Lietuva taip pat turi savo popkaralienę - tai XX a. devintajame dešimtmetyje karjerą pradėjusi dainininkė Džordana Butkutė. Atlikėjos populiarumą patvirtina posakis „Džordža net Afrikoje Džordža“. Tai, žinoma, hiperbolė - Dž. Butkutės šlovė nėra tokia didelė, Afrikoje vargu ar kas nors ją žino. Dž. Butkutė populiari ne tik dėl savo dainų, bet ir dėl biografijos. Atlikėjos gyvenimas tuo pat metu primena ir Pelenės, ir Biblijoje aprašyto atgailaujančio sūnaus palaidūno (Džordanos atveju - dukros palaidūnės) istorijas. Biografija, kurioje būtų ir gailestį, ir pasipiktinimą keliančių nutikimų, popmuzikos atlikėjams itin svarbi. Gerbėjai nori ne tik klausytis lengvai įsimenamų dainų apie atpažįstamus, „savus“ dalykus, tokius kaip meilė, išsiskyrimas, bandymai įveikti nesėkmes ar netikėtai užplūstantis džiugesys, bet ir tapatintis su savo dievaičiu ar dievaite.
Ankstyvasis gyvenimas ir vaikystė
1968-ųjų spalio 3-ioji. Į raseiniškių Nijolės ir Danieliaus Butkų šeimą pasibeldė antrasis vaikelis. Šįkart gimė mergaitė ir mama jai suteikė išskirtinį vardą - Džordana. Mama Nijolė su Džordana ir jos vyresniuoju broliu Klaidu persikėlė į Šakius, kur ir prasidėjo tikroji ugninio charakterio mergaitės vaikystė. Įprasti žaislai D. Butkutei nebuvo įdomūs. „Pavyzdžiui, iškirpti paveikslą, nes man reikėjo televizoriaus rėmų. Vaidindavau, kad esu televizoriuje, „Sveikinimų ir pageidavimų koncertas“. Išeidavau dainuoti į laiptinę. Jei gyveni penktame aukšte, kad girdėtų ir pirmas aukštas, nueini tarp antro ir trečio aukštų. Ir pradedi savo valandos koncertą. Tokie žaidimai. Spektaklius kurdavau, sukviesdavau visus kiemo vaikus, atrinkdavau, kas ragana, kas nykštukai, kas velnias.
D. Butkutė nuolat bėgdavo iš darželio. Tėvai jau tada turėjo suprasti, kad šios mergaitės taip lengvai neįsprausi į jokius rėmus. „Policininkas. Grubesni žmonės būna. Jis tiesiog tai numesdavo, tai pastumdavo. Toks cholerikas. Užsimesdavo mane ant stalo, matuodavo sprindžiais. „Kas tau čia tokį vardą davė?“ - pradėdavo kažką tokio. Paskui šast - vėl numesdavo ant lovos.
Mokykliniai metai
Didysis D. Butkutės džiaugsmas - uniforminė suknytė, balta apykaklaitė bei mamos iš užuolaidų pasiūti didžiuliai kaspinai. „Gali per pertrauką parbėgti namo, pasiimti kokios bulkos su uogiene. Parbėgdavau pasižiūrėti savo mėgstamo multiko. Vėl per gatvę - mokykloje. Viskas vietoje, parduotuvė sultims nusipirkti. Man labai patiko K raidę rašyti. Mano raštas toks raitytas, iš tikrųjų gražus raštas. Gal su autografais šiek tiek susigadino, bet jei lėčiau rašyčiau, būtų dailyraštis. Visuose sąsiuviniuose, ant knygų puslapių - visur K raidžių prirašinėdavau. Už visus vadovėlius mama turėjo mokėti. Vis tiek kažkokia buvau... Nežinau. Tapau moterimi, tada ir pastojau.
Mamai teko raudonuoti ne tik dėl dukros išdaigų mokykloje, bet ir namuose. „Sugalvok tokią nesąmonę. Atrodo, viskas su galva gerai, bet... Aš dažnai sau užduodu klausimą, kaip galėjo taip būti? Gavo man suknytę, labai graži, su gėlytėmis. Atsimenu, buvo kažkoks suaugusiųjų balius ir apsipyliau kažkokiais taukais. Labai bijojau, kad mama pamatys, išsigandau ir iškirpau toje vietoje skylę. Galvoju, ar čia buvo šokas, ar kas? Iki šios dienos negaliu suprasti, kodėl taip padariau. Kodėl ne po vandeniu kišau? Arba iš viso nieko nesakyti. Buvo instinktyvi baimė ar kas... Ji atėmė iš manęs tą suknelę ir sakė, kad daugiau jos nebegausiu, ji bus Andželitutei, kai paaugs“, - pasakoja D. Andželita - jaunesnioji Džordanos sesuo.
Tapusi spaliuke, pamena laidos herojė, labai didžiavosi - ypač patiko ženkliukas. „Tas kaklaraištis... Eidavau specialiai į universalinę parduotuvę, pereidavau visus Šakius, neva man kažkur reikia. Prie ežero pasivaikščioti, kad tik visi pamatytų, nes norisi rėkti: aš - pionierė! Bet paskui man labai greitai nusibodo, nes jį reikia išlyginti, lygiai susirišti, o man nepatinka. Geriau stodavau į gėdos liniuotę, kad pamiršau, nei jį užsirišdavau. Tuo metu kažkaip man norėjosi būti vyresnei. Tas amžius, kai nori jau panele būti. Tada pionierė - jau ne, nes pasižiūri, kad kiti komjaunuoliai, vyresni bachūrai, kurie į mane dairosi, galvoji: aš tokia mažė, jie į mane nežiūrės.
Jokios gėdos liniuotės nesutramdė maištingos D. Butkutės sielos. „Bėgdavome iš pamokų - tai normalu. Mane pakviesdavo atsakinėti prie lentos. Jei aš nepasiruošusi, tai išgirstu savo pavardę, susidedu, ką išsiėmusi ant suolo, į portfelį, tiesiog ignoruoju mokytoją ir išeinu neuždariusi durų. Kaip nori, taip suprask. Nereikia manęs kviesti atsakinėti. Ji puikiai žinojo (buvo mūsų auklėtoja ir chemiją dėstė), kad aš ilgai dainuoju naktį ir mažai miegu. Man mamytė leisdavo neiti į pirmą pamoką, o čia ateini ir dar pakviečia atsakinėti. Kam man eiti prie tos lentos ir mikčioti, jeigu aš tikrai nemoku.
Muzikinės karjeros pradžia
Laisvas laikas, net ir tas, kurio atsirasdavo pabėgus iš pamokų, buvo skirtas kūrybai. D. „Ėjau į filmą „Moteris, kuri dainuoja“. Gal tris kartus ėjau į Šakių kino teatrą žiūrėti to filmo. Atsimenu, kad verkiau ir galvojau: kai užaugsiu, važiuosiu į Gorkio gatvę ir į jos duris prisibelsiu, tikrai su ja pasikalbėsiu. Į Gorkio gatvę D. Butkutė taip ir nenuvažiavo, tačiau pati dar to nežinodama pradėjo savo deivės kelią. Vieną dieną į Šakius atvažiavo žiguliukas, iš kurio išlipo Stanislovas Čiapas, tuo metu be proto populiaraus estradinės muzikos ansamblio „Nerija“ vadovas.
„Mane kažkur pastebėjo, nes tuo metu pakvietė ir Stanislovas Čiapas, ir Mindaugas Tamošiūnas. Buvo pasirinkimas, kur eiti. Galvojau, dar su mamyte pasitarėme, sako: tu geriau eik ten, kur bus visi vyrai; būsi viena mergaitė, gerbiama, mylima, saugojama. Taip 18-metė D. Butkutė atsidūrė Klaipėdoje. Nors ir nebaigusi muzikos mokyklos, mergina vis tiek pabandė paragauti aukštojo mokslo. „Dar stojau į konservatoriją, bet sakė: pastatys tave ir dainuosi kaip choristė. Labai specifinis balsas, geriau nereikia. Kažkodėl jie manęs patys nepriėmė į konservatoriją, sakė: turi Dievo dovaną ir dainuok. O gal aš norėjau mokytis? Kita vertus, mokslams laiko tikriausiai ir nebūtų likę. Gastrolės po gastrolių, apvažiuota visa Lietuva, kiekvienas bažnytkaimis. Tarybų Sąjunga, Lenkija, Vokietija... O vos tik pradėjusios karjerą „Nerijoje“ jos laukė gastrolės Mozambike. Iš Šakių - tiesiai į Afriką!
Karjeros pakilimai ir nuosmukiai
1990 m. festivalyje Jūrmaloje D. Butkutė susipažino su Ivo Fominu ir jį įsimylėjo. „Jis pakvietė į savo gimtadienį, į Liepoją. Aš atvažiavau, visi išsiskirstė, o aš taip ir likau. Mes likome ir prasidėjo medaus mėnuo. Viską palikau, pamiršau. Pasiėmiau tokias atostogas, nes tapau moterimi. Paskui Latvijoje pasidarėme dviejų dalių koncertą: pusė mano ir jų, grupės „Mistika“... Labai greitai suaugau, suprantate? Labai greitai išėjau iš namų. Vyriškame kolektyve dirbi, grįžti naktį, galvoje tik dainos. Kažką išgyveni, rašai. Aš tame gyvenau.
I. Fominas buvo pirmoji didžioji D. Butkutės meilė, vyras, su kuriuo ji tikėjo praleisianti visą gyvenimą. „Tapau moterimi, tada ir pastojau. Gyvenome pas Ivo tėvą. Mamos nebuvo, buvo išsiskyrę. Tai tėvas net nenorėjo girdėti, kad čia lakstys vaikai: turėsite savo namus, tada ir turėkite vaikų, man čia nelakstys. Mes labai verkėme apsikabinę. Aš galėjau kitaip pasielgti, iš ten išvažiuoti, bet neatėjo man į galvą važiuoti pas mamą. Atrodė, kad mes kartu, čia mūsų meilė, mūsų vaikelis. Aišku, kad jo netekau. O jis dabar turi šeimą, sūnų. Sakėme: jei bus sūnus, bus Deividas. Kaip Davidas Coverdale`as iš „Whitesnake“. Mes abudu buvome rokeriai. Jis turi tą Deividą. Atrodo, ir dukrą turi.
Grįžusi į Lietuvą ji apsistojo Kaune. Jos kūrybos dainos tapo vis populiaresnės, o ji pati - vis labiau trokštama bet kuriame koncerte. Tuo metu D. Dėl labai daug pati kalta: ne tokius sprendimus priėmiau, ne su tais žmonėmis susidėjau. Niekas man į gerklę nepylė. Daug kur aš pati kalta. „Savo vertę pajutau anksti ir nieko nepervertindama. Supratau tai kaip savaime suprantamą dalyką, kad mane turbūt pabučiavo Dievas iš viršaus. Turbūt taip lemta, kad aš vaikų neturiu. Kuo toliau, tuo viskas stiprėjo. Turbūt labai egoistiška, bet tai buvo ne sužvaigždėjimas, čia charakterio dalis. Visas stadionas prašo pakartoti, o aš ignoruoju, nes jau padainavau ir einu sau. Nusilenkiau ir viskas, neprivalau jums dainuoti. Man atrodė, aš atidainavau, dabar dainuoja kitas. Nepriėmiau žmonių ašarų, rėkimo. Ploja, ploja, bet dabar kitas turi dainuoti. Aš to žmogaus jausmo neatjausdavau.
Populiarumas ir koncertų gausa atsipirko - D. Butkutė tikriausiai net nesuvokė, kiek uždirba. „Dėl finansų buvo lengva. Tas vagnorkes kaip šernui bulvių maišais nešdavo. Parsiveži vagnorkių, visiems išdalydavau: šeimai, draugams - daug kam. Uždarbis būdavo didelis. Buvo lengva gyventi, bet kaip merginai buvo neramu. Atrodo, kad būtų negyvenama sala arba išvis viena mergina, likusi po karantino. Kas antra mašina, jei ne kiekviena, pypindavo. Kaip aš gyva pareidavau namo - nežinau. Visos tos gaujos... Man jie nieko nepadarė, bet būdavo baisu išeiti. Visi auksinėmis grandinėmis, treninguoti, 8-9 žiguliai. Būdavo sunku bet kuriame mieste“, - pasakoja D. Sako nežinojusi, kas tie antidepresantai. Po truputį įsibėgėjo ir nuolatinis šampano skanavimas.
Kai buvo beveik išnykusi iš lietuviškosios muzikos žemėlapio, ji gavo dar vieną galimybę. Pamena, tada jautė tokią euforiją, kad sunku ir nupasakoti: „Laikmetis toks, kad 30 tūkst. buvo labai dideli pinigai. Manęs čia, atrodo, nelabai nustebinsi. Atrodo, turėčiau būti milijonierė, jei būčiau taupiusi, nes tiek uždirbta. Bet vienetiniai rūbai, gyvenimas keičiasi, su draugu skiriesi, pradedi nuo naujos šakutės. Tada ir nuėjau į „Akvariumą“, ir iš naujo visomis prasmėmis atsigavau. Išėjau ir iš karto prasidėjo honorarai, vėl salės pilnos, vėl viskas gerai, vėl Amerika, vėl Lietuva. Bet D. Butkutė ir vėl užlipo ant seno gyvenimo grėblio: šlovė, honorarai, alkoholis, antidepresantai, atšaukti koncertai, netesėti pažadai, ne tie žmonės šalia. „Dėl labai daug pati kalta: ne tokius sprendimus priėmiau, ne su tais žmonėmis susidėjau. Niekas man į gerklę nepylė. Daug kur aš pati kalta.
Atsitiesimas ir dabartis
Bet tada jos kelyje sustojo taksi. D. Butkutė sutiko vyrą, kuris pats kažkada buvo puolęs, gal net gerokai giliau nei ji. „Mes turime tik vienas kitą. Bet ir Dievas yra. Kai pagalvoju, aš tokia dėkinga mamai, kad ji įtikino, kad neužaugau ateistų šeimoje. Kad mane taip prijaukino. Aš pati prisijaukinau, matyt. Man užteko pasakyti, kad Dievuliukas yra. Nuo to laiko tiesiog vaikštau su Dievu. Tai aš niekada nesu vieniša, aš viena nebūnu, su juo pasikalbu.
Svarbiausi Džordanos Butkutės karjeros įvykiai
- 1986 m. Pirmą kartą pradėjo koncertuoti su grupe „Impulsas“ festivalyje „Lituanikos“.
- 1987 m. Stanislovas Čiapas ją pakvietė tapti vokalinio instrumentinio ansamblio „Nerija“ nare.
- 1987 m. Festivalyje „Baltijos jaunystė-87“ pelnė publikos simpatijų ir žaviausios atlikėjos titulą.
- 1990 m. Susipažino su Ivo Fominu.
- 1991 m. Atstovavo Lietuvai Latvijos festivalyje „Liepajas Dzintars“.
- 1991 m. Su grupe „Alibi“ Pop Art festivalyje iškovojo Didijį prizą (Grand prix).
- 2003 m. Sudalyvavo realybės šou „Akvariumas“.
- 2012 m. Ištekėjo už Elegijaus Strasevičiaus.
- 2014 m. Muzikos apdovanojimuose jai įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškai muzikai.
Yra išleidusi kelias dešimtis muzikinių albumų. 2009 m. išspausdinta „Ekspress leidyba“ išleista Jurgos Baltrukonytės knyga „Džordana Butkutė prarastas rojus.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Džordana Butkutė: Įspūdinga Biografija, Sėkminga Karjera ir Privatus Gyvenimas Atidengtas!
- Džordanos Butkutės gyvenimo kelias: nuo svajonių iki muzikos žvaigždės
- Džordana Butkutė: Atraskite Muzikos Karalienės Neįtikėtiną Sėkmės Istoriją!
- Kada Skubiai Vežti Kūdikį į Ligoninę: Svarbiausi Simptomai ir Ekspertų Patarimai
- Sužinokite, Kiek Mėsos Reikia Valgyti Kūdikiui Pagal Amžių – Ekspertų Patarimai ir Svarbiausi Faktai!