Kvėpavimo takų (KT) infekcijos - dažniausia vaikų patologija ir kreipimosi į gydytoją priežastis.
Nuo kartotinių kvėpavimo takų infekcijų kenčia apie 25 proc. kūdikių ir 18 proc. 1-4 metų amžiaus vaikų.
Šioms ligoms gydyti tenka ir 75 proc. visų išrašytų receptų, o dažniausiai išrašomi antibiotikai.
Todėl labai svarbu kuo anksčiau nustatyti individualias vaiko dažnų KT infekcijų priežastis, rizikos veiksnius ir skirti adekvatų gydymą, o jei jis neveiksmingas - nukreipti specialistų konsultacijos.
Veiksniai, lemiantys dažną vaikų sergamumą kvėpavimo takų infekcijomis
Kvėpavimo takų infekcijų dažnumas priklauso nuo įvairių veiksnių, pirmiausia - nuo imuninės sistemos subrendimo, anatominių ir fiziologinių vaikų kvėpavimo takų ypatumų. KT infekcijų sunkumą ir dažnumą lemiantys vaikų organizmo anatominiai ir fiziologiniai ypatumai:
- Nosies kanalas siauras ir trumpas, įkvepiamas oras mažiau sušildomas. Gleivinė puri, gausu kraujagyslių, todėl net nuo nedidelio uždegimo labai paburksta. Nosies kriauklės siauros, todėl uždegimas užsitęsia ilgiau.
- Nosiaryklės limfinis audinys - adenoidai, linkęs hipertrofuoti 2-7 metų amžiuje, ypač alergiškiems ir sutrikusio imuniteto vaikams. Padidėję adenoidai sukelia nosies obstrukciją, gali trukdyti atsiverti Eustachijaus vamzdžiui. Dėl to sutrinka vidurinės ausies ertmės ventiliacija, greičiau vystosi ausų uždegimas. Nosiaryklėje virusinės infekcijos trunka ilgiau, komplikuojasi bakterinėmis infekcijomis.
- Klausomasis (Eustachijaus) vamzdis, jungiantis nosiaryklę su vidurine ausimi, yra horizontalus, trumpas ir platus, todėl sloguojant iš nosies infekcija lengviau patenka į ausį ir komplikuojasi vidurinės ausies uždegimu.
- Prienosiniai ančiai (maksiliariniai, sfenoidiniai sinusai) kliniškai reikšmingi tampa > 5 m., o kaktiniai (frontaliniai) - tik > 10 m. amžiuje, todėl rinosinusitas būdingas vyresniems vaikams. Mažesni vaikai gali sirgti akytkaulio (etmoidalinių) ančių uždegimu.
- Piltuvėlio formos gerklos - siauriausia vaiko kvėpavimo takų dalis. Gerklų gleivinė švelni, joje daug kraujagyslių, todėl, uždegimo metu paburkus gleivinei, atsiranda laringito klinikiniai simptomai, gali vystytis stenozė.
- Bronchai siauri, jų gleivinė puri, platus kraujagyslių tinklas. Uždegimo metu paburkus gleivinei greitai vystosi bronchų obstrukcija.
Nepakankamai subrendusi imuninė sistema lemia silpnesnį bendrą ir vietinį imuninį atsaką į infekcijas ir gali būti jų atkryčių priežastimi:
- kūdikių ir mažų vaikų imuninis atsakas 2-3 kartus silpnesnis nei suaugusiųjų;
- imuninis atsakas dažniau Th2 tipo - infekcija provokuoja alerginį uždegiminį atsaką ir lemia didesnį vaikų polinkį į alergines KT ligas;
- iki 3 mėn.
Labai didelę reikšmę turi vaiko socialinės gyvenimo sąlygos, kontaktų su infekcijomis dažnis ir kolektyvo lankymas.
Daugelis vaikų, pradėję lankyti kolektyvą (vaikų darželį), pradeda dažnai sirgti kvėpavimo organų infekcijomis.
Tyrimai rodo, kad pradėjęs lankyti darželį vaikas gali sirgti 12-14 kartų per metus.
Tokie vaikai ne tik patys serga, bet ir skleidžia infekcijas į aplinką, todėl lengviausiai užsikrečiama vaikų darželiuose, mokyklose, dienos slaugos centruose, visuomenės susibūrimo vietose (prekybos centruose), taip pat nuo vyresnių brolių ir seserų.
Imlesni infekcijoms būna pasyviai rūkantys vaikai, taip pat kūdikiai, nemaitinami motinos pienu.
Jei lankantis vaikų darželį keturmetis KT infekcijomis serga kas mėnesį ir kaskart bent po savaitę, susidaro įspūdis, kad vaikas serga nuolat.
Tokių ligoniukų tėvai visuomet sunerimsta dėl savo vaiko imuninės būklės, tačiau dažną šių vaikų sergamumą dažniausiai lemia ne tikras imunodeficitas, o fiziologinis imuninės sistemos nesubrendimas.
Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS)
Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) - tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas.
Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS.
Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę.
Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22-24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės (alveolės - plonasienės oro pūslelės, į kurias patenka įkvepiamas oras).
Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos - surfaktanto (tai riebalų ir baltymų kompleksas), neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti.
Surfaktanto ankstuko organizme pakankamai būna tik apie 34-35 nėštumo savaitę.
Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba.
Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis.
Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai.
Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus).
Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis.
Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus).
Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis.
Tai - dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą.
Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių.
Iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats.
Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas.
Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti.
Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas.
Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje.
Sunkiausia būna pirmąsias 3-4 dienas.
Vėliau plaučiai pradeda geriau kvėpuoti, sumažėja papildomo deguonies poreikis.
Apnėja
Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta.
Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės.
Gimusiems 32-33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30-31 sav. - 50 proc, o 28 sav. ir mažiau - 85-100 proc.
Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs.
Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau.
Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu.
Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija).
Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja.
Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis.
Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo).
Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva.
Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę.
Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną.
- teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP), kuris sudaromas pro į nosį įkištas kaniules.
- Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato.
Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas).
Daugelio neišnešiotų kūdikių širdelė plaka nuo 120 iki 160 kartų per minutę (apytikriai dukart greičiau nei suaugusiojo).
Jei kūdikio širdelė sulėtėja iki mažiau nei 100 dūžių per minutę, tai laikoma bradikardija.
Šį laikiną širdies sulėtėjimą dažniausiai sukelia apnėjos.
Tačiau retai tai signalizuoja apie pačios širdies problemas.
Personalo atsakas į bradikardiją iš esmės panašus į apnėjos gydymą.
Švelniai, bet tvirtai patrins vaikučio pėdutę.
Jei tai nepadės, duos papildomo deguonies.
Jei įvertins, kad reikalinga nuolatinė pagalba, paskirs kofeino.
Vaikas bus atidžiai stebimas.
Švelniai, bet tvirtai patrinti mažyliui pėdutę.
Bronchitas
Bronchitas yra kvėpavimo takų uždegiminė liga, kai uždegimas pažeidžia bronchus - vamzdelius, kurie perneša orą į plaučius.
Dėl uždegimo bronchų gleivinė patinsta, gamina daugiau gleivių, o tai sukelia kosulį ir kvėpavimo sunkumus.
Ūminis bronchitas dažniausiai pasitaiko peršalimo ar gripo sezonu, o lėtinis bronchitas yra viena iš lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) formų.
Ši liga gali paveikti bet kokio amžiaus žmones, tačiau lėtinis bronchitas dažnesnis suaugusiems, ypač rūkantiems.
Negydomas bronchitas gali sukelti komplikacijas, tokias kaip plaučių uždegimas ar kvėpavimo nepakankamumas.
Bronchito priežastys skiriasi priklausomai nuo to, ar tai ūminis, ar lėtinis bronchitas.
Bronchito simptomai
Bronchito simptomai skiriasi priklausomai nuo tipo, tačiau pagrindinis požymis yra kosulys.
- Kosulys: Ūminio bronchito atveju - sausas ar drėgnas, dažnai su skaidriais, gelsvais ar žalsvais skrepliais.
- Ūminis bronchitas dažniausiai praeina per 1-3 savaites, tačiau kosulys gali užsitęsti ilgiau.
Bronchito gydymas
Bronchito gydymas priklauso nuo tipo, priežasties ir simptomų sunkumo.
- Ūminis bronchitas dažniausiai yra laikinas ir trukdo kasdienei veiklai tik trumpam, sukeldamas nuovargį ar diskomfortą dėl kosulio.
- Lėtinis bronchitas gali žymiai apriboti fizinį aktyvumą, sukelti nuolatinį dusulį ir sumažinti gyvenimo kokybę.
Pacientai gali patirti nerimą ar depresiją dėl lėtinės ligos, ypač jei simptomai paūmėja.
Norint prisitaikyti prie ligos, svarbu laikytis gydytojo rekomendacijų, reguliariai stebėti simptomus ir vengti dirgiklių.
Bronchitas, tiek ūminis, tiek lėtinis, yra kvėpavimo takų liga, kurią galima valdyti tinkamu gydymu ir gyvenimo būdo pokyčiais.
Ankstyvas simptomų atpažinimas, tinkamas gydymas ir prevencinės priemonės, tokios kaip rūkymo metimas ar vakcinacija, padeda sumažinti komplikacijų riziką ir pagerina kvėpavimo takų sveikatą.
Svarbu bendradarbiauti su gydytoju, reguliariai tikrintis ir aktyviai rūpintis savo plaučiais.
Jei įtariate bronchitą ar pastebite užsitęsusį kosulį, dusulį ar kitus simptomus, būtina konsultuotis su gydytoju, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė ir pradėtas gydymas.
Venkite savarankiško vaistų, ypač antibiotikų, vartojimo ar alternatyvių metodų taikymo be specialisto rekomendacijos, nes tai gali būti pavojinga.
Periferinė cianozė
Ankstukų oda pirmosiomis valandomis po gimimo atrodo mėlyno atspalvio, ypač jei jiems šalta.
Nesvarbu, kaip šilta būtų kambaryje, kūdikiai aplinkos temperatūrą jaučia žymiai vėsesnę, nei suaugusieji.
Jei vaiko rankų ir kojų pirštai yra švelniai melsvos spalvos, gydytojai tai vadina periferine cianoze, kurią sukelia nebrandi kraujotakos kontrolės sistema.
Ji (periferinė cianozė) dėl lėtos kraujotakos gali būti įgimta.
Paprastai tai nėra problema.
Visai kitaip, jei kūdikio oda yra melsvo atspalvio aplink burną, melsvas liežuvis, lūpos arba apskritai visa odos spalva yra melsvai rožinė, kitaip vadinama „sutemų”.
Tada galimai mažylis turi sunkesnę problemą - centrinę cianozę.
Jei problemos priežastis yra apnėja, kad paskatintų kvėpavimą, švelniai patrins kūdikio pėdas.
Jeigu kvėpavimo problema yra sunkesnė, gali duoti papildomai deguonies.
Švelniai patrinkite vaiko pėdutę.
Patikrinkite, ar mažyliui pakankamai šilta, paliesdami odą sprando ar nugaros srityje.
Nereikėtų daryti išvadų liečiant plaštakas ar pėdas - tai gali klaidinti, nes kraujotaka dar nebrandi, todėl minėtos vietos dažnai būna vėsesnės.
Naujagimių infekcija
Naujagimių infekcija dažniausiai neturi būdingos klinikos, gali būti įvairiausių negalavimo požymių: pilkšva ar tarsi marmuras odos spalva, padažnėjęs, apsunkintas kvėpavimas arba kvėpavimo sustojimai (apnėja), dažnas pulsas, padidėjusios kepenys ir blužnis, išsipūtęs pilvas, maisto atpylinėjimas ar vėmimas, neramumas arba vangumas, traukuliai ir kt.
Infekcijos skirstomos į dvi grupes: ankstyvąją ir vėlyvąją.
Ankstyvosios, kuriomis užsikrečiama mamos įsčiose ar gimstant, požymiai išryškėja per pirmąsias 48-72 gyvenimo valandas.
Jeigu infekcijos požymiai pasireiškia anksti, būklė vadinama ankstyvuoju naujagimių sepsiu.
Tokios naujagimio infekcijos šaltinis yra pati mama ir dažniausios bakterijos - žarnyno lazdelė (E. Coli), beta grupės...
Doc.
Dažnas kvėpavimas per burną
Dauguma mažų vaikų susiduria su apsunkintu kvėpavimu per nosį ir pradeda kvėpuoti per burną.
Jei vaikas daugiausia kvėpuoja per burną, šio simptomo nereikėtų ignoruoti, sako klinikos „Biofirst“ gydytoja otorinolaringologė dr. Aurelija Vegienė.
Klinikos „Biofirst“ gydytoja otorinolaringologė dr. Aurelija Vegienė sako, kad apsunkinto kvėpavimo per nosį problema - dažna vaikų amžiuje: „Dažniausiai šis sutrikimas vargina 2-6 metų amžiaus vaikus, tačiau, priklausomai nuo priežasties, individualių faktorių, gali pasireikšti tiek jaunesniame, tiek vyresniame amžiuje.
Jei vaikas daugiausia kvėpuoja per burną, reikia ieškoti apsunkinto kvėpavimo per nosį priežasties.
Pasak gydytojos dr. A.Vegienės, priežasčių gali būti daug: alerginės nosies gleivinės reakcijos (alerginis rinitas), uždegiminės nosies ligos, iškrypusi nosies pertvara (vaikų amžiuje nėra dažna), tačiau pati dažniausia, ypač 2-6 metų amžiuje (tačiau gali būti ir vyresniems ar jaunesniems vaikams) - adenoidų hipertrofija: „Adenoidai yra limfoidinio audinio sankaupa nosiaryklėje, dar vadinami rykliniu migdolu, kurių dydis gali ženkliai susiaurinti nosiaryklę ir sukelti nosies obstrukcijos simptomus (sunkų kvėpavimą pro nosį).
Be to, dažnai besikartojant slogoms, uždegimams nosiaryklėje, skiltėta adenoidų struktūra sudaro geras sąlygas tūnoti lėtinei infekcijai.
Tokiems vaikams, net pasveikus, išlieka užnosinio varvėjimo požymiai, t.y.
Gydytoja otorinolaringologė dr. „Sutrikus kvėpavimui pro nosį, pablogėja vaiko miego kokybė, todėl vaikui dieną sunkiau susikoncentruoti, vaikas greičiau pavargsta, neretai sutrinka apetitas.
Ilgalaikė nosies obstrukcija sąlygoja nuolatinį prasižiojimą, netaisyklingai formuojasi veido kaulai, formuojasi siauras gomurys, atsiranda sąkandžio problemos.
Adenoidų hipertrofija ar uždegimas nosiaryklėje gana dažnai sukelia ausų ventiliacijos sutrikimus (tai reikšmingai blogina klausą) ar gali provokuoti besikartojančius ausų uždegimus“, - sako otorinolaringologė dr.
Kvėpavimas per burną gali būti susijęs su kitais simptomais, teigia gydytoja.
„Reikėtų atkreipti dėmesį, ar vaikas neknarkia naktį, ar nebūna kvėpavimo sustojimo epizodų miego metu (tai vadinama apnėjomis).
Trumpa keleto sekundžių kvėpavimo sustojimo pauzė, kurią vėliau seka gilesnis įkvėpimas), ar nepasireiškia klausos sutrikimai (juos kartais pastebi ne tik tėvai, bet ir darželio auklėtojos, mokyklos pedagogai).
Kvėpavimo sutrikimai gydomi priklausomai nuo priežasties.
„Jei alerginis rinitas, bus skiriamas priešalerginis gydymas, alergenų vengimas, jei uždegiminės ligos - iš pradžių priešuždegiminis gydymas, po to kontrolinis vizitas.
Jei kartu nustatomas klausos sutrikimas, būtinas kuo ankstesnis gydymas ir kontrolė.
Gydytoja otorinolaringologė dr. A.Vegienė ragina neignoruoti vaiko kvėpavimo per burną ir nedelsti kreiptis į otorinolaringologą.
„Laiku diagnozuoti sutrikimai gali būti koreguojami, taip išvengiant ilgalaikių pasekmių.
Tenka susidurti tiek su tėvais, tiek su vaikais, kurie bijo konsultacijos.
Manau, reikia bijoti ligos pasekmių, o ne konsultacijos.
Nutukimo hipoventiliacijos sindromas
Nutukimo hipoventiliacijos sindromas (dar vadinamas Pikviko sindromu (Pickwickian syndrome)) yra kvėpavimo sutrikimas ištinkantis kai kuriuos nutukusius žmones.
Tokių žmonių kvėpavimas tampa apsunkintas ir nepakankamai gilus, ko pasekoje krenta deguonies (O2) ir kyla anglies dioksido (CO2) lygis kraujyje.
Norint suprasti NHS, reikia suprasti kaip veikia kvėpavimo sistema.
Kuomet jūs kvėpuojate, oras eina per jūsų nosį ir burną į trachėją.
Po to, oras patenka į plaučių „oro maišelius“.
Alveolės yra apipintos smulkiomis kraujagyslėmis - kapiliarais.
Orui pasiekus alveoles, deguonis patenka į kapiliarus, t.y. į kraują.
Tuo pačiu metu, iš kraujo kapiliarais pašalinamas anglies dioksidas.
Tikslios sindromo priežastys nėra žinomos.
Nutukimas.
Nutukimas dažniausiai matuojamas kūno masės indeksu (KMI).
Tai ūgio ir svorio santykio rodiklis, leidžiantis įvertinti ar žmogaus svoris normalus ar yra antsvoris bei nutukimas.
Nutukimo hipoventiliacijos sindromas dažniau pasireiškia vyrams nei moterims.
Dauguma nutukimo hipoventiliacijos požymių yra tokie patys kaip ir obstrukcinės miego apnėjos (OMA).
Vienas iš dažniausių OMA požymių yra garsus ir nuolatinis knarkimas bei artimųjų stebimi trumpi kvėpavimo sustojimo periodai, kuriuos vėl nutraukia knarkimas.
Miego sutrikimų specialistas diagnozuoja ir gydo su miego sutrikimais susijusias ligas.
Tokie tyrimai parodo kaip veikia žmogaus plaučiai.
Sergant nutukimo hipoventiliacijos sindromu, sutrinka kvėpavimo dujų apykaita.
Norint nustatyti ar dujų apykaita sutrikusi, atliekami arterinio kraujo dujų tyrimai.
Polisomnograma arba polisomnografija - tai naktinis miego tyrimas atliekams miego laboratorijoje.
Šio tyrimo metu daviklių ir elektrodų pagalba registruojami smegenų aktyvumas, akių judesiai, užrašoma kardiograma, kvėpavimo veikla, deguonies įsotinimas ir t.t.
Nutukimo hipoventiliacijos sindromas, sprendžiant kvėpavimo problemas, dažnai gydomas specialiu aparatu, kuris miego metu per kaukę tiekia į plaučius nuolatinį teigiamą slėgį, kad palaikytų kvėpavimo takus nuolatos atvirus.
Nuolatinio teigiamo slėgio aparatai sutrumpintai vadinami CPAP (angl.
Continous Possitive Airway Pressure) arba BiPAP.
Aparato tipą jums gali paskirti tik gydantis gydytojas.
Jei jūsų liga yra užleista ir sunkios formas, gali tekti gydytis ligoninėje, kur jums bus taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija.
Kadangi nutukimo hipoventiliacijos sindromo priežastis yra pernelyg didelis antsvoris, gydytojas jums paskirs dietologo konsultaciją.
Papildomai prie jau minėto gydymo, jums gali būti paskirti vaistai arba uždrausti vartoti anksčiau vartoti vaistai, kurie gali bloginti padėtį (pvz. raminamieji, migdomieji relaksuojantys raumenis).
Jei jie jums paskirta tokia terapija, stenkitės miegoti su aparatu kiekvieną naktį.
Svorio korekcija yra viena iš jūsų gydymo dalių.
NHS galima išvengti, jei nuolatos palaikysite normalų kūno svorį.
Visgi, reikėtų pasakyti, kad ne visi antsvorio turintys žmonės suserga šiuo sindromu.
Antsvoris yra ne tik šio sindromo, bet ir daugelio kitų ligų bei sutrikimų priežastis.
Gydytojas greičiausiai paskirs jums sekantį vizitą (po gydymo plano sudarymo), pvz.
Kada kreiptis į gydytoją dėl dažno kvėpavimo?
Jei pastebėjote, kad jūsų vaikas kvėpuoja dažnai, sunkiai, ar pastebėjote kitų nerimą keliančių simptomų, nedelsdami kreipkitės į gydytoją.
Ankstyva diagnostika ir gydymas gali padėti išvengti rimtų komplikacijų.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Vaiko Kvėpavimas Karščiuojant: Kritiniai Patarimai Tėvams, Ką Reikia Žinoti Dėl Saugumo
- Artėjančio gimdymo požymiai: svarbiausi ženklai, kuriuos privalote atpažinti!
- Dažnas kūdikio kvėpavimas: ką reikia žinoti apie priežastis, simptomus ir efektyvų gydymą
- Po ovuliacijos kada daryti nėštumo testą: patarimai ir rekomendacijos
- Kaip Sėkmingai Organizuoti Vaikų Biblioteką Darželyje – Patarimai ir Idėjos