Visuomenėje pastaruoju metu užvirusios diskusijos dėl dirbtinio apvaisinimo vis mažiau palieka abejingų. Ši tema tapo pastarojo meto aktualija. Netrukus Seime turėtų būti balsuojama dėl dirbtinio apvaisinimo.
Teko dalyvauti Seime vykusiuose klausymuose, svarstant abu pateiktus dirbtinio apvaisinimo projektus. Be Sveikatos reikalų komiteto narių bei kitų parlamentarų, dalyvavo gydytojai ginekologai, pediatrai, embriologai, teisininkai, dvasininkai, studentai, net inžinieriai, ekonomistai, edukologai ir kt. Visi kalbėjo apie savo patirtį ar turimas žinias. Buvo įsimintina diskusija, labai audringa, agresyvi. Tikras karas. Reikėjo išsakyti profesinę nuomonę, tačiau įdomu buvo ir klausyti, ir stebėti. Stebėtis. Buvo kuo.
Mane domino psichikos aspektai: mąstymas, požiūris, intriga, jausmai, jų išraiškos būdai bei sugebėjimas jausmus valdyti, kritikos buvimas ar vakuumas, norai, interesai, motyvai, tendencijos, prognozių modeliavimas. Kovos būdai ir jų veiksmingumas.
Britų kolegos K. Jamison ir R. Wyatt sako, kad psichiatras bet kuriuo atveju gali nustatyti diagnozę ir ją pagrįsti. Kaip ir ją „anuliuoti”. Tai priklauso ne tik nuo psichopatologijos, bet ir nuo vertybių. Psichiatro, objekto bei kultūrinės aplinkos įtakos. Dvasingumo. Pastarieji du kriterijai turėtų būti itin svarbūs, kalbant apie psichikos gebėjimus bei žmogaus sukūrimą. Juk dirbtinis apvaisinimas - tai kūryba. O tik paskui modernioji technologija.
Kai nepavyksta žmogų sukurti meilės guolyje moters kūne, tada reikalingi instrumentai: mėgintuvėliai, pipetės, Petri lėkštelės, šaldytuvai ir pan. Ir, žinoma, asistento įsikišimas. Privatumo, intymumo ribos yra peržengiamos. Ar tai atsiliepia būsimo kuriamo žmogaus psichikai? Niekas nežino. Abiejuose svarstytuose projektuose pasigedau dėmesio psichinei sveikatai. Mūsų visų sveikata yra ne tik fizinė, bet ir psichinė. Ji lengvai prarandama ir sunkiai atgaunama. Nesaugoma. Nevertinama. „Nematoma”. Nepersistengta dėl jos ir šį kartą. Psichinė sveikata yra tokia sfera, kuri puoselėjama „avansu”. Apie ją galvojama prieš, o ne po. Arba išvis negalvojama.
Didžiausia rizika yra kuriamo vaikučio atžvilgiu. Tik ateitis parodys, kas pavyko. Dabar galime tik hipotezes kelti. Tokie užaugę žmonės turės gydymo įstaigose pateikti anamnestinius duomenis, kad jie yra pradėti megintuvėlyje. Tai, be abejonės, bus veiksnys, svarstytinas diagnozuojant ligas bei modeliuojant jų gydymą. Na, o mano kolegos psichiatrai turės būti itin atidūs šiam faktui ir ypač į jį atsižvelgti.
Per savo klinikinę psichitrinę praktiką iš ivairių savo pacientų - tiek vyrų, tiek moterų - esu ne kartą išgirdusi klausimą: ” Kaip manote, daktare, ar mano tėvai mane darydami mylėjosi, ar tik seksu užsiiminėjo?” Žmonės labai sąmoningi, ypač tie, kurie apdovanoti jautria siela. Psichiatrijoje labai daug neįmintų mįslių, daug hipotezių, taigi ir labai daug įvairių rizikų.
Abu teikti įstatymo projektai yra iššūkis. Abu iš esmės tenkina moters teises, tačiau vadinamasis konservatyvus, D. Mikutienės teikiamas, yra su tolesne vizija, su embriono teise į apsaugą. Jei nesaugome embriono, tai dirbtiniu būdu apvaisindami viena ranka kuriame, kita naikiname. Gydytojo profesija tiesiog įpareigoja remti būtent šį D.
Kuris embrionas yra vertesnis? Šį klausimą vėlgi man iškėlė ne svarstomas įstatymas, bet gyvenimo realybė: Man jį uždavė pacientė, auginanti 9 metų vaikutį, pradėtą megintuvėlyje. Po tiek laiko moteris ėmė galvoti, kad gal kažkur „iš jos embriono” „kažkur yra jos dar vienas vaikutis”. „Mergaitė, gal berniukas?” Ji sako jaudinasi visada, sutikdama tokio amžiaus vaikutį. Jos embrioną kažkam padovanojo kaip donorinį. Aš neturiu atsakymo į jos klausimą, siūlau eiti ir klausti ten, kur viskas vyko.
Psichiatrija yra tokia medicinos sritis, kur tėvystės, motinystės klausimas visada aptariamas, juo pradedamas psichiatrinis interviu. Mūsų pacientams labai rūpi savo tėvų autoritetas, jie jautrūs faktams apie savo tėvus. Būna svarbu, ar jie buvo laukiami. Ar tėvai mylėjo vienas kitą, ar „tai darė rutininiu būdu”. Mėgintuvėlyje pradėtų pacientų neturiu, jie dar jauni, kartais atlydi savo mamytes, besikonsultuojančias pas mane. Kad ir kaip sunku šiandien būtų gyventi materialiame pasaulyje, mano pacientai yra itin jautrūs artumos bei meilės temoms, jų stygiui, vienatvei - fizinei ir dvasinei. Apie tai sukasi šių dienų psichiatrija.
Kad ir dabar vykstanti studentų sesija sunkumų pateikia jauniems žmonems daugiau dvasiniu pagrindu - susipyksta jauna studentiška pora ir neina laikyti egzaminų, nusprendžia, kad gyvenimas tapo be prasmės. Arba pykstasi, mušasi ar girtuokliauja tėvai - jaunimas verčiau galvoja, kaip atsidurti kuo toliau, o ne apie sesijos grafikus. Visi ieško mylinčio žmogaus, nori būti mylimi. Neatsakingai skamba vis dažniau pasigirstantys šūkiai, kad meilė nereikalinga.
Embriono statusas
Pagrindinė diskusija, svarstant abu įstatymo projektus, sukasi apie embrioną - pačią žmogaus pradžią. Diskutuojama, koks embriono statusas, ar embrionus galima šaldyti, o vėliau atšildyti, ką daryti, kai baigiasi galiojimo terminas, ar galimas apvaisinimas embrionais donorais ir t. t. Na, panašiai, ar geriau maitintis šviežiu maistu, ar šaldymo kamerose sukauptomis atsargomis.
Man (kaip ir visiems Vilniaus universiteto būsimiems medikams) jas skaite šviesaus atminimo profesorius S. Pavilonis, universiteto šviesulys, autoritetas visiems studentams, žadinęs pagarbą medicinos studijoms. Visi studentai mylėjome ir gerbėme profesorių, Medicinos fakulteto dekaną, už didžiulę erudiciją bei inteligeciją, mokėjimą uždegti ir įkvėpti būsimus gydytojus. Per egzminą vienas iš bilieto klausimų buvo embriogenezė. Reikėjo ciklą nupiešti, paaiškinti, profesoriui papasakoti, bet dar ir pašnekėti su juo. Profesorius S. Pavilonis domėjosi ne tik studentų žiniomis, bet ir bendru išsilavinimu, padorumu, interesais ir pan. - tą visi žinojome.
„Matote, koks žavus mūsų žmonių vystymasis. Kai susilieja dvi ląstelės, žmogus pradeda vystytis ir sustoja tik mirus.” Būsimi gydytojai buvo mokomi, kad embrioną reikia globoti tauriu motinos ir tėvo jausmu. Po egzamino pas profesorių nesitikėjau, kad po daugelio metų vėl teks apie tai prašnekti, atnaujinti diskusiją tokiu lyg ir savaime suprantamu klausimu.
Šiuolaikinis mokslas jau nustatė prietaisais, kad embrionas turi atmintį - tiek trumpalaikę, tiek ilgalaikę. Jis reaguoja į šaltį, karštį, garsus, motinos nuotaikas, tariamus žodžius, maistą bei vaistus. Tam tikri aplinkos veiksniai šioje žmogaus formavimosi stadijoje gali palikti antspaudų, nulemsiančių visą tolesnį jo gyvenimą. Britų mokslininkas F.
Na, o mes vis dar išradinėjam dviratį ir skanduojame, kad embrionas tik medžiaga, tinkama eksperimentams, technologijoms, kosmetikai, pramonei ir pan. Suaugusių žmonių norų tenkinimui. Tokie mūsų mąstymo ypatumai, kultūrinis bruožas. Dar tai galėtų būti mąstymo tendencijos ir kėslai.
Neužginčijama tiesa yra tai, kad embriono stadiją perėjom visi. Gydytojas kitaip negali pasakyti. Vienus mamos saugojo labiau, kitus mažiau. Gydytojas savo profesijai tampa įsipareigojęs skleisti žinią apie gyvybės pradžią, būtinumą ją saugoti, ugdyti jai pagarbą.
Įdomumo dėlei, dirbdama dabar Škotijoje, pasiklausiau savo kolegų čia, kokia yra embriono vertė. Mano kolegos škotų psichiatrai man atsakė klausimu: o kaipgi Lietuvoje būsimus gydytojus ruošia? Kokių vertybių moko studijų metu, kaip diskutuoja apie embrioną? Kokia jūsų lietuvių gydytojų pasaulėžiūra šiuo klausimu? Į mano klausimą buvo atsakyta provokuojančia diskusija.
Žmonių yra labai įvairių. Yra tekę dirbti su nevaisingomis poromis, kurios depresuoja, yra buvę ir tokių, kuriems išsivysto papildomi išgyvenimai jau po dirbtinio apvaisinimo procedūrų . Tai dažniausiai išgyvenimai, lydimi nerimo, įkyrių minčių ir pan. Pavyzdžiui, viena paciente augina dukrytę, pradėtą dirbtinio apvaisinimo būdu. Ji pasakoja, kad buvę įsodinti du embrionai, iš kurių vienas žuvo, o iš kito išsivystė jos mergytė. Dar buvo ir trečias, kurį užšaldė, o paskui kažkam padovanojo (donorystė). Ji dabar vaikšto ir galvoja, kad gal kažkur vaikšto ir jos dar vienas vaikas, pinasi įvairiausios mintys, ji manęs klausia, kur galėtų sužinoti ką nors tikslesnio. Ji nori žinoti būtent apie „tą savo vaiką”.
Dar vienas žmogus susilaukė kūdikio natūraliu būdu, o jo ir žmonos embrionai likę užšaldyti. Nerimauja, kaip čia geriau pasielgti, nes vaikų daugiau kaip ir nebenorėtų. Tačiau į sukurtus embrionus žiūri kaip į savo kūno dalį, ir jiems nėra tas pat, kas bus toliau. Žmogus su sąžine, iš didžiosios raidės.
Pagirtina, kad D. Mikutienės įstatymo projektas dėl embrionų išsako griežtą poziciją ir taip išreiškia atskomybę bei pagarbą dirbtinu būdu kuriamai būsimai gyvybei, pasisako prieš embrionų šaldymą bei donorystę.
Seime sužinojome ir pikantiškų dalykų apie tai, kad dirbtinai kuriamas žmogus gali būti ne tik kūryba ar technologija, bet ir verslo bedrovė - buvo minimas Rudaminoje veikęs gyvulių apsėklinimo kombinatukas, į kurį studentai galėjo atvykti ir parduoti spermą. Ir tokiu būdu prisidurti prie stipendijos. Buvo įvardyti apie dvidešimt litų už dozę. Pasirodo, LRS Sveikatos reikalų komiteto nariams tai nebuvo naujiena.
Būsimų svarstymų ir balsvimų dalyviams belieka linkėti drąsos, priimant teisingą, taip laukiamą įstatymą, į kurį jau visas dešimtmetis dedama daug vilčių. Įstatymą, kuriuo naudosis mūsų vaikai, ateities kartos. Dar yra toks nematomas ir anatominio pagrindo neturintis fenomenas kaip sažinė.
Svarstydami dirbtinio apvaisinimo reglamentavimą, Seimo nariai įtarinėjo medikus kėsinantis į Dievo prerogatyvą, lygino apvaisinimą "mėgintuvėlyje" su nacių medikų eksperimentais bei skendo pasaulėžiūros diskusijose.
Seime svarstoma naujojo Civilinio kodekso (CK) trečioji knyga, skirta šeimos teisei. Vienas projekto skirsnių reglamentuoja dirbtinį apvaisinimą. Vyriausybės parengtoje CK redakcijoje nustatyta, kad Lietuvoje leidžiamas tik moters "in vivo" apvaisinimas jos sutuoktinio sperma. Kitaip tariant, dėl nevaisingumo kenčiančios moters lytinė ląstelė gali būti apvaisinta moters įsčiose jos vyro sperma, pasitelkiant Lietuvoje ištobulintas medicinos technologijas.
Seimo Sveikatos reikalų komitetas (SRK) pateikė alternatyvų projekto variantą, kuriuo remiantis, dirbtinis apvaisinimas galėtų būti atliekamas ir "in vitro" ("mėgintuvėlyje"), pasitelkus spermos donorą.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) vardu kalbėjusi viena pirminio projekto rengėjų konservatorė Vilija Aleknaitė - Abramikienė teigė, kad TTK negalėjo priimti sprendimo, kurį projektą pasirinkti, ir šio sprendimo teisę perdavė Seimui. "Dirbtinis apvaisinimas susijęs su didele medicinos rizika ir sukelia daug moralinių problemų", sakė V. Aleknaitė - Abramikienė.
Krikščionis demokratas Arimantas Raškinis teigė, kad alternatyvusis variantas sukelia "didelį pavojų visos žmonijos demokratijos pagrindui - žmogaus garbei ir orumui". "Kas bus to vaiko dėdės, tetos, seserys?", retoriškai klausė A. Raškinis. Anot jo, "pažeidžiama vaiko teisė turėti savo giminę, susikerta teisė tėvų turėti šeimą ir vaikų - turėti natūralią šeimą".
Kitas Krikščionių demokratų frakcijos narys, buvęs gydytojas chirurgas Kazimieras Kuzmickas teigė, kad "didelė tragedija tiek moteriai, tiek vyrui, kai šeima negali susilaukti vaikų". "Tačiau kas gali paneigti, kad medikai nepradės piktnaudžiauti tuo, žinos, kad yra įvestas dirbtinis apvaisinimas, nustos gydyti, lengva ranka parašys, kad yra nevaisingas ar vyras, ar moteris, ir nukreips pas savo draugus dirbtiniam apvaisinimui. Ten neblogi pinigai eina - nuo 5 iki 10 tūkstančių litų, ir prasidės biznis žmogumi", sakė K. Kuzminskas.
Moderniųjų krikščionių demokratų frakcijos narė Marija Šerienė teigė, kad "Dievo duota valia žmogui pačiam apsispręsti, ar likti nevaisingam, ar gydytis nuo nevaisingumo". Tačiau, jos teigimu, "medikų vadinamas nevaisingumo gydytas "in vitro" - tai ne gydymas, o naujos gyvybės atsiradimas". Todėl, M. Šerienės teigimu, "ar ne per didelė atsakomybė būtų medikams", nes "atėjimas į šį pasaulį ir išėjimas - Dievo valia".
Konservatorė Seimo pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė sakė, kad tai vienas nedaugelio klausimų, kur jos pozicijai neturėtų įtakos nei partijos, nei frakcijos požiūris. Pasak jos, "in vitro" - vienas humaniškiausių gydymo būdų". R. Juknevičienė teigė, jog nedera įtarinėti medikų ir mokslininkų nesąžiningumu ir noru pasipelnyti iš dirbtinio apvaisinimo.
Dirbtinio apvaisinimo metodai
- Intrauterinė inseminacija (IUI): Sperma patalpinama gimdos ertmėje (in vivo). Jeigu inseminacijai vartojama sutuoktinio sperma, tai vadinama homologine inseminacija, jei svetima anoniminio donoro - heterologinė inseminacija. Inseminacija atliekama nuo XIX a. pabaigos.
- In vitro fertilizacija (IVF): Kiaušialąstė apvaisinama ne gimdoje (mėgintuvėlyje). Po dviejų parų embrionas patalpinamas moters gimdoje. Kad IVF būtų sėkminga, būtina apvaisinti keletą kiaušialąsčių. Jeigu sperma yra sutuoktinio, tai bus homologinė IVF, jei sperma donoro - heterologinė IVF. Taip pat įmanoma kiaušialąsčių donorystė, jeigu moters kiaušialąstės nėra vaisingos, arba embrionų donorystė, jeigu abu sutuoktiniai yra nevaisingi, ir surogatinė motinystė, kai moteris išnešioja kitos poros embrioną. Nuo 1978 m. (gimus pirmam „mėgintuvėlio kūdikiui” Luisei Brown) IVF sėkmingai atliekama.
- Gametų intrafalopinis patalpinimas (GIFT): Gametos (kiaušialąstė ir sėklinė ląstelė) patalpimamos kaip ir IVF atveju. Po to abi gametos patalpinamos kiaušintakyje, kur įvyksta apvaisinimas.
- Zigotų intrafalopinis patalpinimas (ZIFT): Apvaisinimas įvyksta mėgintuvėlyje. Tačiau ne taip, kaip IVF, į gimdos ertmę patalpinamas ne embrionas, bet gametų susiliejimo darinys - zigota.
- Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI): IVF, kai vienas spermijus punkcijos būdu paimamas iš sėklinio latako, mikropipete jis įjungiamas į vieną kiašialąstę. ICSI leidžia tiems vyrams susilaukti palikuonių, kurių ejakuliate nėra judrių spermijų. ICSI pradėta taikyti paskutiniajame XX a. dešimtmetyje.
Krikščioniškas požiūris
Katalikų ir evangelikų teologai iki šiol sutaria dėl to, kad žmogaus embrionas yra absoliučiai saugotinas. (Kai kurie evangelikų teologai, tokie kaip miunchenietis dogmatikas Trutzas Rendtorffas, reikalauja tyrimų tikslais leisti eksperimentuoti su žmogaus embrionais.) 1987 m. Vatikano tikėjimo kongregacijos instrukcijoje „Donum vitae” (DV) rašoma: „Nuo pat apvaisinimo pradžios žmogus yra gerbtinas ir priimtinas kaip asmuo; dėl to jo kaip asmens teisės turi būti pripažintos nuo to momento; galų gale nepažeidžiamą teisę gyventi turi kiekvienas nekaltas žmogus” (I,1). Visuotinai atmetama IVF, iš esmės dėl daugelio bandymų ir „atliekamų” embrionų, kurie yra užšaldomi, naudojami tyrimo tikslais arba nužudomi. DV teigiama: „Kiekvienas žmogus kaip toks yra gerbtinas ir negali būti nuvertintas iki priemonės, kuri naudojama tam, kad kiti turėtų privalumų. Su moralės įstatymu nesuderinama tai, kad in vitro apvaisinimu žmogaus embrionai sąmoningai atiduodami mirčiai” (I,5).
Protestantas Heinzas Bhendas rašo: „Apibendrinant reikia pasakyti, kad tam, jog viena iš dešimties porų susilauktų kūdikio, aukojami 99 embrionai, tai yra 99 žmonių gyvenimai”. Kitą esminį prieštaravimą pateikia anglikonas Davidas Atkinsonas. „IVF praktika dažnai remiasi prielaida, kad poros turi teisę į biologinius vaikus, kad moterys turi teisę į nėštumą … tačiau tradicinis krikščioniškas mąstymas teigia: vaikai nėra tėvų nuosavybė; tėvai neturi jokios teisės turėti vaikų. Pastojimas yra Dievo dovana, ne grynai žmogaus pasirinkimas”.
Į IVF dar ir dėl to žvelgiama skeptiškai, kad žmogaus gyvybė jau „sukuriama” laboratorijoje ir nebėra „pradedama”. DV: „Homologinė IVF atliekama ne porų kūnuose, o dalyvaujant trečiai šaliai, kurios kompetentingumas ir techninis veikimo būdas iš anksto nulemia proceso sėkmingumą. Tokia fertilizacija embriono gyvybę ir tapatumą atiduoda į medikų ir biologų rankas, o žmogaus kilmę ir ateitį leidžia nulemti technikai. Tokiai technikai teikiama pirmenybė jau savaime prieštarauja bendram tėvų ir vaikų orumui bei lygybei”. Anglikono Johno Stotto žodžiais tariant, „net tais atvejais, kai svetimo sėklos donoro nėra, žmogaus dauginimosi šventumas iš miegamojo perkeliamas į laboratoriją, Dievo sumanytas procesas virsta žmogaus technika”.
Įvairią inseminacijos techniką tik dalis protestantų vertina iš esmės teigiamai. Normanas Geisleris: „…atrodytų, jog iš biblinės perspektyvos nėra jokių moralinių priežasčių prieš AIH [Artificial Insemination of the Husband - homologinė inseminacija] arba AID [Artificial Insemination of a Donor - heterologinė inseminacija]”. Evangelikai daug kur pritaria DV: „Heterologinis dirbtinis apvaisinimas prieštarauja santuokos vienybei, sutuoktinių orumui, tėvystės pašaukimui ir vaiko teisėms būti pradėtam ir gimti santuokoje”. Kai kurie protestantai, tokie kaip Gilbertas Meilaenderis savo skeptiškumą svetimos sėklos ar kiaušialąstės donorystei sieja su toliau einančiais klausimais: „Jeigu donorų gametos vartojamos ne poroje, medicina nebegydo vyro arba žmonos ligos, iš tikrųjų ‘gydomas’ poros troškimas turėti vaiką. Tačiau jeigu toks yra gydymo tikslas - tuomet argi reikėtų pasitenkinti tik vaiko sukūrimu? Kodėl nesukūrus tuo pat metu ir tokio vaiko, kuris įkūnytų ir pageidaujamas savybes?”.
Heterologinio apvaisinimo kritika apsiriboja ir katalikas H.-G. Gruberis: „Pagal krikščionišką įsitikinimą… formuojant bei ugdant naują žmogų reikalinga santuokos ir šeimos vienovė, genetinės bei socialinės motinystės ir tėvystės vienovės. Atsižvelgiant į tai, visos tiek kūniškos, tiek ir nekūniškos heterologinės inseminacijos formos, kai moters kiaušialąstė apvaisinama ne jos sutuoktinio sėkline ląstele, bet anoniminio spermos donoro, etikos požiūriu griežtai atmestinos kaip ir visos surogatinės motinystės formos”.
Oficiali Romos katalikų Bažnyčios pozicija yra žymiai kategoriškesnė ir apima ir homologinį metodą: „Reikia griežtai pasmerkti technines priemones, kuriomis, įsiterpiant svetimam (sėklą arba kiaušinėlį duodančiam, vaisių išnešiojančiam) asmeniui, iš sutuoktinių atimama bendra tėvystė… Pačių sutuoktinių vartojamos tos techninės priemonės (dirbtinis vyro sėklos įvedimas ir dirbtinis žmonos apvaisinimas) tikriausiai esti mažiau smerktinos, bet doriniu požiūriu vis tiek nepriimtinos”.
Apibendrinkime. IVF ir heterologinė inseminacija daugelio, homologinė inseminacija dalies krikščionių atmetama. Naujos techninės galimybės, tokios kaip ICSI dar nerado atgarsio teologinėje literatūroje ir reikalauja atsakymų.
Ruošiantis priimti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, diskusijose aktyviai dalyvavo Katalikų bažnyčios atstovai. Ir dabar, įsigaliojus įstatymui, Bažnyčia laikosi nuostatos, kad ne visos įteisintos procedūros yra etiškos. - Bažnyčios požiūriu, dirbtiniam (arba pagalbiniam, kaip dabar vadinama) apvaisinimui galima pritarti, jei įvykdomos trys sąlygos. Pirma, apvaisinimui turi būti naudojamos sutuoktinių poros, tai yra vyro ir žmonos, lytinės ląstelės. Antra, apvaisinimas turi įvykti moters organizme. Trečias - moralinis aspektas: gyvybės užmezgimas neturėtų būti atsietas nuo santuokinio akto, nuo meilės perdavimo.
Pagalba nevaisingiems sutuoktiniams (pabrėžiu - sutuoktiniams) yra suprantama ir reikalinga. Nevaisingumas yra tam tikrų ligų ar būklių padarinys. Pavyzdžiui, moters nevaisingumas dėl kiaušidžių, kiaušintakių ar gimdos patologijos ar panašiai. Taigi, norint gydyti nevaisingumą, reikėtų šalinti priežastis, sukeliančias nevaisingumą. Tačiau dirbtinis apvaisinimas nėra nevaisingumo gydymas. Sutikite, jei vyras yra nevaisingas ir moteris apvaisinama donoro sperma, tai nėra vyro nevaisingumo gydymas. - Moteriai, ruošiamai pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūrai, naudojama hormonų terapija. Hormonai stimuliuoja kiaušides, kad jos subrandintų daugiau kiaušialąsčių nei normalaus ciklo metu. Tai nėra nekaltas procesas, nes neretai sukeliama kiaušidžių hiperstimuliacija, ir moteris tiesiog vaduojasi tarp gyvybės ir mirties.
Šiandien kai kurios klinikos šaldo ne embrionus, bet kiaušialąstes. Tarkim, paima vieną dvi, maksimum - tris kiaušialąstes, apvaisina, ir užsimezgusius embrionus įkelia į gimdą. O likusias kiaušialąstes užšaldo. Tai eliminuoja didžiausią blogybę iš viso pagalbinio apvaisinimo rato. Kai užšaldomos kiaušialąstės, jei įsodinti embrionai gimdoje neįsitvirtino, nebereikia moteriai skirti hormonų. Užtenka atšildyti kiaušialąsčių ir vėl taikyti apvaisinimą. Taip išsprendžiamos dvi didelės problemos. Pagal dabartinę tvarką, užšaldyti embrionai turi būti saugomi neterminuotai, jų negalima sunaikinti. Šios problemos galima išvengti šaldant kiaušialąstes. Aš ne kartą susidūriau su poromis, sprendžiančiomis moralinį klausimą: ką daryti su užšaldytais embrionais? Kai užšaldomos kiaušialąstės, ši problema nekyla.
Tačiau klinikos, kuriose, kaip sakoma, gydomas nevaisingumas, šiuo keliu dažniausiai neina, nes juo eiti neapsimoka. Juk dabar jau kalbama apie embrionų donorystę, ir tai yra papildomos pajamos toms klinikoms, kurios tuo užsiima. Šių embrionų labai laukia ir mokslininkai įvairiems eksperimentams, kamieninių ląstelių tyrimams ir pan. Buvo ne vienas bandymas ir noras praplėsti Biomedicininių tyrimų etikos įstatymą, kad būtų galima embrionus tokiems tyrimams naudoti, nes pagal dabartinį įstatymą to daryti negalima. Beje, atšildant embrionus daugiau kaip pusė jų neišgyvena.
Vaizdžiai tariant, procedūra, kuri baigiasi vieno arba dviejų vaikelių gimimu, yra susijusi su didelio skaičiaus embrionų sunaikinimu. Be to, tose pačiose įstaigose, kiek aš žinau, atliekamos ne tik pagalbinio apvaisinimo procedūros, bet ir abortai.
Biologinis vaikas yra viena, o iš vadinamųjų donorų gimęs yra kita. Kokie tai donorai? Jei tai yra jų lytinės ląstelės, tai jie ir yra biologiniai tėvai. O vaikas turi prigimtinę teisę žinoti savo tėvus. Be to, yra buvę kuriozinių situacijų, kai vyriškomis lytinėmis ląstelėmis taupymo sumetimais apvaisinimo kliniką aprūpindavo vienos gydytojos vyras. Toks atvejis buvo Anglijoje. Kita problema gali kilti tolesnėje perspektyvoje. Kai taip - iš vadinamųjų donorų - gimę vaikai užauga, atsiranda kraujomaišos galimybė.
žymės:
Panašus:
- Dirbtinis apvaisinimas: naujausios technologijos ir neįtikėtinos galimybės
- Dirbtinis apvaisinimas Lietuvoje: svarbiausi įstatymai, pagrindiniai iššūkiai ir visuomenės požiūris
- Dirbtinis apvaisinimas: Kaip pradėti ir ką svarbu žinoti kiekvienai porai
- Atverkite Tyla: Kaip Introvertai Valdo Pasaulį, Pilną Triukšmo
- Andrius Čelkis: Įdomiausia Biografija, Karjeros Paslaptys ir Santuokos Istorija