Šiandieniniame pasaulyje vis daugiau vaikų atsiduria aplinkoje, kurioje vartojama daugiau negu viena kalba. Vaikai ateina į pasaulį, kuriame vyrauja daugiakalbystė - ten, kur net šeimoje vartojama daugiau nei viena kalba. Todėl aktualu analizuoti dvikalbystės reiškinį ir jo įtaką vaiko raidai.
Lietuvoje, kaip ir kitose mažose šalyse iškyla dvikalbystės problema. Dažnai pasitaiko, kad iki mokyklos vaikai moka ne vieną, o dvi ar tris kalbas.
Dauguma dvikalbių vaikų lanko darželius, kuriuose kalbama valstybine kalba. Dvikalbystės tema yra gana aktuali mūsų šalyje, nes daug vaikų iš tautinių mažumų jau darželyje pasirenka grupes, kuriose ugdoma valstybine kalba, nes ateityje nori lankyti mokyklas lietuvių ugdoma kalba.
Dauguma vaikų antrosios kalbos išmoksta lankydami vaikų darželius. Tėvai nori, kad vaikas išmoktų lietuvių kalbos, ir dėl šios priežasties juos leidžia į lietuviškas grupes. Lietuvių vaikų darželis padeda vaikams geriau įsisavinti valstybinę kalbą ir į mokyklą vaikai jau eina labiau pasiruošę bendrauti lietuviškai.
Tyrimo aktualumas ir mokslinė problema. Jarmolenko viena iš pirmųjų, kuri nagrinėjo dvikalbystės (lietuvių - rusų) problemas. Jarmolenko (1964) teigimu, mąstymas ir kalba yra neatskiriami.
Šios šeimos tėvai, kiti jos nariai neturi informacijos apie vaiko kalbos raidos dėsningumus ir šeimose toleruoja mišrios kalbos vartojimą. Dėl to vaikų įvairūs kalbos mokėjimo pradmenys formuojasi stichiškai, vienai kalbai persipinant su kita (Mazolevskienė, 2000). Autorės teigimu, mišrios šeimos vaikai moka dvi ar net tris kalbas, bet nė vienos jų nemoka labai gerai.
Išsiaiškinti tėvų, pedagogų, logopedų požiūrį į dvikalbystę bei atskleisti jų patirtį ir iššūkius ugdant vaikus dvikalbėje aplinkoje.
Tyrimo dalyviai - vaikai, augantys dvikalbėje aplinkoje, jų tėvai, pedagogai bei logopedas. Tyrimo imtis - 7 asmenys. Iš jų - 2 vaikai, 4 tėvai, 2 pedagogai, 1- logopedas. Tyrimo dalyvių atranka vyko naudojantis tikslinės atrankos metodu. Pagrindinis atrankos kriterijus - dvikalbė aplinka, kurioje vaikas auga ir ugdosi. Šioje ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas.
Darbo struktūra. Magistro darbas susideda iš įvado, santraukos lietuvių ir anglų kalbomis, teorinės, empirinės dalies, išvadų, literatūros sąrašo, priedų (interviu protokolai, vaikų kalbos įvertinimo kortelės).
Kalbos raidos teorijos
Analizuojant kalbos įsisavinimą, taikoma ilgalaikis tyrimų metodologija. Kalbos raidai svarbūs tiek aplinka, tiek biologiniai veiksniai.
Prigimtinis požiūris
Kalbos išmokimo procese vaikui tenka ypatingas vaidmuo - mokytis. Šiuo laikotarpiu labai svarbūs yra įgimti veiksniai. Psicholingvistinės teorijos šalininkas Chomsky (1968) teigia, kad visi žmonės turi įgimtą sugebėjimą išmokti kalbą. Jis pabrėžia, kad viso pasaulio vaikai supranta ir naudojasi tam tikrais jų gimtosios kalbos gramatikos ir sintaksės principais, pavyzdžiui, normalus kalbantis gimtąja kalba žmogus, norėdamas perteikti reikiamą prasmę, žodžius taria tam tikra tvarka.
Chomsky (cit. Sidlauskas, 2005) įsitikinimu, kalbos išmokimas yra atsakas į brendimo vyksmo eigą. Ši gramatika tiesiog prasiveržia. Gramatika yra kalbos instinkto padarinys. Šios logikos ir tampa savarankiška, skiriasi nuo daug bendresnių gebėjimų, nuo kurių priklauso intelektas ir informacijos apdorojimas.
7 - 8 dešimtmetyje suintensyvėjo tyrimai, kuriais buvo ir tebėra siekiama nustatyti generatyvinės-transformacinės gramatikos ir kalbos išmokimo mechanizmo neuropsichologinį pamatą, to mechanizmo pobūdį ir kt. vaikų kalbos pavyzdžiais, surinktais netgi iš 40 kalbų buvo tirta norint nustatyti, kokį vaidmenį vaiko kalbos formavimosi procese vaidina universalijos, kuriomis reiškiasi giluminės kalbinės struktūros (Sidliauskas, 2005).
Chomsky'o pasekėjo Jackendoff'o (2002) teigimu, žmogaus protas lemia, kad visos kalbos turi bendrus požymius, o kad būtų įrodytas kalbos išmokimo mechanizmas t.y. gramatikos konstravimo strategija, reikalingi percepciniai procesai. Asmuo turi turėti gebėjimą išmokti kalbą, išrasti generatyvinę gramatiką. Kalbos suvokimas, pagal Osgudą (cit. ėsi asmenybės, o kartu ir vaiko kalbos, raidą (Kamandulytė, 2006).
Empirinis / bihevioristinis požiūris
Bihevioristinės teorijos atstovai Hull, Skinner (1971, cit. Žukauskienė, 2007) pabrėžia pastiprinimo ir imitavimo reikšmę kalbos įgijimo procese. Tai, kada ir kiek gerai vaikas kalbės, priklauso nuo to, kaip vaikas buvo pastiprinamas ir skatinamas kalbėti.
Vogravimo metu vaikai spontaniškai taria įvairius garsus, atsitiktinai arba mėgdžiodami. Jų tėvai ir kiti aplinkiniai pastiprina tam tikrus garsus, tardami garsus, panašius į suaugusių kalbą, atkreipdami į vaiką dėmesį, nusišypsodami, imdami jį ant rankų. Taip jie paskatina vaiką ir toliau tarti tuos garsus. Šiais vaiko vogravime ir vėlesniuose kalbos raidos etapuose.
Pastiprinimai už vaiko tariamus garsus ir jų kombinacijas yra teikiami tada, kai vaikas progresyviai artėja prie suaugusių kalbos. Bihevioristinės teorijos atstovai teigia, kad nėra įrodyta, kad egzistuoja įgimti kalbos mechanizmai. Skinnerio nuomone, kalbos raidą galima paaiškinti mums žinomais mokymosi dėsniais, pavyzdžiui asociacijomis(daiktų vaizdą siejant su žodžių skambesiu), mėgdžiojimu (kitų sumodeliuotus žodžius ir sintaksę) ir pastiprinimu (sėkme, šypsenomis ir priglaudimu, kai vaikas ką nors gerai padaro).
Vaikas mokosi kiekvienoje situacijoje, aiškindamasis, tikrindamasis, tikslindamasis. Jis užprogramuotas savarankiškam aktyviam mokymuisi, savo įgimtis realizacijai per sąveiką su aplinka, per bendrą savo ir suaugusiojo veiklą, per rašytinę ir sakytinę kalbą, natūraliausią ir efektingiausią mokymo(si) priemonę. Jo smegenų veikla žymiai aktyvesnė, lankstesnė, asociatyvesnė nei suaugusiųjų (Glebuvienė, 2011).
Kas vaiką ugdant, jam mokantis yra svarbiausia, aiškinama įvairiai. Autorės nurodo, kad bihevioristų manymu, ugdymas gali laiduoti raidą tik vaiką tiesiogiai mokant, rodant - kad tik rezultatas būtų geresnis. Rodomos jo klaidos, siekiant jas ištaisyti. Reikalaujama, kad jis stengtųsi užduotį atlikti kuo geriau, ją vėl ir vėl kartodamas. Vaiko tiesioginis mokymas ir mokymasis skatinamas nurodymais, skanėstais, pinigais, žaislais, ženkliukais, pagyrimais. Pagal bihevioristus, kalbos taip pat mokoma tiesiogiai.
Ikimokykliniais metais - raidines ir garsines žodžių analizės, žodžių ir skiemens dėliojimo. Vaikas mokomas pasakoti, skaityti, rašyti. Mokomas pasisodinus, nepaisant vaiko norų, patirties.
Socialinio išmokimo / interakcinis požiūris
Socialinio išmokimo teoretikas Bandura teigė, kad tai, ko vaikas išmoksta, didžiąja dalimi yra pasirinkto modelio elgesio stebėjimo ir imitacijos rezultatas, ir daugeliu atveju tai vyksta be pastiprinimo. Jis daugiau pabrėžė socialinio modeliavimo reikšmę. Imitacinio mokymosi yra du dalyviai: modelis ir stebėtojas. Modelis dažniausiai už ištartus žodžius yra paskatinamas. Stebėtojas, kuris žiūri į modelį ir jo klausosi, mėgina ištarti tą patį (Žukauskienė, 1996).
Kognityvinis / konstruktyvistinis požiūris
Jau maži vaikai yra nuolat aktyvūs, lavina sugebėjimus, atranda ir mėgina ištarti daugybę garsų, frazių, žodžių. Daugelis iš jų sukurtos vaiko, o nėra pamėgdžiotos. Vaikas turi savo individualų pasaulį, kuriam neužtenka žinių, informacijos, patirties gaunamos iš kitų žmonių ( Piaget, 2002). Taigi Piaget tyrimai parodo, kad vaikas pats atranda stebėdamas, eksperimentuodamas, tirdamas, bandydamas, kurdamas.
Anot kognityvinio požiūrio šalininkų, svarbiausia, vaikui žengiant gyvenimo keliu, jo savarankiškas mokymasis ir išmokimas. Ši aplinka. Visa tai turėtų būti ne primesta, ne nurodyta, parodyta ar išreikalauta. Sąveika savarankiška, laisva. Išmokimas - sąveikos tarp vaiko natūralaus brendimo ir fizinės bei socialinės aplinkos įtakos ir poveikio rezultatas. Ir vaiko žinojimas (supratimas, išmanymas), ir jo moralė gimsta sąveikaujant, klausinėjant, samprotaujant.
Kalbos raidą ir jos ugdymą kognityvistai sieja su vaiko pažinimo procesais. Tai yra, vaikus moko kalbėti gyvenimas, visi tie objektai, reiškiniai ir būsenos, kuriuos reikia įvardyti, išgirdus, pamėgdžiojus taip, kaip tai vardija kiti. Šiose kalbėjimo situacijose vaikas perpranta ir tikslina savo kalbėjimą, mokosi kalbos vartojimo taisyklių. Šis pagrindu nurodo Kaffemanas (2001) ir Piaget (2002). Šis perteikimo būdas, vaiko mąstymo raida ir kalba yra viena su kita susijusi. Vaiko kalba priklauso nuo paties vaiko vystymosi, taip pat priklauso nuo socialinis vaiko ir suaugusiųjų santykių tipo.
Aplinkos sukūrimas skatina ir motyvuoja ugdytis komunikavimo gebėjimus gimtąja ir lietuvių kalba. Šis suaugusiųjų kalba, bet palaipsniui vaikas vis mažiau klauso žodinių komandų ir pradeda pats sau sakyti, ko reikia ir ko nereikia daryti. Palaipsniui kitų žmonių kalba tampa vaiko vidine kalba ( Kaffemanas, 2001).
Sociokultūrinis požiūris
Iš kalbos galime nuspręsti kokioje socialinėje aplinkoje žmogus gyvena. Rašto kalba, kaip ir šneka, vystosi jos naudojimo kontekste. Autorius padeda mums suprasti, kad vaikai, sąveikaudami su pasauliu, sugeba padaryti daugiau, nei galėtų atrodyti, ir kad iš veiklos ar patyrimo jie gali gauti žymiai daugiau (Vygotsky, 1978).
Kad užsienio kalbos mokymasis mokykloje ir gimtosios kalbos vystymas apima du visiškai skirtingus procesus įrodinėja Vygotskis (1986) . Šiame jas. Ėo (1990) tobuliausia bendravimo priemonė yra kalba. Be jos žmogus negalėtų palaikyti savo gyvybės, augti, bręsti, nemokėtų bendrauti. Kalba yra pagrindinė bendravimo priemonė, kuri padeda suvokti mus supantį pasaulį.
Įsisavindamas kalbą vaikas nėra pasyvus fiksuotojas. Norint išmokti žodžius, neužtenka juos girdėti, reikia, kad jais būtų patenkinamas koks nors vaiko poreikis. Mokydamasis kalbos, vaikas perima ne visą repertuarą atsitiktinai nugirstų suaugusių žmonių pasakymų, vaikas įsisavina taisykles, kurias iš tų išgirstų pasakymų jis išsiveda.
Tolesnė kalbos vystimosi fazė: mokėjimas daiktų, veiksmų, savybių ryšius išreikšti žodžių junginiais. Apie vidinę kalbą, kuri suprantama kaip svarbus žmogaus sąmonės veiksnys užsimena Karaliūnas (1997). Vidinę kalbą sudaro daiktinis-vaizdinis, arba vaizdinis - scheminis, kodas ir, vadinasi, žmogaus mąstymo mechanizmas realizuojamas dviem dinaminiais būdais - vaizdiniu-scheminiu kodu (vidine kalba) ir lingvomotoriniu kodu (išorine, fonine kalba). Kitaip sakant, intelektinės operacijos atliekamos ne tik natūrinės kalbos priemonėmis, bet ir universaline vaizdine - schemine kalba (Karaliūnas (1997).
Leontjevas (1969) vaikų kalbos vystimąsi skirsto į tris pagrindinius etapus: 1) ikikalbinį; 2) pirminį kalbos įsiavinimo etapą (nuo 11 mėn. iki 1,5 metų); 3) gramatinės kalbos struktūros įsisavinimo periodą (iki 3 metų). Pagrindinis motyvas, skatinantis vaiką išmokti gimtosios kalbos, yra siekimas bendrauti su suaugusiaisiais ir pažinti aplinką. Išmokti kalbą vaikui nėra veiklos tikslas.
Šis ir t. t.), nesąmoningu, intuityviu nevalingo įsiminimo keliu. Žinios įgyjamos ir mąstymas tampa sudėtingesnis ir efektyvesnis dėl vis brandesnės vaiko tarpusavio sąveikos su aplinka. ėsi, 1970). Apibendrinant kalbos raidos teorijas galima teigti, kad pagal dvi teorijas kalba yra įgimta arba išmokstama, o jos išmokimas susijęs su aplinkos stimulu ir reakcija į jį. Kitų teoretikų teigimu, kalbos išmokimas siejamas su vaiko mąstymu ir atmintimi.
Kalba tampa universali poveikio aplinkiniam pasauliui priemonė. Prie kalbos kaip išmokstamos komunikacijos sampratos galima priskirti ir tas teorijas, kurios akcentuoja kalbos semantinius ir sintaksinius komponentus. Pavadindamas išorinio pasaulio daiktus, įvykius atskirais žodžiais ar žodžių junginiais, žmogus pradeda juos išskirti, atkreipti į juos dėmesį ir išsaugoti atmintyje. Šiais daiktais, bet ir jų vaizdiniais (Lurija, 1979). Šiose kalbėjimo situacijose vaikas perpranta ir tikslina savo kalbėjimą, mokosi kalbos vartojimo taisyklių.
Panašiai gimtosios kalbos įsisavinimas aiškinamas ir socialinio išmokimo teorijoje. Ji aiškina, kad kūdikis negalėtų išmokti savo gimtosios kalbos, jei kiti žmonės jam nebūtų pavyzdžiu ir todėl vaikui turėtų pateikti gerai suformuluotą kalbą.
Priešmokyklinio amžiaus vaiko gebėjimai
Priešmokyklinio amžiaus vaiko gebėjimai saviti ir kintantys. Darželį lankantys vaikai ugdomi kryptingai, todėl įgauna socialinės, emocinės, komunikacinės patirties, lengviau priima naujoves, prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų, yra savarankiškesni, turi elementarias mokymuisi reikalingus gebėjimus (Garašvienė, Juškienė, 2008). Šiau tikslinga išskirti priešmokyklinio amžiaus vaikams būdingus kalbos sistemos ypatumus.
Artikuliacija. Iki 5-6 metų vaikas ištaria garsinę ir ritminę struktūrą, ritminius melodinius kalbos atspalvius ir intonacij...
Tai sudaro iki 10 proc. šis mokinių. Tai leidžia suprasti, kad dvikalbystės problema yra gana paplitusi.
Dažniausiai pasitaikantys vaikų ugdymosi sunkumai siejami su: lietuvių kalbos supratimo trūkumu; sunkumais reikšti mintis lietuviškai (nes valstybinė kalba yra vartojama tik ugdymo įstaigoje); bendravimo lietuvių kalba vengimu dėl nemokėjimo taisyklingai kalbėti.
Panašus:
- Darbas globos namuose: galimybė padėti ir keisti gyvenimus
- Darbas vaikams nuo 11 metų: kaip legaliai užsidirbti ir ką svarbu žinoti?
- Darbas Vaikų Žaidimų Kambaryje: Įdomios Patirtys ir Geriausios Karjeros Galimybės
- Helovino Darbeliai Vaikams: Kūrybiškos ir Šiurpios Idėjos Nepamirštamai Šventei!
- Sužinokite viską apie trombocitozę kūdikiams: priežastys, simptomai ir svarbiausi patarimai tėvams