Kadaise Lietuvoje gimus vaikeliui, sako, ateidavo nuo upės laumės, iš lankose pakilusių rūkų naujagimiui ausdamos kelią. O egiptiečiai pasikliaudavo žvaigždėmis.
Jei, pasak jų, kiekvieno žmogaus likimas užrašytas žvaigždėse, tai 1912-ųjų planetos tą liepos 17-osios naktį ant Mituvos krantų, Kasperavičių troboj, Juozukui įtraukus pirmą deguonies gurkšnį, susiklostė labai nepalankiai.
Šiandien iš jų gražios šeimos gyvųjų tarpe beliko tik Anelė Daukšienė (Kasperavičiūtė), tebegyvenanti gimtuosiuose Girdžiuose. Ji Juozo vaikystę prisimena nuo to laiko, kai jis pradėjo lankyti Jurbarko gimnaziją, nuo jų sodybos esančią už dvylikos kilometrų - ne dėl pasilpusios atminties, o paprasčiausiai ji buvo keletu metų jaunesnė.
Nors ir būdama maža, ji įsiminė kai kuriuos broliuko charakterio bruožus, polinkius: jo tvarkingumą, darbštumą, kultūringą elgesį ir nuoširdumą, norą padėti kitiems. Jo galva visada būdavo pilna visokiausių planų ir užmačių ne tik apie mokslą ir darbus, bet ir tolimą ateitį.
Vaikas nuo pat mažumės turėjo auksines rankas: ką tik paima, tą ir padaro. Baigęs šešias klases Juozukas taipogi vasaros atostogų metu darbuojasi jau kaip tikras dailidė, užsikoręs ant aukščiausių pastolių dažo Girdžių bažnyčią.
Mokėjo jis ir staliaus, ir kitus amatus: mokėjo pasisiūti batus, gaminti baldus (namiškiai didžiavosi ir žavėjosi jo darytais krėslais ir kėdėmis). Baigęs aštuonias Jurbarko gimnazijos klases, atsisveikinęs su jaukiais Mituvos krantais, įstoja į Kauno Karo mokyklą; pusę metų tarnauja artilerijos batalione, po to jodinėja žirgais kavalerijoje, galop pereina į aviaciją.
Tai būta sunkiais Lietuvai krizės laikais, kuriuos lydėjo neramumai ir valstiečių sukilimas Suvalkijoje. Tik keletu metų anksčiau Kauno Karo mokykloje artilerijos mokslus baigė ir jo būsimas bendražygis, šiluviškis partizanų generolas Jonas Žemaitis. Pažvelgus į 1937 m. atestacijos pažymą, išduotą siunčiant leitenantą Juozą Kasperavičių į aviacijos karininkų kursus, galima be didelių pastangų įsivaizduoti jo stropumą ir gabumus, nulėmusius greitą kilimą profesionalo kariūno karjeros laiptais.
Kariuomenėje pradėjęs tarnauti 1933 m. rugsėjo 18 d., po poros metų pakeliamas į pirmąjį karininko laipsnį, 1936 m. paskiriamas 2-osios zenitinės baterijos būrio vadu komandos viršininko teisėmis, o kitais metais pakeliamas į antrąjį karininko laipsnį - leitenantu. Tuo metu už drausmę ir jau parodytus organizacinius sugebėjimus apdovanojamas Vytauto Didžiojo ordino III laipsnio medaliu.
Išsilavinimas taip pat nepriekaištingas - baigęs gimnaziją ir P.L.P. Toje pačioje pažymoje, kurią pasirašė Atestacijų tarybos nariai, aukšto rango kariškiai ir pats Karo Aviacijos viršininkas, apibūdinamos ir kitos J.Kasperavičiaus savybės, gabumai bei privalumai. Jis puikiai išsimokslinęs, sumanus, gerai orientuojasi įvairiose aplinkybėse, mąstantis kariškis.
Taktiškas, mandagus, tvarkingas, o viešumoje santūrus ir orus. Ne intrigantas, gražiai sugyvena su karininkais ir jų šeimomis, griežtas, doras, sąžiningas ir teisingas, atviro, gyvo būdo, sveikas ir ištvermingas, domisi karine literatūra, įgytas žinias sugeba pritaikyti praktiniame darbe, tvirtų patriotinių nuostatų.
ame “Tarnybos pareigų atlikimas ir jų supratimas” surandame pastabą: “Drausmingas, kai kada šiek tiek pasireiškia nestropumas tarnybos pareigose”. Matyt, jo vulkaniškas temperamentas ir linksmas būdas ne visada pajėgdavo išsilaikyti griežto karinio statuto rėmuose.
Jokių pašalinių pareigoms ir užimamai vietai tarnyboje. Nepastebėta jokių neigiamų polinkių. Darbų nei nekilnojamojo turto neturi, nevedęs (jam tik 25 metai), vienintelė “silpnybė” - priklauso “Karininkų Medžiotojų draugijai”.
Dokumentą 1938 m. sausio 5 d., be komisijos narių, pasirašo Karininkų klasės vedėjas mjr.Zagurskis, o 8 d. Jonas Žemaitis tuo laiku dar stažuojasi Fontenblo Artilerijos mokykloje, Prancūzijoje, ir turistauja po Europą.
Europoje jau darosi neramu. 1938 m. kovo 11 d. Vokietijos kariuomenė įžengia į Austriją ir grasina užimti Klaipėdos kraštą. Lenkai pažeidžia demarkacijos liniją, apšaudo mūsų pasieniečius, Lenkijoje kurstoma antilietuviška kampanija, ketinama žygiuoti į Kauną.
Tuo metu J. Kasperavičius tęsia Karo lakūno stažuotę ir tuo pačiu darbuojasi 6-ojoje Panevėžio eskadrilėje. Dažnai važinėja į Kauną klausyti paskaitų, laikyti egzaminų. “Jo draugas karo aviacijos leitenantas Dranga vieną gražų gegužės sekmadienį, - kaip savo prisiminimų dienoraštyje po daugelio metų užrašys jo žmona Birutė, Panevėžio kalėjimo viršininko Kosto Razmino dukra, -po pamaldų išėjus iš bažnyčios pasiūlė man važiuoti į aerodromą pasiskinti pirmųjų žibučių.
Kai nuvažiavome, J.Kasperavičius manęs jau laukė prie Karininkų ramovės durų. Taip ir susipažinome su Juozu”. Pasimatymas buvo lemtingas. Birutė - neeilinė mergina, išsilavinusi gimnazistė, dailiai nuaugusi panelė, ne vien džiūsta prie mokyklinių vadovėlių, bet ir plečia akiratį - privačiai lanko muzikos pamokas ir jau puikiai skambina pianinu miesto koncertuose Šubertą, Bethoveną, Štrausą ir Šumaną.
1939 m. rugsėjo 17 d. jie susituokia. Iš kareivinių jaunavedys persikelia gyventi pas Birutės tėvus.Vėl tęsia mokslus, ruošiasi paskutiniams egzaminams, o kad būtų patogiau važinėti į Kauną, užsisako prancūzų firmos “Pežo” lengvąjį automobilį.
Dabar jau lekia į mokslus ne vienas, o su jauna gražia žmona ir laikinojoje sostinėje ne tik tvarko savo mokslų ir tarnybinius reikalus, bet abu užsuka į “Forumą” pasižiūrėti naujausių kino filmų, teatro spektaklių. Prasideda daug žadantis, įdomus ir pilnas šviesių vilčių jaunos šeimos gyvenimas.
Pirmaisiais vedybiniais metais (1940) gimsta dukrelė Vidutė ir keliones Juozas tęsia vienas. Deja, paskutinį egzaminą teko laikyti kitu būdu. Tūkstančiai būsimų bolševikų aukų net nesapnavo, kad 1939 m. jau buvo nuspręstas jų likimas ir Lietuvos valstybės žūčiai duobė iškasta: rugpjūčio 23 d. J.Ribentropas ir V.Molotovas pasirašė nepuolimo sutartį ir slaptuosius protokolus.
Tų pačių metų rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją. Vėliau savo kariuomenę į Lenkiją įvedė ir Sovietų Sąjunga. Spalio 10 d. Lietuvos užsienio ministras Juozas Urbšys ir V.Molotovas pasirašė Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos ir Vilniaus perdavimo sutartį su sąlyga, kad penkiolikai metų Lietuva įsileis 20.000 sovietų karių.
Spalio 28 d. Lietuvos kariai įžengė į atgautą sostinę Vilnių. Neprabėga nė metai, kai raudonasis vilkas išlenda iš ėriuko kailio ir iššiepia dantis. 1940 m. birželio 8 d. Sovietų Sąjunga pareikalauja pakeisti Vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį.
Su S.Raštikiu, brigados generolu, susidoroja dar sausio mėnesį, į jo vietą pasodindami patikimą kadrą divizijos generolą V. Vitkauską. Birželio 14 d. įteikiamas Sovietų Sąjungos ultimatumas, kuriuo reikalaujama įsileisti dar daugiau sovietinės kariuomenės dalinių ir sudaryti prosovietinę vyriausybę.
Birželio 15 d. įvedama svetima kariuomenė, kaip skėriai plūsta į Lietuvą mongoloidų ordos, generolo V.Vitkausko išdavikiško įsakymo dėka nesutikdamos jokio pasipriešinimo. ravičienė. - “Viena po kitos prasidėjo nelaimės.
Mano tėvelis budėjo prie telefono. Mažąją Vidutę palikome vežimėlyje, kambaryje nusukę atokiau nuo lango su pastatytu gaubtu, ir išvažiavome abu pasidairyti į miestą. Mus pasivijo žinia, kad į mūsų butą nori įsiveržti saujelė komunistų, tyčia prasiplėšę kelnes ir kitus drabužius, nešini raudoną vėliavą... Mes aerodrome paprašėme pagalbos...
Nors mūsų kariškiai ir buvo sutrikę, tačiau vis vien pasičiupo vandeniui žarną, sulipo jų pilnas sunkvežimis ir išvyko prie mūsų namų. Mudu su Juozu važiavome paskui kariškių mašiną. Patekus į žmonių minią, jie ėmė pulti ne tik kariškių, bet ir mūsų mašinėlę.
Tada kareiviai, paėmę žarną, į minią paleido vandenį, ir visi išsiskirstė. Tik per susirėmimą kalėjimo sargas nušovė žydelką, nešusią raudoną vėliavą. Įėję į namus, radome akmenimis išdaužtą langą ir nusuktam į sieną Vidutės vežimėlyje prižirusių stiklų.
Tokia buvo pirmoji jaunos Kasperavičių šeimos pažintis su “raudonaisiais išlaisvintojais”. Pasak Birutės prisiminimų, tuoj pat Panevėžio aviacijos kariškius iškėlė į Joniškėlio dvaro rūmus, o lėktuvus užrakino pagalbiniuose pastatuose. Šeimą atsargumo dėlei prisieina iškelti į Kelmę, pas uošvės tėvus, pats J.Kasperavičius tęsia aviacijos karo tarnybą Ukmergėje.
Prasidėjus karui 1941 m. birželio 22 d., lakūnams buvo duotas įsakymas drauge su besitraukiančia kariuomene skristi į Rusiją. Tik nedidelė lakūnų dalis pakluso šiam įsakymui, kiti simuliavo arba nutūpė vokiečių užimtoje teritorijoje, dar kiti sugebėjo dalyvauti net 1941 m.
Panašiai elgėsi ir Ukmergės eskadrilės įgula. “Aviacijos kapitonas Kovas, pakilęs lėktuvu į orą, staiga smigo žemėn ir užsimušė, nes nenorėjo skristi į Rusiją”, - prisimena B.Kasperavičienė. rutės vyras, skraidė virš miškų, ieškodami tuštesnės vietos nutūpti.
J.Kasperavičiaus pilotuojamas lėktuvas sėkmingai nusileido miško proskynoje. Tačiau būta retoka medžių ir mišku žygiavę rusų kariniai daliniai juos pastebėjo: priėję kariškiai pasiteiravo - kodėl jie neskrenda. “Juozas atsakė: pritrūkome benzino.
Tuo tarpu benzinas apačioje tekėjo iš bakų, tačiau jiems buvo nė motais, net nepažiūrėjo”. Taip jie ir pasiliko lūkuriuoti miške, nežinodami ką daryti. Netrukus žaibiškai vydami rusų besitraukiančią kariuomenę pasirodė ir vokiečiai.
Pamatę miške nutūpusį lėktuvą ir šalia jo uniformuotus lakūnus su sovietinės kariuomenės ženklais, visus paėmė į nelaisvę. Nors lakūnai mėgina įrodinėti, kad jie lietuviai, ne rusai, vokiečių jų pasiteisinimai nedomino - karas yra karas. O kare ir už mažiausią klaidą tenka mokėti likimu ar net gyvybe.
“Į Lietuvą Juozas grįžo išbadėjęs, sulysęs, vilkėdamas prancūzų kareivio miline”, - rašo jo žmona. Pailsėjęs gimtinėje pas tėvus, atgavęs sveikatą, su šeima grįžta į Panevėžį, o iš ten netrukus išsikelia į Subačių, kur įsidarbina kooperatyvo pirmininku. Įdomu, kad ir J.Žemaitis vokiečių okupacijos metais dirbo Šiluvos kooperatyvo pirmininku.
Tačiau vokiečiams prišalus skvernus prie Stalingrado, frontas grėsmingai pasisuka kita linkme. Į Lietuvą drauge su karo frontu artinasi žiauri raudonoji okupacija. J.Kasperavičius su šeima vėl grįžta į numylėtą tėviškę pas tėvus į Jokūbaičių kaimą.
Būta ir pragmatiškų sumetimų - jeigu kas, bus arčiau pabėgti į Vokietiją. Sugrįžta tėviškėn ir jo brolis Antanas, puskarininkis-felčeris. Sesuo Anelė džiaugiasi, kad vėl visi gyvena namie, kaip ir seniau, tėvams padeda laukų darbuose. Deja, artėjant patrankų šūviams iš rytų, namų idilė darosi trapi ir apgaulinga.
Nesidžiaugia ja marti Birutė, ji visa esybe nori išsiveržti iš slogaus, grėsmingo netikrumo ir pabėgti į užsienį. Ji su seserimi pėsčiomis sukaria penketą kilometrų dėl vizos į vokiečių kariuomenės štabą. □ J.Kasperavičiaus rašysenos pavyzdys.
Moteris visada arčiau žemės ir dangaus - jos nuojautos būta gilesnės ir pagrįstos negu jos vyro Juozo. Jis negalėjo net pagalvoti, kad galima palikti senus tėvus, seserį, brolį ir tėviškę likimo valiai.
Juozas įvykius vertino doro ir teisingo žmogaus logika - jeigu mes nieko niekam bloga nepadarėme, tai kodėl jie turi daryti mums? Žmona, klausydamasi jo, apsipylė ašaromis ir buvo priversta susitaikyti su likimu.
Spalio pradžioje “išvaduotojams” ties Raseiniais ir Kalnujais pralaužus fronto liniją, ant žlegsinčių tankų ir amerikietiškuose "studebekeriuose" dainuojamos “katiušos” posmai iš apspangusių nuo pergalės ir spirito pusgirčių kareivių lūpų, Vadžgirkeliu greitai pasiekė ir Girdžius.
Abu broliai - puskarininkis felčeris Antanas ir lakūnas karininkas Juozas - atsargumo dėlei sulenda į bunkeriuką, kurių net keletą buvo išsikasę sode. Vakarais abu klauso Vakarų radijo stočių, kupini vilčių ir tikė...
žymės: #Vaika
Panašus:
- Panevėžyje dingo vaikas: ką daryti ir kur kreiptis? (Atnaujinama informacija)
- Vaikų Paieška Lietuvoje: Efektyvūs Sprendimai Ir Kaip Išspręsti Didžiausias Problemas
- Sužinokite, kodėl mėnesinės nustoja ateiti po nėštumo nutraukimo ir kaip išvengti pavojų!
- Dažnas Tuštinimasis Nėštumo Pabaigoje: Sužinokite Tikras Priežastis ir Efektyvius Sprendimus!
- Vaikų globos namų pertvarka Gruzijoje: neįtikėtinas stebuklas ir svarbiausios pamokos Lietuvai