...
KAMNIOVAS (pasiruošęs rašyti). O kaip jos pavardė?
JOANA. Joana švelnytė.
BOBROVAS.
JOANA. Aš gi sakiau, kad Skaudėj šį tą reiškiau.
KAMNIOVAS. Bobrovai, tu mane vis nukreipi į šalį.
BOBROVAS. Tai kvosk tada vienas.
KAMNIOVAS. Aš grįžtu prie Morkaus. Kokie jo santykiai buvo su tavimi, filosofe?
JOANA. Apie tai... man labai sunku kalbėti.
KAMNIOVAS. Kodėl? Ar dėl to, kad buvai jo meilužė?
JOANA. Jūs patys žinote, kad ja buvo Vara.
KAMNIOVAS. Bet kas buvo pirma Varos? Juk tu?
JOANA.
KAMNIOVAS. Kaip? žadėjai? (Rodydamas į savo krūtinę).
JOANA (spausdama prie krūtinės kryželį sėda). Taip.
KAMNIOVAS (rašydamas).
JOANA (prislėgta). Aš, rodos, sakiau. Su sąlyga.
KAMNIOVAS (dar kai ką užrašęs). Dabar paklausyk. "Dėl Antano Morkaus santykių su nacionaliniais banditais pareiškiu, kad jis palaikė ryšius su manim, nes aš buvau banditų ryšininkė ir jo meilužė. Kaipo tokia, gerai žinojau, kad jis svajojo atsistoti partijos viršūnėj arba nuversti sovietinę vyriausybę. Kai patekau kalėj iman, Morkus man rodė ypatingo palankumo. Jis žadėjo mane išgelbėti iš kalėjimo ar Sibiro su sąlyga, jei aš jam nurodysiu banditų dalinį, kuriame jis galėtų kovoti prieš sovietinę vyriausybę"...
JOANA (stodama). Bet tai netiesa.
KAMNIOVAS. Netiesa?!
JOANA (netikra). Aš nesakau, kad viskas.
KAMNIOVAS. Gerai, teisybės filosofe. (Spausdamas skambučio mygtuką).
JOANA (nerami). Ką aš pasakiau, aš to neišsiginu. Bet mano posakius jūs... jūs kitaip sustatėte.
KAMNIOVAS. Taip. Tu visiškai teisi, išmintingoji avis! (Stoja). Tik aš iškraipau tavo prisipažinimus. Ir šimkovas žuvo ne per tave, bet jo paties našlė jį nužudė. (Išsitraukia cigaretę).
JOANA.
KAMNIOVAS (eidamas į Bobrovą). Tavo teisybė, Bob-rovai. Ir filosofai botagą labiau supranta negu visuomenės interesus ir draugiškus patarimus. (Užsirūko).
BOBROVAS. Dabar pats matai: tik jėga ir baimė te-auklėja žmones. (Įeina sargybinis).
KAMNIOVAS. Draugas Smirnovai, išrenk kalinę ir patikrink, ar ji neturi ant savęs kokio paslėpto daikto.
BOBROVAS.
JOANA (beveik šaukdama). Ne, ne! Aš kalta... Aš pasirašysiu.
KAMNIOVAS (pastumdamas popierį).
JOANA (atsisėdusi pasirašo ir palaužta giliai atsidūsta).
KAMNIOVAS. Draugas Smirnovai, kalinės į žiurkių kamerą nebesiųsk ir nebetikrink...
JOANA (atsistojusi).
KAMNIOVAS (nustebęs). Su Morkum?
OANA. Arba su šimkovo našle.
KAMNIOVAS. Ar tu nebijai, kad ji tave pasmaugtų?
JOANA.
BOBROVAS.
JOANA (atgydama). Su kunigu Ginkum?
BOBROVAS. Taip. (Stoja). Jis prisipažino, kad nori tave vesti, ir prašo tavo sutikimo.
JOANA. Ginkus - pavyzdingas kunigas.
BOBROVAS. O aš tau sakau, mergše, kad jis tave labai prašo. (Eidamas į ją). Ir jeigu tu sutiksi už jo ištekėti, tuo pačiu sau ir jam galėtum išpirkti laisvę.
JOANA. Tai leiskit man pasimatyti su juo ir įsitikinti.
BOBROVAS. Jei pažadėsi ištekėti, tada savaime aišku.
JOANA (kurį laiką kovoja su savim ir pagaliau taria). Ne.
BOBROVAS. Kodėl?
JOANA.
BOBROVAS. Po to, ką tavo sesuo paliudijo, tavo susitikimas tik būtų įrodymas, kad nori pasitaisyti.
JOANA. Ne. Savo sesers melo aš nepatvirtinsiu.
BOBROVAS. O ką tu Ginkui norėtum pasakyti?
KAMNIOVAS (atsigręždamas).
JOANA. Prieš mirtį... atlikti išpažintį.
BOBROVAS. Ne.
KAMNIOVAS. Draugas Smirnovai, išvesk kalinę.
BOBROVAS. Tai ką? Tu savo laimėjimais patenkintas?
KAMNIOVAS (leisdamas cu.ną, bet nepatenkintas).
BOBROVAS. Kodėl tu taip greitai pakeitei taktiką su ta merga?
KAMNIOVAS. Pamačiau... kad ana taktika jos atžvilgiu bloga.
BOBROVAS.
KAMNIOVAS (eidamas prie telefono). Dėl to, kad ji nėra nei gatvės merga, nei kunigo meilužė. (Pakėlęs teioiono ragelį). Alio! Prašau atvesti Ginkų. Taip. (1 adeda ragelį). Matai, Bobrovai, tikra velniava: banditų merga, o viduj švari ir gryna, kaip auksas.
BOBROVAS (juokiasi). Auksas! ...
KAMNIOVAS (nusviesdamas cigaretę).
BOBROVAS. Sutinku, kad aš - kvailas. Bet jeigu tu išmintingas, tai kodėl tą auksinį medų leidai Morkui laižyti? (Jis sėda prie centrinio stalo).
KAMNIOVAS. Tam ... kad tu turėtum asilo juokų.
BOBROVAS (pažvelgęs į savo bylą ir pakėlęs vieną lapą). Tai kiek metų sunkiųjų darbų duosim toms banditų gražuolėms?
KAMNIOVAS.
BOBROVAS. Pavyzdžiui, tai tavo auksinei?
KAMNIOVAS. Bobrovai!... Jei tu šitaip, tai spręsk vienas.
BOBROVAS. Kamniovai, palauk! (Kai šis sustoja).
KAMNIOVAS. Smūgis į žandą, jei nori žinoti.
BOBROVAS. Tai ko tu nervinies dėl tokio nieko?
KAMNIOVAS (sugrįždamas). Aš visai ne dėl to.
BOBROVAS.
KAMNIOVAS.
BOBROVAS (truktelėjęs pečiais). Ar tu sergi?
KAMNIOVAS (pasiryždamas). Sakyk, ar mes kovojame prieš kapitalistų reakciją ir buržuazinius puvėsius su jų banditais ir kekšėmis, ar ne?
BOBROVAS. Taip. Kovojame. Bet kas iš to...
KAMNIOVAS.
BOBROVAS. Tai tu rimtai manai, kad Joana Švelnyte nėra nei bandite, nei kunigo meilužė?
KAMNIOVAS. štai tau! Ir tu nepastebėjai, kaip aš ją pagavau ant to prie tarinio kryželio ir šimkovo? Ištvirkę ės ant tokių smulkmenų nepasikaria.
BOBROVAS. Ergo, ji - neištvirkėlė?
KAMNIOVAS. Formaliai dabar - taip. Mes ją tokią padarėme.
BOBROVAS (stoja). Tai kas čia tokio, juokdary?
KAMNIOVAS. Bet jeigu aš pasiūlysiu ją sušaudyti?
BOBROVAS. Lyg tu nežinotum ... Tada suimsime ką nors kitą, arba tave patį, ir darbo jėgų nestigs. (Sargybinis įveda Ginkų.
BOBROVAS. Draugas Smirnovai, gali eiti. (šiam išėjus, jis rodo Ginkui kėdę prie stalo). Eik čia ir sėsk. (Kai Ginkus svyruodamas nueina ir sudrimba kėdėj, Bobrovas stačias priešais). Save mąstydamas svajojau ir upes veidrody žiūrėjau į save. šviesa ant kranto stovinčio miestelio.
GINKUS (su vargu išspausdamas žodžius). Jei nusikaltau ... verčiau nužudykite ... arba duokit švaraus vandens ...
BOBROVAS (prie šoninio stalo pripila puodelį vandens ir paduoda).
GINKUS (godžiai išgėręs atsidūsta). Prašau.
BOBROVAS (atimdamas puoduką).
GINKUS. Užmuškite. Užmuškite verčiau.
BOBROVAS (atsisėdęs už stalo). Ar buvai, niekše, banditu vadu?
GINKUS.
BOBROVAS. Ar organizavai banditų laidotuves?
GINKUS.
BOBROVAS.
GINKUS (stoja). Palaikiau.
BOBROVAS. Ar jis pas tave ėjo išpažinties?
GINKUS (puldamas prie puoduko). Vandens!
KAMNIOVAS (sulaikydamas ir atimdamas puoduką). Palauk. Tau pačiam negalima.
GINKUS (godžiai išgėr s). Duokit dar truputį.
KAMNIOVAS. Sėsk ir atsakyk į tardytojo klausimą.
GINKUS (sėsdamas). Aš visą laiką galvojau apie vandenį. Ir dabar nebeatsimenu, ką manęs klausėte.
BOBROVAS. Aš klausiau apie Morkaus išpažintį.
GINKUS. Pirma, rodos, buvo kiti klausimai.
BOBROVAS. Aš klausiu, ar Morkus pas tave, suvedžiotojau, buvo išpažinties?
GINKUS. Taip.
BOBROVAS (prie šoninio stalo pripila puoduką vandens. Kai Ginkus išgeria, jis atsiima puoduką ir klausia). O dabar: ką Morkus tau per išpažintį sakė?
GINKUS. Kad jis išpažinties nebuvo, o tik žadėjo.
BOBROVAS. Tai tu, šunsnuki, melavai?
GINKUS. Baisiai norėjau gerti. Ir viską melavau.
BOBROVAS. Idijotas!
KAMNIOVAS.
GINKUS (lyg sau)).
KAMNIOVAS.
GINKUS.
BOBROVAS (juokiasi ir stoja). Nieko bendro!...
GINKUS. Purvinam viskas purvina.
BOBROVAS.
GINKUS (stoja). Melas, ponai tardytojai.
KAMNIOVAS (paimdamas iš bylos popierį). Jei tu netiki, banditų tėveli, aš tau galiu perskaityti.
GINKUS. Jei jums bent kiek rūpi tiesa, tai suveskite mane akis į akį su jom.
KAMNIOVAS. Būtent, su katra?
GINKUS. Su abiem. Ramune ir Joana.
BOBROVAS (juokiasi). A, su Joana.
GINKUS. Prašau nesityčioti, bedievi! ...
KAMNIOVAS. Apie tai reikėjo anksčiau pagalvoti, garbingasis. (Jis prieina prie Bobrovo, kažin ką jam pašnibžda ir atsigręžia į Ginkų).
Pasakyk, tėveli, kodėl tu kalbi tik apie save?
GINKUS. Taip. Rūpi.
BOBROVAS (juokiasi). Koks tu rūpestingas!
KAMNIOVAS. Teisingai pasakyta. Bet jei toks rūpestingas, tai vesk švelnytę ir atitaisyk jos garbę. Tada tau bus daug atleista. (Jis sėda ant stalo).
GINKUS.
BOBROVAS. O santykiai su banditais ir švelnytės suvedžiojimas, ar tai nėra nusikaltimai?
GINKUS. Ne, ponai teisėjai. Nieko aš nesuvedžiojau. tuos šmeižtus ir prievartą atsiteisite jūs prieš augš-čiausiąjį, prieš visų mūsų Valdovą ir Teisėją?
KAMNIOVAS (atsikeldamas). Tie tavo pamokslai, bonza, mums visai neįdomūs.
BOBROVAS. Banditų globėjau, tu Morkui, rodos, pa-reiškei, kad ta švelnytė - šventa. Vadinas, tau, taip pat šventam tėveliui, ji geriausia tinka. Ar ne? (Trumpa tyla).
O vestuvėms kalėjime - ne vieta.
GINKUS (su džiaugsminga gaida balse). Mane į laisvę?.
BOBROVAS. Taip. Į laisvę arba į troškulio kamerą.
GINKUS (sujaudintas, sau). Bet kaip? Aš nesuprantu. Juk tikintis žmogus jums - kaip raupsuotas.
BOBROVAS. Diskusijų su tavim nemanau. Todėl atsakyk man aiškiai: ar tu nenori įrodyti teismui, kad dar gali būti padoriu piliečiu, ar ne?
GINKUS (mąstydamas). Na, ką gi? Žmogus nori būti ne tik padoriu, bet ir didvyriu.
BOBROVAS. Mesk tu savo prietaringą priesaiką. Ką reiškia tie niekai, kai sprogdinami seni puvėsiai ir kuriama nauja didinga epocha? (Atsigręždamas). O gal ta davatka, Švelnytė, tau nusibodo? Tada lieka dar viena galimybė. Atsisakyk kunigystės ir paskelbk savo suklaidintiems parapijiečiams, kad į Dievą nebetiki ir kvieti juos pasekti savo pavyzdžiu.
GINKUS (įtemptai galvodamas). Man, tokiam atžagareiviui, jūsų pasiūlymas - įdomus ir keistas.
BOBROVAS.
GINKUS. Pirmasis, anas jūsų projektas man...
KAMNIOVAS (sau). Vis dėlto kekšininkas!
GINKUS. Perdaug staigi ta jūsų malonė, ponas piršly. Apglušino. Ir be to, šiais laisvių laikais niekas neveda moters per prievartą, be jos sutikimo.
BOBROVAS. Kad ji jau sutiko ir prašė tau pranešti.
GINKUS. O gal ji savo nuomonę jau pakeitė?
BOBROVAS. Jei būtų pakeitusi, draugas Kamniovas, štai, įtikins.
KAMNIOVAS. Aš?
GINKUS. Ponai tardytojai, jūsų projektas mane sudomino. Bet kad jums nebūtų vargo su įtikinimu, leiskit man pačiam su ja pasimatyti ir susitarti.
BOBROVAS (eidamas prie stalo). Kol raštu nepažadėsi, tų komedijų nėra ko pradėti.
GINKUS.
KAMNIOVAS. Bobrovai, reikia leisti. Kitaip tas beždžionė iš tikro pamanys, kad tai tėra komedijos.
BOBROVAS. Gerai.
KAMNIOVAS. Tuojau.
BOBROVAS.
GINKUS (ironiškai šypsodamasis).
BOBROVAS. Tau noriu pridurti dar vieną pastabą. Tavo meilužei rimtai gresia mirties bausmė.
GINKUS. tai dviejų pasmerktųjų sužadėtuvės iš jūsų bolševikiškos malonės gali būti perdaug liūdnos.
BOBROVAS. Nieko aš jai nepasakiau. Ir jei tu nesuvaldysi liežuvio ir prasitarsi apie mano sąlygas tau, žinok, kad tuo pačiu pasirašysi jai mirties sprendimą. (Tuo tarpu duryse pasirodo Joana, lydima sargybinio).
Draugas Smirnovai, mudu išeikime ir trumpai palikime juodu vienu du.
JOANA. Kunige klebone, ir jūs čia?. ..
GINKUS. Jie man leido trumpai su jumis pasikalbėti.
JOANA. Aš begalo džiaugiuosi.
GINKUS. Ir man būtų džiaugsmas, Joana. Tačiau jie, tie tardytojai, man pripasakojo tokių negražių dalykų, kad aš nebežinau nė ką bemanyti.
JOANA (viena ranka rodydama į mikrofoną ant stalo, o kitos rankos rodyklį pridėjus prie lūpų). Kunige klebone, jūs mane niekuo nenustebinsite. (Ji gestu jam rodo pasitraukti toliau nuo stalo).
GINKUS (pasitraukęs į scenos pakraštį, beveik pusbalsiu). Ar tiesa, Joana, kad jūs...
JOANA (staiga pravirksta). A, kunige klebone... Jūs niekada nesuprasite... kaip aš kenčiu dėl tų šmeižtų ir prievartos. (Ji atsisėda į kėdę ir kukčioja).
GINKUS. Iš karto aš taip pat maniau, kad šmeižtai.
JOANA (valydamos ašaras). Kaip baisu ir šlykštu, kunige! (Ji stoja). Jie įmetė mane pas išbadėjusias dvočiančias žiurkes, kad aš tamsoj vos galo negavau. Jie privertė mane prisipažinti, kad aš buvau Sakalo ir Morkaus meilužė, paleistuvė ...
GINKUS. Nurimk, Joana. Aš dabar suprantu.
JOANA (vis dar jaudindamasi). Kunige, jie atėmė iš manęs mano seserį. Mano vienintelę sesutę, kurią aš taip labai mylėjau. Jie sukurstė ją prieš mane, kaip alkanas žiurkes, kad ji paliudytų tą dvokiantį šmeižtą ... Nors aš niekada net mintyse to neturėjau. Ir mušama aš niekuo jūsų, kunige, neapsunkinau.
GINKUS (ištiesdamas jai ranką). Aš tau be galo dėkingas, Joana. Labai dėkingas. Bet visi pavojai dar nėra praėję.
JOANA. Aš labai bijau žiurkių kameros. Bet man skaudžiausia, kunige, kad kraujas ir našlaičių ašaros, kurios sutepė mano gerą darbą, man atėmė stiprybę.
GINKUS (atsidusęs). Ir aš, Joana, taip pat kankinuosi baisioj dilemoj... prieš tokią masinančią šėtonišką pagundą. Ir kaip tau pasakyti, kad tu bent kiek mane suprastum. (Jis pereina per kambarį ir susitelkia).
Klausyk, Joana. Man rodos, kad aš galėčiau tau ir sau išpirkti laisvę, ypač išgelbėti tave. Bet drauge numatau tokią sąlygą, kad, ją pasirinkęs, aš savo gėdoj nebebūčiau tuo, kuo esu.
JOANA. Aš jus suprantu, kunige klebone.
GINKUS (pakėlęs galvą). Supranti?
JOANA. Aš žinau. Tie niekšai jums stato sąlyga išdavystę arba ... susituokti su manim. Juk taip?
GINKUS (stodamas). Ne, Joana. Aš nesakau, kad jie man tokią sąlygą jsta...
žymės:
Panašus:
- Neįtikėtina Kalės Nėštumo Ir Gimdymo Eiga: Viskas, Ką Turi Žinoti Šuns Savininkas!
- Neįtikėtina Kalės Gimdymo Eiga ir Požymiai: Viskas, Ką Turite Žinoti!
- Efektyviausi Kalės Nėštumo Nutraukimo Būdai: Kaip Pasirinkti Tinkamiausią?
- Sužinokite, Kodėl Kūdikio Akių Paraudimas Gali Būti Pavojingas ir Kaip Jį Greitai Išgydyti!
- Atskleiskite Slėpiningas Vaiko Sapno Prasmės: Neįtikėtinos Interpretacijos ir Paslaptys