Kybartai, nedidelis miestas Vilkaviškio rajone, prie pat sienos su Kaliningrado sritimi, gali didžiuotis ne tik savo istorija ir kultūra, bet ir išugdytų talentingų dainininkų plejada. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą žymiausių Kybartuose gimusių dainininkų, kurie savo balsais ir pasiekimais garsino Lietuvą ir pasaulį.
Gražina Apanavičiūtė
Gražina Apanavičiūtė gimė Kybartuose 1940 metais. Vaikystė prabėgo sodyboje netoli ežero ir senelio bityne. Apanavičių namuose visi gimtadieniai virsdavo muzikiniais vakarais, ir Gražina - dar mergaičiukė - sodriu balsu traukdavo numylėtą „Mano sieloj šiandien šventė“.
Mokytis profesionaliai dainuoti G. Apanavičiūtė pradėjo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar - LMTA), Salomėjos Vaidžiūnaitės ir Aleksandros Staškevičiūtės klasėse. Tėvas labai norėjo matyt dukrą scenoje: nupirko pianiną, rūpinosi gyvenamuoju plotu Vilniuje.
Gražaus stoto, savito, spalvingo balso dainininkė Lietuvos operos ir baleto teatre dainuoti pradėjo dar nebaigusi studijų, 1968-aisiais. Repetavo Richardo Wagnerio „Lohengriną“, dainavo Mikaelą G. Bizet „Karmen“, Margaritą Ch. Gounod „Fauste“, Grafienę W. A. Mozarto „Figaro vedybose“.
Operos ir koncertinėje scenoje brendo balsas, artistinė natūra, repertuare atsirasdavo vis kitokios stilistikos sceniniai paveikslai: Jaroslavna (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Katerina (D. Ypač įtaigiai ji dainuodavo G. Verdi „Requiem“.
Ryškiausi vaidmenys sukurti G. Verdi (Aida, Elizabetė). G. Puccini (Toska, Turandot) operose. Gražina Apanavičiūtė laikoma viena geriausių Richardo Wagnerio operų atlikėjų.
Zenta „Skrajojančiame olande“, Ortrūda ir Elza „Lohengrine“, Venera „Tanhoizeryje“, kaip ir to paties kompozitoriaus kūrinių koncertai su žymiais dirigentais Arnoldu Katcu, Jevgenijumi Svetlanovu, Veronika Dudarova, Jonu Aleksa ir kitais, atskleidė retą solistės talentą ir pajėgumą kurti tokio sudėtingumo partijas.
G. Apanavičiūtė daug dainavo diriguojant Jonui Aleksai. Su jo vadovaujamu teatro orkestru pasirodydavo ir koncertuose, atlikdama G. Verdi, G. Puccini, A. Rubinšteino operų fragmentus.
Dainavo F. Schuberto „Stabat Mater“ su V. Noreika, R. Sipariu, I. Milkevičiūte, G. Grigorianu, V. Prudnikovu (1980), 1981 m. su teatro orkestru ir konservatorijos choru - J. S. Bacho Mišias h-moll, Vilniaus universiteto Didžiajame kieme su A. Markausku ir Radijo ir televizijos choru - J. Brahmso „Vokiškąjį requiem“, 1986 m. koncerte, skirtame operos Lietuvoje 350 metų sukakčiai, - Dalios ariją iš B. Dvariono operos „Dalia“.
Solistė koncertavo ne tik Lietuvoje. 1984 m. su J. Aleksos diriguojamu Leningrado simfoniniu orkestru dainavo fragmentus iš R. Wagnerio operų. Šalia manęs sėdėjęs miesto melomanas neišlaikė: „Koks puikus balsas!“ Leningrado filharmonijos vadovybė su malonumu kviesdavo J. Aleksą diriguoti, jam būdavo skiriamos sudėtingos programos, nes muzikantai ir klausytojai visada tikėjosi susitiksią su nepažinta europietiška kultūra. Kartu scenoje dažnai būdavo ir G. Apanavičiūtė.
1989-aisiais Taline su Sergejumi Larinu ji atliko R. Wagnerio „Lohengrino“ fragmentus. J. Aleksos, giliai jautusio vokalo esmę, įtaka Gražinai prasidėjo nuo pasirengimo Antono Rubinšteino operai „Demonas“.
Dirigentas siekė personažo charakterio tikslumo, reikalavo dėmesio žodžiui, frazei, dramaturgijos elementams. Solistė ne tik sukūrė puikų Tamaros paveikslą, bet ir iš esmės permąstė atlikimo principus - jos dainavime atsirado paveikių dinaminių niuansų, prasmingų pauzių, jaudino balsu perteikiamos emocijos.
Net piano dainuojama Wagnerio muzika būdavo sodrių potėpių, stebindavo vidine įtampa. Gražina jautė orkestrą, suvokdama, kad pati yra bendro muzikos kūno dalis.
Įsimintinas G. Apanavičiūtės darbas TV pastatytoje Bélos Bartóko operoje „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. Ryškūs G. Apanavičiūtės vaidmenys lietuviškose operose: Valdovė Vytauto Barkausko „Legendoje apie meilę“, Eglė Vytauto Klovos „Pilėnuose“, Dalia Balio Dvariono operoje ir kituose sceniniuose veikaluose.
Koncertuose mėgdavo dainuoti fragmentus iš V. Klovos, B. Dvariono operų. Važiuodavo į Kompozitorių sąjungos rengiamus „Muzikos rudenius“, pristatydavo naujus kompozitorių opusus. Premijuotas buvo jos atliekamas Jurgio Juozapaičio vokalinis ciklas pagal S. Nėries eiles „Diemedžiu žydėsiu“.
Daug dainuodavo su „Sutartinės“ ansambliu, su juo radijo studijoje įrašė Vaclovo Juodpusio vokalinį ciklą „Zervynų kaimo dainos“. TV filmas „Iš atminties ežerų“ šiandien skamba kaip nevienareikšmės metaforos. Heidelberge padainavusi Elizabetę, nusivylusi savuoju teatru, 1991-aisiais solistė išvyko į JAV.
Jau gegužės mėnesį jos koncertą surengė „Margučio“ radijas, Čikagos jaunimo centre vykusiame susitikime su didžia artiste dalyvavo gerai žinomas pianistas koncertmeisteris Mangirdas Motekaitis.
„Stebint Gražinos Apanavičiūtės elgesį, bendravimą su aplinkiniais, kolegomis ir visiškai nepažįstamais žmonėmis, stebiesi jos paprastumu, gerumu ir kilnumu. Pyktis svetimas dainininkei. Ji moka atleisti“, - rašė tuosyk JAV gyvenęs Egidijus Mažintas.
Tačiau JAV G. Jei ne geležinė nuo pasaulio skyrusi siena, dėl muzikiniu talentu, reto grožio balsu apdovanotos dainininkės būtų galėję varžytis pasaulio teatrai. Ji tiko būti pasaulio primadonų kohortoje.
Harald Serafin
[gimė 1931 12 24 Kybartuose, Vilkaviškio aps.] - Austrijos operos dainininkas, TV laidų vedėjas, koncertų organizatorius. Mokėsi Kybartų vokiečių progimnazijoje. Į Lietuvą atėjus rusams, su šeima iš gimtųjų Kybartų pabėgo į Klaipėdą, kur gyveno apie metus. Prasidėjus Trečiojo Reicho ir TSRS karui su šeima persikraustė gyventi į Bambergą, kur jo tėvai įkūrė tekstilės parduotuvę.
1951 m. baigus mokyklą, tėvai norėjo, kad sūnus studijuotų mediciną, tačiau Serafinas nutarė mokytis dainuoti. Dainuoti mokėsi Niurnberge pas vokiečių operos dainininką Willi Domgraf-Fassbaender. Dainuodavo Austrijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje kartu su garsiais šių šalių dainininkais.
Nuo 1992 m. iki 2012 m. Serafinas buvo Rytų Austrijoje, Miorbišo mieste vykstančio dainų festivalio ilgametis direktorius, per sezoną sutraukiantis iki 220 000 žiūrovų. Jis garsėjo kaip operečių partijų atlikėjas.
H. Serafinas yra ne tik dainininkas, aktorius, komikas, bet ir ORF TV šokių projekto „Dancing Stars 2006“ dalyvis ir vedėjas.
Laima Lapkauskaitė
1960 metų liepos 6 dieną Kybartuose gimsta būsima pedagogė, muzikos vadybininkė ir prodiuserė, scenografė bei gerai žinoma dainininkė Laima Lapkauskaitė. Vokiečių statybos daugiabutyje su vieninteliu komunaliniu patogumu - kokline krosnimi - auga vienturtė Laima.
„Manęs nelepino. Labai dažnai gaudavau diržiuko, - skuba prisipažinti garsių festivalių „Laumės juosta“ organizatorė. - Tais laikais taip buvo priimta. Man atrodo, kad buvau gera mergaitė, buvau pirmūnė, bet kodėl taip dažnai jo gaudavau, neatsimenu. Gal padykusi buvau. Visko buvo. Beržinės košės Laima ragauja ir darželyje.
7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje, kaip įrasta sovietinės okupacijos laikotarpiui, prekių parduotuvių lentynose trūksta. „Mama ir tėtis buvo tarnautojai, turėjo, tais laikais, labai gerus darbus. Mama dirbo universalinėje parduotuvėje, tai visi deficitai buvo prieinami, - juokiasi pašnekovė. - O tėvelis buvo mėsos parduotuvės vedėjas, veteranų parduotuvės vedėjas. Ten irgi visokių deficitinių prekių buvo. Kai žmonės kalba, kaip nieko neturėjo, kaip buvo sunku kažko gauti, tai aš to nesuprantu, nes turėjau visko, ko tuo metu man reikėjo: ir šlapdešrės, ir gražių rūbų, ir žirnelių, ir majonezo.
Mokyklą Laima lanko ten, kur gyvena - Kybartuose. „Man pasisekė, nes mane supo protingi žmonės. Buvau iš gan religingos šeimos, bendravome su kunigais. Pas mus į susitikimus rinkdavosi labai žinomi kunigai. Dabar jie užima aukščiausius postus. Prisimenu mama prašydavo nubėgti pažiūrėti, ar prie lango nestovi koks dėdė. Tai aš apibėgdavau, tarsi žaisdavau kieme.
L. Lapkauskaitė prisimena jau nuo vaikystės mėgusi dainuoti. Sulaukusi 13-kos, L. Lapkauskaitė pradeda lankyti muzikos mokyklą.
Baigusi devynias klases, Laima išvyksta mokytis į Kauną - pirmąją Lietuvoje Juozo Gruodžio muzikos mokyklą. „Su manimi atvažiavo ir mano pianinas. Buvau labai stropi mokinė, o mūsų kursas - labai stiprus. Man reikėjo dviejų specialybių ir būtinai baigti raudonais diplomais. O instrumentas buvo šalia pusbrolio lovos. 6-tą valandą ryto atsidarau instrumentą ir groju: do re mi fa sol mi re... Jis sakė, kad niekada gyvenime nepamirš mano doremi po nosimi šeštą ryto.
Laima, laviruodama tarp dainavimo ir chorvedybos, galiausiai pasirinko pastarąją. 20-metė Laima bažnyčioje susipažįsta su būsimu vyru ir po kiek laiko iškelia vestuves su 120 svečių ir 12 porų. Nors muzikės profesinė karjera kyla į viršų, tačiau asmeniniame gyvenime, po aštuonerių santuokos metų, nutinka skyrybos.
Jokūbas Dargis
[gimė 1921 12 25 Kybartuose - 1968 04 27 Šiauliuose] - dainininkas, chorvedys, pedagogas. Mokydamasis Kybartuose giedojo bažnyčios chore, pasireikšdavo ir kaip solistas.
1940 m. apsigyvenęs Kaune, dainavo Muzikinės komedijos teatro chore, o 1941-1944 m. Valstybinio operos ir baleto teatro chore. Grįžęs į Kauną, 1945-1948 m. dainavimą ir kitas disciplinas studijavo konservatorijoje, o 1949-1950 m. dainavimo studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Vilniuje.
Apsigyvenęs Šiauliuose, 1950-1952 m. J. Dargis buvo Šiaulių muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams, o 1952-1958 m. direktorius (kartu ir vaikų muzikos mokyklos). Vėliau iki mirties muzikos mokyklos - technikumo dainavimo ir kitų disciplinų dėstytojas.
Daug prisidėjo 1953 m. organizuojant Šiaulių miesto mokytojų mišrųjį chorą ir iki 1959 m. jam kūrybiškai vadovavo. 1964-1968 m. muziką ir dainavimą dėstė Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, vadovavo vokaliniams ansambliams ir vaikų chorui, kurį parengė 1964 m. I respublikinei moksleivių dainų šventei Vilniuje.
Taip pat vadovavo Šiaulių odos ir avalynės kombinato „Elnias“ mišriajam chorui - 1957 m. I respublikiniame jaunimo festivalyje choras laimėjo antrąją vietą. Keletą metų vadovavo Rėkyvos elektrinės mišriajam chorui ir Šiaulių rajono kolūkio chorui, su kuriuo koncertavo Maskvoje.
Edgaras Montvidas
Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotas operos solistas Edgaras Montvidas sako, kad vienas sudėtingiausių klausimų jam yra apie namus ir kur jie yra. Edgaras Montvidas gimė ir augo Kybartuose, vėliau, šeimai persikrausčius į Kauną, ten turėjo puikias sąlygas imtis prasmingos užklasinės veiklos.
„Mano vaikystės namai yra visiškai kitokie, nei dabartiniai, - šypsosi lyrinis tenoras. - Kartais net pagalvoju, koks didžiulis kontrastas. Aš užaugau vieno kambario bute, dabar sakytume, kad studijos tipo bute. Pirmuosius septynis metus augau Kybartuose. Vienoje spintos pusėje gyvenau aš, o kitoje - mama su seserimi. Taip mes ir gyvenome tokiame visiškai tradiciniame, standartiniame sovietinio bloko šimtabutyje. Pro langus mačiau fabrikus, tačiau Kybartuose buvo ir labai daug gamtos - kieme augo didelis alksnis ir mes iš jo šakų pindavome kasas.
Edgarui pradėjus lankyti pirmąją klasę, Montvidų šeima persikelia iš vieno kambario buto Kybartuose į dviejų kambarių namus Kaune. Tačiau ir naujoje vietoje mažojo Edgaro buitis iš esmės mažai tesiskyrė - butu Kaune šeimai teko dalintis su kitais žmonėmis, tad pakankamai erdvės ir čia nebuvo.
Dainininkas gimė 1975 Kybartuose. 2001 baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (V.Noreikos dainavimo klasę). 1999 debiutavo Lietuvos operos ir baleto teatre (Artūro vaidmeniu G. Donizetti operoje "Liučija di Lamermur"). Nuo 2000 dainuoja Latvijos nacionalinėje operoje.
2001-2003 buvo "Jaunųjų artistų programos" stažuotojas Londono karališkojoje operoje "Covent Garden". Edgarui Montvidui teko laimė sutikti Luciano Pavarotti, lietuvių tenoro klausėsi tokie grandai, kaip Placidas Domingas ar Marčelo Alvarezas. Jis pasirodė įvairiose operose bei festivaliuose Europoje.
2002 įvyko lemtingas atsitiktinumas - sunegalavus Roberto Aronicai, "Covent Garden" teatras "Traviatos" premjeroje Alfredo vaidmeniui atlikti pakviečia Edgarą Montvidą. solistas pavergė megapolio publiką, o Londono kritikai, vadinami muzikos pasaulio "žvėrimis", spaudoje džiaugėsi debiutu ir teigė, esą jaunasis tenoras pranoko numatytąjį R. Aronicą.
Kitas lemtingas atsitiktinumas buvo 2010 kovo mėn.: Anglijos nacionalinis operos teatras, susirgus ir pagrindiniam solistui, ir jo dubleriui, pakviečia Edgarą. Jaunasis solistas per kelias valandas pasiruošė vaidmeniui ir G. E. Montvidui nesvetima kamerinė muzika ir dainos žanras. Jo kamerinių muzikos vakarų programos atskleidžia menininko nepriekaištingą stiliaus pojūtį bei rafinuotą skonį.
Solisto planuose: Kunigaikščio Rigoleto vaidmuo Škotų operoje, Lenskio - Liono operoje, žvejo (Stravinskio Le Rossignol) - Aix-en-Provence festivalyje, Prunier La Rondine - Karališkoje operoje.
Jaunutis Puodžiūnas
Jau ankstyvoje vaikystėje, dar berniukui besimokant Kybartų pradžios mokykloje, buvo pastebėti Jaunučio gabumai vaidybai ir šokiui. 1938 metais Kybartų kino teatro „Palas“ salėje koncertavo grupė Kauno operos šokėjų: T.Babuškinaitė, Irena Aidrikevičiūtė, Simas Vilbasis, dainininkas Antanas Sprindys ir muzikas Stasys Kalvaitis. Tarp gausios ano meto kybartiečių publikos buvo ir Jaunutis. Dekoracijos, rūbai jį, matyt, labai sužavėjo.
Jaunutis mėgo muziką, jaunystėje mokėsi groti smuiku pas mokytoją Dovydiškį, mušamaisiais instrumentais - pas Kybartų kapelmeisterį Visockį. 1944 metais, artėjant frontui, Jaunutis kartu su mama, broliu ir sesute pasitraukė į Vakarus. Atsidūrė Vokietijoje.
Po karo J.Puodžiūnas mokėsi baleto meno Mattenbergo baleto studijoje, Kaselio valstybinėje operos mokykloje, kurią baigęs šoko šio miesto operos teatre. Vakarų Vokietijoje įsikūrus lietuvių baleto grupei „Laisvė“, su ja gastroliavo, lankė Vokietijoje ir Austrijoje gyvenančius lietuvius.
1950 metais mūsų kraštietis emigravo į JAV, gyveno Klivlende, mokėsi baleto meno „Ballet Russe“ akademijoje pas profesorių Vitolį Fokine. Su juo daug kartų dalyvavo Klivlendo TV programose. Vėliau su baleto partnere Violeta Karosaite šoko JAV ir Kanados lietuvių bendruomenėse.
1964 metais atvykęs į Čikagą, jis mokė šokti baletą mokykloje, o po poros metų įkūrė savo studiją. Tarp daugelio amerikiečių ją lankė ir nemažas būrys lietuvaičių. Baigiantis mokslo metams, studijos lankytojai atlikdavo labai gražius baleto kūrinius, kuriems muziką ir choreografiją paruošdavo pats Jaunutis Puodžiūnas.
Buvęs kybartietis niekada nebuvo abejingas lietuvių kultūriniams renginiams. Jis talkino lietuvių operai kaip choreografas ir šokėjas, įtraukdamas ir savo studijos mokinius.
Kiti
- Taip pat paminėtinas pučiamųjų orkestras „Kybartai“, įkurtas 1960 metais. Orkestras yra gyva, nuolat atsinaujinanti sistema. Šiuo metu renkama jau vienuolikta orkestro karta, kurioje jauniausias muzikantas yra 11-metis, o vyriausiam - 60 m.
žymės: #Gime
Panašus:
- Vito Luckaus Biografija ir Kūrybos Paslaptys: Atraskite Nežinomus Faktus ir Įkvepiančią Menininko Kelionę!
- Paulius Sinkevičius: Įkvepianti Biografija ir Sėkmingas Karjeros Kelias
- Stasys Povilaitis: Nežinoma Gimimo Vieta, Įkvepiantis Gyvenimas ir Kūrybos Kelias
- Nėštumas: Išsamus Gidas apie Požymius, Laikotarpus ir Svarbiausią Informaciją
- Vaikiškų Elektromobilių Remontas – Greita ir Patikima Pagalba Jūsų Mažyliams!