Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Straipsnyje atskleidžiama išskirtinio dirigento Virgilijaus Visockio asmenybė, jo kelias į muziką ir reikšmingi pasiekimai.

Ankstyvasis Gyvenimas ir Muzikinė Šeima

Virgilijus Visockis gimė Joninių dieną, tačiau nėra Jonas. Jo tėvai nusprendė panaudoti antrąjį jo tėčio vardą, kuris buvo Laurynas Virgilijus Visockis.

Virgilijaus kelias į muziką buvo užprogramuotas iš anksto, nes jis kilęs iš profesionalių muzikų šeimos. Jo senelis Petras Visockis buvo vienas iš Kauno muzikinio teatro gimimo iniciatorių. Jis buvo aukštos prabos dainininkas, bosas, studijavęs Oreste Marini klasėje, sukūręs eilę įsimintinų vaidmenų tuometiniame Kauno operos teatre. Deja, dėl nepalankios politinės situacijos 1948 m. jam nepavyko kartu su trupe persikelti į Vilnių, kur buvo įkurtas operos teatras, tad dainininko karjerą tęsė Klaipėdos muzikiniame dramos teatre.

Jo tėtis - pianistas, baigęs tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją pas vieną garsiausių to meto fortepijono pedagogių, kompozitoriaus Balio Dvariono žmoną Aldoną Dvarionienę. Kurį laiką dirbo pedagoginį darbą Panevėžyje, vėliau - M.K.Čiurlionio meno mokykloje, dirbo Lietuvos televizijoje, vadovavo Lietuvos pedagoginio instituto katedrai, apgynė disertaciją, buvo Lietuvos kultūros ministerijos muzikos reikalų valdybos viršininku. Jo biografija itin spalvinga, o vienas reikšmingiausių faktų, už kurį turime būti dėkingi būtent šviesios atminties mano tėčiui - televizijos konkurso „Dainų dainelė“ gimimas.

Didžiulę įtaką jo pasirinkimui turėjo ir mama. Tėvai jį kryptingai pastūmėjo muzikos link: kelio pradžia buvo chorinio dirigavimo mokymasis tuometinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje.

Studijos ir Mokytojai

Simfoninis dirigavimas jo gyvenime atsirado tarsi natūraliai. Būdamas šešiolikos ėmė lankyti legendinio dirigento Jono Aleksos paskaitas tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Trečiuosiuose konservatorijos rūmuose tvyrodavo unikali aura: profesorius paskaitų metu atsiverdavo ketvirtojo aukšto langą, užsirūkydavo pypkę ir dalindavosi, regis, neišsenkančiomis mintimis bei idėjomis. Stebėdavau jo gestus, gilinausi į metodiką, tad dar treji metai praleisti su J.Aleksa man tapus studentu buvo tarsi ankstesniojo mokymosi tąsa, panaudojant tvirtai M.K.Čiurlionio mokyklos mokytojos Nadeždos Kazakauskienės įdiegtus dirigavimo pagrindus. Vėliau studijas tęsė pas kitą Lietuvos simfoninio dirigavimo mokyklos grandą - profesorių Juozą Domarką. J.Aleksa savo interpretavimą grindė filosofinėmis idėjomis, aukštomis materijomis, giliais apmąstymais. J.Domarkas - puikus praktikas, įvedęs mane į tikrąjį, realų dirigavimo pasaulį.

Studijos Vienos aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje nebuvo atsitiktinis žingsnis. Atėjus metui pajuto, kad privalo ten nuvykti. Per pustrečių metų trukmės studijas pavyko pajusti tenykštę atmosferą, pažinti austrišką muzikinį mentalitetą, įgyti gausybę bendražmogiškųjų patirčių.

Profesinė Karjera

Pirmuoju profesionalios veiklos išbandymu man tapo dar studijų laikais suburto kamerinio ansamblio „Archi Basilica Vilnensis“ veikla. Vedami jaunatviško entuziazmo susibūrėme į kolektyvą, neturėdami jokio finansinio pagrindo, netgi reikiamų partitūrų.

Po sėkmingo diplominio darbo, Giuseppe Verdi operos „Rigoletas“ pristatymo, jam buvo pasiūlyta diriguoti spektaklį dar kartą, o vėliau tuometinis teatro vadovas Gintautas Žilys pateikė pasiūlymą imtis Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“ pastatymo. Taigi, reikiamu laiku pateko į reikiamą vietą, tapo tarsi trūkstama plyta įstabioje muzikinio teatro veiklos sienoje. Po komiškos operos premjeros sekė Imre Kalmanno operetės „Silva“ partitūros parengimas ir pamažu mano veikla teatre įsibėgėjo.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre teko diriguoti bemaž visų žanrų sceninius veikalus: nuo miuziklo iki spektaklio vaikams, nuo operos iki baleto. Visgi mano mylimiausi veikalai - klasikiniai: opera ir operetė. Šie žanrai yra būtini kiekvienam muzikantui, studijuodamas juos dirigentas išauga tiek kaip interpretatorius, tiek kaip asmenybė. Man, kaip dirigentui ko gero labiausiai subręsti ir atsiskleisti padėjo operetės žanras, nes atėjęs į teatrą dar nepažinojau šios muzikos subtilybių.

Jam buvo patikėtos visos XXI a. teatre statytų nacionalinių veikalų premjeros. Naujo veikalo rengimas scenai ypatingas tuo, kad darbo metu gali gyvai bendrauti su autoriumi, diskutuoti, netgi kažką patarti ar patobulinti. Per tą patį 2001-2002 m. sezoną buvo pastatyti Zitos Bružaitės „Grybų karas ir taika“ bei Giedriaus Kuprevičiaus „Karalienė Bona“. Opera „Karalienė Bona“ jam ypač brangi. Dirbdamas kartu su G.Kuprevičiumi išties žengiau didžiulį žingsnį į priekį, pradėjau matyti muziką kitomis akimis, gavau unikalią galimybę įnešti savo indėlį tobulinant kūrinio dinaminius niuansus, instrumentuotę ir kitus aspektus.

Nemažą jo muzikinės veiklos dalį sudaro pedagoginis darbas. Šiuo metu jis dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dirigavimo katedroje, ilgą laiką vadovavo dainavimo katedros operos studijos studentams. Šiame veiklos bare vadovaujuosi išsikeltu tikslu perduoti studentams sukauptas žinias, nukreipti juos logiška muzikos suvokimo kryptimi. Studentas - tarsi javų laukas, į kurį reikia pasėti aukštos prabos sėklas, kad po to būtų galima nuimti turtingą derlių.

Pomėgiai

Nors muzika užpildo didžiąją dalį gyvenimo, jam nesvetimi ir kiti pomėgiai. Mėgsta keliauti, bent kartą metuose su žmona Erika, kuri taip pat atstovauja muzikantų luomui - yra puiki pianistė, stengiamės ištrūkti į kitas šalis, pamatyti jų kultūrą, žavėtis architektūra ir gamtos peizažais. Man patinka istoriniai objektai, dvelkiantys senųjų laikų paslaptimis, antikos dvasia. Taip pat domisi joga. Mėgsta jūrą, yra aistringas plaukikas, bet nesu iš tų, kuriems patinka tysoti pliaže nieko neveikiant.

žymės: #Gimimo

Panašus: