Jau įpusėjo antri metai po baudžiavos panaikinimo, o permainų į gerąją pusę - jokių nesimato. Tiesa, tvarkingieji ūkininkai jau išsipirko sodybas, bet žemę tebelaiko apžergę dvarininkai. Kas ta sodyba be žemės - negi vietoj duonos atsikąsi trobos kampą!... O juk tos sodybos dar jų bočių statytos, pačių iš kartos į kartą puoselėtos, pasirodo, ne jų esančios.
Svarbiausia, kad panaikinus baudžiavą, žmonės pasijuto laisvi nuo tiek amžių trukusio pažeminimo, kuomet gimė, gyveno ir mirė su paties šėtono išgalvotu baudžiauninko vardu. Laisvieji ūkininkai susirūpino, kad jų nenustumtų visai į šalį buvusieji baudžiauninkai. Daug kas dar baudžiavos metu, sukūrę stiprius ūkius, laisviesiems tiesiai rėžė: „Jūs, laisvi būdami, nusigyvenote ir virtote ubagais, dabar mums atliksite baudžiavą, o mes išmokysim jus ūkininkauti!...
Guvesnės buvusių baudžiauninkų dukros, perspėtos nelįsti į akis, atrėžia: „Mes jau ne baudžiauninkės, o lygios su jumis, tad nerieskite prieš mus nosies. Mums nė po kam ir dvaro panelės! Ne vienam jaunikaičiui sužibo viltis į pačias rinktis gražią, darbščią mergelę iš tų naujųjų ūkininkaičių ar net trobelninkų dukrų, vietoj peršamos kokios vėplos su didele pasoga, bet negražios, nemokančios nei verpti nei austi, nei duonos kepti. Su pavydu dairydavosi rimti bernai į trobelninkų, amatininkų ar net kampininkų dukras, išsipuošusias savo rankų parėdais, gražias ir išdidžias nepriklausomu savarankiškumu; lygino jas su lepūnėlėmis ūkininkaitėmis, nemokančiomis jokių rankdarbių, net savo kraičiui pasiruošti.
Jauni žmonės, rinkdamiesi porą, pakalba, pasvajoja, bet kalbos kalbomis taip ir palieka. Kaip tu parvesi savo širdžiai mielą bekraitę, ir lauksi, pakol ji šimtus uždirbs, jei išeinantiems iš ūkių dalis reikia tuoj pat mokėti. Ir prasideda jaunikių trankymosi su piršliais po tolimiausius užkampius, ieškant ne moters, bet jos pasogos. Kitam, įkyrėjusios beviltiškos kelionės, žmogų žeminančios derybos, išsprūsta aimana: „Ir kam man tas ūkis, jei viską turiu atiduoti seserims, broliams, o pats visam amžiui pasilikti su kokia pelėda?!
Tačiau gyvenimo realybė apramina jaunatviškas emocijas, kai matai, jog šeimas kuria ir samdiniai, ir amatininkai, ir darbininkai net neturėdami, kur galvos priglausti susituokę. O tas jaunuolis, vedęs dėl turto, atsiskaitęs su giminėmis, džiaugiasi ir didžiuojasi savo vaikais.
Klebono vaidmuo bendruomenėje
Mylėjo parapijiečiai savo seną kleboną ne tik kaip dvasios tėvą, bet ir kaip rūpestingą globėją nuo krikšto iki grabo lentos. Kam daugiau pasiskųsi, valdant svetimiems, jei ne savo kunigui, kuris gerai žino jų džiaugsmus ir kasdieninius gyvenimo vargus. Iš patirties Sausdravio klebonas žinojo, kad juokinga nuolat parapijiečius gąsdinti pragaru ir rojų žadėti po smerčio, kai žmogui pagalbos reikia gyvam. Jis nuo pirmųjų savo klebonavimo dienų suprato, kad parapijos bendruomenė yra didelė jėga, kurią reikia teisingai nukreipti, kad padėti vieni kitiems bėdoje, nelaukiant pagalbos iš abejingų valdininkų.
Dėl stačiokiško, nepaperkamo būdo jo nemėgo dvarininkai, bet bijojo su juo eiti į konfliktą, nes žinojo, jog ne vieną dvarponį, ūkininką ar paprastą valstietį, prasižengusį moralės ar visuomeninio gyvenimo normoms, jis yra taip iškaršęs iš sakyklos, kad, ir nepasakius pavardės, visi žinojo, apie ką buvo šnekama. - Jei tas pasikartos kitą sykį, pasakysiu to žmogaus pavardę! Bet pavardžių per daugelį metų taip ir neprisiėjo įvardinti, nes tuomet liktų kaltas tik vienas žmogus, o šiaip save atpažįsta daug kas, kitas ir tikrai pagalvoja, jog apie jį šnekėjo. Tokios visų panašios nuodėmės, kad bark visus iš eilės - neapsiriksi. Tik ponų „griekai“ sudėtingesni, nes jie ne viską sako, ką galvoja, bet ir tie neapgaus savo kunigo.
Kaip tu drįsti meluoti ir šmeižti savo artimą, jei pas mane ir Dievas klausosi tavo išpažinties!
Ūkininkų rūpesčiai ir viltys
- Koks jis taikos tarpininkas, jei taiko tik ponui, - piktinasi buvę baudžiauninkai. Nurodant prievaizdui darbus, visi reikalauja skirti daugiau žmonių - tas ir dalina: kur pakaktų vieno-dviejų, skiria du- keturis žmones. - Tikros komedijos! Iš tokio darbo nei ponui, nei žmogui - jokios naudos.
- Teisingai, Augustinai, - pritaria naginėtas kaimynas, šlubčiodamas šalia. - Sako, kitur jau nebeina lažo ir ponai nieko negali padaryti. - Tikrai, tikrai! - džiugus balsas iš tamsos. - Tai ko tu dar vaikštai į tą dvarą, ar svetimų bobų pagnaibyti užsigeidei? - Taip, taip, vyrai, ir aš girdėjau, kad daug kur neina lažo, o mes vis minam takus į dvarą! - Davė laisvę, o blogiau pasidarė: iš servitutų varo lauk, o į mūsų miškus draudžia koją įkelti, - piktinasi keli balsai, ir neramiai skambčioja dalgiai tamsoje.
- Tai ko mes laukiame, ar kad pons pats pasakytų: esat laisvi ūkininkai, daugiau nebeateikite. - Sujuda, sukruta buvę baudžiauninkai. - To mes geruoju nesulauksime!
- Prieš išsiskirstydami kas sau, stabtelėkite truputį, - sulaikė vyrus Gontis, pagyvenęs rimtas žmogus, šešiolikos dešimtinių ūkelio tvarkingas gaspadorius. - Betgi mus nuplaks už tokius reikalavimus, - suabejojo keli balsai. - Bet juk baudžiava panaikinta, o žmones plaka!... - sužvango naktyje pjovėjų dalgiai ir nuošė grėsmingas murmesys...
- O iš kur pats taip viską gerai žinai, ar nesi ponų statytinis ir iš to naudos turi? - atskrieja iš tamsos bjaurus įtarimas. - Oho-o-o!... - nustebęs pritarimas aplinkui. - Tai ką mums daryti? - O ką aš žinau? - dar piktas nuo tokio bjauraus įtarimo Gontis.
- Manau, reikia palaukti, kol baigsis nustatytas lažo terminas, tuomet ir matysim, ką ponai be lažininkų darys. Jie galvoja činšą pinigais lupti už žemę, bet juk tai vėjo laukuose gaudymas. Iš kur kaimietis tų pinigų sukrapštys, jei per pasninką ir silkei nusipirkti neturi; prašinėja įpilti silkių rasalo. O sodybas reikia išsipirkti. Nuosavuose namuose sėdėsi - anksčiau ar vėliau ir žemės prie jos turėsi.
Jau eidamas savo palaukėmis, prisiminė jis tą įžeidimą ir pagalvojo: kokio nelabojo lindo su savo patarimais, jei pats nieko nežino, kaip viskas apsivers. Išsipirkai sodybą, sudarei žemės išsipirkimo aktus ir tylėk, kaip žuvis, nes būsi apšauktas parsidavėliu, išdaviku. O ko gero ir primuš, kilus kokiam maištui.
Gontis žino, kad kone pusė iš tų, taip vadinamų, ūkininkų negalvoja nei sodybų, nei, tuo labiau, žemės išsipirkti; jų visos santaupos atsiduria pas žydą smuklininką, kuris trina rankas iš džiaugsmo. Tokių sunkių minčių slegiamas, Gontis pasiekė savo namus ir pasijuto pasislėpęs nuo viso svieto negandų.
Kazimiero rūpesčiai
Kas dabar gali supaisyti, kuomet jis pats sau pakenkė, kuomet Dievui nusižengė... Namuose didžiausias rūpestis, ką nuvežti į turgų, kad surinkti pinigų palūkanoms apmokėti ir išpirkti iš žydų terminuotus vekselius.
Vėl eilinį kartą prisikrauna porinį vežimą grūdų, bulvių, likusių linų, paskutinius sėmenis. Motina įduoda parduoti kiaušinių, sviesto, lašinių ir susako, ką jai nupirkti. Motinos pirkinius Kazimieras užsirašo ant popieriuko ir tiksliai parveža. Iš vakaro paskirstęs šeimynai darbus, Kazimieras, dar saulei nepatekėjus, girgždina sunkiai pakrautą vežimą į alkaną miestą, dar neatkutusį po šešiasdešimt trečiųjų sukilimo. Važiuodamas per savo laukus, pasidžiaugia vešliu žiemkenčių kilimu, dailiai suvoluotoms dirvom, kur jau sudygę rausvi vasarojaus daigeliai.
Anksti važiuojant pro Bučinskų sodybą, pačiam teko atsikilnoti bent trejus vartus. Parvažiuodamas turės saldainių ir pačiam nereikės šokinėti iš vežimo. Vaikai jau lauks prie vartų. Bet koks malonumas, išvažiavus ant žvyruoto vieškelio!... Žiemą važiuodamas jis matė pakelyje kreivus berželius, nykius krūmų šabakštynus, o dabar jų ydas paslėpė žalias lapų rūbas.
Atvažiavus į turgų Kazimieras niekam nerodo savo prekių, pirma nori pasiteirauti kainų. O vežimą jau apspito pirkėjai: klausinėja, ką atvežęs, patys čiupinėja maišus ir reikalauja greičiau rodyti kitas prekes. Kuomet maišai buvo tušti, Kazimieras parodė motinos įduotas prekes. Priešpiet jau viskas buvo išparduota, nupirktos motinos užsakytos prekės.
Paslėpęs po sėdynę botagą, pirmiausia nuėjo pas kepurininką ir piemeniui išrinko, kaip jam atrodė, nebrangę, bet gerą vasarinę kepurę. Užėjęs į geležies parduotuvę, nusipirko įvairių dydžių vinių, galąstuvą ir dvinagę šakę. Iš vežimo nusipirko porą dalgių, nesirinkdamas, nes buvo tos nuomonės, kad ilgai renkantis - gali išsirinkti veršio uodegą.
Bažnyčios incidentas
Ne per seniausiai buvo nuotykis, išgąsdinęs ir sudrumstęs besimeldžiančius žmones. O buvo taip: bažnyčioje, per susikaupimo tylą, staiga pratrūko klaikus arklių žvengimas, lūžtančių vežimų traškėjimas, įnirtingas kanopų dunksėjimas į šventoriaus zomato mūrą. Važiuotieji puolė laukan gelbėti savo turto, o kartu su jais daug kas šiaip sau pažiopsoti, kad namie turėtų ką papasakoti. - Ko jūs važiuojate į bažnyčią - melstis ar kumeles kergti?! -piktinosi, trankydamas sakyklą. - Kad man daugiau nestatytumėt eržilų prie šventoriaus! Jų vieta ten, prie karčiamos, tegu spardosi su girtuokliais!..
žymės: #Vaika
Panašus:
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
- Žaislai 6 mėnesių kūdikiui: kaip išsirinkti geriausius ir kodėl jie tokie svarbūs
- 10 efektyvių patarimų tėvams, kaip pasiruošti vaiką mokyklai be streso!