Šiais metais minime Simono Daukanto 225-ąsias gimimo metines. Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė S. Daukanto metais. Simonas Daukantas (1793 m. spalio 28 d. Kalviuose, dab. Skuodo rajonas - 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje, dab. Akmenės rajonas) - Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų.
Biografija
Simonas Daukantas gimė eigulio šeimoje 1793 metais spalio 28 dieną, o užaugo - Kalviuose. Tėvas Jurgis Daukantas aplinkiniuose Sapiegų miškuose dirbo eiguliu. Valstiečių Daukantų šeima neliko XVIII a. Simonas Daukantas gimimo metrikose įrašytas bajoru, tad galėjo siekti mokslo.
Simonas Daukantas pasižymėjo ne tik dideliais darbais, bet ir savo asmenybės unikalumu. Nebuvo Simono šeima turtinga, tad jaunuolis, būdamas dvidešimt vienerių, pėsčiomis patraukė į Lietuvos sostinę.
Ši asmenybė mokslus pradėjo Kretingos pradinėje mokykloje ir Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokykloje, taip pat ir Vilniaus gimnazijoje. Išlikę duomenys liudija, kad 1808 m. jis jau lankė dviklasės Kretingos mokyklos antrąją klasę. Mokslus tęsė Žemaičių Kalvarijos apskrities mokykloje. 1814 m. pradėjo studijuoti Vilniuje. Iš pradžių įstojo į Vilniaus gimnazijos penktą klasę, po to - į Vilniaus universitetą, į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1818 m. perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą ir nuo filologijos studijų visą savo dėmesį nukreipė į Lietuvos istorijos bei teisės pažinimą. 1822 m. baigė Vilniaus universitetą. Daukantas VU studijavo 1816-1822 m. - klestėjimo laikotarpiu, klausėsi žymiausių to meto mokslininkų paskaitų. Greičiausiai tuo metu susipažino su aktyviais studentais žemaičiais, kurie puoselėjo darbo lietuviškos kultūros labui idėjas.
Simonas Daukantas dar žinomas kaip Lietuvos istorikas bei garsus rašytojas ir švietėjiškų idėjų žmogus. Simonas Daukantas per savo visą gyvenimą užėmė ganėtinai gerbtinas ir aukštas pareigas, kurios netgi padėjo Lietuvai plėsti lietuvybę. Jis dirbo mokslinį bei su kultūra susietą darbą, grįsdamas lietuvių papročius bei kalbos išsaugojimą, puoselėjimą. Simonas Daukantas nuolatos siekė išaukštinti savo tautą, perduoti kitiems svarbią žinią, jog tauta - didelė vertybė, verta nuoširdios pagarbos. Ši asmenybė pažinojo labai daug žymių atstovų. Rašytojui Simonui Daukantui tautos svarbiausias bruožas - kalba, kuri siejama su kasdienybės papročiais bei tradicijomis.
Baigęs universitetą, Daukantas 1826-1850 m. dirbo Rygoje ir Peterburge, buvo valdininkas. Tarnybos sostinėje siekė norėdamas prieiti prie Lietuvos metrikos - XIV-XVIII a. LDK valstybės kanceliarijos archyvo, svarbaus Lietuvos istorijos šaltinio. Šalia tiesioginio darbo Daukantas ėmėsi plačios lituanistinės veiklos. Rygoje ir Peterburge jis sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus. Apie 1837-uosius baigė rašyti Istoriją žemaitišką, daugiau nei po dešimtmečio, 1850-aisiais, ją perdirbo, pavadino Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje. Peterburge Daukantas parašė ir pirmąją lietuvių kultūros istoriją Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Tai vienintelė paties Daukanto publikuota istorijos knyga, Jokūbo Laukio slapyvardžiu išspausdinta Peterburge 1845 m. Tuo pat metu Daukantas rinko ir publikavo tautosaką (Dainės žemaičių, 1846), leido ūkinių patarimų knygeles Lietuvos valstiečiams.
Platesniam lietuvių kalbos vartojimui mokyklose parašė ir išleido lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį (1837), lotynų kalbos skaitinius su nemažu lotynų-lietuvių kalbų žodynu (1838), lietuvišką elementorių (1842). Rašė lenkų-lietuvių kalbų žodyną (liko trys rankraštiniai tomai), lotynų-lietuvių kalbų žodyną. Jaunimo skaitiniams iš lotynų kalbos išvertė ir 1846 m. išspausdino romėnų literatūros kūrinių: Fedro pasakėčias, Kornelijaus Nepoto didžiųjų karvedžių biografijas - pilietiškumą ugdančius tekstus.
Dėl pašlijusios sveikatos anksčiau išėjęs į pensiją, Daukantas tikėjosi atsidėti lituanistiniams darbams, mokslinei kūrybai. 1850-1855 m. gyveno Varniuose pas Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių, 1855-1859 m. kartu su literatu Mikalojumi Akelaičiu - gydytojo Petro Smuglevičiaus nuomojamame Svirlaukio dvare pietryčių Latvijoje netoli Bauskės. Paskui grįžo į Žemaitiją, glaudėsi pas gimines, bičiulius. Paskutiniaisiais gyvenimo metais pasiligojęs apsistojo pas Papilės kleboną Ignotą Vaišvilą. Mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje.
Kūryba bei jos bruožai
Simono Daukanto kūryboje įvairiais būdais apibendrinamas senovės lietuvių gyvenimas, jų gyvenimo kasdienybė bei vargai, jausenos. Rašytojo nuolatinis prioritetas nuolatos atitekdavo gimtojo krašto praeičiai, jos įvykiams, kurie teikia individui dvasinės ir moralinės stiprybės, taip pat praeities džiaugsmai bei vargai žadina tautinę savimonę, norą ir supratimą, jog reikia kovoti už savo tauto egzistavimą ir išlikimą. Simonas Daukantas vaizdavo lietuvių tautos charizmą, žmonių gyvenimą iš įvairiapusio taško, taip pat bandė parodyti ir tuometinę visuomenės santvarką. Kūryboje buvo labai svarbu papročiai ir tolima ateitis.
Baigdamas VU, 1822 m. Simonas Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių. Anot istoriko Vytauto Merkio, Daukantas „po architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus bus bene pirmas lietuvių valstietis, pasiekęs tokį aukštą mokslą“.
Daukanto asmenybė ir darbai - tarsi tiltas tarp XIX a. skirtingų luomų žmonių, bajorų ir valstiečių, savivokos, tarp LDK lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos lietuvybės, tarp Apšvietos ir Romantizmo. Jam buvo svarbu, kad Lietuvos istorija būtų ir tiksli, paremta archyviniais bei moksliniais tyrimais ir plačiai pažįstama, pasakojama, emociškai paveiki. Savo istoriniuose darbuose Daukantas perteikė pilietinio lietuvių tautiškumo vertybes: tėvynės gynimo pareigą, rūpinimąsi viešaisiais valstybės reikalais, stiprų ryšį su LDK istorija. Drauge pirmasis aiškiai susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba. Daukanto darbuose lietuvių tauta suvokiama jau demokratiškai, ne luomiškai, tad istorinę praeitį joje įgijo ne tik kilmingieji, bet ir Lietuvos valstiečiai. Tokiu būdu lietuvių istorikas padėjo pagrindus moderniajai lietuvybei formuotis. Daukanto Lietuvos istorijos modelį perėmė ir išpopuliarino XIX a.
Veikale Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių Daukantas įgyvendino Romantizmo epochos nuostatą, kad tautos istorijos šaltiniai yra ne tik rašytiniai dokumentai, bet ir žodinė tradicija, leidžianti pasiekti archajiškiausius praeities sluoksnius. Istorikas čia novatoriškai pasinaudojo lietuviškais tautosakiniais tekstais (patarlėmis, priežodžiais, dainomis, pasakomis), lietuvių kalbos semantika bei etimologija (žodžių kilmės aiškinimu) kaip istoriniu šaltiniu.
Būde kultūros savitumą Daukantas susiejo su tautos gyvenamąja vieta, kraštovaizdžio ypatybėmis, klimato sąlygomis. Veikale žmogaus kultūra - savitas pasaulio supratimo ir gyvenimo jame būdas - kuriasi iš gamtos duotybių ir žmogaus poreikių sąveikos. Žmogus keičia kraštovaizdį, kraštovaizdis formuoja žmogų: Daukanto senovės lietuviai yra supanašėję su savo aplinka ir kūnu, ir dvasinėmis savybėmis.
Laikydamasis Apšvietos liberalistinių nuostatų, valdžią Daukantas kildino iš visuomenės sutarties. Jo požiūriu, ikikrikščioniškoji Lietuva buvo valdoma demokratiškai (nors „kūrėjų kūrėjas [krivių krivaitis] taip viešpatavo ūkėj [valstybėj], o didysis kunigaikštis ją rėdė [valdė], [...] nei vienas, nei antras nieko negalėjo užsiimti ir nuveikti be svieto [liaudies, žmonių] žinios, nesgi turėjo kelti sueimą [seimą, sueigą] ir tenai jautotis [klausti] ir teirautis apie didžiuosius ūkės reikalus visuotinai su svietu“). Senoji Lietuvos valstybė iškyla kaip kontrastas dabarties socialinei santvarkai (baudžiavai - „vergijai“) ir lietuvių politinei būklei. Būde perteiktas pirminės lietuvių tautos laisvės vaizdas turėjo skatinti tautinio savarankiškumo idėjas amžininkų mąstysenoje.
Svarbiausi Simono Daukanto gyvenimo įvykiai
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1793 m. spalio 28 d. | Gimė Kalviuose, dab. Skuodo rajone. |
| 1822 m. | Baigė Vilniaus universitetą. Parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. |
| 1826-1850 m. | Dirbo Rygoje ir Peterburge. |
| 1845 m. | Peterburge išleista „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. |
| 1864 m. gruodžio 6 d. | Mirė Papilėje, dab. Akmenės rajone. |
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Vaistai nuo viduriavimo vaikams: ką svarbu žinoti?
- Dažniausios nėštumo problemos: priežastys, simptomai ir efektyvūs sprendimai