Šatrijos Ragana yra tarsi sustabdžiusi mūsų sąmonei svarbią praeinamybę, pavertusi ją simboliu, kuris pritraukia, leidžia pajusti, kaip tai buvo, kaip tai yra buvę; kaip žydėjo rožės seno dvaro klombose, kaip krisdami šiugždėjo lapai tamsiose liepų alėjose, kaip vaikščiojo jomis jauna graži moteris, įsimąsčiusi į amžinosios būties klausimus, o dideliame mediniame name degėsi uždegamos žibalinės lempos.
Šatrijos Ragana įprasmina mums kažką gražaus, dramatiško, liūdno, prasmingo. Nueinančio, bet nepraeinančio. Ir todėl prie jos grįžtama, ji persirašinėja mūsų sąmonėje (Daujotytė ir Speičytė 2008, p.
Būsimoji rašytoja gimė 1877 m. kovo 8 d. Medingėnuose (Plungės r.), savo motinos Stanislavos Šiukštaitės tėviškėje, bajorų šeimoje. Iki dešimties metų Marija augo tėvui Anuprui Pečkauskui priklausiusiame Labūnavos dvare (Kelmės r.). 1887 metais Marijos tėvas išsinuomojo Užvenčio dvarą (Kelmės r.) ir su šeima gyveno ten dešimt metų.
Stanislava ir Anupras Pečkauskai buvo apsišvietę dvarininkai, išsinuomoję Užvenčio dvarą gyveno pasiturimai - samdė vaikams namų mokytojus, turėjo tarnų, dažnai patys svečiavosi bei priiminėjo svečius pas save.
Šešiolikmetė Marija Pečkauskaitė 1893 m. spalio 9 d. dienoraštyje taip rašė apie Užvenčio apylinkių grožį: Išėjome po pietų pasivaikščioti į kalnus. Tai mano išvykų pati maloniausia vieta, nes ir aplinkos grožis, ir vaizdai tiesiog stebuklingi! Ypatingai ten, malūno pusėje, lygiai kaip gražiame paveiksle, paįvairintame dar tekančios pakalnėje upės čiurlenimu. Yra dar viena priežastis, kuri mane ten traukia - tai mielų įvykių ir asmenų atsiminimai.
Netoli Užvenčio, Ušnėnuose, tais laikais gyveno ir Povilas Višinskis. Jis nuo 1891 metų vasaros lankydavosi Pečkauskų šeimoje, susipažino su Marija, pamilo ją ir daug kuo jai padėjo kūrybinio kelio pradžioje, skatino ją mokytis lietuvių kalbos ir kurti lietuviškai: Rodos, 1891 m. susipažinau su Povilu Višinskiu - jis mane pastūmė sąmoningo lietuviško patriotizmo linkui (Šatrijos Ragana. Laiškai 1986, p.
Yra aiškinimų, kad Povilo Višinskio dėka atsirado ir Marijos Pečkauskaitės kūrybinis slapyvardis - esą dėl juodų akių ir tamsių ilgų plaukų Povilas Mariją švelniai vadino „Raganėle“.
Išlikę Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos egodokumentai, susiję su gyvenimu Užvenčio dvare, pradėti rašyti 1895 metų pradžioje, kai Povilas Višinskis studijavo Peterburge, o Marija jau veržėsi kurti, darbuotis Lietuvai. Pasak J. Žėkaitės, šie ankstyviausi jos laiškai, skirti pozityvistinės pasaulėžiūros ankstyvoje jaunystėje ugdytojui - ryškiausias pavyzdys kalbėjimo, kur nežinia ko daugiau: meno ar dalykiškumo. Išsipasakodama kasdieniškiausius veiksmus bei jutimus apie save bei artimuosius, paverčia juos gyvastingumu užkrečiančiomis istorijomis. Šiuose laiškuose atsiskleidžia ir jaunos moters kultūrinis brendimas. Daug kalbama apie rašymo, skaitymo procesus, aptariami poezijos tekstai, verstiniai darbai. Pastebimas Šatrijos Raganos lietuviškos rašybos tobulėjimas, o P. Višinskis čia atsiskleidžia kaip mokytojas (Žėkaitė 1986, p.
Laiškuose iškyla poetiška Šatrijos Raganos asmenybė, subtilus jos santykis su P. Tikrai daug vandens Ventoj nubėgs, kol pasimatysime! Padėkim, jei ant kitų vakacijų atvažiuotumei, tai ir taip už pusantrų metų! Oho, tai ne baikos! Ar pasižinsime viens kitą, brolyti?! (Ten pat, 1986, p.
Marija Pečkauskaitė nuo vaikystės buvo labai muzikali, mėgo dainuoti, svajojo tapti profesionalia pianiste.
Marija Pečkauskaitė turėjo retą dovaną rašyti: mokėjo monotonišką provincijos dvarininkaitės kasdienybę pakylėti iki lakaus emocingumo, kartu jos laiškai suteikia faktinės gyvenimo informacijos. Iš Šatrijos Raganos epistolinio palikimo ryškėja asmenybė, kuriai būdingas retas dvasingumas, o sykiu - žemiškumas (Žėkaitė 1986, p.
Pirmasis Šatrijos Raganos apsakymas „Auksinė valandėlė“, vėliau pervadintas „Idilija“, sulaukęs neigiamos P. Višinskio nuomonės, numušė ūpą jaunajai rašytojai, tačiau 1896 metų rudenį „Varpe“ ir „Ūkininke“ išspausdinti apsakymai „Margi paveikslėliai“ išsaugojo lietuvių literatūrai anuo metu tokią reikalingą beletristę.
Svarbiausi kūriniai:
- 1896 m. - apsakymas „Margi paveikslėliai“
- 1898 m. - apsakymas „Pirmas pabučiavimas“, impresija „Dėl ko tavęs čia nėra?”
- 1900 m. - impresija „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai”
- 1903 m. - apysaka „Viktutė“, apsakymas „Rudens dieną“
- 1904 m. - apsakymai „Iš daktaro pasakojimų“, memuarinė apybraiža „Atsiminimai apie broliuką Steponą“ (išspausdintas 1939 m.)
- 1905 m. - „Lietuvos senovės septyni paveikslai“
- 1906 m. - apsakymai „Sulaukė“, „Pertraukta idilija“, „Vaikai“, didaktinė apysaka „Vincas Stonis“, komedija vaikams „Nepasisekė Marytei“, „Bičių knygelė“
- 1907 m. - apsakymas „Dėl tėvynės“, knygelė „Istorijos pasakos“
- 1908 m. - apsakymai „Adomienė“, „Į šviesą“
- 1910 m. - straipsnis „Mintys apie dailę“
- 1914 m. - apybraiža „Ant Uetlibergo“
- 1920 m. - simbolistinė drama „Pančiai“
- 1922 m. - apysaka „Sename dvare“ (išleista 1928 m.)
- 1924 m. - apsakymas „Irkos tragedija“
- 1925 m. - apsakymas „Mėlynoji mergelė“
- 1928 m. - pedagoginės publicistikos knygos „Motina auklėtoja“, „Rimties valandėlė: Jaunoms mergelėms“
Vertingiausi Šatrijos Raganos kūriniai - „Viktutė“ ir „Sename dvare“.
Apysaką „Viktutė“ Šatrijos Ragana parašė praėjus keliems metams po tėvo mirties, kai šeima jau buvo palikusi Užventį.
Apysaką „Sename dvare“ Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana sukūrė gyvendama Židikuose, po motinos mirties.
Lietuvių literatūroje Užvenčio dvaras yra laikomas namų archetipu.
Kaip rašė profesorė Viktorija Daujotytė, Užvenčio erdvėje praėjo jos vienas dešimtmetis, pats intensyviausias žmogaus brendimo laikas, tarp vaikystės ir jaunystės. Užventis - Užvenčio šalelė - svarbiausi Marijos namai. Namų vaizdinys iš ten, iš seno dvaro, iš ūksmingų liepų alėjų, Ventos, malūno. Ten Želvių girelė, paslaptingas Martyno kryžius, medinė bažnyčia, seni kapinynai. Ten jausmų pakilimas, pirmas kūrybos džiaugsmas: „Ein man žodis po žodžio kaip iš natų“. Dažnai ir rašydavo alėjoje prie stalo, kur šiltomis dienomis gerdavo arbatą (Daujotytė 1997, p.
Pečkauskams nuomojant Užvenčio dvarą, priklausiusį kunigaikščiui A. Druckiui-Lubeckiui, buvo planuojama jį parduoti. Tačiau kol jame gyveno rašytojos šeima, dvaro taip niekas ir nenupirko. Vis dėlto Marija jautriai reagavo vien į žinią apie ketinimus parduoti Užvenčio dvarą - iš laiško P. Višinskiui 1895 m. spalio 3-7 d.: Oi, broleli, liūdną naujyną turiu tau pasakyti. Užventė parduota! Labai gal būti, kad ir mes jau nebegyvensma daugiau… vo gailu, o Jėzau, kaip gailu Užvenčios šalelės!
Po Užvenčio šalelės Marija - Šatrijos Ragana daugiau niekur nebebuvo namuose. Tik dirbo -Vilniuje, Marijampolėje, tik glaudėsi - Židikuose (Ten pat, 1997, p.
Regina Biržinytė (gimė 1949 m. sausio 1 d. Kelmėje - mirė 1996 m. lapkričio 3 d. Kelmėje) - poetė, bibliotekininkė, mokytoja.
Kelmėje praėjo beveik visas poetės Reginos Biržinytės (1949 01 01 - 1996 11 03) gyvenimas, beveik visą gyvenimą ji dirbo Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje vyr. bibliografe (Žemaitės VB), nuveikė daug prasmingų darbų. Regina subūrė poetų draugiją „Vieversys“, sukūrė naujų tradicijų.
Nuo vidurinės mokyklos R. Biržinytė rašė eilėraščius, nuo 1970 m. juos spausdino rajono ir šalies periodikoje. Jos eilėraščių paskelbta kultūros darbuotojų kūrybos knygoje „Lenkiuosi žemės balsui“ (1990 m.), Šiaulių krašto poezijos almanache „Kas esi“ (1992 m.) ir kituose rinkiniuose.
R. Biržinytė taip pat išvertė į lietuvių kalbą rusų autorių poezijos.
Kelmės krašto muziejuje saugomas rašytojos asmeninis archyvas, kuriame yra nepublikuotų kūrinių, keletas asmeninių daiktų, nuotraukų.
Praėjus dešimčiai metų po R. Kelmės rajono savivaldybė įsteigė ir nuo 1997 m. kasmet pavasarį Poezijos pavasarėlio šventės metu teikia Reginos Biržinytės literatūros premiją (1 tūkst.
Nepaprastai aistringai poetė Regina Biržinytė rašo apie Kelmę - kaip apie mylimąjį. Pradžioje eilėraščio lyrinis subjektas - moteris - pasiryžusi susituokti su Kelme, o pabaigoje eilėraščio nori tapti Kelme, nes poetei Kelmė - gražesnė už populiariausias pasaulio pasakas, ji pasiryžusi savo brangiausiam miestui tarnauti, juo rūpintis sunkiausiais gyvenimo momentais. Taip rašydama autorė yra nuoširdi, tai patvirtintų visi, ją pažinoję.
Meniškos sielos mergaitė pamilo Kelmės gamtą: upes Kražantę ir Vilbėną, juosiančias miestą, tvenkinius, nuostabias apylinkes, dvarininkų Gruževskių baroko dvarą (dabar Kelmės krašto muziejus, jame saugomi ir poetės Reginos Biržinytės rankraščiai, dienoraščiai, laiškai, memorialiniai daiktai), liuteronų ir katalikų bažnyčias.
„Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ apie poetę R. Biržinytę rašoma: „Baigusi vidurinę mokyklą mokytojavo, nuo 1976 metų iki gyvenimo pabaigos dirbo Kelmės viešojoje bibliotekoje. Dirbdama 1974 metais baigė lituanistikos studijas VU. Eilėraščių paskelbė kultūros darbuotojų kūrybos kn. „Lenkiuosi žemės balsui“ (1990), Šiaulių krašto poezijos alm. „Kas esi“ (1992) ir kt. Išleido rink. „Takas į vienkiemį“ (1990), „Tenai už Kražantės“ (1993) ir „Sutemų slėniai“ (1996), pastarajame įdėtas ir pluoštas publicistikos. Eilėraščiai atspindi tylų, vienatvės ir ilgesio kupiną gyvenimą, suaugusį su atokia žemaitiškąja Kelme, prisiglaudusį prie pirmapradės gamtos, ir kartu išreiškia veržimąsi į tolimus kraštus, į dvasios tėvynę: juose skamba žmogaus buvimo prasmės, dvasingumo ieškojimai, meilė gyvenimui. Išvertė rusų poezijos“.
Poetės R. Biržinytės mirties dešimtmečiui 2006 m. Kelmės rajono savivaldybė išleido knygą „Taip lengva“. Šiame rinkinyje sudėti neskelbti poetės eilėraščiai iš paskutinio jos eilių bloknoto, dabar saugomo Kelmės krašto muziejuje. Rinkinio sudarytoja - šio teksto autorė, redaktorė - Dalia Griškevičienė.
Su didele meile rašo apie ją išauginusį kraštą poetė, nepaprastai mėgusi keliauti po kalnus, svečias šalis: išvaikščioti ir išvažinėti Karpatų, Kaukazo, Vidurinės Azijos kalnai, grožėtasi Baikalo ežeru ir jį supančiais kalnais. Kalnų ilgesys „gyvena“ daugelyje eilėraščių. Poetė žavėjosi Čekoslovakija, Jugoslavija, Lenkija, Bulgarija, Slovėnija, Ukraina, Estija, Latvija, Suomija, Leningradu, Maskva, jos Aukso Žiedu ir kt. Bet maloniausia - po kelionių sugrįžti į Tėvynę.
Eilėraštyje „Kaulų išniekinimas“, kaip ir visoje poetės Biržinytės kūryboje, nepaprastai vaizdinga poetės kalba.
Vasaros pievų dosnumu. Kiek meilės miestui, jo žmonėms slypi žodžiuose: „Kelmė - paklaikęs alyvų ir sielų žydėjimas!“
Reginos Biržinytės literatūros premijos laureatai:
- 1997 m. - D. A. Amelija Norvaišaitė-Vyšniauskienė-Miltenienė
- 1998 m. - [Nežinomas]
- 1999 m. - [Nežinomas]
- 2000 m. - [Nežinomas]
- 2001 m. - [Nežinomas]
- 2002 m. - [Nežinomas]
- 2003 m. - [Nežinomas]
- 2004 m. - [Nežinomas]
- 2005 m. - [Nežinomas]
- 2006 m. - [Nežinomas]
- 2007 m. - [Nežinomas]
- 2008 m. - [Nežinomas]
- 2009 m. - [Nežinomas]
- 2010 m. - [Nežinomas]
- 2011 m. - [Nežinomas]
- 2012 m. - [Nežinomas]
- 2013 m. - [Nežinomas]
- 2014 m. - Ieva Švarcaitė už žodyną „Mano gimtoji kalba.
- 2015 m. - [Nežinomas]
- 2016 m. - [Nežinomas]
- 2017 m. - Gediminas Griškevičius už eilėraščių knygą „Maišto jūra.
- 2018 m. - [Nežinomas]
- 2019 m. - [Nežinomas]
- 2020 m. - [Nežinomas]
Amelija Norvaišaitė-Vyšniauskienė-Miltenienė gimė 1931 m. liepos 11 d. Kauksnujų kaime, Pakruojo rajone. Vaikystė prabėgo prie vingiuoto Veizgės upelio.
Gyvenimas lėmė, kad jauna mokytoja iš Aukštaitijos lygumų atvyko dirbti į kalvotą Kelmės rajoną ir pamilo tą kraštą bei jo žmones.
A. Vyšniauskienė-Miltenienė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, pedagogė, daug metų nesiskiria su plunksna ir knyga. Pirmąjį eilėraštį, skirtą mamai, Amelija parašė dar Stačiūnų progimnazijos suole. Jos kūrybinio darbo pradžia - 1970 metai. Pirmieji eilėraščiai rajono spaudoje pasirodė 1971 metais.
Bibliografija:
- 1994 metais „Dobilo“ leidykla Jonavoje išleido pirmąjį A. Vyšniauskienės-Miltenienės eilėraščių rinkinį „Metų vėrinys“
- 1996 metais išleista knyga „Gyvenimo upė“
- 1998 metais - apybraižų rinkinys „Prie Kražantės“
- 1999 metais - eilėraščių knygelė vaikams „Į saulutę skaisčią“
- 2000 metais - publicistikos knyga „Erdvė dvasiai“
- 2001 metais - eilėraščių knygelė vaikams „Raidžių šokis“ ir eilėraščių rinkinys „Amžinybės sietuva“
- 2002 metais - eilėraščių knygelė vaikams „Metų žingsneliai“
- 2005 metais - eilėraščių knygelė vaikams „Velykos miške“
Kaimo rašytojų sąjungos pirmininko Kosto Fedaravičiaus nuomone, rašytoja apybraižose linkusi rašyti apie savo kelyje sutiktus šviesius žmones, ilgai išliekančius atsitikimus. „Jos kūryba - tai dvasios laiptai į kito sielą su geltonu žydėjimu, laiko klyksmu, ten kur nėra nė vieno negražaus ar nereikalingo žodžio.
A. Vyšniauskienės-Miltenienės kūryba ir gyvenimas neliko nepastebėti. Už profesinę veiklą ir aktyvų visuomeninį gyvenimą apdovanota Kelmės rajono garbės ir padėkos raštais. 1997 m. ji tapo pirmąja Reginos Biržinytės literatūrinės premijos laureate ir „Varpo“ premijos laureate, 1999 m. - J. V. Kalvano literatūrinės premijos laureate. 2003 m. jai buvo suteiktas Lietuvos kaimo šviesuolės vardas.
Keturiasdešimt metų dirbusi pedagoge, dešimtmetį paskyrusi Knygos draugijai, išleidusi šešias knygas suaugusiems ir keturias vaikams, rašytoja A.
Panašus:
- Neįtikėtina Kelmės Socialinės Globos Namų Veikla ir Paslaugos, Kurios Keičia Gyvenimus!
- Atraskite Kelmės Lopšelio-Darželio „Ąžuoliukas“ Naujienas ir Spindinčią Veiklą!
- Neįtikėtina Kelmės Rajono Vaiko ir Šeimos Gerovės Centro Istorija – Atraskite Slaptus Faktus!
- Karščiausi Auklės Darbo Skelbimai Biržuose – Atraskite Geriausias Galimybes Dabar!
- Vaiko Pinigai Lietuvoje: Kiek Gaunate Kas Mėnesį ir Kaip Gauti Papildomas Išmokas!