Atlikėjas Stano pasidalijo savo nuomone apie lietuviškai dubliuotą filmą „Liūtas karalius“ ir jame skambančias dainas.
„Su vaikais nuėjome į lietuviškai dubliuotą filmą „Liūtas karalius“. Pirmas smūgis buvo legendinė daina „Circle of Life“... Taip apsidžiaugiau išgirdęs pirmus akordus, bet po to uždainavo. Lietuviškai. Siaubingas tekstas. Vokalas sausas, visiškai atskirai nuo instrumentalo. Atlikimas, aišku, niekaip nepalyginamas su Eltonu.
Po to dar išgirdau „Hakuna matata“, „The Lion Sleeps Tonight“, „Can You Feel The Love Tonight“. Visi kūriniai lietuviškai. Vertimai vieni už kitų baisesni. Atlikimai be širdies. Vienarūšės sakinio dalys rimuojamos tarpusavyje, net žodžiai tie patys, kirčiavimas laužomas bet kaip, nelietuviškos sakinių konstrukcijos, kartais net be logikos. Na, kodėl tokia nepagarba vaikams? Už ką? O svarbiausia - kokia prasmė versti jau klasika tapusius kūrinius? Čia tokia pat nesąmonė kaip filme „Bohemian Rhapsody" lietuviškai perdainuoti visus „Queen“ gabalus“, - feisbuke nusivylimo neslėpė Stano.
Su juo susisiekus 15min, šis teigė išties nesuprantantis, kodėl nuspręsta versti „Liūto karaliaus“ dainas. Tiesa, tame, kad kino juostos apskritai dubliuojamos, kažko pernelyg blogo jis nemato - jam įsiminė puikiai prigijęs „Ledo šalies“ dubliažas.
Tačiau Stano teigimu, lyginti to negali, nes „Ledo šalis“ yra originalus kūrinys, kurio prieš tai nebuvo, o „Liūtas karalius“ - kultinis filmas, atgimęs naujai.
„Yra filmų, kurie gali būti dubliuojami, tačiau „Liūto karaliaus“ pirmą versiją dauguma yra matę, su ja užaugę. Ir nors scenarijaus galbūt negalėčiau tiksliai prisiminti, tačiau visos dainos, kurias atlieka Eltonas Johnas, yra išlikusios - tai gyva klasika. Juk prieš kelis dešimtmečius, kai rodė originalą, niekam nešovė į galvą į lietuvių kalbą versti šių kūrinių“, - stebėjosi Stano ir pridūrė, kad neįsivaizduoja, kas Lietuvoje galėtų taip gerai išversti E. Johno dainas, kad prie vertimo niekas nepradėtų kibti.
Vis dėlto Stano pabrėžė jokiu būdu nekaltinantis už kino juostos platinimą Lietuvoje atsakingų atstovų. Jis neatmeta versijos, kad į lietuvių kalbą versti filme skambančias dainas buvo jį sukūrusios kompanijos reikalavimas, tad teko vykdyti susitarimą.
„Gal ši situacija iš tiesų jiems primesta, gal tikrai taip nusprendė, kad kiekvienoje šalyje dainas turi atlikti vietiniai atlikėjai. Bet tai yra labai kvaila ir keista“, - svarstė jis.
Dar pridūrė, kad tokiu atveju tai vis tiek nepateisina prastai išverstų kūrinių - didžiausia bėda ir yra būtent vertimo kokybė.
„Buvo galima pasistengti žymiai labiau, nes tai muzika, su kuria užaugo karta. Versti veikėjų dialogus yra viena, tačiau eiliuota kalba, o tuo labiau dainos, yra kitas reikalas. Nežinau, kas užsiėmė šiuo vertimu, bet būtų smagiau, jei tą darytų savo srities profesionalai, ir kad jie skirtų daug daugiau laiko. O dabar įspūdis toks, kad filmas vaikams, tai jie vis tiek nesupras - kam čia stengtis, kam čia ieškoti gražesnių metaforų ar sudėtingesnių frazių. Tai neteisingas požiūris, kuris piktina, nes galvojama, kad vaikams bus gerai ir taip“, - 15min sakė Stano.
Vis dėlto, nors pernelyg nesusižavėjo ir lietuvišku dainų atlikimu, kūrinius atlikusiems įgarsintojams jis patikino pernelyg daug priekaištų duoti nenorintis: „Nes kokią medžiagą jie turėjo, tokią ir turėjo.“
Be to, kalbėdamas apie įgarsinimą, Stano svarstė, kad ateityje dubliuoti tokių filmų galbūt iš viso nebereikės.
„Džiaugiuosi, kad yra galimybė pasižiūrėti lietuviškai. Tačiau vaikai šiaip ar taip žiūri daug filmukų angliškai ir tai, ką jie veikia laisvalaikiu, labai stipriai susiję su anglų kalba, todėl klausimas, ar ateity išvis bus reikalinga ši paslauga. Dabartinė karta labai greitai gaudosi ir jai būtų tikrai fainiau girdėti dainas originalo kalba“, - savo nuomone su 15min dalijosi Stano.
Tačiau pats filmas atlikėjui patiko, tad jam būtų smalsu pasižiūrėti jį ir originalo kalba - tokia galimybė Lietuvos kino teatruose taip pat yra.
„Vaikai, stebėdami filme gyvūnus, klausė, kas čia toks yra, ar iš tikrųjų toks gyvena. Labai vizualus filmukas ir vienareikšmiškai rekomenduoju visiems nueiti. Be to, yra variantas žiūrėti nedubliuotą. Filmas tikrai vertas dėmesio“, - įspūdžiais dalijosi Stano.
Tiesa, jis neslepia, kad labiau prie širdies - ne perdirbinys, o originali, 1994-ųjų „Liūto karaliaus“ versija.
„Naujame filme nebėra tos šilumos ir stipraus, vienijančio jausmo, bet ką padarysi - kiti laikai, kitos technologijos. Dar visai neseniai žiūrėjau originalą, tai net suaugusiam ašarą išspaudžia, nes iš tiesų labai gilus, jautrus ir daugiasluoksnis filmas“, - pasakojo atlikėjas.
„Liūtas karalius“ sužavėjo ir Stano atžalas.
Gyvybės ratas apsisuko: žvėrių karalius liūtas Mufasa susilaukė sūnaus. Visi žvėrys sveikina naująjį sosto įpėdinį Simbą bei laimingus tėvus. Tačiau ši žinia toli gražu gera ne visiems - Mufasos broliui Rėžiui tai reiškia, kad karaliaus sostas dar labiau nutolsta nuo jo.
Po šio filmo lieka dvejopas pojūtis. Lyg ir viskas turėtų būti gerai. Realistiška animacija aukščiausio lygio, klasikinė gerai žinoma istorija atkartota visiškai nepakeista, žiūrint filmą viskas atrodo gražu - atrodytų, ko daugiau norėti.
Ir vis dėl to, naujoji „Liūto karaliaus“ versija kažko stokoja. Visų pirma, su perdirbiniais taip jau yra, kad jie, priešingai nei originalai, nebeturi netikėtumo kortos ir negali ja sužaisti. Visi žino, kas bus.
Antra - naujasis „Liūtas karalius“ tiesiog kadras į kadrą atkartoja senąją versiją. Kadras į kadrą, tik naująja kompiuterine realistine technika. Niekas nepakeista, nieko nepridėta. Lyg tas pats filmas būtų persirengęs kitais drabužiais.
Maža to, nors kadrų kompozicija yra identiška, filmą režisavęs Jonas Favreau nesugebėjo tinkamai emociškai perteikti kertinių filmo momentų. Jie slysta ir praslysta nesuvirpindami nė raumenėlio - ai, tiesa, tuo metu žiūrovai grožisi animacinės realybės grožiu, tai gal ir nieko tokio?
Nors 2019 m. „Liūtas karalius“ neabejotinai yra jau minėto „Disney“ klasikinės animacijos perkūrimo konvejerio produktas, vis tik nuo visų kitų ligšiolinių (ir būsimų) projektų skiriasi tuo, kad tai yra… dar vienas animacinis filmas. Tiesa, animacija čia visiškai kitokia nei 1994 m. Taigi, animacija, bet kokia! Būtent tuo gali pasigirti ši naujoji versija.
Žvėrių kailių tekstūra, skirtingas kraštovaizdis, įspūdingi Afrikos savanų ir džiunglių vaizdai - techninė pusė tiesiog gniaužia kvapą.
Realistiška animacija atėmė iš šio filmo personažų emocijas. Originalą matę žiūrovai žino, kada Simba liūdnas ar piktas, tačiau nei iš jo mimikos, nei iš akių čia to nesimato. Tokia savotiška įgarsinta „National Geographic“.
Rėžis pakankamai skiriasi nuo Mufasos ir Simbos, tačiau liūtės (Nala, Sarabė) atrodo visiškai identiškos. Dėl to personažai tampa plokšti, vienodi ir neįdomūs.
Personažai - seni pažįstami. Kaip jau sakyta, ši versija žodis žodin ir kadras kadran atkartoja savo pirmtaką ir dar kartą seka Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ versiją vaikams. Taigi, bet neverta vardyti, kas sugrįžta, nes sugrįžta absoliučiai visi.
Šioks toks pasikeitimas kalbant apie personažus įgarsinusius aktorius. Vienintelis Mufasa atgavo savo „balsą“ - aktorių Jamesą Earlą Jonesą. Visi kiti personažai „prakalbo“ naujai ir juos garsinti buvo pakviesta daug daugiau afroamerikiečių ar afrikiečių aktorių - tik Zazu, Timoną ir Pumbą įgarsino baltieji aktoriai (kalbant apie pagrindinius personažus).
Išimtis nebuvo padaryta net ir Jeremy Ironsui, kuris originaliame filme įgarsino klastingąjį Rėžį ir buvo išreiškęs pageidavimą vėl grįžti prie šio personažo.
Anglakalbis įgarsinimas tikrai neblogas, išskyrus jaunąjį JD McCrary, kurio balsu prakalbo mažylis Simba. Ko gero, tai buvo vienas labiausiai nervinančių balsų, nepasižymintis reikalinga intonacija.
Puikiai judanti kamera, kadrų grožis, jau minėta įspūdinga animacija, atkurianti viską realistiškai iki smulkiausios žolelės, žaidimas spalvomis (pvz. Rėžio aplinka dažniausiai vaizduojama šaltais atspalviais).
Vis tik labai norint, galima prisikabinti, kad vienas kitas netikėtai į kadrą įšokantis padarėlis kartais atrodo mažumą „išplaukęs“, o per biologijos pamokas nemiegoję netruks pastebėti, kad „Disney“ atliko šiokią tokią gamtos cenzūrą, bet čia jau smulkmenos, kurios nekeičia esmės.
Atskirai galima paminėti garso takelį - Hanso Zimmerio (muzikinės kompozicijos), Eltono Johno ir Timo Rice‘o (dainos). Vėlgi, didžiąja dalimi viskas yra ne nauja, o „paveldėta“ iš originalaus filmo, nors iš pradžių spyriojęsis H.
„Liūtas karalius“ (2019 m.) - įspūdinga technine puse pakerintis, tačiau absoliučiai nieko naujo (be savo formos) nepasiūlantis filmas.
Galima žavėtis įspūdingais vaizdais ir realistiška animacija, tačiau tai telieka „auksiniais riešutais“ - gražiu, prabangiu, bet tuščiu kevalu, kadangi juostos režisierius J. Favreau taip ir nesugebėjo išgvildenti emocinės šios istorijos stiprybės, kuria pasižymėjo originalas.
Tad naująją versiją verta žiūrėti nebent tik dėl to, kad pamatytumėte, kokios šiuolaikinės kompiuterinės animacijos aukštumos yra pasiektos.
Visais kitais atvejais - originalas išlieka originalu - ne mažiau įspūdingas, bet daug lengviau prisibeldžiantis į žiūrovų jausmus.
Pradėkime nuo vieno garsiausių bei, pasirodo, vieno iš įdomiausią istoriją turinčių kūrinių - „The lion sleeps tonight“ iš filmo „Liūtas karalius“ (Lion King, 1994). Šios dainos versijų egzistuoja tiek daug ir daugybe skirtingų pavadinimų (originalus pavadinimas - „Mbube“, tačiau randami ir tokie variantai kaip „Wimba Way“, „Wimoweh“, „In the jungle“, „The lion sleeps tonight“), jog tikrasias kūrinio šaknis atrasti buvo ne taip ir lengva.
Vis dėlto daina parašyta 1939 metais, o jos autorius - Pietų Afrikos muzikantas Solomonas Popoli Linda. Penktajame dešimtmetyje kūrinys pateko į pop muzikos atlikėjų rankas ir jį perdainavo tokie muzikantai kaip The Weavers, Jimmy Dorsey, Yma Sumac, Miriamas Makeba, The Kingston Trio, suteikdami jam aiškesnį, vieningesnį skambesį.
Filme „Liūtas karalius“ dainą atlieka Nathanas Lane ir Ernie Sabella - aktoriai, kurie įgarsino legendinius filmo personažus surikatą Timoną bei šerną Pumbą. Aktoriai dainos fragmentą atlieka vienoje iš filmo scenų akapela, tačiau net ir už šį trumpą epizodą dainos autoriaus šeima patraukė „Disney“ kompaniją teisinėn atsakomybėn. Tačiau galiausiai daina buvo parduota ir perduota į „Disney“ rankas.
Toliau mūsų grojaraštyje skamba kūrinys iš ne vieną pravirkdžiusio animacinio filmo „Simarono žirgas“ (Spirit: Stallion of the Cimarron, 2002). Šio filmo garso takelyje vėl karaliauja kompozitorius Hanzas Zimmeris bei kanadiečių muzikantas Bryanas Adamsas.
Kūrinys „Send me on my way“ (1994) dėl savo populiarumo ir smagaus skambesio dažnai įvardinamas neoficialia filmo „Ledynmetis“ (Ice age, 2002) temine daina. Kūrinio autoriai - Pensilvanijos roko grupė „Rusted root“.
Kūrinys „I like to move it“ - tai Amerikos hauso muzikos atlikėjų dueto „Reel 2 Real“ bei reperio Marko Quashie bendras darbas, kitais metais švęsiantis dešimtmetį.
Visuose trijuose „Madagaskaro“ filmuose ši daina nuskambėjo įvairiomis versijomis, girdimomis vienų iš pagrindinių filmo veikėjų - lemūrų - scenų metu, o dainos tekstas kas kartą buvo keičiamas atsižvelgiant į filmo siužetą.
Stiprybės ir jėgų likusioms savaitės dienoms įkvepia filmo „Kung fu panda“ (Kung Fu Panda, 2008) garso takelis „Kung fu fighting“, filme skambantis kovų bei treniruočių scenų metu. Kūrinio autorius - indų kilmės Didžiosios Britanijos disko muzikos prodiuseris Biddu. 1974 metais kūrinys laimėjo ir „Grammy“ statulėlę kaip geriausiai perkamas singlas.
Kino mėgėjams daina tikrai žinoma ir iš kitų filmų, mat buvo panaudota kaip teminė serialo „Kung Fu“ (Kung Fu, 1972) daina, taip pat skambėjo ir animaciniame seriale „Simpsonai“ (The Simpsons), filme „Beverlihilso nindzė“ (Beverly Hills Ninja, 1997) bei dar keliuose su rytų kovos menais susijusiuose filmuose.
Panašus:
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- O Mes Vaikai, O Mes Pasaulis: Atraskite Magišką Dainų ir Žodžių Pasaulį
- Neįtikėtinos dainos apie vaikų darželį: tekstai ir melodijos, kurios įkvėps kiekvieną!
- Kaip Vyrai Gali Tapti Nuostabiais Tėvais: Svarbiausi Patarimai ir Įžvalgos
- Šulinio Vandens Tyrimas Nėštumo Metu: Kaip Užtikrinti Saugumą ir Sveikatą