Mūsų žurnalo viršelį puošė ir Jūsų iliustracija - plačiašakis medis Žemės viduryje, lapojantis knygomis, ir vaikai, tiesiantys į jas rankas. Tai graži metafora, kad pasaulyje svarbiausia - knyga.
Iki šiol suku galvą, kaip įrodyti vienai rimtai dailininkei, kad to medžio nuo jos nenusižiūrėjau. Juk žinoma, kad būna visokių užkrečiamų klajojančių metaforų, ore sklandančių idėjų. O kaip minimąjį medį suprasti?
Kai vyresniojo amžiaus „Rubinaičio“ pašnekovai, labai vaizdingai pasakodami apie savo vaikystę, mini tas pačias knygas, kurių irgi niekaip neužmirštu, pasijuntu, lyg priklausyčiau kokiai išskirtinei slaptai bendruomenei, kurios steigėjai - Pinokis ir daktaras Dolitlis, Tiltilis su Mitile, Guliveris, Nonis, Vinetu, mažasis lordas Fontlerojus, Skudurinė Onutė ir kiti, o dvasiniai vadai - Hauffas, Perrault, Andersenas, broliai Grimmai.
Pritrenkiau savo anūkus, kai parodžiau perskaitytų knygų sąrašą, kurį sudariau būdama 13 ar 14 metų, - jame beveik du šimtai pavadinimų; mano klasės draugių sąrašai buvo nė kiek ne trumpesni. Kai kurias vaikiškas anų laikų knygutes tebeturiu.
Man brangi relikvija - puošnios, kietais viršeliais vyresniosios sesers vaikystės knygos - Richardo Dėmelio Stebuklingoji paukštė ir F. Ostinio Mažučiukas karaliukas (iliustr. Hansas Pelaras), abi verstos Kazio Binkio, „Niolos“ išleistos. Mama vis pabrėždavo: „Vos keleri metai nepriklausomybės, o jau šitokie leidiniai!“ Tokia pati Kazio Šimonio Eglė žalčiu karalienė, šiais laikais išleista vėl, bet ne taip prabangiai. K. Šimonio Dainos ir Antano Jaroševičiaus Lietuvos kryžiai inteligentų šeimose turbūt buvo privalomos knygos.
Koks ornamentų įmantrumas, kokios dailios mergelės rūtų daržely ir berneliai raitelėliai vieškelėly! O kaip atitraukti akis nuo prancūziško albumo Pasaulio karalienės, o kokių grožybių prigraviruota storame XIX a. madų žurnalų komplekte! Maža, plonytė, nuo vaikų slėpta prancūziška knygelė su be galo elegantiškais, grakščiais ir frivoliškais plunksnelės piešinukais, vaizduojančiais rokoko damas ir kavalierius.
Atmintyje šalia jos - skaisti, tyra lietuvaitė iš Stepo Zobarsko pasakos Brolių ieškotoja. Gustavo Dorė iliustracijos Cervanteso Don Kichote, Dante‘s Dieviškojoje komedijoje. Nepakeliamo svorio lenkiškas „Šventasis Raštas“ su akademinėmis graviūromis. 1941 m. atsiradusios rusiškos laikraštinio popieriaus delno didumo brošiūrėlės su šmaikščiais piešinėliais vaikams; jas, kaip ir maldaknygę su saldžiais paauksuotais šventųjų paveikslėliais, buvo patogu nešiotis kišenėlėje.
Nesupraskite šios „litanijos“ kaip pasigyrimo tėvų biblioteka. Tiesiog tokių knygų prieškariu būta. Klausiate, ar knygos lėmė profesijos pasirinkimą. Atsakysiu netiesiogiai. Pažįstu nemažai dailininkų, kilusių „iš vidurio kaimo“, kur tikrai nebuvo nei reprodukcijų albumų, nei dailių vokiškų vaikų knygelių, bet tie dailininkai pelnė aukščiausius įvertinimus tarptautinėse bienalėse, trienalėse, kvadrienalėse.
Šviesi ir laiminga vaikystė Kaune. Prisimenu vaikščiojančius gatvėmis „personažus“ - išsipusčiusią Madam Kakarieku, prekeivį Handel-handel, „italieniškus“ ledus, iliuminacijas Laisvės alėjoje etc. Jau nerimastingesnė paauglystė - Vilniuje. Pirmas itin ryškus vaizdas - M. K. Čiurlionio gatvėje, prie Medicinos fakulteto, pabirusios vokiečių sudaužytos iškabos šukės: uždarytas universitetas, kuriame dirbo mano Tėvas. Tada prasidėjusi ilga, sunki sesers liga ir mirtis kančiose jau po karo. Salomėjos Nėries vidurinė mokykla ir lemiamas brendimo laikotarpiu dalykas - puikios, rimtos, ištikimos draugės. Mano Tėvas buvo matematikas (šiemet 120-osios Jo gimimo metinės), bet iki šiol susapnuoju „baisių“ sapnų - algebros, geometrijos rašomuosius.
Esu tikra miestietė, o mokslus eiti pradėjau Dusetų krašte - Šarkiškių kaimo pradžios mokykloje, netoli nuo mamos tėviškės, kur vasarodavome. Apytamsiame mažos trobelės kambarėlyje sėdėjome keli pirmokėliai ir keletas trečiokų. Stoti į Dailės institutą gana neatsakingai paskatino vienas kitas gimnazijos mokytojas, nes „Žemaitytė gražiai piešia“, ir keli tėvų pažįstami dailininkai, turbūt iš mandagumo nesiryžę atkalbėti (po daugelio metų ir aš panašiai kelis kartus pasielgiau, nes kas gali būti tikras, kad taikliai numatys). Studijuoti „toj skylėj“, kaip mieste vadindavo Dailės institutą, man nebuvo tuščias laiko leidimas, nors kažin ko ir neišmokau. Svarbiausi mokslai prasidėjo vėliau. Turėjau laimės bendrauti su ištisa plejada puikių dailininkų, pirmiausia - su bendrakursiais Sigute ir Vytautu Valiais, Birute Žilyte.
Reikšmingas man buvo darbas Dailininkų sąjungos administracijoje. Beprasmis popierizmas atėmė daug laiko, tačiau kokių įdomių, nepamirštamų asmenybių sutikau! Daugelio ir vyresniųjų, ir jaunesniųjų dailininkų pažiūros į meno ir gyvenimo reiškinius, požiūriai į konkrečius faktus - aukščiausio lygio mokykla! Tik kad sunku mokytis iš gerų pavyzdžių, lengviau iš prastų - kaip nereikia daryti.
Ar pamenate jausmą, kuris aplankė laikant rankose pirmąją pačios iliustruotą knygą? - 1957 m. pavasarį išklerusiu autobusu važiavau per Aukštaitiją ir ties Svėdasais pamačiau iš mokyklos būriais einančius mokinukus. Buvo paskutinė mokslo metų diena, ir kiekvienas nešėsi, matyt, dovanų gautą knygą - ką tik iš spaudos išėjusią lietuvių liaudies pasakų rinktinę Sigutė, prieš metus apgintą mano diplominį darbą. Na, kurgi, palaimingas jausmas! Dar V kurse gavau iliustruoti Kosto Kubilinsko Pauliuką bailiuką.
Leidykloje smarkiai susiginčijome su vyr. dailininku Vytautu Bačėnu dėl… pakinktų: jis aiškino, kaip kinko arklį suvalkiečiai, o aš nupiešiau (iš natūros) aukštaitiškai. Tų metų knygų aptarime visai susigūžiau, kai vienas žinomas, gerbiamas ir negailestingai griežtas meno kritikas, ėmęs maustyti kai kurių iliustruotojų darbus, staiga netikėtai pagyrė Pauliuką bailiuką! Net nesakysiu, kas tas kritikas, nes niekas nenorės patikėti. Tik užtikrinu, kad man galva neapsisuko.
Skaičius neįspūdingas. Pasiteisinčiau nebent tuo, kad grafika užsiėmiau perpus su rašinėjimu, šnekėjimu apie ją. Norėjau geriau pažinti tokias skirtingas menines mūsų grafikos meistrų individualybes, išsiaiškinti ir suprasti jų „žaidimo taisykles“, padėti susivokti mažiems ir dideliems skaitytojams - žiūrovams. Tada dailėtyrininkų buvo nedaug, šiek tiek jiems talkindavau. Niekada nesiekiau vertinti.
Leidyklos, redakcijos paprastai žino, koks kurio dailininko amplua, kam kokį leidinį patikėti. Iliustruotoją, atrodo, dažniau gali pasirinkti rašytojas, o ne atvirkščiai. Man pasisekė, kad mane pasirinko Viktoras Miliūnas, jo apsakymų herojų Evalduką su draugais, Nidos vaizdelius piešiau bent keliose knygose. Drąsiau jaučiuosi gavusi prozos tekstą, kuriam tinka konkretūs realistiniai vaizdai, piešinys iš natūros. Kai tenka eilėraščiai, neramu, kad neišeitų „sviestas sviestuotas“. Pasakoje labiau rūpi ne fantastikos elementai, o žemiškos, buitinės jos ištakos. Tiesa, sykį leidykla pasiūlė sukurti piešinius, kuriems kas nors parašytų tekstą melioracijos tema. Poeto pritaikytos eilės niekaip nesisiejo su piešiniais, todėl pati parašiau tekstą, ir išėjo autorinė knygutė Kur išskrido antys?, kuriai medžiagą rinkau (piešiau paukščius) Kauno zoologijos muziejuje. Apskritai knygos dailininko ir autoriaus bendravimas - kaip žmonių, turinčių bendrų interesų. Esu iš tų dailininkų, kuriems autoriaus pastabos, pageidavimai, pasiūlymai, nuomonė yra labai svarbūs. Įsivaizdavau, kad atlikimo maniera stengiuosi prisitaikyti, prisiderinti prie skirtingų tekstų dvasios, stilistikos. Ir dar. Rašytojas leidyklai atiduoda užbaigtą veikalą, gal kelerius metus brandintą. Iliustruotojas ką nors tinkamą, atitinkamą turi sukurti per gerokai trumpesnį laiką. Nelygybė!..
Daug priklauso nuo teksto. Be to, kaip kam ir kaip kada. Anas, vos žvilgtelėjęs į tekstą, sukurs šedevrą, o tu gali šimtą kartų skaityti ir nieko iš savęs neišspausti. Pati nustebau, kai supratau, kad toks, atrodytų, elementarus, natūralus dalykas, jog meninė iliustracijų vertė būtinai sietina su literatūros kūriniu, nėra visai vienareikšmis. Maža būdama, kaip dauguma mergaičių, paišydavau senovės karalaites.
Ilgai bendradarbiavote su „Genio“ redakcija, buvote jo redakcinės kolegijos narė. - Tris dešimtmečius nešiojau savo darbelius į „Genio“ redakciją, kaskart jaudindamasi, kaip į parodą. Juk štai viename atvarte - Domicėlė Tarabildienė, kitame - Algirdas Steponavičius; viename puslapyje - B. Žilytė, kitame - S. Valiuvienė, greta - Taida Balčiūnienė, Laima Barisaitė… Paskui atsirado Vangos Galkuvienės, Broniaus Leonavičiaus, Eglės Kučaitės, Eglės Valiūtės lapai, puslapiai, viršeliai. Buvo labai daug grafikų - ilgamečių ir ištikimų „Genio“ bendradarbių. Prisiderinti prie įvairaus pobūdžio tekstų, sutilpti į duotuosius kvadratinius centimetrus, suspėti per ribotą laiką - įdomus, disciplinuojantis uždavinys.
Kartais pasitaikydavo gelbėti, nupiešti tai, ko kiti labai nenorėdavo, bet ko reikėjo - bent minimalios dozės pionierių, tautų draugystės… Ir grafikai, ir poetai su prozininkais turbūt sutiks, kad „Genys“ buvo daugelio jaunųjų kūrėjų kūrybos tramplinas, moralinė ir šiokia tokia materialinė parama - net vyresniesiems, patyrusiems. O vaikams - dailės pažinimo pradžiamokslis, estetinio ugdymo chrestomatija. Apskritai šeštojo-devintojo dešimtmečių „Genys“ buvo vaikų kūrybingumą skatinantis, teigiamas emocijas skleidžiantis žurnalas, sėkmingai atsigynęs nuo spaudimo „iš viršaus“ ir savo individualiu veidu labai išsiskirdavęs iš kitų respublikų vaikų periodikos.
Vieni tą raktą slepia širdyje, kiti galvoje, treti ir vienur, ir kitur. Vaiko psichologija, amžiaus ypatumai? Žinoti nekenkia, bet negelbsti. Kad ir tie vaikai ne pagal vieną komandą auga.
Nemandagus palyginimas: dantis valytis irgi ne visiems vaikams patinka… Vaikų reakcija - ne vienintelis kriterijus vertinant iliustracijas. Einant lengviausio pasipriešinimo keliu, sudėtingesnė plastinė kalba tampa kliūtimi, kurią įveikti reikia pastangų, o dar labiau - noro, kurio ir pritrūksta vaiką vedantys suaugusieji. Mažųjų skaitytojų tėvų, pedagogų priekaištų sulaukdavę žymūs mūsų vaikų knygos dailininkai visada teigė tikintys vaikų intelekto imlumu, vaizduotės galiomis.
Man pačiai klausimas „kodėl?“ kyla dėl kitko: kodėl lietuviškos piešinio transformacijos priešininkai mielai pripažįsta mikimauzų - visai deformuotų peliukų - stilistiką. Autentiška Walto Disney‘aus plastika irgi atsirado kaip ilgų išraiškingiausios formos ieškojimų rezultatas. Panašiai kaip šaržai, karikatūros - apibendrinant, akcentuojant, hiperbolizuojant būdingiausius bruožus. Gaila, kad beždžioniautojai W.
Su režisūra dažnai lyginamas iliustravimo menas - tai daugelyje plotmių vykstanti veikla, kurią net savyje sunku išanalizuoti. Ką gali mąstyti iliustruotojas piešdamas, tarkim, batuotą katiną? Ko gero, kaip padaryti, kad popieriuje jis išeitų toks, koks matyti galvoje. O kodėl būtent toks atsirado vaizduotėje? Ilga „priežasčių ir padarinių“ grandinė.
Dailininkų, kuriems teko skausmingai susidurti su cenzūra, tikrai buvo. Mano darbai neužkliūdavo. Šia tema reikėtų pasakyti ir tai, kad, pavyzdžiui, į parodas kai kurie darbai nepatekdavo dėl paprastesnės priežasties - tiesiog buvo silpni; ekspozicijose galėdavo sutilpti ne visi pasiūlyti kūriniai. Oficialiai buvo smerkiamos jau išleistos knygos su Vinco Kisarausko, Rimto Tarabildos iliustracijomis. Nežinau, kas vykdavo leidyklų užkulisiuose.
Bet meno tarybose, įvairiose komisijose posėdžiaudavo ir ne vienas tolerantiškas valdininkas, ir, svarbiausia, patys autoritetingiausi mūsų grafikai. Deja, jau nebėra Antano Kučo, A. Steponavičiaus, Rimtauto Gibavičiaus, šį rudenį netekome V. Puoselėti lietuvių knygos kultūrą buvo ir liko didžiausias Juozo Galkaus, Arvydo Každailio, Alfonso Žviliaus, Alberto Gursko, Ingridos Korsakaitės rūpestis. Šie žmonės - ne tik talentingi menininkai, bet ir principingi diplomatai, gebą įrodinėti, įtikinėti, gintis ir apginti, reiklūs sau ir kitiems kūrėjams. O kūrybos laisvė - aukštosios sritys: psichologija, filosofija, politika… Geriau leiskimės arčiau žemės. Kadangi knyga - kolektyvinis darbas, sąlygas neišvengiamai diktuoja kūrybinė sutartis. „Tik sau“ arba parodai kuriantis dailininkas, aišku, bus laisvesnis. Visai kitoks atvejis. Prieš dešimtmetį, vienos privačios leidyklos paprašyta, perdariau savo seniai iliustruotą knygutę. Bet leidykla bankrutavo, originalai dingo.
Pakartotinai leidžiamos knygos neretai iliustruojamos iš naujo, kito dailininko. Ar iliustracijos sensta morališkai? Ar jos gali tekstą sumoderninti? - Dabar pakartotinai leidžiamos kai kurios šeštojo dešimtmečio socialistinio realizmo knygutės, kurios neseniai atrodė beviltiškai atgyvenusios. Jas neblogai atsimenu, bet pasitaiko lyg ir nematytų, nors aiškiai iš anų laikų. O pasirodo - iliustruotos jaunų dailininkų! Suprantama, šis pavyzdys - tik vienas iš daugybės galimų „naujo“ knygos perskaitymo variantų. Iliustracijų adresatai - „vartotojai“ ir specialistai kritikai - irgi įvairiai vertins naujojo varianto atradimus ar praradimus. Interpretavimo problemos - neišsemiama tema. Niekas neteigs, kad klasikos veikalo negalima sumoderninti - taip juk ir teatre daroma.
Svarbiausia - kaip, ar nėra dirbtinai pritempiama. Kartais pasidaro nesmagu - tartum įtartų, kad nepajėgsiu pati suvokti, jog koks nors klasikas rašo apie amžinuosius dalykus ir būtinai reikia man išaiškinti, kad tie dalykai šiandien irgi aktualūs. Lyderių įtaka, mados poveikis - natūralūs reiškiniai, kaip kokia liga. Viena iš nuostabiausių mano vaikystės knygų - Waldemaro Bonselso Bitė Maja ir jos nuotykiai (vert. Pranas Mašiotas, 1923) - buvo be jokių paveikslėlių išleista dar man negimus. Penkiasdešimties ją vėl skaičiau, vėl gėrėjausi; spėliojau, kuriam iš mūsų grafikų pavyktų ją iliustruoti grakščiai, žaismingai ir kartu lyriškai. Tvirta kandidatė būtų subtilios meninės nuovokos Marija Ladigaitė. Gražiai padarytų ir Adasa Skliutauskaitė, įdomiai - Rasa Dočkutė. Dabar - ir keletas jaunesniųjų atsirastų. Bet kartą pamačiau, kaip kažkas iš dabartinių dailininkų suprato Bitę Mają (arba, mano manymu, jos nesuprato) - pavaizdavo primityvią, grubiai buitišką, banalią. Atseit šalin „sentimentalščiną“.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Ar saugu mokytis vairuoti su vaiku automobilinėje kėdutėje? Svarbiausi saugumo patarimai ir rekomendacijos
- Nuo Kada Nėštumo Testas Rodo Tiksliai? Visi Svarbiausi Faktai ir Patarimai!