Pirmiausia norėčiau pakvieti pagalvoti iki skausmo žinomu klausimu: kontroliuoti ar pasitikėti?
Jei kiekvienas sau atsakėte, kad socialines rizikos šeimas reikia nuolat kontroliuoti, tai tuomet kviečiu atsakyti į klausimą: ar kontrolė reiškia pagalbą?
Pvz., „Socialinis darbuotojas nuolat kontroliuoja šeimą: primena kada susitvarkyti pašalpą, kompensaciją už šildymą, primena, kad jai reikia nueiti į biržą, atsiimti intervencinius maisto produktus ir t.t.“
Taip, kai kas gali pasakyti, kad tai pagalba, bet pagalba kam: socialiniui darbuotojui ar šeimai?
Jei socialiniui darbuotojui, galėčiau sutikti, darbuotojas viską sutvarko už šeimą ir jis „ramus“.
Jei kas nors sakys, kad tai pagalba šeimai, tuomet pažiūrėkim kas gaunasi.
Šeima tampa „neįgali“, ji pripranta, kad už ją viskas yra sutvarkoma, jai nuolat primenama ką ir kaip reikia padaryti.
Ilgainiui ji yra nušalinama arba pati nusišalina nuo savo gyvenimo, nebemąsto ką ir kaip reikia daryti, nesprendžia savo problemų, praranda atsakomybę už save ir už savo šeimą.
Dar vienas kontrolės pavyzdys:
Šeimoje vyras, turintis priklausomybę alkoholiui, prikalbintas socialinės darbuotojos, sutinka gydytis savo turimą priklausomybę.
Socialinė darbuotoja, pasinaudodama savivaldybėje esančiu projektu, užregistruoja savo klientą kodavimo paslaugai.
Taip, greičiausia todėl, kad socialinė darbuotoja pasinaudojo projektu ir pati užregistravo klientą priklausomybės gydymui, nenorėdama rizikuoti „savo reputacija“, o gal todėl, kad jai rūpi šeimoje augantys vaikai, ji dar kartą aplanko savo klientą ir jai ramu.
Tuo tarpu klientas patiria nuolatinę kontrolę, jis jaučia, kad socialinė darbuotoja juo nepasitiki.
Kontrolė „gimdo“ baimę, baimė manipuliacijas, išsisukinėjimus ir melą.
Aišku, aš nenoriu pasakyti, kad kontrolė yra visiškai nereikalinga.
Greičiausia tai labai priklauso nuo šeimos ir esamos situacijos šeimoje, nuo vaikų amžiaus, kurie auga šeimoje ir nuo esančių problemų.
Labai neseniai susidūriau su situacija:
Mama (apie 40 metų) viena augina tris vaikus ir vienam iš vaikų, tai yra mergaitei (apie 14 metų), atsikėlus ryte dingo balsas (mergaitė negalėjo nei ištarti, nei išleisti jokio balso).
Paauglė mergaitė serganti depresija.
Mama ateina pas socialinę darbuotoją, pasakoja visą situaciją ir teigia, kad šeimos gydytoja jos dukrą siunčia į rajono ligoninę.
Socialinė darbuotoja paaiškina mamai, kad tai rimta problema ir pasiūlo jai kartu su dukra vykti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas.
Klientė pagalvojusi sutinka važiuoti į Kauno miestą ir teigia, kad pati savarankiškai susiras kas ją nuveš.
Socialinė darbuotoja, po kurio laiko paskambina moteriai pasiteirauti, kaip jai ir jos dukrai sekėsi.
Paiškėjo, kad moteris su dukra į ligoninę nuvykusi, tačiau, pasak jos, niekas nepriėmė, jos teigimu liepė atvykti kitą dieną.
Tuomet darbuotoja susisiekė su gydymo įstaiga pasiteirauti apie įvykusią situaciją.
Išsiaiškinusi situaciją socialinė darbuotoja nusiuntė moterį į gydymo įstaigą, tačiau dabar darbuotoja pati surado kas nuveš moterį ir jos dukrą.
Kaip, kartais būtų sunku pasitikėti klientais, bet vis dėlto reikia jiems leisti būti atsakingiems už savo ir savo šeimos gerovę.
Panašus:
- Kaip Tėvų Švietimas ir Partnerystė Gali Transformuoti Specialiųjų Poreikių Vaikų Gyvenimus!
- Neįtikėtina Pagalba Alkoholikų Vaikams Lietuvoje – Kaip Suteikti Šviesią Ateitį
- Skubi Kūdikių Pagalba: Pagrindiniai Simptomai ir Gyvybiškai Svarbūs Patarimai Tėvams
- Priešlaikinis gimdymas 34 nėštumo savaitę: svarbiausios priežastys ir efektyvi priežiūra
- Karvės pienas kūdikiams: pavojai ar mitai? Sužinokite tiesą dabar!