Keturis dešimtmečius iš savo nugyventų penkiasdešimt šešerių metų artistas Vytautas Kernagis dirbo scenoje. Kaip reta kryptingas menininko gyvenimo kelias.
Iš pradžių jo publika buvo Vilniaus paaugliai, susirenkantys mokykloje šokti ir pasiklausyti gyvos roko muzikos. Vėliau - gatvės bičiuliai, bendrakursiai, klausantys jo dainų ir dainuojantys drauge. Tos dainos, parašytos pagal lietuvių poetų eilėraščius, išlaikė V. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, inteligentiškas patriotas V. Kernagis dainavo aikštėse susirinkusioms minioms - svarbiausiose valstybės šventėse nuolat skambėjo jo balsas.
Lengvai bendraujantį sąmojingą artistą ėmė kviestis televizijos, rengiančios žaidimus ir nuotykių šou. Išradingas, taktiškas uždarų vakarų vedimas - taip pat V. Kernagio profesijos dalis.
V. Kernagio Inovacijos Estradoje
V. Kernagis didžiavosi, kad daug ką Lietuvos estradoje darė pirmas: pradėjo dainuoti poeziją (akustinės baladės), atgaivino kabareto žanrą (kabaretas „Tarp girnų“), dainas pateikė kaip mažus spektaklius, įrodė, kad populiarios gali būti ne vien linksmos, bet ir rimtos programos (Dainos teatras), įteisino konferansjė kaip vakaro šeimininką, o ne numerių pranešėją.
V. Jam rūpėjo, kad estrados žanras, laikomas lengvuoju, būtų gerbiamas, kad šio tikrai nelengvo žanro artistai kuo ilgiau išliktų mūsų atmintyje, būtų žinomi - kaip ir kitų menų kūrėjai. V. Kernagio dėka tarpukario Lietuvos estrados artistas Danielius Dolskis vėl tapo mėgstamas, atpažįstamas ir vėlesnių kartų. Susitikimai su V. Kernagiu teikia nenusakomą laisvės pojūtį.
Laisvės veikti, kurti, maištauti, kitaip vertinti. Skaitykite teatro ir kino kritikės Rūtos Oginskaitės knygos „Nes nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį“ („Tyto alba“, 2010 m.) ištrauką. Dalelę to, kas V. Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Vytautas Grigolis ir Vytautas Kernagis apie 1977 m. V. Kernagio šeimos archyvo nuotrauka iš Rūtos Oginskaitės knygos „Nes nežinojau, kad tu nežinai.
Vytautas Kernagis: Suprantu, kad egzistuoja visokiausia poezija, kad kiti rinktųsi ne tai, bet man artimi būtent tokie eilėraščiai. Pagaliau aš kaip aktorius juose galiu pasireikšti: kiekviena Marcelijaus baladė - tiesiog mažas spektakliukas, gyvenimo istorija. Per tokius tekstus man lengviau išreikšti, ką jaučiu, ką noriu pasakyti kitiems. Siužetas labai pagelbsti. Štai dabar su Marcelijum važinėjam kartu, jis skaito savo naujausius eilėraščius, - bet pagal juos dainų jau nenoriu rašyti. Kodėl - nežinau.
Taip apie Marcelijaus Martinaičio kūrybą kalbėjo Vytautas Kernagis 1977-aisiais. Kartu su Martinaičiu Kernagis ėmė koncertuoti 1976 metais. Šįkart artistas jautė poreikį susipažinti su poetu, kurį dainuoja. Marcelijus Martinaitis - ne bendraamžis, o keliolika metų vyresnis. Buvo garsus jau tada, kai mokytoja Laima Abraitytė kvietėsi keturis poetus į atmintiną kavos ir diskusijų vakarą.
Marcelijus Martinaitis: Ypač rusų, buvo leidžiama per BBC, klausydavausi. Ir Lietuvoje buvo jau dainuojančių. Kažkas man pasakė, kad yra toks Kernagis, kad dainuoja mano tekstus. Atsirinkau, kad tai Kernagio Kernagiukas. Suvokiau, kad yra ryšys su filmu „Maža išpažintis“. Šiaip aš nepasitikintis žmogus esu. Jeigu man pasako - o, kokia knyga yra! Štai tokiam nepatikliam žmogui pranešama, kad Kernagio Kernagiukas nori jam padainuoti.
Marcelijus Martinaitis: Ir atėjo toks barzdotas, su džinsais, labai stipriais akiniais… Toks nedrąsus, su gitara. Pradėjo dainuot. Tada sukluso visi. Kubilius (Vytautas Kubilius, lietuvių literatūros tyrinėtojas) sukluso. Neatsimenu pažodžiui, bet, rodos, sako: tas bernas daro gerus darbus. Ką jis dainavo? „Severiutę“, „Ir vėl neturiu mylimosios“, „Žuvelį…“ - galbūt. Gal tada dar Vienažindį padainavo - „Linksminkimos“, „Pasakyki, panytėle“. Saukaitytę dainavo. Ir sukibom mes.
Tada Kernagis gal nelabai žinomas buvo. Su draugais padainuodavo, butuose. Viešumoj ar buvo kas? Iš tiesų tada, kai susipažino su poetu, Kernagis dar neturėjo scenos savo dainoms. Filharmonijoje, kur dirbo, vienas su gitara būtų atrodęs keistai - nei jis estradą dainuoja, nei akademinę muziką. Mokyklose padainuodavo.
Galimas dalykas, jaunas artistas norėjo rasti ryšį su garsiu poetu, siekdamas įsilieti į sistemą - poezijos vakarus, kuriuose dalyvauja autorius ir jį deklamuojantis aktorius. Tai visai nepanašu į šiandieninius viešųjų ryšių rengiamus knygų reklamavimus.
Marcelijus Martinaitis: Atsimenu tik, kad buvo gerai. Užsimezgė bendravimas ir bendrumas. Šiaip aš deklamatorių ir dainuotojų nemėgstu. Išskyrus Laimoną. Gal kai Kernagis padainavo, aš iš pirmo karto pajutau, kad jis suvokia eilėraščio partitūrą, intonacijas. Kaip ir Laimonas stengdavosi - neprievartaudavo, nedarydavo iš eilėraščio kokio nors pasisakymo žmonėms gąsdint.
Ir taip nuo kažkokio renginuko prasidėjo, prasidėjo, prasidėjo. Ir Geda prisijungė. Turbūt aš juos ir suvedžiau. Mes koncertuodavom be jokio honoraro. Patirdavom tik malonumą. Mus nuveždavo, parveždavo. Maršrutai įvairūs: Radviliškis, Klaipėda, Palanga, Vilniuje Universitetas… Buvo laikas, kai užčiuopdavo, kad dainuos Kernagis, ir prisirinkdavo daugybė žmonių. Buvo mūsų koncertas Universiteto aktų salėje Čiurlionio gatvėje. Atėjome dešimt minučių prieš pradžią ir negalėjome patekti į salę - pilna studentų, net ant palangių ir stati. Mus vedė per aplink, „juodais“ laiptais. Arba koncertas Universiteto kieme priešais Šv. Jonų bažnyčią - pilnas kiemas. Nebūdavo jokių didelių reklamų.
Tas pats ir provincijoj. Radviliškio rajono miestuke - pilna, net pagyvenusių žmonių. Man buvo labai netikėtas toks domėjimasis, žmonių ėjimas, klausymasis, pokalbiai po to. Klausimų būdavo visokiausių. Mėginom ne tik dviese važinėti, bet dar ir Alfredas Kukaitis. Nieko, neblogai, bet publikai labiau kibo Kernagis. Keleri metai mūsų su Kernagiu vakarų buvo ypatingi. Kaip ir su Laimonu, bet tada kitokia publika būdavo.
Kaunietis Alfredas Kukaitis nuo 1975 metų studijavo Vilniaus universitete ir taip pat dainavo poeziją, pritardamas sau gitara. Kaune jis buvo įpratęs prie kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus rengtų „Muzikinių trečiadienių“ miesto viešojoje bibliotekoje - tai būdavusios „itin stiprios injekcijos sielai ir protui“.
Kukaitis prisimena: „Vykdavo laisvos diskusijos. Neretai dalyvaudavo įdomūs svečiai. Paties Giedriaus Kuprevičiaus komentarai būdavo informatyvūs, stebinantys erudicija, šmaikštūs. Bet tam, kad ką nors panašaus studentas Kukaitis galėtų rengti Vilniuje, reikėjo postūmio ir pažinčių su menininkais.
O ką jis Vilniuje pažinojo? Atsitiktinai buvo susitikęs su Kernagiu dar tuo laiku, kai šis dirbo televizijos režisieriaus asistentu. Studijuodamas Universitete Alfredas Kukaitis sužinojo, kad vienos jo kurso draugės brolis - aktorius Vidas Petkevičius iš Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko. Su Vidu Petkevičium ir Kostu Smoriginu Alfredas buvo susipažinęs 1974 metų rudenį Kaune, „Politinės dainos“ vakare - iš tikrųjų tai buvo autorinės dainos forumas, tik pridengtas saugiu pavadinimu ir Giedriaus Kuprevičiaus įkomponuotas į jo rengtą „XX amžiaus muzikos savaitę“.
Tas vakaras Profsąjungų kultūros rūmuose (dabar Kauno kultūros rūmai) Kukaičiui atrodė „tarsi Vudstokas sovietų valdomame Kaune. Rūmams teko atlaikyti tikrų tikriausią apgultį. Jaunimas veržėsi vidun net pro grotuotus rūsių langus“.
Alfredas Kukaitis: Vieną lietingą rudens vakarą buvau pakviestas pasisvečiuoti, pamuzikuoti sostinės pakraštyje esančiame namelyje, kuriame darniai studentiškai gyveno dalis jau pažįstamo dešimtuko. K. Smoriginas įjungė juostinį magnetofoną. Nustėrau… Skambėjo V. Kernagio baladės pagal M. Martinaičio eiles: „Rauda boružei“, „Vasaros sapnas“, „Severiutės rauda“, „Žuvelis žvejys“… Išgirdau kitokį Kernagį - prasmingą, artimą, giminingą. Poveikį stiprino tai, kad ir pats savo kūrybos kraitėje turėjau dešimties dainų ciklą pagal M. Martinaičio eiles. Pasirodo, viskas buvo įmanoma.
Su Martinaičio šeima artimai draugavo Kukaičio kurso vadovė Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, ji ir susitarė su poetu. Kukaitis paskambino Kernagiui. Taip prasidėjo tapę tradiciniai „Poezijos ir muzikos penktadieniai“ talpiausioje Filologijos fakulteto auditorijoje Nr. 118 - maždaug virš „Žaltvykslės“ kavinės.
Alfredas Kukaitis: Sakyti, kad auditorija buvo sausakimša, būtų netikslu - žmonės grūdosi ne tik koridoriuje, bet ir laiptinėje, net kiemelyje. Tai sukėlė nemenkų rūpesčių… Buvo akivaizdu, kad pagrindinis šio antplūdžio „kaltininkas“ - Vytautas Kernagis.
Literatūrologas Donatas Sauka, vienas mylimiausių Filologijos fakulteto dėstytojų, koncertą 118 auditorijoje prisimena 1976 metais „Literatūroje ir mene“ piešdamas kūrybinį Marcelijaus Martinaičio portretą: „Plojome intymiam A. Kukaičio dainų rečitatyvui ir dramatiškoms V. Kernagio baladėms, o, ir dar kaip plojome!“ Iš profesoriaus žodžių suvoki, kad tai buvo ne šiaip koncertas - tai buvo atradimas. Klausytojams - poezijos, įgarsinusios nepasakomas jų būsenas, menininkams - atidžios ir aistringos publikos.
Kaip rašo Sauka, visi kalbėjosi, „ginčijosi ir aiškinosi poezijos paradoksus, kasdieniškoje studentų auditorijoje kibirkščiavo įkvėpimo, entuziazmo ir jaunatviško nuoširdumo atmosfera“. Kukaitis ir dabar negali atsigauti, kokia fantastinė, nepakartojama buvusi ano vakaro atmosfera. O tuomet jis net nemokėjo sutramdyti ar paslėpti savo jaudulio.
Kernagis iškart pasiūlė Kukaičiui savo gitarą. Dėl to, kad tai pirmas vakaras ir kad žmonės netelpa, ir dar jo gitaros ketvirtoji styga nutrūko (tais laikais gauti gitaros stygą buvo nepalyginti sunkiau, nei surengti vakarą su žinomu poetu ir artistu).
„Laiko svetimai gitarai prisijaukinti nebuvo, nes renginio pradžia ir taip gerokai uždelsta. Labai jaudinausi, labai stengiausi susikoncentruoti… Scenoje pasirodžiau pirmas, tariau įžangos žodį. Dėl kažko atsiprašinėjau, nusišnekėjau. Tai kiek užtruko… Po to viskas vyko sklandžiai“, - prisimena.
Vengiau žiūrėti į klausytojus. Be to, tuo metu vis dar buvau daugiau gitaristas nei dainuojamosios poezijos žmogus, mano gitaros partijos buvo gan sudėtingos, tai nebuvo vien akompanimentai. O Vytautas buvo aktorius. Kernagis Kukaičiui yra užsiminęs, kad jam svarbiau ne balades dainuoti, bet režisuoti, baigti mokslus ir įkurti į kabaretą panašų teatriuką.
Alfredas Kukaitis: Kažkas buvo jame tokio, kas neleido artimiau pažinti. Kažkoks šarvas. Aplinkai jis buvo labai kietas, tvirtas. Kaip granitas, uola. Labai vyriškas, asketiškas, santūrus. Labai rimtas. Ironizuodavo nuolat, bet niekuomet jo nemačiau nuoširdžiai kvatojančio. Kai susipažinom, buvo labai populiarus. Labai. Be jokios reklamos. Scenoje visada būdavo santūrus, be jokių reveransų publikos atžvilgiu. Į sceną įžengdavo neskubiai, ramiai, bet kažkaip įsakmiai. Tarsi vadas, kuriam nepaklusti neįmanoma.
2026 m. LMDS Dainų dienos programos kūriniai. Raimundas Martinkėnas „Vaikščioj vilkas po girelį”,L.l.
Gegužės 18 d. specialioji pedagogė, logopedė Elvyra Rimkuvienė organizavo tradicinį meninio skaitymo konkursą ,,Aš mažas vaikelis kaip pupų pėdelis”, kuriame dalyvavo 1- 4 klasių mokiniai. Kadangi tėveliai ir mokytojai padėjo išmokti pasirinktus kūrinius, 11 skaitovų drąsiai žengė į sceną. Konkursas buvo integruotas su chorinio dainavimo pamoka (mokytoja Laima Bušininkienė). Pradžioje pirmokų choras dainavo lietuvių liaudies dainą ,,Į mišką ėjau“, po to solines dainas atliko 1 klasės mokinės Luka Valiukevičiūtė ( ,,Katinėlis“), Ugnė Kumetytė (,,Oi, lietau!“) bei antrokė Elija Jonauskaitė (,,Lietaus lašiukai“), pabaigoje visi mokiniai dainavo bendrą dainą ,,Vaikai po lelijom“.
Skaitovai buvo suskirstyti į dvi grupes. Dėl nugalėtojų vardo varžėsi 1-2 ir 3-4 klasių mokiniai. I vietas laimėjo pirmos klasės mokinė Ugnė Kumetytė (mokytoja V. Viršilienė) bei ketvirtos klasės mokinė Kamilė Pustovojūtė (mokytoja I. Šerkienė). II vietas iškovojo pirmos klasės mokinė Luka Valiukevičiūtė (mokytoja V. Viršilienė) bei trečios klasės mokinė Gytė Valiukevičiūtė (mokytoja I. Papievienė). III vietos atiteko antros klasės mokinei Austėjai Jusytei (mokytoja A. Matvėjėvienė) ir ketvirtos klasės mokiniams Vanesai Venckutei bei Benui Mačiulaičiui (mokytoja I. Šerkienė). Konkurso metu vaikai vieni iš kitų galėjo pasimokyti bei įgyti sceninės drąsos.
Panašus:
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- O Mes Vaikai, O Mes Pasaulis: Atraskite Magišką Dainų ir Žodžių Pasaulį
- Neįtikėtinos dainos apie vaikų darželį: tekstai ir melodijos, kurios įkvėps kiekvieną!
- Sužinokite, nuo kelių mėnesių galima sodinti kūdikį: svarbiausi patarimai tėvams!
- Skubūs patarimai: Kaip suteikti pirmąją pagalbą vaikui nukritus ant galvos