Lietuvos kultūros istoriją liudijantis Menininkų kalnelis - nuolat lankoma vieta. Žmonės čia ateina vedini skirtingų tikslų. Kai kurie aplanko tik savo artimuosius, kiti ieško konkretaus kapo, treti lėtai vaikštinėdami stabteli prie kiekvienos pažįstamos pavardės ar įdomesnio paminklo. Daugiausia dėmesio sulaukia jaunesni, taip pat į amžinybę neseniai išėję menininkai. Unikalią šios vietos atmosferą sustiprina ir meniški antkapiniai paminklai.
Kviečiame pasivaikščioti po Menininkų kalnelį ir prisiminti amžinojo poilsio vietą čia radusius žmones - kelis šimtus skirtingų asmenybių, nepakartojamų menininkų, kuriuos suvienijo kultūra.
Menininkų Kalnelio Istorija
1809 m. XIX a. pab. šioje vietoje buvo trejos kapinės: karo ligoninės, našlaičių kapinės, kuriose buvo laidojami kariai katalikai, o vėliau ir įvairiomis aplinkybėmis mirę neturtingi miesto bei apylinkių gyventojai, ir rytinėje dalyje esantys karių kapai. XX a. pr. Žymius kultūros, meno ir mokslo veikėjus Antakalnio kapinėse pradėta laidoti 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jiems paskirtas 25 kapinių kvartalas ilgainiui gavo Menininkų kalnelio vardą.
Pirmasis kalnelyje amžino poilsio atgulė skulptorius Juozas Mikėnas. Menininkų panteonu vadinama dalis nuosekliau pradėta formuoti 8 deš. pr., kai netoli J. Mikėno, kitapus takelio, atgulė rašytoja Ieva Simonaitytė, skulptorius Jonas Švažas, operos solistė Jelena Čiudakova, poetas Paulius Širvys. Nors kalnelis aiškiai išsiskiria Antakalnio kapinių peizaže, nubrėžti griežtą menininkų panteono ribą būtų sudėtinga.
Dalis garbingų asmenybių palaidota kitapus Menininkų kalnelio, šalia Sausio 13-osios aukų memorialo. Čia ilsisi dirigentas Saulius Sondeckis, ši vieta pasirodė mielesnė ir poeto Justino Marcinkevičiaus, režisieriaus Arūno Žebriūno šeimoms.
Čia galima rasti Gedimino Jokūbonio, Stanislovo ir Algirdo Kuzmų, Broniaus Punziaus, Broniaus Vyšniausko ir kitų žymiausių šalies skulptorių kūrinių. Deja, kai kuriuos antkapinius paminklus - operos solistės J. Čiudakovos, žurnalisto Vito Lingio - šiandien matome nutolusius nuo skulptoriaus idėjos. Per daugiau nei pusšimtį metų kalnelis keletą kartų praplėstas, tačiau numatant, kad vietos netrukus vėl pristigs, Menininkų kalnelis vėl plečiasi. Pagal parengtą projektą netrukus jis įsilies į šiaurinėje dalyje, Šilo g.
Žymūs Menininkai Palaidoti Antakalnio Kapinėse
Nelly Paltinienė
Kurti šventę estrados žvaigždei sekėsi ištisus šešis dešimtmečius. 2009 m. agentūra „Factum“ N. Paltinienę įrašė į Lietuvos rekordų knygą kaip daugiausia metų (58) dainuojančią solistę. Netoli Varšuvos lenkės ir lietuvio šeimoje gimusi Nelly lietuviškai kalbėti išmoko tik paauglystėje, po Antrojo pasaulinio karo, kai su tėvu grįžo į Lietuvą. Kaip dainininkė debiutavusi Klaipėdos ryšių darbuotojų profsąjungos saviveikliniame ansamblyje, N. Paltinienė išgarsėjo būsimo vyro Arvydo Paltino įkurtuose „Kopų balsuose“, kur su Eugenijumi Ivanausku sukūrė legendiniu tapusį duetą.
„Tu ateik į pasimatymą“, „Mylėk ir lauk“, „Ciganerija“ („Tolumoje laužo liepsnos“), su kuria 1967 m. Nuo 1982 m. kartu su vyru choro dirigentu, pedagogu A. Paltinu gyveno Vakarų Vokietijoje, atkūrus Nepriklausomybę gyvenimą dalijo tarp Lietuvos ir Vokietijos. Dainuoja N. Paltinienė.
Vytautas Šerėnas ir Gintaras Ruplėnas
Ilgamečius kolegas ir ryškias televizijos asmenybes Antakalnio menininkų kalnelyje skiria tik keliasdešimt žingsnių. Abiejų kelias į pramogų pasaulį prasidėjo 9-ajame dešimtmetyje, kai humoristinius pasirodymus rengiančios agitbrigados buvo pasiekusios populiarumo piką. Kitus agitbrigadininkus palikusi festivalio „Juokis“ publikai, 1993 m. komanda susibūrė TV laidoje „Dviračio šou“.
Laida tapo kultinė, o jos rengėjai - pirmo ryškumo žvaigždėmis. Ekonomikos mokslų daktaras V. Šerėnas vaidino legendinius Ūsą ir Barzdoną Bratkas, ultrapatriotą Patrijoną Bugailiškį-Prūdą ir buvo tapęs vienu populiariausių Lietuvos žmonių. 2002 m. juokais kandidatavo į prezidentus surinko beveik 8 proc. balsų (tąsyk antrame ture laimėjo Rolandas Paksas). V. Šerėnas „Dviračio“ veidu buvo iki pat netikėtos mirties 2019 m., o jo kolega G. Ruplėnas iš ekrano pasitraukė ir liko tik kūrėju. Netikėtai mirė keliaudamas po Jordaniją 2014 m.
Vytautas Tomkus
Žmonės-legendos. Scenos mohikanai. Vytautui Tomkui likimas ir režisieriai buvo dosnūs: jam tekę vaidmenys skaičiuojami šimtais. Tačiau nemirtingumą būnant 32-ejų garantavo legendinis razbainininkas Tadas Blinda to paties pavadinimo B. Bratkausko filme (1973). Vienu sėkmingiausių savo vaidmenų teatre pats V. Tomkus yra įvardijęs Lenio personažą spektaklyje „Pelės ir žmonės“ (1966, rež. H. Vancevičius), bet daugumai teatro gerbėjų jis neatsiejamas nuo Jokimo Žaldoko K. Kymantaitės režisuotoje „Žaldokynėje“.
Vyriškas stotas ir tvirtas charakteris aktoriui dažnai dovanojo „kietų“ vyrukų vaidmenis. Norėdamas į juos įsijausti V. Tomkus nevengdavo apsilankyti ir psichiatrijos ligoninėje, ir pataisos darbų kolonijoje. Kaip reketininką Boleslovą Girdvainį jį prisimena ir kultinio serialo „Giminės“ (rež.
Regimantas Adomaitis
Minėtas spektaklis „Pelės ir žmonės“ sėkmingas buvo ir pradedančiam aktoriui Regimantui Adomaičiui, jame sukūrusiame Džordžo vaidmenį. Kino žiūrovų meilę R. Adomaičiui garantavo Donato vaidmuo V.
Vytautas Paukštė
Žiūrovai jį mylėjo, o moterys ir įsimylėdavo. Per savo karjerą V. Paukštė teatre sukūrė daugiau kaip 130 vaidmenų, dar per 70 - kine. Jam teko įkūnyti Mindaugą ir Mažvydą, Karalių Lyrą, už pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Mano Hamletas“ (2008, rež. Beso Kupreišvilis) aktorius pelnė „Auksinį scenos kryžių“.
Sakoma, kad V. Paukštė scenoje galėjo ir prajuokinti, ir pravirkdyti - jis meistriškai įkūnydavo įvairius charakterius. Be V. Paukštės filmo neįsivaizduojantis režisierius A. Puipa aktorių vadino savo talismanu - pirmąsyk nusifilmavęs „Velnio sėkloje“ (1979), paskutinį kartą V.
Algimantas Lėckas ir Vytautas Čekanauskas
Norint susipažinti su dailininko, architekto Algimanto Lėcko darbais teks važiuoti į pajūrį. Vizitine architekto kortele vadinamas viešbučio „Žilvinas“ (1969) pastatas Palangoje. Garsiausius savo darbus Vilniuje sukūręs architektas ir dailininkas Vytautas Čekanauskas yra prisipažinęs sovietmečiu buvęs „trenktas“ Suomijos. Jam buvo patikėti ir Parodų rūmai (dabar - Šiuolaikinis meno centras), nustebinę plačiomis vitrinomis bei pasažais.
Visą sovietinį bloką sužavėjusius Lazdynus (1974) jis kūrė kartu su ilgamečiu bendraautoriumi Vytautu Brėdikiu. Įvairių aukščių stambiaplokščių namų kompozicijas jie „išlankstė“ pagal vietovės reljefą, daug dėmesio skyrė keturių mikrorajonų išskirtinumui, viešųjų erdvių dizainui, šaligatviams, takams. Lazdynai buvo antrasis V. Brėdikio projektuotas Vilniaus gyvenamasis rajonas. 1960 m.
Jonas Gricius
Kai operatoriumi nusprendęs tapti Jonas Gricius įstojo Į Maskvos kinematografijos institutą, buvo 1949-ieji. Kaip pats rašo prisiminimų knygoje, tai buvo laikas, kai „prasidėjo vadinamųjų kosmopolitų persekiojimas ir buvo oficialiai paskelbta, kad „Rusija - dramblių gimtinė“.
Tačiau santvarka iš jauno lietuvio neatėmė talento ir sėkmės dirbti su geriausiais to meto operatoriais ir režisieriais. Dirbant Rusijoje, net ir anuomet, jam teko bendrauti su pasaulinėmis žvaigždėmis. Pavyzdžiui, Elizabete Teilor. Kino maestro J. Griciaus kamera nufilmavo ir sovietiniu vesternu vadintą V. Žalakevičiaus juostą „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), ir daugybę A. Žebriūno filmų. Tarp jų - ir tarptautinių apdovanojimų pelniusią juostą „Paskutinė atostogų diena“ (1964). J. Gricius pasakoja apie „Niekas nenorėjo mirti“ filmavimą.
Algirdas Klova
„Rašo kamerinę muziką, kūrinius fortepijonui, orkestrams, chorams, vaikams, kinui, teatrui, kuria roko, country, folk, popmuzikos dainas. Yra vienas pirmųjų folk-džiazo ir world music propaguotojų Lietuvoje“, - savo interneto puslapyje apie save rašė Algirdas Klova. A. Klovai dažnai lipdomas kantristo vardas. Ir ne veltui. Susidomėjęs kantri muzika, 1980 m. su draugais subūrė grupę „Kikilis“, vėliau įkūrė kantri muzikantų asociaciją ir įvairiais pavadinimais kantri grojusią grupę.
Jis buvo vienas pirmųjų, jungusių folklorą ir kitus muzikos žanrus. 1988 m. su savo pirmuoju folkroko kūriniu „Grojam taip, kaip mokam, bet visi drauge“ A. Jo ansamblis „Vydraga“ išvažinėjo šalį su folkloro ekspedicijomis, koncertavo su įvairių stilių muzikantais visame pasaulyje ir paliko daugybę įrašų. A. Klova - ir nuo 1992 m. Susidomėjimas džiazu paskatino A. Klovos ir L. Rimšos folk-jazz kvarteto atsiradimą (1995), vėliau virtusį „Algirdo Klovos kvintetu“. A. Klovos „Mano mėtinė mergaitė“.
Juozas Mikėnas
Paryžiuje studijas baigusiam menininkui tarpukariu buvo patikėti Lietuvą reprezentuojantys darbai. 1937 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje parodoje bendrą trijų Baltijos šalių paviljoną papuošė alegorinis bareljefas, vaizduojantis angelą sargą, pajūriu lydintį tris mažas mergaites, simbolizuojančias Estiją, Latviją ir Lietuvą. Paviljono Lietuvos skyriuje stovėjo J. Mikėno sukurtas „Rūpintojėlis“.
Lietuvoje J. Mikėnas tapo žinomas, kai 1932 m. Kauno Šv. Sakramento bažnyčios fasade atsirado jo kurta mozaika „Kristaus galva“, o 1938 m. Vytauto didžiojo karo muziejaus varpinės nišoje - senovės lietuvių kario skulptūra. Vis dėlto ne visiems J. Mikėno darbams buvo lemta išlikti. Paskutinį J. Mikėno kūrinį „Pirmosios kregždės“ galima pamatyti prie Nacionalinės dailės galerijos. Išdidintas ir iš bronzos atlietas 1964 m.
Ieva Simonaitytė
Jei būtų įvykdyta testamente užrašyta Ievos Simonaitytės valia, prie jos kapo čia, Menininkų kalnelyje, nestovėtume. Pagal 1961 m. Talentas ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės lėmė, kad luoša mergaitė, Mažosios Lietuvos krašte vadinta Ėve, tapo premijomis ir ordinais įvertinta rašytoja. Dirbdama Klaipėdos seimelyje ant panaudotų mašinraščio lapų ji parašė romaną „Aukštųjų Šimonių likimas“.
Romanas buvo geras, be to, anot tyrinėtojų, atsidūrė reikiamu laiku reikiamoje vietoje. 1935 m. išėjęs romanas, aprašantis Mažosios Lietuvos lietuvių gyvenimą ir kritikuojantis vokietinimo politiką, valdžiai tapo svarbiu argumentu, kad Klaipėdos kraštas turi priklausyti Lietuvai. Tokią idėją palaikė ir autorė, pati dalyvavusi Klaipėdos krašto sukilimo (1923) įvykiuose. 1936 m. Romanas ir iš liaudies kilusios rašytojos asmenybė įtiko ir sovietų ideologijai.
Jelena Čiudakova
„Mūsų Violeta“ - šiltai ir neformaliai čia palaidotą asmenybę liudija ant paminklo esanti lentelė. Karo metais iš Rusijos į Lietuvą atvykusi jaunutė J. Čiudakova dainavo karių saviveiklos ansamblyje, o į profesionaliąją sceną ją pastūmėjo dainų aranžuotojas B. Gorbulskis. 1952 m., ką tik baigusi Konservatoriją, ji buvo priimta į Operos ir baleto teatrą. J. Basanavičiaus gatvėje tuo metu buvusiame teatre ji atliko ne vieną svarbiausią partiją: Rozinos G. Rossinio operoje „Sevilijos kirpėjas“, Lakmės to paties pavadinimo L. Delibeso spektaklyje, Džildos Verdžio „Rigolete“.
Vis dėlto lemtingas buvo tų pačių 1952-ųjų gruodį gautas kurtizanės Violetos vaidmuo G. Verdžio „Traviatoje“. Šis personažas ją lydėjo 20 metų, kol 1972 m. gruodį su ilgamečiu scenos partneriu Virgilijumi Noreika šią partiją J. Čiudakova atliko paskutinį - 135 kartą. Kada nors scenoje J. Atlikėjai mirus, aplink teatrą būriavosi minios norinčių atsisveikinti gerbėjų.
Jonas Švažas
Galimybę pakeliauti po užsienį turėjęs J. Švažas žavėjosi prancūzų impresionistais, fovizmu, nuolat ieškojo naujovių ir savito stiliaus. Jis išplėtė tuo metu dailininkų mėgtą peizažų žanrą, tačiau J. Švažo peizažai neįprasti, bet urbanistiniai, pramoniniai, nutapyti ryškiomis spalvomis. Pirmame plane atsiranda vamzdžiai, statybiniai kranai, gamyklų bokštai, tiltų inžinerinės konstrukcijos. Svarbią vietą jo kūryboje sudaro Vilniaus senamiesčio kiemai, arkos ir gatvelės, taip pat medžiai. 1965 m. J.
Stasys Krasauskas
Renesanso žmogus - taip Stasį Krasauską apibūdina jo asmenybės ir kūrybos tyrinėtojai. Jam sekėsi viskas: sportas, dailė, muzika, net aktorystė. Profesionalus vandensvydininkas, daugkartinis Lietuvos plaukimo rekordininkas pripažino, kad sportas darė įtaką ir jo kūriniams - žmonės juose gracingi ir sportiški tarsi antikinės skulptūros. Nuo S. Krasausko antkapinio paminklo žvelgia „Jaunystė“ - vienas žinomiausių grafiko kūrinių.
S. Krasauskas buvo ryški Vilniaus bohemos dalis, draugavęs ne tik su dailininkais, bet ir su to meto rašytojų elitu. Menininkų pasaulyje sukęsis S. Krasauskas išbandė save ir kitose jo šakose: 1961 m. A. Puipos ir A. Šatkausko dokumentinis filmas „Mintys balsu. Stasys Krasauskas“.
Paulius Širvys
6-8 praėjusio amžiaus dešimtmečiai. Amžinai neramaus poeto gyvenimas virtęs legenda, apie nevaržomą jo laisvę ir altruistišką būdą sklando įvairiausi pasakojimai. Esą P. Širvio buto durys buvo atviros visiems, todėl pačiam kartais tekdavo miegoti vonioje. „Sodžiaus mergaitė“, „Aš lauksiu prie Vilniaus“ - kai kurie dainomis virtę poeto eilėraščiai taip suaugę su lietuvių kultūra, kad kartais painiojami su liaudies dainomis. Romantikai vis iš naujo perdainuoja jo „Nežiūrėk, nežibėk“ ar „Aš nevertas švelnių tavo žodžių“, o su P. Širvio vardu sulipęs „Beržas“ 2022 m.
P. Širvio eilėraščiuose randame nelaimingą meilę, lietuvišką kaimą ir jo tautosaką, karo siaubą ir jo heroiką, žmogaus likimą. Girtavimas ir bohemiškas gyvenimo būdas prasilenkė su padoriam piliečiui keliamais standartais. P. Širvys nepritapo nei prie sistemos, nei prie tuomečio rašytojų elito, tačiau skaitytojai jį mylėjo. P. Širvys skaito savo poeziją.
Pranas Gudynas
Dailininko Prano Gudyno vardas visam laikui liko susietas su restauracija. Jo rūpesčiu 1946 m. atsirado pirmosios tapybos restauravimo dirbtuvės, ilgainiui išaugusios į muziejinių vertybių tyrinėjimo, konservavimo ir restauravimo centrą. Tačiau restauracija - tik dalis jo veiklos. Daugiau nei 20 metų vadovavęs Lietuvos dailės muziejui sandėliuose saugomus turtus jis atvėrė plačiajai visuomenei.
Tėvo pėdomis pasuko ir P. Gudyno duktė Birutė. Tarp svarbiausių restauratorės architektės architektūrinių tyrimų, restauravimo ir pritaikymo projektų minimi kavinei pritaikytas namas Šv. Kazimiero g. 3, pirčių kompleksas Tilto g. 17/4, pritaikytas Centrinei hipotekai, kvartalo tarp Ašmenos, Dysnos ir Mėsinių g. tyrinėjimas. Su kolegomis atliko Katedros aikštės architektūrinius tyrimus, domėjosi Vilniaus želdynų sutvarkymu. P.
Antanas Miškinis
Bendraamžiai prisimena, kad poetas buvo linksmo būdo, mokėjo ir pajuokauti, ir šmaikštesnį ketureilį sudėti. Poeto kraštietis žurnalistas Jonas Šiužinys prisiminimuose yra rašęs, kad A. Miškinio plunksnai priklausė ir tuomet kaimo šokiuose buvusių populiarių kupletų „Bublički“ autorystė, nors pats poetas tuo viešai nesigirdavo. Šmaikštaus žodžio A. Miškinio kūriniuose nebeliko užėjus karui.
Už antisovietinę veiklą 1948 m. poetas buvo suimtas ir nuteistas 25 metus kalėti Sibire. Tremties metai A. Miškinio asmenybėje paliko randų, o beržo tošyje ir cemento maišų skiautėse - „Psalmes“, tremtyje plitusias iš lūpų į lūpas. Iš Sibiro parsivežtas „Psalmes“ poetas slėpė. Lietuva jas išgirdo tik po jo mirties, kai 1989 m. Poetas A. Miškinis skaito savo poeziją.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Dalia Grybauskaitė: Įdomybės apie Gimimo Datą, Nežinomą Biografiją ir Įspūdingą Karjerą
- Dalia Šmatavičienė: Įkvepianti Biografija, Sėkminga Karjera ir Šeimos Paslaptys
- Dalia Asanavičiūtė: Įkvepianti biografija apie jos gyvenimą ir pasiekimus
- Poilsis mamoms su kūdikiais Lietuvoje: atrask geriausias vietas ir neįtikėtinas idėjas
- Parduodu vaikišką striukę: skelbimai ir patarimai perkant