2022 m. spalio mėn.
Pr	A	T	K	Pn	Š	S
« Geg
	1	2
3	4	5	6	7	8	9
10	11	12	13	14	15	16
17	18	19	20	21	22	23
24	25	26	27	28	29	30
31

Dainuojamosios pasakos vaikams sąrašas

Paskelbta 2025-09-30 | admin

Paklausysite eilėraščio ir susipažinsite su dainuojamosios poezijos žanru.

Folklorinės pasakos ir jų atspindys literatūroje

Straipsnio objektas - folkloriškosios Aldonos Liobytės literatūrinės pasakos. 1970 m. jos pasirodė sudėtos į knygą Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį, ir ši net du kartus, 1985 ir 2007 m., buvo išleista pakartotinai. Žinoma, knygos sėkmę gerokai nulėmė dailininkė Birutė Žilytė: už ją iliustruotoja 1971 m. Leipcigo tarptautinėje knygų parodoje pelnė aukso medalį. Tačiau nevalia sumenkinti ir Liobytės talento - knygos pasakos pažymėtos savita liaudiškų ir individualių pradų derme.

Aldonos Liobytės kūryba

Liobytės dėmesys liaudies pasakoms - išskirtinis. Ji yra sudariusi vieGražina Skabeikytė-Kazlauskienė (VDU)nus populiariausių lietuvių liaudies pasakų rinkinių - Šimto zuikių piemuo (1959), Gulbė karaliaus pati (1963) ir Nė velnio nebijau (1964), liaudies pasakų pagrindu sukūrusi pjesių, iš kurių žinomiausios Kupriukas muzikantas (1955), Meškos trobelė (1956), Devyniabrolė (1973) ir Kuršiukas (1971).

Folkloriškųjų Liobytės pasakų, lygiai kaip ir liaudies, pagrindas yra nuotykiais paremtas siužetas. Atpažinę tautosakinius siužetus, atsakymą galime rasti Bronislavos Kerbelytės sudarytame kataloge Lietuvių liaudies pasakų repertuaras3. Pasaka, kurios pavadinimas duotas rinkiniui, yra sukurta kontaminacijos būdu sujungiant du novelinių pasakų siužetus: pirmasis jų, AT 955. Plėšiko sužadėtinė, katalogo duomenimis, buvo gerai žinomas - Lietuvoje užfiksuoti 188 jo variantai (straipsnyje visur nurodomas susumuotas pavienių ir kontaminuotų variantų skaičius); antrasis, AT 954. Keturiasdešimt plėšikų, ne toks populiarus - užrašyti tik 34 lietuviški variantai.

Kitos Liobytės perkurtos pasakos Lietuvoje buvo mažiau žinomos. Pasakos Ramunė siužetas atitinka stebuklinę pasaką AT 425 A. Vyras - baidyklė / gyvūnas, Lietuvoje užrašytą 46 kartus. Panašiai paplitęs ir Liobytės pasakos Šimto zuikių piemuo siužetas - AT 570. Šimto zuikių piemuo, Lietuvoje užfiksuoti 44 šios stebuklinės pasakos variantai. Menkiausiai žinomas - užrašytas tik 22 kartus - stebuklinės pasakos siužetas AT 703*. Medinis vaikas, kuris tapo Sniego mergelės pagrindu.

Dar dvi knygoje Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį esančios pasakos su tradiciniais pasakojamosios tautosakos siužetais santykiauja mažumėlę kitaip. Liobytės pasaka Ežerinis neturi akivaizdaus siužetinio liaudies pasakos atitikmens, bet maždaug pusė joje vaizduojamų situacijų vienaip ar kitaip susisiekia su liaudies pasakų motyvais, kurių ryškiausi - avelių ganymas pas anapusinio pasaulio šeimininką ir karalaitės gydymas. Po pavadinimu Laumiukas Liobytė nurodo, kad ši pasaka sukurta pagal Selmą Lagerlöf, tačiau reikia pažymėti, kad pasakos siužetas yra folklorinis, supintas iš liaudies sakmių apie laumių pavogtus vaikus.

Folklorinis siužetas ar folkloriniai motyvai patys savaime nelemia literatūrinės pasakos vertės, labai svarbu yra pasakotojo talentas. Folkloriškųjų pasakų rašytojai artimi pastariesiems. Kai Liobytė kaip pasakų kūrėja žengė į vaikų literatūrą, jau buvo susiformavęs lietuvių folkloriškosios pasakos tipas ir įsitvirtinusios literatūrinio liaudies pasakų perdirbimo tendencijos.

Viena tendencijų, nulemta ideologinių sovietmečio reikalavimų, yra socialinio konflikto, paremto turtingo - vargšo priešprieša, užaštrinimas. Liobytės literatūrinėse pasakose šia priešprieša grįstas Šimto zuikių piemens konfliktas. Herojaus vaidmenį Liobytės pasakoje atlieka bernas. Pastarojo žanro pasakose dažnai pasitaikanti veikėjų pora - bernas ir šeimininkas. Liobytės pasakoje bernas supriešinamas su dviem šeimininkais - ūkininkaujančiu ponu ir ponu vaivada.

Stebuklinių pasakų herojai savo tikslų siekia maginėmis priemonėmis, o buitinių - gudrumu. Liobytės pasakos Šimto zuikių piemuo bernas nepragano nė vieno zuikio - sušaukia juos stebuklingos birbynės garsais, o antrąją vaivados užduotį - primeluoti pilną maišą - jam pavyksta atlikti pasikliaujant savo galva - papasakojant svečiams, į kokias žeminančias aplinkybes jis buvo privertęs pakliūti vaivadaitę, vaivadienę ir vaivadą.

Komizmas ir bufonada Liobytės kūryboje

Socialinius konfliktus liaudies pasakose, ypač buitinėse, įprasta spręsti pasitelkiant humorą. Netrūksta bufonadinio komizmo ir folkloriškosiose Liobytės pasakose. Antai pasakoje Ežerinis paliegusią karalaitę supa patarėjai, „tokie išmintingi, - ironizuoja Liobytė, - kad, žodį tarus, pelai jiems iš galvos byrėdavo, todėl tarnai aplinkui juos vis su aukso šluotelėm sukiojos ir tuos pelus valė“6 (p. 48). Jei Ežerinis būtų pjesė, toks bufonadinis karalaitės aplinkos vaizdavimas labai pagyvintų sceninį veiksmą. Pasitelkiant bufonados priemones, šioje pasakoje kuriamas ir Ežerinio konkurento mėsininkučio paveikslas: norėdamas įsiteikti nieko nevalgančiai karalaitei, kiša jai skilandį, o, prieš nustumdamas nuo liepto Ežerinį, skilandį pasikabina eglėje.

Pasakoje Šimto zuikių piemuo bufonadai artimas yra neigiamųjų personažų balso galios hiperbolizavimas: tijūnams kvatojant sutrūksta vaivados namų langai, vaivadai surikus šimtastikliai langai išbyra, o vaivadaitei rėkiant net mūro siena supleišėja. Vaikų literatūros tyrinėtojai yra pastebėję, kad literatūrinėms folkloriškosioms pasakoms būdinga „vaizduojamojo pasaulio artinimas prie vaiko“7. Pati vaikiškiausia iš Liobytės pasakų - Ežerinis. Vieną iš Liobytės pasakose pastebėtų aktualizavimo būdų Urba yra taikliai pavadinęs didaktiniu aktualizavimu8.

Psichologizmas ir etnografiškumas

Kita svarbi liaudies pasakų literatūrinio perdirbimo tendencija yra psichologizavimas. Urba yra pastebėjęs, kad „[b]eveik visų pasakų centre - moters, merginos paveikslas, dalia“9. Jaunoji šeimininkė individualizuojama atskleidžiant jos dosnumą ir gyvybingumą. Snieguolė - jaunosios šeimininkės iš sniego nulipdyta lėlė, tampanti gyva mergaite. Rašytoja išsaugo tautosakinį labai greito sniego mergelės augimo motyvą, bet, kitaip negu liaudies pasakoje, jį išplėtoja parodydama psichologinę mergaitės raidą - nuo mažo smalsaus vaiko, kuris klausinėdamas stengiasi pažinti išorinį pasaulį, iki naujų, anksčiau nepatirtų jausmų sutrikdytos paauglės.

Palyginti su liaudies pasakomis, lietuvių literatūrinėse folkloriškosiose pasakose neretai ryškesnis etnografiškumas. Tradicinę lietuvių gyvenseną atspindinčios etnografinės detalės sukonkretina ir, sakytume, sulietuvina vaizduojamąjį pasaulį. Savitumo jai suteikia polinkis suestetinti buitį. Liobytės pasakos leidžia išvysti stulbinamą turtingųjų gyvenimo prašmatnumą.

Kalbos ypatumai

Samulionis rašė: „A. Liobytė turi ne tik gerą gyvosios kalbos jausmą ir kūrybiškai naudojasi liaudies kalbos lobiais, bet ir yra perkandusi pasakų stilistiką.“11 Ypač ekspresyvūs Liobytės pasakų veiksmažodžiai. Liobytė labiau mėgsta veiksmažodį „tarė“, kuris irgi, tik kiek rečiau, vartojamas liaudies pasakose, bet esama epizodų, tiesiog stulbinančių taikliais neutralių šnekos veiksmažodžių sinonimais, individualizuojančiais pasakos veikėjų kalbėseną.

Tautosakos rinkiniai ir jų įtaka

Tad kilo noras, aprėpus visą sąrašą, pasigilinti, koks į jį patekusių knygų santykis su tautosaka. Pirmiausia - vaikams parengti lietuvių tautosakos rinkiniai. Esama tokių, kurias aptinkame visose keturiose knygose. Ar tai pasakos, kurios liaudyje buvo pačios populiariausios? Pavyzdžiui, visuose rinkiniuose randame pasaką apie meškos trobelėje atsidūrusią ir ten išbandomą podukrą, paskui tikrąją pamotės dukrą („Meškos trobelė“), ir tai yra labiausiai Lietuvoje paplitusi stebuklinė pasaka, kuriai pagal populiarumą tarp šios žanrinės grupės kūrinių priklauso 1-a vieta.

Pasakos pavadinimas	Vieta pagal paplitimą
Meškos trobelė	1
Karvutė verpėja	9
Eglė žalčių karalienė	33

Prie populiariųjų priskirtina ir visuose rinkiniuose skelbiama pasaka apie podukrą, kuriai suverpti, išausti, pasiūti marškinius padeda karvutė („Karvutė verpėja“), - tai 9-ą vietą pagal paplitimą pelniusi stebuklinė pasaka. O štai pasaka apie juodvarniais ar vilkais paverstų brolių ieškančią seserį, kuri taip pat skelbiama visuose keturiuose rinkiniuose, pagal paplitimą liaudyje užima 29-ą vietą tarp stebuklinių pasakų, o pasaka apie Eglę, žalčio žmoną, kuri irgi įdėta į visus rinkinius, yra tik 33-ia.

Visose knygose pasikartojančiomis pasakomis rinkinių sudarytojai formavo jaunųjų skaitytojų supratimą apie tipiškus, lietuvių pasakinį palikimą reprezentuojančius kūrinius, tačiau, kaip matome, paplitimas nebuvo esminis kriterijus tokius kūrinius atsirenkant. Dalis sakytinėje tradicijoje itin populiarių buvusių pasakų yra ganėtinai šiurpios, todėl vaikams skirtuose rinkiniuose tokių kūrinių vengiama. Penktasis į šimtuką patekęs tautosakos rinkinys yra folkloristo ir mitologo Norberto Vėliaus parengta lietuvių mitologinių sakmių knyga Sužeistas vėjas (1987). Dar du šimtukui priklausantys tautosakos rinkiniai yra paruošti folkloristo Kazio Grigo - tai mįslių knyga Menu mįslę keturgyslę (1970) ir įvairiažanris smulkiosios tautosakos rinkinys Čir vir vir pavasaris (1971).

Toliau pereinu prie autorinių šimtuko knygų. Pačios tautosakiškiausios iš jų yra tos, kuriose randame kūrinius, pavadintinus suliteratūrintais liaudies kūriniais. Atsirenkant knygas, svarbiausias kriterijus buvo siužeto pobūdis: siužetas privalo būti tautosakinės kilmės, turintis atitikmenį liaudies kūryboje. Proziniams priklauso keturios suliteratūrintų liaudies pasakų knygos: Vinco Pietario Lapės gyvenimas ir mirtis (1930), Kazio Borutos Dangus griūva (1955), Petro Cvirkos Nemuno šalies pasakos (1948) ir Aldonos Liobytės Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį (1970).

Eiliuotos pasakos ir jų reikšmė

Iš tautosakinių siužetų, suliteratūrinus įgijusių eiliuoto kūrinio formą, į šimtuką pateko penkios knygos: Salomėjos Nėries poema Eglė žalčių karalienė (1940), Maironio baladė Jūratė ir Kastytis (1957), Balio Sruogos poema Giesmė apie Gediminą (1938) ir du Kosto Kubilinsko eiliuotų pasakų rinkiniai - Stovi pasakų namelis (1974) ir Varlė karalienė (1962). Tūlas lietuvis, paklaustas, kokią lietuvių pasaką laiko pačia svarbiausia, paminės „Eglę žalčių karalienę“, o, to paties paklaustas apie padavimus, greičiausiai išskirs padavimą apie Gedimino sapną ir Vilniaus įkūrimą bei, tikėtina, dar prisimins padavimą apie nelaimingą Jūratės ir Kastyčio meilę ir sudaužytą gintaro pilį.

Šie Nėries, Maironio ir Sruogos kūriniai priklauso visuotinei lietuvių literatūrai (Nėries ir Maironio buvo rašyti suaugusiesiems, o Sruogos - jaunimui), o tai, kad jie pateko į vaikų knygų šimtuką ir du iš jų atsidūrė itin aukštoje vietoje, rodo išskirtinį jų vaidmenį formuojant lietuviškąją tapatybę. Dėmesio vertas pavyzdys: Sruogos Giesmė apie Gediminą Lietuvoje atskira knyga leista prieškariu (1938), sovietmečiu Lietuvoje šis kūrinys buvo pasmerktas užmarščiai, pakartotinai pasirodė tik išeivijoje. Kubilinsko eiliuotų pasakų knygose Stovi pasakų namelis ir Varlė karalienė randame ir suliteratūrintų liaudies, ir originalių pasakų, tik pirmųjų daugiau.

O išsiskiria Kubilinskas pastangomis pasakas maksimaliai pritaikyti vaikams. Kaip įprasta vaikams skirtose knygose, jis švelnino žiauriąsias scenas, be to, įterpė naujų, mažamečiams patrauklių epizodų (pavyzdžiui, pasakos „Katinėlis ir gaidelis“ pabaigoje iš olos išviliota lapė su lapiukais ne užmušami, o įkišami į maišą ir atiduodami į zoologijos sodą). Prie suliteratūrintos tautosakos, išlaikančios pirminių šaltinių siužetus, priskirtinos ir dvi draminių kūrinių knygos - Sofijos KymantaitėsČiurlionienės pjesė Dvylika brolių juodvarniais lakstančių (1932) ir Aldonos Liobytės pjesių rinktinė Kupriukas muzikantas (1984). Pjesės yra daugiau mažiau praturtintos folklorine medžiaga, paimta iš kitų liaudies pasakų, sakmių, dainuojamosios, smulkiosios, žaidimų tautosakos.

Originalūs kūriniai ir tautosakos motyvai

Trečioji tautosakinį palikimą atverianti knygų krūva - kūriniai, turintys originalų rašytojo sumanytą siužetą, kuris plėtojamas panaudojant tautosakos siužetus ar motyvus. Valančius vaikų apsakymams medžiagos sėmėsi iš didaktinio ir humoristinio pobūdžio tautosakos. Tarasenkos apysakoje Užburti lobiai veiksmo vystymui svarbūs senelio Ylos sekami Antakalnio apylinkių padavimai - jų paveikti, berniukai nusprendžia ieškoti lobių.

Vytautas V. Landsbergis

Landsbergis Vytautas V. 1962 05 25Vilnius, lietuvių rašytojas, režisierius, kino scenaristas, prodiuseris, dainų autorius ir atlikėjas. G. Landsbergienės ir V. Landsbergio sūnus. Parašė eilėraščių vaikams (Pasakos nepasakos 1990), apysakų, pasakų; svarbesnės: Rudnosiuko istorijos (1993, 52014), Obuolių pasakos (1999, 32006), Angelų pasakos (2003, 52018), pasakų serija apie arklį Dominyką (Arklio Dominyko meilė 2004, 52018, 2006 įtraukta į IBBY garbės sąrašą, Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes 2007, 42020, Stebuklingas Dominyko brangakmenis 2010, 32017, Dominykas Dvasių karalystėje 2014, 22017, Dominykas Ąžuolų slėnyje 2018), pelytę Zitą (Pelytė Zita 2005, Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo 2009, 42021, Kaip pelytė Zita žmogumi pavirto 2010, 42020), Julijos sapnai (2006), Kiaušinių pasakos (2006, 22014), Tinginių pasakos (2006, 22017), Briedis Eugenijus (2007), Gediminas ir keturi seneliai (2007, 22014), serija apie kiškį Pranciškų (Kiškis Pranciškus 2007, Kiškis Pranciškus be abejo 2011, Kiškis Pranciškus Mėlynių pievoje 2021), skruzdėlę Birutę (Skruzdėlytė Birutė 2007, 22015, Birutė - skruzdžių generolė 2015), Obuolių pasakos ir kriaušių (2008, 52019), Erelio sakmė (2012), Anupro kupros (2013), Briedis Eugenijus Uogieninas (2015, 32020), Rudnosiuko istorijos 2 (2015), Žalčių karalienė (2018), Begemoto godos (2021), Siaubamiškio pasakos (2022), rinktinės Rudnosiuko raštai (2019), Kas tas Pūkis? (2020), Oi, tas Pūkis! (2021). Išleido politinės ir kultūrinės eseistikos knygą Šisbeitas (2007), pjesių (rinktinės Trys pjesės 2009, Suvaikėjusios pjesės 2018).

žymės: #Vaikams #Vaika