Dalia Storyk - žinoma Lietuvos aktorė, priklausiusi vienai ryškiausių teatrinių grupių Lietuvos teatro istorijoje - Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtukui. Jos kūrybiniai keliai su kitais žinomais aktoriais susikirto minint jubiliejinius Balio Sruogos 110 gimimo sukakties metus.
Aktoriai, teigiama, patys improvizavo, Á. Schillingas tik moderavo. Tokiu atveju spektaklis tampa gera mokomąja medžiaga stojantiems į aktorystę, kuri nesuvaldyta, pasirodo, yra beformė ir beprasmė, mistifikuojanti ir apgailėtina.
Dalia Storyk ir Remigijus Vilkaitis - geri ir seni kurso draugai, prie daug metų baigę studijas pas žymiąją teatro pedagogę, režisierę Dalią Tamulevičiūtę.
„Remigijus visada žavėjosi poezija. Gimė idėja per Balio Sruogos poeziją, kuri mažai kam girdėta ir žinoma, bei jo paties ir amžininkų prisiminimus papasakoti apie rašytojo biografiją. Rašydami scenarijų ypatingai norėjome atkreipti dėmesį į jo teatrinę veiklą“, - apie spektaklį pasakoja aktorė Dalia Storyk.
Balys Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas, teatrologas. Mėgo akcijas, originalius, kai kada pavojingus sumanymus. Garsėjo kaip netikėtų poelgių, sunkiai susivaldanti, itin permainingų jausmų asmenybė. Jo gyvenimo programa - maištinga laisvė ir individualizmas.
Spektaklio kūrėjai sako, kad per valandos trukmės pasirodymą neatskleis viso rašytojo gyvenimo, kuris buvo ne tik nepaprastai įdomus, bet ir beprotiškai sudėtingas. Bus prisiminti jo aktyviausi kūrybos metai, teatro studijos įkūrimas, jo veikla, šviesesni gyvenimo nutikimai.
1943 m. jis, kaip įkaitas, buvo vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Dancigo. Iš stovyklos 1945 m.
Dabar, kai stengiamės nuveikti kuo daugiau darbų, tarsi tikėtumėmės uždirbti visus pasaulio pinigus, žinoma, talentinga aktorė iš garsiojo režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko Dalia Storyk (55) taria: „Galiu ramiai gyventi. Nesistengiu bet kokia kaina būti kažkur. Norėtųsi ko nors labai įdomaus, bet to nebebus ir nereikia apie tai svajoti."
Būkime atviri: jeigu ne aktorės vaidmuo seriale „Nemylimi", kažin ar būtume ją prisiminę. Kodėl teatro scenoje įsimintinus vaidmenis kurianti aktorė sutiko filmuotis dar nebandyto žanro kūrinyje?
Pagalvojau, reikia išbandyti viską, ką pateikia gyvenimas. Pamenu, ir anksčiau kažkas siūlė, bet tada nebuvo laiko, o dabar pagalvojau: gal ir visai įdomu.
Sužinojusi, kad „Nemylimi" bus statomas pagal Edvino Kalėdos to paties pavadinimo romaną, norėjau perskaityti knygą, tačiau knygyne jos negavau. Tik vėliau sužinojau, kad romane mano personažo net ir nėra, o scenarijus rašomas iki šiol, todėl niekas nežino, kokie vingiai kaip pasisuks.
Miela, kad serialo kūrėjai panoro įvesti vyresnio amžiaus personažų. Gal Lietuvoje praeina taip įsišaknijęs jaunystės kultas?
Pati neišėjau. Šiurkščiai tariant, mane išmetė. Bet po tiek laiko nesinori grįžti prie temos: jie teisūs ar aš teisi. Bet kokiu atveju abi pusės liktų prie savo tiesos.
Man tiesiog reikėjo pasirinkti: ar su režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliais važiuoti į gastroles, į kurias teatro vadovybė neišleisdavo, ar to darbo išsižadėti ir likti teatre. Suprantama, su Nekrošiumi įdomiau.
Jokios romantikos ar neįtikėtinos istorijos nėra. Man atrodo, tai labai normalus pasirinkimas. Sunkiai rastume mergaitę, kuri nenorėtų būti aktorė.
Ne, toks jausmas manęs niekada neaplankė. Bet būdavo, kad iš savo pasirinkimo pasijuokdavau. Apskritai buvo labai gražių metų. O pats gražiausias - studijų laikas.
Yra repeticijų laikotarpis, kai gimsta nerealus pasaulis - uždara erdvė, kur savas mikroklimatas. Ten gyvenimas kitoks. Repeticijų laikotarpis yra pats žaviausias. Tai užburia. Su teatru visą pasaulį apkeliavau.
Pirmiausia turi būti geras režisierius. Ką turime Lietuvoje? Gerai, Nekrošių palikime ramybėje. Su Jonu Vaitkumi įdomu repetuoti. Gytis Padegimas labai išsilavinęs žmogus, jo fantazija neribota. Su Oskaru Koršunovu neteko dirbti, bet, manau, nebūtų liūdna.
Man ryškiausi prisiminimai susiję su Antono Čechovo „Dėde Vania". Ten buvo visiška harmonija. Gerai, kad jį „nuėmė", kai nebuvo dar visai „išsišriubavęs". Per mūsų gastroles Jungtinėse Valstijose žiūrovai Niujorke verkė. Ne šiaip kokiame užkampyje, o pačiame NIUJORKE! Tokios akimirkos puošia gyvenimą.
Kalbate taip, lyg jums būtų koks šimtas metų! Juk dramaturgai kuria ne tik jauniems žmonėms.
Aš darbo stygiumi nesiskundžiu. Artistui nereikia įsijausti į svajones. Gauni vaidmenį ir vaidini, nekvaršini galvos.
Seriale „Nemylimi" jūsų kuriama Sofija - nuolanki, atlaidi, į vyro nuklydimus pro pirštus žiūrinti moteris. Jums priimtinas toks moters tipas?
Taip, dabar mūsų santykiai civilizuoti. Bet tai ateina su laiku, tą dieną, kai skyrėmės, viskas atrodė visai kitaip. Niekada nesimušėme, nesivaidijome, bet priešiškumas buvo.
Vienas jų, Remigijus Vilkaitis, tapo ministru... Gerokai mažiau nei anksčiau. Remigijų paskyrė ministru, paskui jo net ir nemačiau, tik telefonu nusiunčiau sveikinimo žinutę. Su visais fiziškai neįmanoma bendrauti.
Mėgstu vienatvę. Vienai man nebūna nuobodu. Galiu visą dieną prabūti namuose, užsiimti ruoša, skaityti, megzti. Vasara persikeliame gyventi į sodybą, ten dar daugiau galimybių būti su savimi.
Žinote, turiu prabangą gyventi be skubos. Mano galva, visame tame skubėjime, kurio aplink mus labai daug, yra dirbtinumo. Geriau mažiau pamiegosiu, bet kavą ryte gersiu neskubėdama.
Vienturtė jūsų dukra Justina netapo aktore. Neskatinote ar ji pati norėjo žemiškesnės profesijos?
Teatro jis nemėgsta. Tai žinau ir visai neišgyvenu. Aš ir viena nueinu pažiūrėti kolegų spektaklio. Dar geriau, kai mane vieną palieka ramybėje. Kai netyčia įsijungia serialą - pasijuokia.
Žmonės sako, kad meilė praeina, tačiau turi likti pagarba vienas kitam ir padorumas. Bet juk gerai, kai ir meilė lieka (juokiasi). Būtų gera, kad žmonės ir bartųsi iš meilės, ir pasitikėtų vienas kitu iš meilės. Dėl to reikia stengtis, tačiau širdžiai įsakyti negali. Kartais mes su Arvydu važiuojame į sodybą ir visą kelią vienas kitam neištariame nė žodžio, bet abu jaučiamės gerai. Du artimi žmonės palaimą randa ramybėje, ne tauškaluose.
Istorijos esmė paprasta: ištekėjusi moteris neištikima savo vyrui, viską papasakoja sutuoktiniui, šis kankinasi, bet nenori išsiskirti, todėl kankina ir ją. Istorijos pasakojimo forma: keturios tos moters išpažintys - jos tête-à-tête pokalbiai su kitais veikėjais.
Iš pirmo žvilgsnio švedų kino ir teatro klasiko indėlis į šį spektaklį atrodo neabejotinas - remiantis jo romanu aktorius Vytautas Rumšas sukūrė inscenizaciją ir pastatė spektaklį.
Vis dėlto Bergmano vardo svoris didelis. Todėl tam, kad žiūrovai nesijustų kvailai užkibę ant didelio masalo, skandinavų režisieriaus pavardės atsiradimas teatro afišose, spektaklio kūrėjams atsisakius pasukti minėtuoju keliu, galėtų būti pateisintas ir kitaip.
Religiniai motyvai Rumšo pastatyme egzistuoja tik kaip vaizduojamos situacijos aplinkybės (tiesiog pagrindinės herojės Anos vyras - liuteronų bažnyčios pastorius, o apie savo neištikimybę ji papasakoja savo dėdei, irgi pastoriui). Tikėjimo klausimas spektaklyje nėra išgrynintas, nuosekliai nerutuliojamas.
Atrodo, spektaklyje turėtų būti gilinamasi į tai, kiek nuoširdūs esame kitiems ir patiems sau, o kiek apsimetame ir vaidiname. Iš tiesų Bergmano romanas „Intymūs pokalbiai“ labai tinkamas tirti tokią temą.
Kadangi Čepaitė dėsto būsimiems aktoriams, manau, viena iš įdomių ir naudingų užduočių jiems būtų palyginti aktorių vaidybą „Intymiuose pokalbiuose“ ir, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo režisuotoje „Žuvėdroje“.
Garsių Lietuvos aktorių ir pedagogų Storpirščių šeimos istorija neįsivaizduojama be pirmojo teatralo šeimoje - legendinio aktoriaus Arūno Storpirščio.
„Dažnai pagalvoju, kad jeigu nebūčiau turėjęs Emilio, nežinau, ar aš čia būčiau, tiesą sakant“, - LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dinastijos“ atvirauja legendinio aktoriaus A. Storpirščio sūnus Simonas.
„Mama dėstė lietuvių kalbą ir estetiką, o tėvelis - ūkinius skaičiavimus. Mama yra kilusi iš Pumpėnų, o tėvas iš Šunskų, netoli Marijampolės. Mama aukštaitė, o tėtis suvalkietis“, - trumpai tėvus pristato G. Storpirštis.
1950-aisiais Antanui ir Apolonijai gimė sūnus Arūnas Storpirštis. „Esu tikras vilnietis - čia gimęs, augęs ir, turbūt, iš čia ir iškeliausiantis, - sako Gediminas.
Visgi pirmasis teatralas šeimoje - brolis Arūnas. Jis, 1975 metais baigęs valstybinę konservatoriją su garsiuoju Dalios Tamulevičiūtės dešimtuku, atėjo dirbti į valstybinį teatrą.
Simonas pasakoja neįtikėtiną tėčio Arūno istoriją, grąžinusią šeimai jo brolį Vitalijų. „Taip, mūsų šeima tai gera „Santa Barbara“ (legendinė Amerikos televizijos muilo opera - LRT.lt).
2018 metų lapkritį, būdamas vos 68-erių, amžinojo poilsio išėjo daugybę įsimintinų vaidmenų teatre, kine ir televizijoje sukūręs legendinis, nepaprastai talentingas aktorius Arūnas Storpirštis.
Seriale vaidinate Sofiją, koks tai personažas? Dviejų gražių vyrų motina (juokiasi). Paskaičiavau, kad jau daug motinų man teko suvaidinti. Sofija - energinga, mylinti moteris. Šiek tiek kenčianti, nuskriausta, apgauta. Iš tiesų spalvingas charakteris.
Viso scenarijaus neskaičiau, todėl tegaliu laukti ir spėlioti kaip knygos siužetas atsispindės eigoje. Man labai malonu dirbti su jaunais žmonėmis. Jie visi tokie imlūs, ryžtingi, ambicingi ir gražūs.
Atleidimas - tai mano stipriausia savybė. Ar norėtumėte ką nors savo turimo pakeisti? Jau nieko (juokiasi).
Prieš 21 metus D.Storyk papuošė žurnalo „Stilius“ viršelį. Nuotraukoje 45 metų aktorė spinduliavo aistrą, tragizmą, paslaptingumą ir moterišką jėgą. Jau tuo metu Dalia buvo sukaupusi tokį ryškų stiprių vaidmenų kraitį, kad bet koks artistas galėtų tik pavydėti. Ypač verta paminėti vaidmenis režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliuose: Jelena Andrejevna - „Dėdėje Vanioje“, Ledi Makbet - „Makbete“, Gertrūda - „Hamlete“.
D.Storyk vaikystė iki dešimties metų prabėgo Kaune, Vilijampolėje. Mokykloje ji degė noru būti šokėja. Bet, kaip pati sako, baletui jos duomenys buvo netinkami, o modernaus šokio anais laikais dar nebuvo, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Jai nusišypsojo laimė, nes pateko į režisierės D.Tamulevičiūtės garsųjį aktorių kursą ir 1975 m. su savo talentingais bendrakursiais atėjo dirbti į Valstybinį jaunimo teatrą.
Pirmasis D.Storyk vyras buvo aktorius Arūnas Storpirštis - kurso draugas. Po penkerių metų juodu išsiskyrė. Antrasis aktorės sutuoktinis Arvydas Zykus (65 m.) - gydytojas urologas.
Dalia sąmoningai nepratino dukters prie teatro. Spektaklių dienomis Justina likdavo namuose su tėvu. Kai jos mažos kas nors paklausdavo, kuo bus užaugusi, mergaitė atsakydavo, kad būti aktore neleidžia mama, o gydytoja - tėvas. Justina, kuriai dabar 36 metai, baigė verslo vadybą ir dirba rinkodaros srityje.
Kai vaidmenų teatre neliko, D.Storyk atvėrė naują kūrybinį etapą - įsiamžino keliuose vaidybiniuose filmuose. 2010 m. už geriausią antraplanį moters vaidmenį režisieriaus Tomo Donelos filme „Atsisveikinimas“ aktorei buvo įteikta Sidabrinės gervės statulėlė. Tais pačiais metais Dalia pirmą kartą paragavo serialų duonos - nusifilmavo seriale „Svetimi“.
D.Storyk aptikau besiilsinčią Nidoje su ketverių metų anūke Kotryna. Artisto gyvenime niekas niekur nedingsta, nesustoja. Tiesiog su amžiumi didesni vaidmenys traukiasi. Turiu įvairių darbelių. Žinoma, gyvenimo tempas yra sulėtėjęs. Bet man jis labai patinka. Kaip aš juokiuosi, esu atradusi taiką su savimi. Jau nėra to sceninio nerimo, laukimo, iliuzijų.
Dalia džiaugiasi, kad prieš dvidešimt metų išmoko neblogai valdyti kompiuterį. Be jo neįsivaizduoja gyvenimo. Vakare ji visada įsijungia internetinį kanalą „YouTube“ - ten sužino daug visko įdomaus.
Sulaukusi 60-ies aktorė išmoko žaisti šachmatais ir dabar su malonumu jais žaidžia kompiuteriu.
Panašus:
- Dalia Grybauskaitė: Įdomybės apie Gimimo Datą, Nežinomą Biografiją ir Įspūdingą Karjerą
- Dalia Šmatavičienė: Įkvepianti Biografija, Sėkminga Karjera ir Šeimos Paslaptys
- Neįtikėtina Dalios Pangonytės gyvenimo istorija – atraskite jos paslaptis ir sėkmės formulę!
- Hormoniniai Tepalai Kūdikiams: Saugus Vartojimas ir Būtinos Atsargumo Priemonės
- 4 Metų Vaiko Dantų Iškritimas: Galimos Priežastys ir Būtini Veiksmai