Dzūkijos gamta - tai ne tik pušynai, ežerai ir smėlynai, bet ir įkvėpimo šaltinis poetams, rašantiems vaikams. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip Dzūkijos gamtos grožis atsispindi trijų poetų - Onos Tamulevičiūtės-Balčiūnienės, Martyno Vainilaičio ir Juozo Žitkausko - kūryboje.
Ona Tamulevičiūtė-Balčiūnienė: Dzūkijos peizažas tremties poezijoje
Ona Tamulevičiūtė-Balčiūnienė (slp. O. B.) gimė Varėnos krašte, Burokaraistėlės kaime. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į JAV. Jos kūrybai būdinga asmeninių išgyvenimų, gamtos ir tėvynės ilgesio motyvai.
Pirmoji O.B. Audronės knyga „Beržų pasakos“ išleista 1952 metais. Daugiausia vietos skiriama Tėvynės netekimui, bet daug ir gražių Dzūkijos gamtos vaizdų , lyrizmo, nerimo ir meilės. Knyga suskirstyta į tris skyrius: Varpai; Tyvuliuoja ežeras žaliasai; Audrų siautime. Viso knygoje -70 eilėraščių.
Apie šią poezijos knygą Jonas Aistis rašė: „… jos poezija yra specifiškai moteriška ir įvairi savo forma. Ši knyga yra subrendusios poetės žodis.
Iš skautų ir ateitininkų stovyklose patirtų įspūdžių gimė nemaža O.B. Autobiografijoje rašytoja mini: „Kūrybinė gyslelė gal iš paties dzūkiškumo, iš šeimos, iš Dainavos".
Martynas Vainilaitis: Kvapai ir spalvos Dzūkijos gamtoje
Martynas Vainilaitis lietuvių vaikų poezijos raidoje žinomas kaip ypatingai subtilus tradicinės struktūros eilėraščio kūrėjas, praturtinęs vaikų eilėraštį mitine pasaulio sąranga, kūrybingu folkloro panaudojimu bei stilizacijomis, atskleidęs mitinio pasaulio prasmę ir grožį. Poetas literatūrologų vadinamas vaivorykštės spalvų poezijos kūrėju.
Apskritai Vainilaičio poeziją būtų galima analizuoti pasitelkiant visus penkis jutimus: regą, klausą, skonį, uoslę ir lytėjimą. Visi jutiminiai potyriai vienodai svarbūs, susiję, papildo vienas kitą. Tokiu būdu sukuriant naują, kitokį, dar niekieno neatrastą poetinio kalbėjimo su vaiku būdą.
Vainilaičio kvapų ir spalvų pasaulis nukreiptas į labai konkrečią erdvę - tėviškę, kuri susijusi su ilgesiu, nostalgija, kartais net skausmingai perveriančiu saldžiai maloniu skausmu. Vainilaičio vizijose - Dzūkijos krašto gamtos pasaulis - Mergežeris.
Vainilaitis „atkuria tą pasaulį, kuris, metams slenkant, nesugrąžinamai dingsta su vaikystės mąstymo ir vaizduotės universalumu“, - teigia Vincas Auryla.
Vainilaitis vaiką graudina, visiškai sąmoningai nori įspėti, jog tai, kas tikra, kartu yra ir trapu, ir laikina. Kvapų pasaulį atspindintis epitetas labiausiai galėtų būti sietinas su žodžiu „žemė“ ir apimtų universalią šio žodžio reikšmę.
Šilai kvepia sakais, kadugio šakelė kvepia vaikystės prisiminimais: „O vėjas kadugio šakelę/ Kedena, kvepiančią sakais („Verbų sekmadienis“).
Pasak paties Vainilaičio, „muzikos, dailės ir literatūros sintezė vaikų poezijoje būtina. Juk rašydamas ir jauti, ir matai, ir girdi“.
Tėviškės kvapu kvepia net kmynai ir rūgštynės: „Jau kvepia rūgštynėm palaukė“ („Parnešk man ku-kū!“).
Vainilaitis geba žaisti žodžiu „kvepia“. To ir pakanka, kad užuostume ir pajustume. Vainilaičiui nereikia papildomų epitetų kvapui perteikti. Poetui net nereikia įvardyti kas kuo kvepia.
Vaikystė Vainilaičiui kvepia džiaugsmu, šventės jaukumu, tetų kepamu pyrago ar žolių arbatos jaukumu.
Vainilaičiui svarbiausias kvapas, susijęs su tėviške yra žemės, rugių ir duonos kvapas: „Kvepia žemė po lietaus,/ Dagilėlių krūmai šnara“ („Ežio dvaras“).
Namai arba tėviškė kvepia ne tik pyragu, žolių arbata, bet ir moliu, vandeniu, vėju, paparčiais dvelkiančia vėsa.
Juozo Žitkausko dzūkiška poezija
Juozą Žitkauską esant dzūku išduoda šneka. Jis ir eilėraščius kuria dzūkiškai. O dar poezijos knygas su tais eilėraščiais leidžia. Nors J. Žitkauskas į Vilnių atvyko beveik prieš tris dešimtmečius, jis sako nelaikąs savęs vilniečiu, nes mintyse labiau yra gimtajame Kapčiamiestyje Lazdijų rajone ir apskritai dažnai būna Dzūkijoje.
Norėčiau, kad apskritai daugiau skambėtų pati dzūkų tarmė. Mat jos skamba mažiau, negu, tarkime, Žemaitijoje - žemaičių. Tai yra įtaka sovietinės lituanizacijos, žiniasklaidos, ir tęsiasi dešimtmečius.
Vilniečiu netapau. Vilniuje tik būnu, o mintimis esu Kapčiamiestyje. Daugelis mane žino kaip dzūkų kultūros puoselėtoją, entuziastą. Tada man iš tiesų pasidarė sarmata, kad esu dzūkas, bet nekuriu dzūkiškai.
2013-aisiais - Tarmių metais. Dzūkiškai tas eilėraštis man kur kas geriau suskambėjo. Rašau ir lietuviškai, pats negaliu atsakyti, kodėl vieną eilėraštį sukuriu bendrine kalba, kitą - dzūkiškai.
Dubeltavas dzūkiškai - dvigubas. O pavadinimu norėjau užkoduoti, kad knyga yra dzūkiška ir lietuviška: vienas žodis - dzūkiškas, kitas - lietuviškas.
Čia nėra jokių skyrių, eilėraštis su eilėraščiu kabinasi tematiškai, garsiškai arba juos abu vienija ta pati nuotaika. Naujausioje knygoje - eilėraščiai tarsi duetai, išskyrus ciklą apie spalvas.
Kai sudarinėjau 2020 metų „Dzūkų kalendorų“, vienas iš skyrelių buvo skirtas orų spėjimams. Padirbėjau prie to, parašiau antrą dalį, taip jis ir atsirado. Kasdienybė ir yra poetiška, tik reikia tai įžvelgti. Kiekviena dulkelė turi savito poetiškumo.
Mano mėgstamiausia dovana buvo knyga. Ryškiausias paskatinimas kurti poeziją buvo ketvirtoje klasėje. Mokytoja jį perrašė lentoje ir mums, ketvirtokams, aiškino apie eilėdarą, rimą, ritmą. Tai mane labai užkabino ir pradėjau kurti eilėraščius.
Antanas Kalanavičius: Tragiško likimo poetas ir jo Dzūkija
Antanas Kalanavičius - tragiško likimo poetas. Visą savo nelabai ilgą gyvenimą be pertraukos rašęs eilėraščius, parengęs spaudai keletą poezijos rinkinių ir keletą knygelių vaikams, gyvas būdamas nė vienos knygos taip ir nesulaukė. Ši pomirtinė knyga yra pirmoji ir kol kas vienintelė.
A. Kalanavičius gimė 1945 metais Varėnos rajone. Rašyti pradėjęs paauglystėje, pirmąjį eilėraštį išspausdino Varėnos rajono laikraštyje. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus A. Kalanavičius praleido gimtajame vienkiemy sykiu su savo motina, o po jos mirties vienas. Kasdien daug rašė.
Kalanavičiaus kūrybos pirmąją atranką po jo mirties padarė jo buvusi žmona Perpetua Dumšienė. Dalis eilėraščių yra iš laiškų, kurie apytikriai datuojami (kaip nurodė jų adresatė Perpetua Mozūraitytė - Dumšienė), pagal jų datas apytikriai datuojami ir kai kurie eilėraščiai.
Sunku nurodyti priežastis, jas galima tik numanyti. Tegu bent dabar skaitytojui atsiveria jo talento gelmė, gaivalingumas, jo vienišas gyvenimas gamtos prieglobsty, erdvėj, akmenuoti jo vakarai ir juodsidabrė nakties tamsa prie žvyringų šaltinių po senais ąžuolais, amžina šeivamedžių ir erškėtrožių gyvybė, kur žemėtos augalų šaknys, kur pūkuotos šilagėlės lyg dzūkės motinos švelnumas, kur laumžirgių skaidruma virš pražydusio ajero, kur žebenkštėlės baikštumas po žaibais.
Raibas jo akmuo, debesis, akis ir kraujas, kiek ilgesio ir polėkio jo daiktavardiniuose epitetuose - plėviasparnė tamsa, vieversingas spindulys, vieškelėtoji akis.
Panašus:
- Eilerastis vaikams apie rudeni: spalvinga ir nuotaikinga poezija!
- Eilėraštis Apie Gėles Vaikams: Gražiausi Posmai Apie Gamta
- Eilėraščiai apie Kalėdas vaikams: sukurkite šventinę nuotaiką!
- Skaniausi Kepti Žirneliai su Kiaušiniais – Lengvi Receptai ir Naudingi Patarimai
- Neįtikėtini Gimtadienio Sveikinimai Jubiliejaus Proga – Sukurkite Nepamirštamą Šventę!