Donata Rinkevičienė - žinoma ukrainiečių literatūros vertėja, gimusi 1964 metais.
Vertėjos veikla
Jos dėka lietuvių skaitytojai gali susipažinti su įvairių ukrainiečių autorių kūryba. Jos vertimai atveria langą į Ukrainos kultūrą ir literatūrą, leidžiant lietuvių skaitytojams geriau suprasti ir įvertinti šios šalies rašytojų darbus.
- Vasyl Machno - „Kultūros pragaištingumas“ (2025 m. Nr. 1).
- Serhij Žadan - „Tebūnie šis tekstas ne apie karą“ (2023 m. Nr. 8-9).
- Marjana Prochasko - „Tylos versijos“ (2023 m. Nr. 8-9).
- Oksana Zabuzhko - „Kai karas buvo dar visai jaunas“ (2023 m. Nr. 8-9).
- Andrij Liubka - „Roasted Uganda“ (2023 m. Nr. 8-9).
- Oleksandr Myched - „Requiem Tarantinui“ (2024 m. Nr. 2).
Be to, Donata Rinkevičienė vertė ir kitų autorių kūrinius, publikuotus įvairiuose literatūros žurnaluose:
- Oleksandr Myched (g. 1988) - ukrainiečių rašytojas, kultūros kritikas, vertėjas, tinklalaidės „Stancia 451“ vedėjas, Ukrainiečių PEN centro narys.
Jos vertimai publikuojami žurnaluose, tokiuose kaip „Literatūra ir menas“ ir kituose kultūriniuose leidiniuose.
Oleksandro Mychedo kūrybos vertimai
Ypač vertinga Donatos Rinkevičienės veikla, susijusi su Oleksandro Mychedo kūryba.
Oleksandras Mychedas (g. 1988) - ukrainiečių rašytojas, kultūros kritikas, vertėjas, tinklalaidės „Stancia 451“ vedėjas, Ukrainiečių PEN centro narys.
Jis baigė Kyjivo nacionalinį Taraso Ševčenkos universitetą, tapo filologijos mokslų daktaru. Yra išleidęs devynias knygas. Jo straipsniai apie kultūrą, meną, literatūrą bei karą skelbiami ne tik Ukrainos, bet ir pasaulinėje žiniasklaidoje.
Nuo 2022 m. Knygą „Šaukinys Jobui. Invazijos kronikos“, kurios fragmentas čia publikuojamas, O. Mychedas pradėjo rašyti pirmąją Rusijos invazijos dieną ir rašė metus, fiksuodamas naujosios tikrovės ir sąmonės lūžio momentus.
Tačiau tai nėra vien jo paties refleksijos: jis surinko ir pateikė daugelio ukrainiečių mintis ir išgyvenimus.
Anot autoriaus, „ši knyga yra apie mane, mano šeimą, mano tėvus, kurie per okupaciją beveik tris savaites negalėjo ištrūkti iš Bučos, ir draugus, tapusius mūsų šeima. Ir apie draugus, kuriuos padovanojo šie metai.
Ketvirta diena po tavo laidotuvių. Vaizdo pokalbis su norvege televizijos žurnaliste, kuri norėtų papasakoti žiūrovams apie tave. Mane ištinka stuporas. Negaliu garsiai pasakyti tiesos. Negaliu pusbalsiu sumeluoti. Man reikia konkretaus klausimo. Ji sako: „Papasakokite - koks buvo Viktoras?
Sakau, kad tu geriausias tėtis, kokį tik galima įsivaizduoti. Dukrai Zacharijai padovanojai įstabius devynerius vaikystės metus su nuotykiais, primenančiais Heko Fino avantiūras. Sakau, kad tu puikus vyras, su žmona Olha praleidęs septyniolika laimingų santuokinio gyvenimo metų, sklidinų juoko, muzikos, vakarėlių, draivo ir supratimo.
Meilės istorija, atsitiktinai prasidėjusi sausio pirmąją, kai tu pasirodei ant nepažįstamos merginos namų slenksčio su dviem buteliais šampano rankose. Kad esi ypatingas draugas, kurį norisi apkabinti. Tavo, šimtas devyniasdešimt dviejų centimetrų ūgio žmogaus, glėbyje visada jauku ir pasijuntu lyg mažas vaikas, o šis lengvumo ir jaukumo jausmas yra sunkiai pasiekiamas suaugus.
Sakau, kad esi gražus keturiasdešimtmetis skandinavų dievaitis, ir prisimenu, kaip kitados atėjai į vakarėlį užsidėjęs šalmą su ragais. Kai rašydavai iš fronto, dažnai įsivaizdavau tave kaip sykis tokį. Kai tu žuvai, apie tave dažniausiai rašė kaip apie „garsų montažo režisierių“. Akivaizdu, kad tai tiesa. Įskaitant ir meinstrymines didžiąsias juostas „Storoževa Zastava“, „Viddana“, „Zachar Berkut“.
Bet yra, pavyzdžiui, režisūrinė, festivalinė filmo „Čerkasy“ versija. Arba Svitlanos Šymko dokumentinis eksperimentas „Leninopad“. Yra „DakhaBrakha“ vaizdo klipas „Plyve čoven“ (garso takelis filmui „Vulkan“), yra „Ukie’z“ vaizdo klipas dainai „Twin Styx“.
Yra daugybė puikių vaizdo klipų, kuriuos sumontavai tarptautiniam žmogaus teisių dokumentinių filmų festivaliui „Docudays“.
Oficialiuose pranešimuose apie tave neminima 2000-ųjų pradžioje įsikūrusi pankroko grupė „Pussy Grinder“. Vovka, tavo draugas, grupės solistas, žuvo dvidešimt septynerių. Kasmet sveikindavai jį gimtadienio proga feisbuke. Kiekvieną kartą rasdavai jam skirtų žodžių. Judu dabar - tose pačiose kapinėse.
Oficialių pranešimų paraštėse lieka tavo talentas siekti meistriškumo, kad ir ko imtumeisi. Kartą, švenčiant Naujuosius Metus, į mūsų namus Hostomelyje tu atvilkai tikrą masažo stalą ir visiems naujametinio vakarėlio dalyviams padovanojai ranka pieštus sertifikatus masažo seansui. Ligi šiol prisimenu tą neįkyrią melodiją su delfinų krykštavimu ir kaip mano kūnas, nuvargintas alkoholio, pasklinda po masažo stalą.
Už paprasto nekrologo ribų lieka tavo humoro jausmas ir dešimtys juokingų paveikslėlių, kuriuos sukūrei mūsų čatams. Ir vis dėlto visko pagrindas - tavo ritmo pojūtis. Tu kalbi muzika. Keliskart švenčiame Naujuosius kartu, o sunkų sausio pirmosios rytą tu dažniausiai tyli, bet komunikuoji junginėdamas muziką. Kol rytinį vangumą išsklaido kava ir pirmoji šampano taurė, kurią pakeliame už judu su Olia. Juk kiekviena naujų metų pradžia, sausio pirmoji, - jūsų sukaktuvės.
Tai metas, kai laukiame akimirkos, kad štai Vitia paleis dar vieną gabalą ir pasakys, esą nėr sutikęs geresnės moters ir nori su ja nugyventi dar galybę metų.
Monitoriaus mirgėjimas. Norvegė žurnalistė klausia, kiek laiko buvome su tavimi pažįstami. Ar dirbome kartu. Ant tavo pilvo ir šonkaulių didžiulė skruzdės tatuiruotė - grupės „Prodigy“ simbolis. O ant tavo kairės rankos aštuonis kartus kartojasi ištatuiruoti žodžiai, kuriuos rašomąja mašinėle išspausdino Džekas Torensas, Stanley’io Kubricko „Švytėjimo“ pagrindinis veikėjas: „All work and no play makes Jack a dull boy“ („Vien darbas ir jokių žaidimų paverčia Džeką nuobodžiu berniuku“).
Gyvenimas be pramogų nieko vertas. Tatuiruotėje atkartotas rašomosios mašinėlės šriftas ir klaida, kurią filme padaro Jacko Nicholsono personažas. Štai: „All work and no play makes Jack an adult boy“ („Vien darbas ir jokių žaidimų paverčia Džeką suaugusiu berniuku“). Tačiau ši tatuiruotė turi ir kitą, paslėptą, prasmę - Viktoras nuo pat savo gyvenimo internete pradžios turėjo slapyvardį „Jack James“.
Manęs neapleidžia jausmas, kad nugyvenai kelis neįtikėtinai turiningus gyvenimus. Sąžiningai perskaičiau tavo feisbuką. Dešimtmetis gyvenimo metraščio, sekiau tavo informaciniu pėdsaku: gimtadienio sveikinimai, nuotraukos, memai, filmų ir koncertų apžvalgos, klausiausi muzikos, kuria dalijiesi. Keletą kartų šioje kronikoje pasitaikė nekrologų, kuriuos rašei savo žuvusiems draugams. Supratau, kad noriu išsaugoti tavo balsą. Bent kelias tavo istorijas.
Štai tu pardavei savo mėgstamą gitarą, menančią visus tavo pankiškus 2000-ųjų nuotykius, o praėjus dvylikai metų ją išpirkai. Ar išvis taip būna? Taigi dabar, pabudęs kaip nemenkai praturtėjęs žmogus, svarstau, gal įkurti savo fondą jaunam ir perspektyviam Ukrainos kinui remti, kad, vilkėdamas siaubingą švarką, galėčiau kvailai juokauti per pičingus ir arogantiškai tapšnoti per petį jauniems ir nelabai jauniems menininkams, o jie man pasakotų apie didžiulę socialinę savo projektų vertę. Lai tau šokasi! Šiandien mano gimtadienis, žaidimas tęsiasi ir why so serious?
Virštikslas ir viršsvajonė ateinantiems metams - kad Baibakovas visu garsu paleistų šitą gabalą. „Westbam“ - „You Need The Drugs“.
Sužinojau, kad kiemo draugelis dukrą varle pravardžiuoja. Mokykitės saugoti žmones, net tada, kai jų nebėra šalia. Bet toks jau mano kryžius. Stebuklai atsitinka.
Žurnalistės balsas grąžina mane į tikrovę. Dar vienas klausimas, ir mano sąmonė vėl eina skausmingais prisiminimų ratais. Iškart po įsiveržimo tu įstojai į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Tau pavesta vadovauti daliniui - aštuoniems kariams. Tau prilimpa šaukinys „Tarantinas“. Juokiamės su tavimi, kad taip nutinka kiekviename dalinyje. Ilgainiui tu vadovausi jau šešiasdešimčiai karių. Tapsi kuopos vadu.
Prašau Olios atsiųsti invazijos meto susirašinėjimų skrynšotus. Ji atsiunčia PDF, sudėtą kaip fotoalbumas. Jame du šimtai aštuoni puslapiai skrynšotų iš „Signal“ mesendžerio, datuojamų 2022 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais.
Dokumentinis diafilmas apie jus, jūsų parašytas ir Olios sumontuotas. Skaitau judviejų meilę. Skaitau tavo karą. Čia vaikų išties gaila. Čia gūdus užkampis. Mokyklos nėra. Buvo šioks toks nuotolinis mokymasis, tačiau ne per labiausiai čia telefonų, interneto ar noro. Užtat jie maugliai, be baimės klaidžiojantys miškais.
Susitaikyti su mane supančia tikrove pavyksta tik tada, kai neužduodu sau bereikalingų klausimų. Vos pradedu knisti giliau, iškart susierzinu, nes atsakymai neatsiranda, o tie, katrie yra, - nepatinka. Per daug kritinio mąstymo kare ne padeda, o trukdo.
Grįžau iš budėjimo - nuo džiovyklos dingo naujos kelnės, juodi termoapatiniai!
Skambini į kažkeloliktą servisą ir sakai, kad ZSU reiktų kuo skubiau, o tau atsako: „Mes jau gyvename šitam servise, nes pas mus visos mašinos ZSU.“ Taigi, va taip. Kariauja ne vien armija. Ir visko, kas mūsų bendra.
Ir dar, Olečka, žinok, ir Zacharijai gali perpasakoti - jos tėtis turi plieninius kiaušius eiti priekyje, nes jis atsako už savo žmones. Ir mes visus juos nudėsim, žinoma, šunsnukius. Myliu tave, „ant ryšio“.
Mes važinėjamės pagal „AC/DC“, jei apskritai yra muzika. Na, pagal daug ką riedame, bet „Thunderstruck“ labiausiai veža. Ne laikas reflektuoti, laikas chujarint su šypsena.
Rytą, po šios nakties, pagalvojau: apeisiu visus saviškius ir būsiu visų jų pasiųstas, ir voliosis jie sušalę šlapiuose apkasuose iki antskrydžio. Naktį pats buvau taip demoralizuotas, kapiec. O šitie šelmiai susikėlė, juokiasi, keikiasi, valgyti ketina. Pirmąsyk pravirkau. Pėstininkai iš tikrųjų turi paprastai suformuluotą užduotį: kentėti.
Pėstininkai kenčia lietų, purvą, šaltį, nepriteklių, aviacijos, artilerijos, tankų, minosvaidžių, dronų ir visokeriopo šūdo apšaudymus. Kiekvieni penki šimtai metrų atsieina labai brangiai. Juo brangiau prarasti tai, ką pasiekei. Mūsų chersoniškoji operacija tęsiasi.
Rašau apie vaikinus didvyrius. Tik nedaug kas apie tai sužinos. Sako, apkasuose nėra ateistų. Šitai galiu užginčyti. Papasakosiu tau istoriją. Stebėjimo postus pavadinau pagal save. Obolonė, Podilas ir Pozniakai. Pozniakai - todėl, kad šiknoj dėl sankryžos, kurios taip lengvai neįveiksi. Kitas krantas. Tarantinas.
Gana dažnai žmonės čia sako man malonius dalykus, na, kad ėmė mane gerbti, kai atsidūrėme nulinėse pozicijose. Esą anksčiau manė mane esant kažkokį susikausčiusį, jokį ir neaiškų, o dabar tiesiai sako, kad džiaugiasi kovodami drauge ar mano dalinyje. Girdi, kai kas net norėtų atsikelti pas mane. Net nauji draugiški daliniai jau žino, kad čia „tas pats Tarantinas“. Nuotaika puiki.
Šita žemė degė, mano laukymė ir kiti rajonai, visi šitie pozniakai ir obolonės degė nuo gradų, fosforo, aviacijos, čia manieji 200-iniai ir 300-iniai [žuvę ir sužeisti - D. R.] vaikinai, o šiandien tarsi kas karą išjungė, ir mes vaikštinėjame po šitą lauką be liemenių. Siuras, kurio negaliu aprašyti. Niekas nepasibaigė. Tiesiog įveikėme šitą ruožą kaip kompiuterinio žaidimo lygį. Grįžome prie Kryvyj Riho. Porai dienų. Aš nusiprausiau vaikų darželyje. Kai pamačiau mažas kėdutes ir loveles, vargiai susiturėjau nepravirkęs.
Paskutines keturiasdešimt dienų buvo tik šiukšlės, žemė, sudaužyta technika ir suniokoti pastatai. Pokalbis su ja viršijo mano jėgas. Aš nešiu mirtį kiekvienam rusui už visas raketas ir visas tas dienas, kai jūsų nėra šalia manęs. Olečka, mylimoji. Dovanok, kad į tai įsivėliau. Šitai baigsis. Aš būtinai grįšiu ir laikysiu tave savo glėbyje visą likusią mūsų biografiją. Kacapynas sumokės už tavo ašaras. Dar kartą tai pasakysiu. Vakar duše išvydau save veidrodyje. Kažkaip pasikeičiau. Mes tai suvirškinsime.
Man trūksta čia buvimo savimi. Mudu su tavimi esame puikaus amžiaus. Matau, kaip palūžta jauni, nes nebegali šitaip ilgai. Matau, kaip girgžda seni bezdaliai, įsikinkę, bet nepavežantys. O keturiasdešimt - dievų amžius. Įsipilk vyno. Ir pagalvok apie akimirką, kai drauge vartysime mano nuotraukas iš karo ir tavo nuotraukas iš Vienos. Ir abu gersime vyną.
Prisimenu dienas, kai vasaros pabaiga rodės be galo tolima akimirka. O dabar beveik žiema. Dabar nebebijau senti. Nebijau, kad pasensi tu. Man nereikėjo karo, kad žinočiau, jog esu kietas. Reivas didvyriams, mirtis priešams. Labai sudėtinga organizaciniu požiūriu. Kovinis dalinys, kurį pakeitėme, per pertraukas tarp priešų smulkinimo įvairiausių rūšių ginklais smaginosi telefonu onlain naikindami tankus. Kartu ir kuopos vadas. Manau, puiku ilsėtis nuo karo žaidžiant karą. Jei žaisčiau, įsijungčiau „The Sims“. Eičiau į parduotuvę ir skalbčiau drabužius.
Čia pas mus - keturi šunys, maždaug penkios-šešios katės, trys komandiniai punktai viename rūsyje ir viena soledariška šikna visiems. Nežinau, bet gal dėl šios tamsios energijos šitie zombiai ir eina tiesiai į mus, kad sunaikintų dėl žudymo jausmo.
Žodžiu, kur nors reikia semtis įkvėpimo. Kad tu suprastum, kaip kai kurie vaikinai sugeba palaikyti giedrą dvasią. Mano vyrukai, kartu esantys stebėjimo poste, LIPDO VIRTINIUS. Turiu minty, nieko nėra - nei vandens, nei normalių indų, viskas dulkėta ir panašiai. Normali diena, klaidžiojau po aplinkinius suniokotus penkiaaukščius. Keistas jausmas kylant pirmaisiais aukštais - veik panašu į normalų gyvenimą, įprastas MIESTAS, supranti. Nuo kraštutinės linijos iki rusnios mažiau nei šimtas penkiasdešimt metrų. Iš esmės jau galima prisitvirtinti durtuvus. Noriu pamušti tanką.
Savo buvusį prieštankinį skyrių iššvaisčiau. Vienas 200-inis, vienas 300-inis, dar Chersono srityje. Pas mus užklydo šuo, panašus į liesą haskį. Pavadinau jį Šolcu.
Retkarčiais nei iš šio, nei iš to atminty užkliūva kokių nors rusiškų dainų draiskalai, pavyzdžiui, andželika varum ar kažkas panašaus. Esama ir antro proceso - tai dezintegracija, kai iš dabarties akimirkos sunku užmegzti ryšį su praeitimi, su tuo, kas buvo svarbu.
Geriausia žinia - yra ką rūkyti. Tebevyksta kovos už Soledarą. Labai sunku, kai skambina žuvusiųjų artimieji. Šiandien mūšio vidury skambino vakar žuvusio Mongolo žmona. Vylėsi, kad galbūt viskas gerai. Sunku. Baisiai gaila, kad žūsta išties geriausi.
Palaipsniui karo baimė ir skausmas, kurių daugėja sulig diena, tampa kažkuo kitu. Paliauja būti būtent siaubu, tampa veikiau siurrealistinis, išvirkščias. Tai tikrovė, bet su pakitusiomis vertybėmis ir jausmais. Labai tikiuosi sugrįžti.
Vėl papasakosiu dramatišką istoriją. Vakar buvo šturmuota šešių žmonių pozicija. Vyko labai artimas mūšis, po kurio vienas sužeistas karys atsitraukė ir pranešė, kad du yra tikrai 200-iniai, o kiti neaiškūs. Ryšio su jais nebuvo.
Kacapai užėjo į tą poziciją, ir mūsų artilerija kelias valandas ją apšaudė. Skriejo juodai viskas, ką tik turėjo batalionas ir kaimynai. Po kelių valandų su manimi internetu (!) susisiekė vairuotojas iš užnugario (!!) ir pasakė, kad jam į mobilųjį (!!!) iš ten paskambino vienas likęs gyvas (mobiliojo ryšio aš neturiu). Tada mes su dvigubu uolumu bandėme atmušti tą poziciją, kad jį ištrauktume. Ilgai nepavyko, bet paskiau jis sugebėjo iššokti iš apkaso, kuriame sėdėjo, ir nušliaužti iki mūsų. Jis ir dar du nesunkiai sužeisti. Tą žmogų mintyse jau visi palaidojo, o jis kartu su kitais dviem ištrūko. Jo šalme įstrigo kulka, bet galva buvo tik šiek tiek įbrėžta. Man patinka tokie stebuklai.
Įsivaizduok mūsų emocijas, kai per radijo stotelę pranešė, kad Serhijus ir dar du ištrūko gyvi. Čia tai, bliat, drama. Tarsi scena iš blokbasterio, kai didžiulėje skrydžių valdymo salėje per radijo stotelę visi klausosi orbitoje esančio Bruce’o Williso, skrendančio asteroido link. Tik čia purvinas, ankštas stebėjimo punktas ir viskas gerokai bjauriau. Tuo metu vėl skambina ten žuvusiojo žmona, o aš niekaip negaliu susikaupti pakalbėti su ja. Olia, manosios istorijos nėra skirtos civiliniam vartojimui.
Plataus masto šiknoje mano vaikinai kovoja kaip dievai. Mano žmona Olena feisbuke pasakoja apie susapnuotą nuostabų sapną - visi mūsų belaisviai ir dingę be žinios grįžo namo. Tu skaitai Olenkos pasakojimą ir rašai Oliai: Skaičiau Olenos tekstą apie belaisvius mūsų, katrie jos sapne grįžta namo. Skaičiau ir tuo pat metu žiūrėjau...
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Donata Račaitė: Įkvepianti Biografija, Įspūdinga Karjera ir Paslaptingas Asmeninis Gyvenimas
- Donatos Rinkevičienės Gyvenimo Paslaptys: Šeima, Sėkminga Karjera Ir Meilė Muzikai
- Donata Baltrušaitytė: Nežinomi Faktai apie Jos Karjerą ir Asmeninį Gyvenimą
- Trumpos pasakos vaikams: prieš miegą ir ne tik
- Neįtikėtina Vaikiška Vištienos Sriuba: Gardus Receptas Mažiesiems Gurmanams!