Įvairaus amžiaus vaikams kvėpavimo takų ligos yra dažna problema, o šį faktą patvirtina visame pasaulyje renkami statistiniai duomenys. Ūminės kvėpavimo takų ligos pasaulyje kasmet pasireiškia daugeliui vaikų, ypač kūdikiams ir ikimokyklinio amžiaus vaikams. Šios ligos pavojingos galimomis komplikacijomis, retais atvejais galinčiomis baigtis mirtimi. Gerėjant sveikatos apsaugos sistemai mirtingumas mažėja, tačiau tai išlieka šių laikų problema, ypač besivystančiose šalyse.
Siekiant sumažinti sergamumą kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis ir norint išvengti jų komplikacijų, reikėtų šalinti ar koreguoti sergamumą didinančius rizikos veiksnius, susijusius su gyvenimo sąlygų gerinimu, socialiniais ir ekonominiais veiksniais, imunizacija ir kt.
Ūminės kvėpavimo takų infekcijos
Ūminės kvėpavimo takų infekcijos - tai iki 30 dienų trunkančios infekcijos, galinčios paveikti bet kurią kvėpavimo takų dalį, nuo prienosinių ančių iki pleuros ertmės. Pagal anatomiją šios ūmios ligos skirstomos į VKT ir AKT infekcijas. VKT priskiriamos kvėpavimo takų dalys nuo nosies ertmės ir vidurinės ausies iki gerklų, o AKT - trachėja, bronchai ir plaučiai [1].
VKT infekcijos yra dažnesnės, tačiau kiek lengvesnės ir paprastai sukelia mažiau komplikacijų, iš jų dažniausiai komplikuojasi ausies infekcijos (klausos sutrikimai) ar faringotonzilitas (reumatinė karštinė). AKT infekcijos paprastai būna sunkesnės, todėl ir jų sukeltos komplikacijos yra dažnesnės, ypač tarp mažų vaikų. Pagrindinės AKT infekcijų komplikacijos - sunki pneumonija, obstrukcinis bronchitas, sunkus bronchiolitas, kvėpavimo nepakankamumas ar ūminis kvėpavimo distreso sindromas, emfizema, plaučių abscesai, meningoencefalitas [1].
Ūminių kvėpavimo takų infekcijų paplitimas
Olandijoje atlikto tyrimo duomenimis, surinktais nuo 1987 iki 2001 metų, net 25 proc. vaikų į pirminės grandies gydytojus kreipėsi būtent dėl su kvėpavimo takais susijusių ligų [2]. Higienos instituto Lietuvoje registruotais duomenimis, vaikų sergamumas VKT ligomis 2016 metais siekė 544,7/1 000 vaikų, sergamumas pneumonija 2016 metais - 32,5/1 000 vaikų.
Tai, kad vaikai dažniau serga kvėpavimo takų infekcijomis, įrodo suaugusiųjų sergamumo rodikliai. Tame pačiame Higienos instituto 2016 metų registre suaugusiųjų sergamumas VKT ligomis siekė 127,1/1 000 gyventojų, o pneumonija - 20,8/1 000 gyventojų [3]. Sergamumas infekcinėmis ligomis ir dažniausi sukėlėjai yra skirtingi įvairiose vaikų amžiaus grupėse, skiriasi ir tarp tam tikrų regionų.
Europoje didelio infekcinių kvėpavimo takų ligų paplitimo regionais laikomos rytų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva. Taigi dėl didelio paplitimo bei svarbos vaikų sveikatai toliau bus įvardijamos dažniausios ūminės kvėpavimo takų ligos, pagrindiniai jų sukėlėjai, rizikos veiksniai ir galimos komplikacijos.
Dažnos vaikų VKT infekcinės ligos
Ūminis nazofaringitas - tai ūminis nosies ertmės, nosiaryklės ir ryklės gleivinės uždegimas, kurį dažniausiai sukelia rinovirusai (daugiau kaip 50 proc. atvejų), taip pat sukėlėjai gali būti kiti virusai (pvz., respiracinio sincitijaus viruso (RSV), gripo ir paragripo virusai, adenovirusai, koronavirusai, žmogaus metapneumovirusai, bokavirusai), retais atvejais - bakterijos (S. pneumoniae, H. influenzae ir kt.). Tai dažna infekcinė VKT liga, kuriai būdingi protrūkiai ir nuo sukėlėjo priklausantis sezoniškumas.
Rizikos veiksniai: vaikų kolektyvo lankymas, imuninės sistemos nepakankamumas, gretutinės ligos, alergija, stresas, prasta mityba, aktyvus ar pasyvus rūkymas. Ūminis nazofaringitas pasireiškia peršalimui būdingais simptomais, tačiau kartais galimos jo komplikacijos, tokios kaip ūminis vidurinės ausies uždegimas, astmos paūmėjimas, ūminis sinusitas, ūminės AKT ligos ar kraujavimas iš nosies [4].
Ūminis faringotonzilitas - tai ūminis tonzilių, ryklės ir aplinkinių minkštųjų audinių uždegimas, kurį gali sukelti tiek virusai, tiek bakterijos. Dažniausi virusiniai sukėlėjai: adenovirusai, gripo ir paragripo virusai, enterovirusai, Ebsteino-Barr virusas, citomegalo, Herpes simplex virusai, ŽIV ir kt. Bakterinį faringotonzilitą dažniausiai sukelia A grupės beta hemolizinis streptokokas (S. pyogenes), C ir G grupių streptokokai - rečiau, kitos bakterijos - labai retais atvejais.
Rizikos veiksniai: artimas kontaktas kolektyvuose, darželiuose, mokyklose, šeimose. Svarbiausia kuo anksčiau diagnozuoti ir pradėti gydyti streptokokinį faringotonzilitą dėl galimų sisteminių komplikacijų, tokių kaip ūminis reumatas, ūminis glomerulonefritas, streptokokinis toksinio šoko sindromas, neuropsichiatrinis sutrikimas. Galimos vietinės ūminio faringotonzilito komplikacijos: kaklo ar galvos pūliniai, limfadenitas, ūminis vidurinės ausies uždegimas, sinusitas, nekrotizuojantis fascitas, mastoiditas, pneumonija, meningitas, sepsinis artritas ir kt. [4].
Ūminis vidurinės ausies uždegimas - tai ūminis vidurinės ausies gleivinės uždegimas, dažniausiai sukeliamas bakterijų, tokių kaip Streptococcus pneumoniae, Haemophilus influenzae, Moraxella catarrhalis. Retesni sukėlėjai - kitos bakterijos (S. pyogenes, S. aureus, M. pneumoniae) ar virusai (RSV, rinovirusai, gripo ar paragripo virusai).
Rizikos veiksniai: imuniteto nepakankamumas, įgimtosios anomalijos, VKT infekcijos, adenoidų hipertrofija, alergija, gastroezofaginio refliukso liga, čiulptuko naudojimas, vaikų kolektyvo lankymas, pasyvus rūkymas. Komplikacijos pagal lokalizaciją skirstomos į ekstrakranijines (būgnelio perforacija, mastoiditas, n. facialis parezė, labirintitas, petrozitas, lėtinis vidurinis otitas) ir intrakranijines (smegenų abscesai, sigmoidinio sinuso trombozė, pūlingas meningoencefalitas), taip pat galimas otogeninis sepsis [4].
Ūminis epiglotitas - tai gerklų įeigos uždegimas, kurį gali sukelti infekciniai ir neinfekciniai veiksniai (svetimkūniai, nudegimai, angioedema ir kt.). Infekcinį epiglotitą dažniausiai sukelia Haemophilus influenzae B infekcija. Gerokai rečiau sukėlėjai yra kitos bakterijos (S. pneumoniae, S. aureus, kitų tipų Haemophilus influenzae, A grupės beta hemolizinis streptokokas), virusai (HSV-1, VZV, EBV, gripo ir paragripo virusai) ar grybeliai (Candida, Aspergillus).
Rizikos veiksniai: ankstyvasis amžius, įgimtosios kvėpavimo organų ligos, neskiepijimas Hib vakcina, imunodeficitas, Dauno sindromas. Tai pavojinga infekcija, galinti sukelti tokias komplikacijas kaip antgerklio pūlinys, nekrozinis epiglotitas, antrinė infekcija (pneumonija, meningitas ir kt.) bei gyvybei pavojingą asfiksiją [4].
Pagrindinės vaikų AKT ligos
Ūminis bronchitas - tai ūminiss bronchų gleivinės uždegimas, dažniausiai pasireiškiantis kūdikiams ir ikimokyklinio amžiaus vaikams. Net iki 25 proc. visų ūminių bronchitų traktuojami kaip obstrukciniai dėl būdingo bronchų laidumo sutrikimo, pasireiškiančio dusuliu. Obstrukcinis bronchitas būdingesnis vaikams iki 3 metų, sergantiems ūmine virusine infekcija.
Dažniausiai ūminį bronchitą sukelia virusai (rinovirusai, adenovirusai, gripo, paragripo, RSV), kiek rečiau gali sukelti bakterijos ir atipiniai sukėlėjai (S. pneumoniae, Haemophilus influenzae, Mycoplasma pneumoniae, Bordetella pertussis ir kt.). Rizikos veiksniai: jaunesnis amžius, imunitetą slopinantys veiksniai, gretutinės ligos, obstrukcinį bronchitą gali skatinti oro tarša, cheminiai dirgikliai [4].
Bronchiolitas - tai vaikams iki 2 metų būdinga infekcinė bronchiolių liga, pasireiškianti švokščiančiu alsavimu ir dusuliu. Ši ūminė AKT liga yra viena pagrindinių vaikų iki 1 metų hospitalizacijos priežasčių [2, 4-5]. Dažniausiai bronchiolitą sukelia RSV, rečiau - kiti virusai. Apie RSV viruso sukeltas vaikų kvėpavimo takų infekcijas aptariama toliau.
Rizikos veiksniai: neišnešiotumas, amžius iki 3 mėnesių, lydinčios ligos, imunodeficitas, vyriškoji lytis, motinos rūkymas, prastos socialinės ir ekonominės sąlygos [4].
Pneumonija - tai plaučių audinio infekcija. Sukėlėjai gali būti įvairūs virusai (pvz., RSV), o virusinės kilmės pneumonija vaikams iki 2 metų nustatoma net iki 80 proc. atvejų. Neretai, ypač vyresniems vaikams, šią infekciją sukelia bakterijos, iš kurių dažniausia S. pneumoniae. Mišri infekcija vaikams diagnozuojama iki 30 proc. atvejų [2, 4].
Visuomenėje įgyta pneumonija išsivysčiusiose šalyse kasmet paveikia apie 4 mln. vaikų iki 5 metų (pasireiškimo dažnis - 0,05 atveji 1 vaikui), o besivystančiose šalyse siekia net iki 151 mln. naujų atvejų per metus (pasireiškimo dažnis - 0,29 atveji 1 vaikui) toje pačioje amžiaus grupėje. Lengvą ir vidutinio sunkumo visuomenėje įgytą pneumoniją vaikams dažniausiai sukelia virusai, o sunkią - bakterijos.
S. pneumoniae yra dažniausias sunkių ir komplikuotų vaikų pneumonijų sukėlėjas, tačiau reikia nepamiršti, kad RSV ir gripo virusai taip pat gali sukelti sunkią ir komplikuotą pneumoniją [6]. Rizikos veiksniai: mažas svoris, prasta mityba, imunodeficitinės būklės, gretutinės ligos, prastos socialinės ir ekonominės sąlygos, aktyvus ar pasyvus rūkymas, aplinkos užterštumas, neskiepijimas ar skiepijimo sistemos neefektyvumas [2, 4, 6].
AKT ligos yra retesnės už VKT ligas, tačiau dėl sunkesnės ligų formos dažniau pasireiškia jų komplikacijos, vaikai dėl jų neretai yra hospitalizuojami. RSV sukelta kvėpavimo takų obstrukcija yra pati dažniausia vaikų hospitalizacijos priežastis pasaulyje.
RSV infekcija gali pasireikšti įvairaus amžiaus vaikams, tačiau būdingiausia kūdikiams. RSV yra viena iš trijų dažniausių (RSV, Streptococcus pneumoniae ir Haemophilus influenzae) naujagimių infekcijų [7]. Šaltiniuose nurodoma, kad iki 50 proc. vaikų iki 1 metų ir beveik 100 proc. vaikų iki 2 metų sirgo RSV infekcija. Kasmet dėl RSV sukeltų sunkių AKT infekcijų net apie 3,4 mln. vaikų iki 5 metų patenka į ligoninę (dauguma - iki 6 mėnesių).
2011 metų Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, hospitalizacijų dažnis dėl bronchiolito, ūminio bronchito ir pneumonijos vaikų iki 1 metų grupėje Lietuvoje buvo 4 846,6/100 000 vaikų, Lenkijoje - 2 773,7/100 000 vaikų, Didžiojoje Britanijoje - 2 937,2/100 000 vaikų, Norvegijoje - 1 187,9/100 000 vaikų [2]. Retais atvejais RSV ar kita kvėpavimo takus veikianti infekcija gali komplikuotis kūdikio mirtimi dėl progresuojančio kvėpavimo nepakankamumo [7].
Mirčių dažnis dėl komplikuoto bronchiolito, ūminio bronchito ar pneumonijos tarp vaikų iki 1 metų, 2011 metų PSO duomenimis, Lietuvoje siekė iki 28,01/100 000 vaikų, Lenkijoje - iki 14,36/100 000 vaikų, Didžiojoje Britanijoje - iki 5,1/100 000 vaikų, Norvegijoje - iki 1,63/100 000 vaikų.
Dėl gerėjančios vaikų sveikatos priežiūros sistemos Didžiojoje Britanijoje nuo 1979 metų iki 2000 metų vaikų iki 1 metų mirtingumas nuo šios infekcijos komplikacijų sumažėjo nuo 21,5/100 000 iki 1,8/100 000 [8].
Įvairūs veiksniai, didinantys kvėpavimo takų infekcijų riziką
Jau prie anksčiau aprašytų dažnų vaikų kvėpavimo takų infekcijų paminėti būdingi rizikos veiksniai. Siekiant įvertinti svarbiausius rizikos veiksnius, 2013 metais atlikta metaanalizė, kurioje tirta 19-os veiksnių reikšmė AKT infekcijoms: mažas gimimo svoris, ankstyvas gimimas, nemaitinimas motinos pienu, prasta mityba, vitamino A ar cinko trūkumas, anemija, gyvenimas didelėse šeimose, vaikų ugdymo įstaigų lankymas, oro tarša, nepakankama imunizacija, ŽIV, pasyvus rūkymas, gimdyvių ugdymo stoka, vyriškoji lytis ir kt.
Įvertinus metaanalizės duomenis, išskirti 7 svarbiausi rizikos veiksniai: mažas gimimo svoris (RS 3,18), nepakankamas maitinimas motinos pienu (RS 2,34), tuose pačiuose namuose gyvenanti daugiau kaip 7 asmenų šeima (RS 1,96), patalpų oro tarša (RS 1,57), nepakankama imunizacija (RS 1,83), prasta mityba, kai svoris pagal amžių yra žemiau nei 2 standartiniai nuokrypiai (RS 4,47), ŽIV infekcija (RS 4,15) [9].
Nutukimas daugelyje tyrimų įvardijamas kaip nepriklausomas rizikos veiksnys pacientams, sergantiems AKT infekcijomis. Pastebėta, kad nutukę vaikai ne tik dažniau hospitalizuojami dėl kvėpavimo takų infekcijų, bet jų gydymas trunka ilgiau, kainuoja daugiau ir dažniau prireikia reanimacinių priemonių [10].
Japonijoje atliktame retrospektyviniame tyrime, į kurį įtraukti dėl RSV sukeltų infekcijų hospitalizuoti vaikai, pastebėta, kad tiek nutukimas, tiek per mažas kūno svoris yra susiję su ilgiau trunkančiais kvėpavimo takų infekcijoms būdingais simptomais tarp 1-6 metų vaikų [11].
Vaikų endokrininės problemos
Konferencijoje nuspręsta apžvelgti pagrindines vaikų endokrininės sistemos ligas, nes neretai šios vaikų ligos diagnozuojamos per vėlai, ilgai neatpažįstamos. Konferencijoje buvo aptartos temos apie cukrinį diabetą, hipopituitarizmą ir nutukimą.
Dažniausiai cukrinis diabetas išryškėja paauglystėje, 10-14 metų bei 15-18 metų vaikams. Pirmieji cukrinio diabeto simptomai - troškulys, dažnas šlapinimasis, svorio kritimas. Didžiausia šiandienos problema - nutukimas. Pagrindinė priežastis - persivalgymas ir mažas judėjimas. Trūkstant vitamino D yra didesnė tikimybė sirgti cukriniu diabetu, širdies ligomis, silpsta imunitetas, net atsiranda polinkis į depresiją, dažniau lūžta kaulai, genda dantys.
Vaikų chirurgija
Chirurgija yra viena iš plačiausio spektro medicinos sričių. Susidūrus su tam tikrais sveikatos sutrikimais, į chirurgus tenka kreiptis tiek suaugusiems, tiek vaikams. Smulkiau aptarti vaikų chirurgų specializaciją tikrai verta. Esant įgimtoms ar įgytoms krūtinės, plaučių, pilvo, tiesiosios žarnos ar kitų organų ydoms vaikų chirurgo konsultacija yra neišvengiama. Vaikams, sergantiems rože ar odos infekcijomis būtina apsilankyti pas vaikų chirurgą. Šis specialistas taip pat gydo įvairias po traumų atsiradusias žaizdas, nudegimus, įaugusius nagus.
Inkstų akmenligė, šlapimo pūslės ligos, šlapinimosi sutrikimai (dieninis ir naktinis nevalingas šlapinimasis), varpos ir sėklidžių sklaidos sutrikimai - taip pat dažnos apsilankymo pas vaikų chirurgą priežastys. Jaunesnio amžiaus vaikų išvaržos paprastai būna įgimtos. Tai pagrindiniai sveikatos sutrikimai, kuriuos gydo vaikų chirurgai. Šie specialistai prieš skiriant gydymą atlieka visus reikalingus tyrimus.
Norint įvertinti vaiko būklę, atsižvelgiant į situaciją, atliekamos rentgeno nuotraukos, ultragarsiniai ir kiti tyrimai. Net ir smulkios chirurginės intervencijos vaikams dažniausiai atliekamos bendrojoje nejautroje. O po operacijų mažieji pacientai dažniausiai sveiksta greičiau nei suaugusieji.
Urogenitalinės anomalijos
Urogenitalinės anomalijos ir ligos nustatomos kartais dar kūdikiui net negimus - dar motinos įsčiose. Ultragarsinių tyrimų metu pastebėjus specifinių požymių gali būti įtariama reta liga, kuriai patvirtinti atliekami ir genetiniai tyrimai tam, kad būtų galima planuoti gydymą kūdikiui gimus arba, deja, net nutraukti nėštumą, jei anomalijos nesuderinamos su gyvybe.
Jomis serga apie 5 proc. žmonių. Yra kelios retų urogenitalinių ligų grupės: vaikų onkologija, nugaros smegenų anomalijos su neurogeniniu šlapinimosi ir tuštinimosi pakenkimu, įvairios genitalijų anomalijos. Iš rečiausiai pasitaikančių paminėtinos dvi: viena iš jų - tai įvairios ekstrofijos, kai nesusiformuoja apatinė pilvo dalis, kai nėra funkcionuojančios tik šlaplės arba kartu ir pūslės, arba kartu ir žarnos. Kita grupė - įgimtos genitalinės anomalijos, kai gimus vaikui, neaišku, kokia jo lytis.
Atliekant tyrimus nėščiajai ir aptikus specifinių požymių gali būti skiriami ir genetiniai tyrimai. Besilaukiančiai moteriai galima atlikti genetinę analizę ir pagrįstai nutraukti nėštumą ankstyvoje stadijoje, jei tampa aišku, kad dėl retos ligos išgelbėti vaiko gyvybės šiuo metu nėra jokių šansų. Galima labai anksti punktuoti ir ištirti vaisiaus vandenis, atlikti biopsiją. Dabar surandama daug genų, cirkuliuojančių motinos kraujyje, ir net nereikia atlikti šių rizikingų procedūrų vaisiui.
Dažnai sergant, organizmas išnaudoja daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų. Maiste jų nepakanka. Siekiant užkirsti kelią rimtiems peršalimo atvejams, buvo sukurtos specialios vakcinos. Intervencija į vaiko imuninės sistemos veiklą reikalauja atsargumo. Optimalaus produkto, skatinančio konkrečią susilpnėjusios imuninės sistemos grandį, išrinkimas, dozavimas, gydymo schemos pritaikymas ir gydymo kurso trukmė - tai gydytojų darbas.
Anksčiau svarbiausias chirurginių mokslinių publikacijų tikslas buvo geras operacinis rezultatas, dabar to negana. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama paciento gyvenimo kokybei ir vėlesniuose gyvenimo etapuose.
Europoje veikia 24 referencijos centrų tinklai, skirti retoms ligoms. VUL Santaros klinikos tikraisiais nariais yra aštuoniuose iš jų - tai didžiausias kiekis iš patvirtintųjų tikraisiais nariais Lietuvoje. Vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos centras atitinka aukščiausius kokybės kriterijus ir kaip tikrasis narys dalyvauja urogenitalinių ligų ir kompleksinių sutrikimų referencijos tinklo (eUROGEN) veikloje. Tinklo koordinatorius yra šio centro vadovas prof. dr. Gilvydas Verkauskas. Dar dviejuose referencijos centrų tinkluose yra asocijuoti nariai.
Vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos centre suburta kvalifikuota, nemažą patirtį ir išankstinį pasirengimą turinti komanda atlieka sudėtingas operacijas retomis urogenitalinėmis ligomis sergantiems pacientams.
Lentelė: Rizikos veiksniai
| Rizikos veiksnys | Santykinė rizika (RS) |
|---|---|
| Mažas gimimo svoris | 3,18 |
| Nepakankamas maitinimas motinos pienu | 2,34 |
| Daugiau nei 7 asmenų šeima | 1,96 |
| Patalpų oro tarša | 1,57 |
| Nepakankama imunizacija | 1,83 |
| Prasta mityba | 4,47 |
| ŽIV infekcija | 4,15 |
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Dažnos peršalimo ligos ir insulto rizika: svarbiausi faktai, kurių negalite praleisti!
- Neįtikėtini Faktai apie Chirurgines Vaikų Ligas: Diagnostika, Gydymas ir Visiškai Nauja Priežiūra!
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Paežerių Dvaras ir Klaipėdos MiniZoo: Nepamirštama Patirtis ir Tikros Lankytojų Atsiliepimai
- Vaiko Įsivertinimo Projektai Darželyje: Efektyvūs Pavyzdžiai ir Praktiniai Metodai