Paskaita, skaityta 1951 m. rugpjūčio 21 d. Iš vokiečių k.
Sekmadienio rytą, o kartais net ir vidury savaitės, atsivertę laikraštį jo priede, paprastai dešiniajame viršutiniame arba kairiajame apatiniame kampe, randate kai ką atspausdinta suspaustu šriftu ir apvesta specialiu rėmeliu. Tai - eilėraštis. Dažniausiai - trumpas eilėraštis, o jo tema paprastai skirta metų laikams: rudenį į eiles audžiamos lapkričio miglos, pavasarį sveikinami šviesą skleidžiantys krokai, vasarą apdainuojama aguonų suvarpyta pieva, bažnytinių švenčių metu rimuojami ritualiniai motyvai bei legendos.
Žodžiu, toks šio proceso reguliarumas - metai iš metų, kas savaitė, laiku ir kaip numatyta - leidžia galvoti, kad bet kuriuo metu mūsų tėvynėje ištisas būrys žmonių atsisėdę kala eilėraščius, siunčia juos į laikraščius, kurių redaktoriai, atrodo, yra įsitikinę, jog skaitytojai tų eilėraščių pageidauja, antraip tuščią vietą puslapyje užpildytų kuo kitu. Šių eilėraščių gamintojų pavardės dažniausiai nėra labai žinomos, paprastai jos greitai vėl prapuola iš laikraščių puslapių.
Teisus bus, ko gero, profesorius Ernstas Robertas Curtius, su kuriuo mes draugiškai susirašinėjame, sykį man rekomendavus vieną gabų studentą, atrašęs: „Ak, tie jaunuoliai! Jie kaip paukšteliai, pavasarį čiulba, o vasarą, žiūrėk, jau ir vėl nieko nebegirdėti.“ Mes nesirengiame išsamiau nagrinėti šių proginių arba sezoninių eilėraščių, nors visai galimas daiktas, kad retkarčiais tarp jų pasitaiko ir koks žavus dalykėlis.
Bet pradėjau nuo to, kadangi šis procesas turi kolektyvinį foną; o kaip tik visuomenėje paplitusi nuomonė, jog yra taip: driekiasi stepės, saulėlydis, ten stovi jaunuolis (arba mergina), jį apima melancholiška nuotaika, ir štai atsirandu eilėraštis. Ne, šitaip joks eilėraštis neatsiranda. Eilėraštis apskritai atsiranda labai retai. Eilėraštis padaromas.
Lyrikos Problemos
Savo temą pavadinau „Lyrikos problemos“, ne poezijos ar poetikos problemos. Ir neatsitiktinai. Su lyrikos sąvoka jau keletą dešimtmečių paprastai siejami tam tikri vaizdiniai. Kokie, iš pradžių pamėginsiu parodyti vienu anekdotu.
Viena mano pažįstama dama, garsi politikos žurnalistė, prieš kurį laiką man parašė: „Aš neteikiu didelės reikšmės eilėraščiams ir jau visai jokios - lyrikai.“ Vadinasi, ji skyrė šias dvi rūšis. Man buvo žinoma, kad ši dama - didi muzikė, grojanti visų pirma klasikinę muziką. Aš jai atsakiau: „Visiškai Jus suprantu; man, pavyzdžiui, Tosca sako daugiau nei Fugos menas.“ Tai reiškia, kad vienoje pusėje yra emocijos, nuotaikos, melodingos temos, o kitoje - meno produktas.
Naujasis eilėraštis, lyrika, yra meno produktas. Jis sietinas su sąmoningumu, kritiška kontrole ir, iškart pavartosiu pavojingą žodį, prie kurio vėliau dar grįšime, „artistika“. Gaminantysis eilėraštį stebi ne tik eilėraštį, bet ir patį save. Eilėraščio gamyba pati savaime yra atskira tema, ne vienintelė, tačiau ji skamba visur. Ypač pamokomas šiuo požiūriu yra Valéry. Jo eilėraščiuose poetinės ir introspektyvinės veiklos vienalaikiškumas beveik pasiekia ribą, kur šios abi persismelkia viena į kitą.
Susiduriame su svarbiausia modernaus lyrinio Aš savybe. Šiuolaikinėje literatūroje galima rasti pavyzdžių, kai tas pats autorius rašo tiek lyriką, tiek esė. Atrodo netgi, jog viena daro įtaką kitai. Be Valéry, galima paminėti Eliotą, Mallarmé, Baudelaire’ą, Ezra Poundą ir Poe, ir dar siurrealistus. Visus juos eiliavimo procesas domino ne mažiau nei pats opusas.
Vienas jų rašo: „Prisipažįstu, man kur kas įdomesnis kūrinių formavimo, jų gaminimo procesas nei patys kūriniai.“ Prašau atkreipti dėmesį, tai - modernus bruožas. Apie Plateną bei Mörikę nesu girdėjęs, kad šie būtų pažinę arba puoselėję tokią „dviregystę“, apie Stormą ir Dehmelį irgi ne, taip pat ir apie Swinburne’ą ar Keatsą. Šiuolaikiniai lyrikai mums gali pasiūlyti ištisą kompozicijos filosofiją ir kūrybingumo sistematiką.
Noriu nurodyti ir dar vieną smarkiai krintantį į akis savitumą: nė vienas didžiųjų praėjusio šimtmečio romanistų nebuvo lyrikas, išskyrus, žinoma, „Wertherio“ ir „Wahlverwandschaften“ autorių. Tačiau nei Tolstojus ar Flaubert’as, nei Balzacas, Dostojevskis, Hamsunas arba Josephas Conradas nėra parašę nė vieno dėmesio verto eilėraščio.
Iš moderniųjų rašytojų tai mėgino daryti Jamesas Joyce’as, bet, kaip rašo Thorntonas Wilderis: „Pažinus su niekuo nesulyginamos ritmingos jo prozos turtą, tas išskalautas eilių muzikalumas, ta skysta pilvakalbystė tiesiog atstumia.“ Vadinasi, čia esama esmingų tipologinių skirtumų. Iškart pasakykime, kokie jie. Kai romanų autorius rašo eilėraščius, dažniausiai išeina baladės, veiksmo aprašymai, linksmos istorijos ar panašiai. Romanistui ir rašant eilėraščius reikia medžiagos, temų. Paties žodžio kaip tokio jam negana. Jis ieško motyvų. Jo žodis, priešingai nei lyriko, nedaro tiesioginio egzistencinio judesio, romanistas žodžiu tik aprašinėja.
Naujosios lyrikos pradžia - Prancūzijoje. Ligi šiol svarbiausias buvo Mallarmé, bet dabar, kaip matau iš naujausių prancūziškų publikacijų, pirmyn išveržė Gérard’as de Norvalis. Jis mirė 1855 m. ir pas mus tėra Žinomas kaip Goethe’s kūrinių vertėjas.
Modernaus Eilėraščio Pradininkai
Tačiau Prancūzijoje „Chimerų“ autorius laikomas moderniosios poezijos pradininku Po jo buvo Baudelaire’as, miręs 1867-aisiais, abu, kaip matyti, priklausė Mallarmé kartai ir darė jam įtaką. Šiaip ar taip, Mallarmé pirmasis išdėstė savo eilėraščio teoriją ir apibrėžimą, kartu pradėdamas kompozicijos fenomenologiją, apie kurią kalbėjau. Kitos žinomos pavardės: Verlaine’as, Rimbaud, tada Valéry, Apollinaire’as bei siurrealistai su Bretonu ir Aragonu priešakyje. Tai - lyrinio renesanso centrai, kurio spinduliai sklido į Vokietiją, Angliją bei Ameriką.
Anglijoje Swinburne’ą (mirė 1909 m.) ir Williamą Morrisą (mirė 1896 m.), didžiųjų prancūzų amžininkus, ko gero, dar reikėtų priskirti idealistinei romantinei mokyklai, tačiau Eliotas, Henry Milleris, Ezra Poundas anglosaksiškajame pasaulyje pradėjo naują stilių, ir reikia pasakyti, jog JAV dabar vyksta didelis lyrinis judėjimas.
Norėčiau paminėti ir dar keletą. O. V. de Miloszą, kilusį iš Lietuvos ir mirusį Paryžiuje 1940 m.; Saint-johną Persą, prancūzą, gyvenantį JAV; iš rusų - Majakovskį, iš čekų - Vitezslavą Nezvalą, iki jiems tapus bolševikais ir ėmus giedoti himnus tėveliui Stalinui; iš vokiečių čia bent jau su išlygomis galima priskirti įžymiuosius George’ą, Rilkę, Hofmannsthalį. Vėliau atėjo Heymas, Traklis, Werfelis - avangardistai.
Ekspresionistinės lyrikos pradžia Vokietijoje laikomas Alfredo Lichtenšteino eilėraštis „Sutemos“, pasirodęs žurnale „Simplizissimus“ 1911 m., bei Jacobo van Hoddiso „Pasaulio pabaiga“, išėjęs tais pačiais metais. Pagrindinis modernaus meno įvykis Europoje buvo Marinetti futuristinio manifesto paskelbimas 1909 m. vasario 20 dieną laikraštyje „Figaro“.
„Matysime kentauro gimimą“, - rašė jis, ir: „Riaumojantis automobilis gražesnis už Samotrakės Nikę“. Pastebiu, jog pastaruoju metu mūsų redaktoriai ir leidėjai vis imasi mėginimų diegti į lyriką savotiškus naujus tonus, tam tikrus dadaizmo recidyvus: eilėraštyje kokius šešiolika kartų pakartojamas žodis „veiksminga“ kiekvienos eilutės pradžioje, o paskui nieko įspūdingo ir nebėra, išskyrus pigmėjų ir andamaniečių kovos riksmus, - turėtų būti labai globalu, tačiau tam, kas peržvelgs keturis paskutinius lyrikos dešimtmečius, greičiau jau susidarys įspūdis, jog čia tik dar kartą pritaikytas Augusto Strammo iš žurnalo „Sturm“ metodas arba tiesiog pakartotas Schwitterso eilėraštis (Anna, tu iš priekio kaip ir iš užpakalio). Prancūzijoje irgi prasideda panašus judėjimas, besivadinantis letrizmu.
Šį pavadinimą jo autorius aiškina tuo, kad žodį reikia išvalyti nuo visų nepoetinių vertybių, o išlaisvintos raidės turėtų sudaryti muzikalią visumą, galinčią perteikti ir gargesio, aido, čepsėjimo liežuviu, raugėjimo, kosulio bei juoko garsus. Kas iš to išeis, dar nežinia. Kai kurie dalykai skamba juokingai, bet nėra visiškai neįmanoma, kad iš pakitusio žodžio pajautimo dėl vėlesnių savianalizių ir originalių kalbos kritikos teorijų atsirastų nauja lyrinė dikcija, kuri, patekusi į rankas tam, kas užpildys ją savo patirtim, galėtų tapti įkvepiančių kūrinių šaltiniu.
Norėdamas apibūdinti modernų eilėraštį, prieš tai pavartojau žodį „artistika“, sakydamas, jog tai - ginčytina sąvoka, ir iš tikrųjų Vokietijoje ji nėra mėgstama. Vidutiniam estetui ji siejasi su paviršutiniškumu, linksmybe, lengva mūza, su žaidimais ir transcendencijos nebuvimu. Bet iš tiesų ši sąvoka - labai rimta, centrinė.
Artistika - tai meno pastanga suirus visiems turiniams pačiam tapti turiningu, iš to sukuriant naują stilių; tai bandymas visuotiniam nihilizmui priešpriešinti naują transcendenciją - kūrybinio malonumo transcendenciją. Į mūsų sąmonę šią sąvoką įskiepijo Nietzsche, perėmęs ją iš prancūzų. Jo žodžiai: delikatesas visiems penkiems pojūčiams, jautrūs niuansams pirštai, psichologinis liguistumas, mise en scène rimtumas, šis paryžietiškas rimtumas par excellence, ir: menas - tikroji gyvenimo užduotis, jo metafizinė veikla.
Šviesumas, Gaja, metimas - visos šios jo liturginės sąvokos, - o aplinkui vien bangos ir žaismas; ir paskui - tu turėjai dainuot, o mano siela! - visi tie šūksniai iš Nicos ir Portofino; virš visko sklando du mįslingi žodžiai - „regimybės Olimpas“: Olimpas, didžiųjų dievų buveinė, kur du tūkstančius metų valdė Dzeusas, kur moiros sukiojo likimo vairą, ir staiga - regimybė! Tai - posūkis.
Tai ne tas Paterio, Ruskino ar kiek genialesnis Wilde’o estetizmas, vertęs krūpčioti XIX amžių, tai kažkas kita, nusakoma vien tik antikinio skambesio žodžiu „lemtis“. Žodžiais išdraskyti jos esmę, išreikšti save, formuluoti, akinti, žaižaruoti nepaisant jokio pavojaus ir negalvojant apie pasekmes, - tai reiškė naują egzistenciją. Jos užuomazgų turėjo Flaubert’as, kuriam Akropolio kolonų vaizdas jau leido nujausti, koks nenykstantis grožis pasiekiamas tvarkant sakinius, žodžius ir balsius, taip pat ir Novalis, meną vadinęs progresyvia antropologija, ir netgi Schilleris, iškėlęs estetinę regimybę, kuri ne tik yra, bet ir nori būti.
O kas vis dar abejoja, jog tai reiškė tam tikros raidos pabaigą, teprisimena žodžius iš „Wilhelmo Meisterio klajonių metų“: „Pasiekusi savo aukščiausią viršūnę, poezija atrodo visiškai išoriška; kuo daugiau ji traukiasi vidun, tuo giliau grimzta“.
Tai didelės apimties tema, aš jau ne sykį esu bandęs nušviesti ją savo knygose. Dabar apsiribosiu vien eilėraščiu; tai įmanoma, kadangi eilėraštis - lyg scena, kurioje vyksta būties kovos; moderniame eilėraštyje laikotarpio, meno, egzistencijos pamatų problemos kur kas labiau koncentruotos ir radikalesnės nei romane ar netgi scenos veikale. Eilėraštis visuomet užkalbina vidinį Aš, o į atsakymą įsiterpia visi sfinksai ir Saiso1 vaizdiniai.
Bet aš linkęs vengti gilių prasmių ir likti empirišku, todėl geriau paklausiu: kokios gi šių dienų lyrikos temos yra ypatingos? Paklausykite: žodis, forma, rimas, eilėraščio ilgis, jo paskirtis, tema, reikšmių sluoksnis, metaforos - ar žinote, iš kur šios sąvokos? Jos yra iš amerikietiškos anketos, skirtos poetams; Amerikoje mėginama ir lyriką skatinti anketomis. Mano nuomone, tai labai įdomu. Pasirodo, jog poetams ten ramybės neduoda tie patys dalykai kaip ir mums.
Pavyzdžiui, problema, ar trumpus (arba ilgus) eilėraščius pirmasis bus pradėjęs rašyti Poe, o Eliotas vėliau tik pratęsęs šią tradiciją, - be galo asmeniška. Tačiau užvis labiau mane sujaudino klausimas, kam eilėraštis skirtas; čia jau iš tiesų tampa kritiška, o tiksliausiai į jį atsakė kažkoks Richardas Wilburas: eilėraštis, - teigė jis, - yra skirtas mūzai, o ši, be viso kito, reikalinga dar ir tam, kad užmaskuotų faktą, jog eilėraščiai nebūna skirti niekam. Matyti, kad ir tenai juntamas monologinis lyrikos pobūdis, ji iš tiesų yra anachoretų menas.
Tačiau nenoriu varginti jūsų dalykais, kuriuos galima pasiskaityti knygose, norėčiau pasiūlyti šį tą apčiuopiamo, nebijodamas nuslysti ir į banalius dalykus, užuot plačiai aiškinęs pagrindus, nes žinote, kad nuskęsta tas, kuris veržiasi gilyn, ir jau pasimokėte iš Flaubert’o, jog mene nebūna nieko išoriška. Taigi įsivaizduosiu, kad jūs manęs paklausėte, kas gi yra tas modernus eilėraštis, kaip jis atrodo, ir pamėginsiu į tai atsakyti negatyviais pasvarstymais, t. y. Aš jums išvardysiu keturis diagnostinius simptomus, iš kurių jūs ir patys vėliau galėsite nustatyti, ar, pavyzdžiui, koks nors 1950-aisiais parašytas eilėraštis yra tapatus laikotarpiui, ar ne.
Modernaus Eilėraščio Diagnostiniai Simptomai
- Apdainavimas: Vadinasi, turime du objektus. Visų pirma negyvą gamtą, kuri apdainuojama, ir pabaigoje - posūkį į autorių, žvelgiantį savo vidun ar bemanantį, jog žvelgia. Taigi eilėraštis, atskiriantis ir supriešinantis apdainuojamą daiktą ir apdainuojantį Aš; išskirtinis stafažas ir vidinis ryšys. Sakau jums, toks būdas dokumentuoti savo lyrinę substanciją šiandien - pernelyg primityvus. Nelinkusio pritarti Marinetti postulatui „détruire le Je dans la littérature“ („sunaikinti Aš literatūroje“) autoriaus metodas - pasenęs.
- Žodis "KAIP": Atkreipkite dėmesį, ar dažnai eilėraštyje pakartojamas žodis „kaip“. „Kaip“ arba „lyg“, „nelyginant“, „tarsi“ - visa tai pagalbinės konstrukcijos, dažniausiai tuščia eiga. Mano daina rieda lyg saulės auksas; saulė guli ant varinio stogo tarytum bronzinis papuošalas; mano daina virpa kaip tramdoma upė; lyg gėlė tylią naktį; blyškus nelyginant šilkas; meilė žydi kaip lelija. Šis „kaip“ visuomet yra vizijos lūžis, kuriuo kažkas pritraukiama artyn, lyginama, tai nėra pirminis teigimas. Bet ir čia privalu įterpti, jog egzistuoja tiesiog puikūs eilėraščiai su tuo „kaip“. Rilke buvo didis „KAIP“ poetas. Viename gražiausių jo eilėraščių „Archajiškas Apolono torsas“ keturiuose posmuose randame tris „kaip“, ir netgi visai banalius: kaip kandeliabras, kaip plėšrūno kailiai, kaip žvaigždė; o keturiuose „Mėlynos hortenzijos“ posmuose - keturis, tarp jų ir: kaip vaiko prijuostėlėje, kaip sename mėlyname laiškų popieriuje.
- Spalvos: Stebėkite, ar dažnai eilėse pasitaiko spalvos. Raudona, purpurinė, opalo, sidabro, kiek kitaip - sidabruota, ruda, žalia, oranžinė, pilka, auksinė - autorius, matyt, tikisi sudaryti prašmatnumo ir turtingos fantazijos įspūdį ir nepastebi, kad šios spalvos tėra kalbinės klišės, kurias vertėtų palikti optikui ar akių gydytojui.
- Serafinis tonas: Jei jau nuo pat pradžių mus užgriūva šaltinio čiurlenimai ir arfos, ir graži naktis, ir tyla, ir pančiai, - tuoj pat, dar nieko nenuveikus, be jokios įžangos ar užapvalinimo, ir iškart - prie žvaigždžių, naujo Dievo ar panašių bendrybių, vadinasi, turime reikalą su pigia manipuliacija skaitytojo sentimentalumu ir jo minkštu būdu. Toks tonas nėra jokia žemiškumo įveika, o tiesiog bėgimas nuo jo. Tačiau didis poetas visuomet yra ir didelis realistas, jis tiesiog apsikrovęs tikrovėmis ir labai žemiškas, jis - cikada, gimusi iš žemės, kaip pasakojama legendoje, Atėnų vabzdys. Ezoterinius ir serafimus elementus jis be galo atsargiai išdėlioja ant kieto realybės pamato.
žymės:
Panašus:
- Atskleista Dukart Gimsta Viena Miršta Reikšmė: Lietuvių Mįslių Paslaptys ir Prasmės
- Neįtikėtina tiesa: Kaip darželiai formuoja legendinius knygų herojus vaikams!
- Kaip Gimsta Vaikai: Išsamus Vikipedijos Vadovas, Kurio Negalite Praleisti!
- Neįtikėtina Savivaldybių Parama Tėvų Netekusiems Vaikams: Teisinė Bazė ir Gyvybiškai Svarbios Socialinės Paslaugos
- Nuo kurios nėštumo savaitės prasideda pieno tekėjimas – svarbiausia informacija būsimosioms mamoms