Trauminės patirtys vaikystėje - smurtas, artimojo netektis, kiti grėsmingi įvykiai - yra gana dažnos. Šios patirtys siejamos tiek su vaikystėje, tiek su vėliau patiriamais emociniais, elgesio, socialiniais, akademiniais ir kitais sunkumais. Anksti pastebėjus su trauminėmis patirtimis susijusius psichologinius sunkumus, galima laiku suteikti tinkamą pagalbą.
Kaip atpažinti mažų vaikų psichologinės traumos požymius
VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto Psichotraumatologijos centro mokslininkės doc. Paulina Želvienė, doc. Odeta Geležėlytė ir dokt. Agnietė Kairytė įgyvendino mokslinių tyrimų projektą „Laiminga vaikystė: streso atpažinimas struktūruotame žaidime“. Jis padėjo pritaikyti mažų vaikų psichologinės traumos požymių atpažinimo testą Lietuvoje. Specialistams svarbu ieškoti patikimų būdų, kaip atpažinti mažų vaikų traumos požymius.
Pasak doc. P. Želvienės, mažų vaikų psichologinės traumos požymių atpažinimas kelia iššūkių. „Šie požymiai gali būti kur kas įvairesni, palyginti su suaugusiųjų, be to, mažiems vaikams gali būti sunku įvardyti savo psichologinius išgyvenimus dėl amžiaus tarpsnio ypatumų“, - sako doc. P. Želvienė.
Psichologinę traumą gali sukelti tokie įvykiai, kurie yra suvokiami kaip itin grėsmingi, juose būta grėsmės gyvybei ar sveikatai. Juos galima patirti tiesiogiai, pamatyti arba sužinoti, kad tai patyrė artimas žmogus. Tai - įvairūs nelaimingi atsitikimai, avarijos, smurtas, nepriežiūra, smurto stebėjimas, artimo žmogaus netektis ar gamtinės nelaimės.
„Maži vaikai dėl raidos ypatumų dažnai negali papasakoti apie savo jausmus ar išgyvenimus po trauminių patirčių, todėl jų reakcijos neretai pasireiškia elgesiu, emocijomis ar fiziniais simptomais, - pasakoja doc. P. Želvienė. - Galima stebėti elgesio pokyčius - padidėjusį prisirišimą arba atsiskyrimo sunkumus, intensyvaus pykčio protrūkius, elgesį, lyg vaikas būtų mažesnis, negu yra, praradęs anksčiau įgytus įgūdžius ar atsiradus sunkumų mokantis naujų dalykų. Būdingi emociniai požymiai - nuolatinis liūdesys, nerimas, irzlumas ar baimė, fiziniai nusiskundimai, pavyzdžiui, miego sunkumai, pilvo ar galvos skausmai.“
Anot psichologės, jei šie požymiai išlieka ilgą laiką, ypač po žinomo trauminio įvykio, gali būti, kad vaikas patiria potrauminio streso simptomus. Tyrimai rodo, kad vienam iš penkių tiesiogiai trauminį įvykį išgyvenusių vaikų gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas.
„Tėvams arba globėjams, artimiesiems gali būti sudėtinga pastebėti ir suprasti, kad pasikeitęs elgesys, pavyzdžiui, neramus miegas, gali būti susijęs su trauminiu įvykiu. Psichologai taip pat ieško būdų, kaip paklausti vaikų apie jų išgyvenamus sunkumus. Vaikai piešia, žaidžia - tai jų kalba“, - sako mokslininkė.
Struktūruoto žaidimo testas
Lietuvoje trūksta metodų, leidžiančių kuo anksčiau atpažinti psichologinių traumų pasekmes patiriančius vaikus. Siekdamos užpildyti šią spragą, VU Psichotraumatologijos centro mokslininkės kartu su kolegomis iš Danijos įgyvendino mokslinių tyrimų projektą „Laiminga vaikystė: streso atpažinimas struktūruotame žaidime“. Projekto tikslas buvo parengti Odensės vaiko traumos atpažinimo (angl. Odense Child Trauma Screening, OCTS) metodiką Lietuvoje. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba.
OCTS yra struktūruoto žaidimo testas, skirtas 4-8 metų vaikų traumos požymiams atpažinti. Atliekant testą, vaikas kviečiamas žaisti LEGO kaladėlėmis, o psichologas, stebėdamas vaiko žaidimą pagal testo metodologiją, gali įvertinti traumos požymių riziką. Lietuvos mokslininkių atliktas tyrimas parodė, kad OCTS gali būti naudojamas Lietuvoje. Tyrimas pateikė pirminę informaciją apie OCTS testo tinkamumą už jo kilmės šalies, Danijos, ribų ir pabrėžė tolesnių tyrimų poreikį.
Atlikto tyrimo rezultatai buvo publikuoti aukšto lygio tarptautiniame mokslo žurnale „European Journal of Psychotraumatology“. Kadangi trūksta mažiems vaikams tinkamų įrankių traumos požymiams nustatyti, ši publikacija suteikė svarbių duomenų moksliniams tyrimams ir klinikinei praktikai apie naują įrankį. Jie yra itin reikalingi specialistams, dirbantiems su vaikais, turinčiais trauminių patirčių. Lietuvoje jau yra parengti pirmieji psichologai, galintys įvertinti mažų vaikų traumos požymius OCTS metodu.
Suaugusiųjų parama
Doc. P. Želvienė teigia, kad mažiems vaikams itin svarbi suaugusiųjų parama ir pagalba. Traumines patirtis išgyvenusiems vaikams suaugusieji turėtų užtikrinti saugumą ir stabilumą, rekomenduojama sukurti nuspėjamą kasdienę rutiną.
„Svarbu paskatinti vaiką išreikšti jausmus - per žaidimą, piešimą ar paprastus pokalbius. Suaugusieji turėtų būti ramūs ir palaikantys, kantrūs, suteikiantys vaikui tikrumą, kad yra kartu su juo ir nedaro jam spaudimo.
Trauma - bet koks procesas ar įvykis, sužalojantis vaiką fiziškai ir (arba) psichologiškai. Po traumos(-ų) ir / arba būnant smurtingoje, traumuojančioje aplinkoje vaikas išgyvena įvairiausiais simptomais pasireiškiantį potrauminį stresą. Iš esmės bet koks pagrindinių vaiko poreikių - fiziologinių, saugumo, meilės ir bendravimo, savivertės, saviraiškos ir kt. - nepatenkinimas gali sukelti trauma.
Vaikystėje traumuotas ir savo traumų neišsigydęs, neįsisąmoninęs žmogus turi vidinių (psichologinių) žaizdų. Žmonės, turintys vidinių žaizdų, nesugeba efektyviai suprasti ir patenkinti savo poreikių. Be to, jie nesąmoningai save apsupa panašiais į save žmonėmis, taip dar labiau sumažindami šansus patenkinti savo poreikius.
Norėdami sužinoti, ar esate patyrę traumų, turėtumėte pasitikrinti, ar turite vidinių žaizdų. Tą padaryti siūloma kiekvienam, net jei ir manote, kad jų neturite. Tai keletas dažniausiai pasitaikančių vidinių žaizdų - potrauminio streso simptomų. Jų yra ir daugiau. Tai identifikavus pirmiausia vertėtų suprasti, kad tų žaizdų nereikia gėdytis ar kaltinti savęs. Jūs dėl to nekalti.
Tačiau verta suprasti ir tai, kad, žinodami apie savo vidines žaizdas, galite jas, kaip ir fizines žaizdas, išsigydyti, t. y. tapti laimingi ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Jūs neatsakingi už tai, kad patyrėte traumų ir turite žaizdų, bet kaip suaugę žmonės esate atsakingi, kad tas žaizdas išsigydytumėte, t. y. tik nuo jūsų priklauso, ar vidinės žaizdos bus išgydytos, ar ir toliau gyvensite taip, kaip gyvenote.
Taip, jeigu žmonės sako, kad jų vaikystė buvo „normali“, t. y. kaip visų, tai toks apibūdinimas teisingas. Tačiau „normali“, deja, nereiškia normali, t. y. sveika ir laiminga.
Pagrindinės priežastys, kodėl traumos lieka nepastebėtos
- Apsauginė amnezija. Vaikystėje išgyvenęs trauminį įvykį (-ius), žmogus dažnai to neatsimena.
- Neišmanymas, t. y. žinių ir supratimo stoka. Žmonės (ypač vaikystėje) nežino, kas yra smurtas, apleidimas, nesirūpinimas, trauma, potrauminis stresas, psichinė sveikata, kaip auginti vaikus, kas yra sveika vaikystė, kaip atrodo sveikas suaugęs žmogus, kas yra sveiki santykiai ir t. t.
- Stokholmo sindromas. Vaikas, gyvenantis smurtingoje aplinkoje, patiria disociaciją („pabėga“ iš traumuojančios situacijos) ir iškreipia realybę, nes kitaip mirtų.
- Tėvų primesta kaltė, gėda ir baimė. Jeigu tokioje psichologinėje aplinkoje esančio vaiko tėvai elgiasi jo atžvilgiu žalingai ir vaikui tai nepatinka, jis jaučia kaltę, gėdą ir baimę.
- Disfunkcinės taisyklės. 1) NEKALBĖK / NEKLAUSINĖK! 2) NEPASITIKĖK! 3) NEJAUSK!
- Negebėjimas racionaliai mąstyti. Dėl patirtų traumų ir įgūdžių stokos dauguma žmonių nemoka racionaliai mąstyti.
- Socialinė baimė. Žmonės vengia pripažinti, kad vaikystėje patyrė traumų ir turi psichologinių žaizdų, nes bijo kitų žmonių reakcijos.
Panašus:
- 2 metų vaiko raidos etapai ir psichologija: svarbiausi pokyčiai ir patarimai tėvams
- Kaip Veikia Psichologinė Pagalba Globos Namuose: Svarbiausi Žingsniai ir Patarimai
- Neįtikėtina Psichologinės Pagalbos Galia Globos Namuose: Metodai, Kuriuos Privalote Žinoti!
- Sužinokite, Kodėl Vaikai Tapę Agresyvūs ir Kaip Efektyviai Valdyti Šią Problema!
- Neįtikėtinos dovanos istorijos mėgėjams vaikams: kūrybiškos idėjos, kurios nustebins!